Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Redakcijos paštas. Apie dviejų šeimų tragedijas ir galimas priežastis

 
2018 03 14 14:13
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

1947 m. gruodžio 8 d. Tauragės apskrities Šilalės valsčiaus Vaičių kaime nužudyti (sušaudyti) Stasys Lebrikas, Rozalija Lebrikienė, Jonas Lebrikas, Valerija Lebrikienė, Kazimieras Lebrikas. Seimo nariui D. Kepeniui prabilus apie Lebrikų šeimos tragediją ir pateikus savo pasvarstymus šios tragedijos ir pokario tema, žiniasklaida prabilo antraštėmis, kad jis pasiūlė pastatyti bendrą paminklą partizanams ir stribams.

Tokiu būdu septyniasdešimties metų senumo tragiškas įvykis tapo viešo aptarimo, diskusijos socialiniame tinkle objektu, netrukus viešumai pateikiau prieinamą pirminę informaciją, vėliau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC), taip pat aš asmeniškai gavome paklausimų, laiškų.

Mano įsikišimas į prasidėjusią diskusiją buvo susijęs su atsakymų į esminius klausimus paieškomis: kas nužudė ir kodėl? Jeigu iš tiesų tai padarė partizanai, nejaugi jie neturėjo jokių jų to laiko požiūriu, nulemtu sovietinės okupacijos, sovietizacijos realijų, partizaninio karo specifinių aplinkybių, pagrįstų motyvų?

Tai paskatino pasidomėti šios šeimos galimu santykiu su buvusiu sovietiniu okupaciniu režimu. Tačiau lygiai taip pat dera tirti šių ir kitų panašiomis aplinkybėmis žuvusiųjų galimą buvusį santykį su rezistencija.

Paaiškėjo, kad daug metų naudojamoje informacinėje duomenų laikmenoje nurodyta, kad Jonas ir Kazimieras Lebrikai buvo stribai.

Galvoti apie tai, kad šie įrašai tikslūs ir pagrįsti, skatino 2004 m. laiške LGGRTC nužudytų tėvų dukters ir nužudytų brolių sesers konstatavimas, kad 1944 m. pabaigoje Jonas pradeda dirbti milicijoje, kuri greitai tampa „liaudies gynėja“. Iš to kilo aliuzija į tai, kad jis galėjo būti „liaudies gynėjas“. Šiuo terminu buvo vadinami stribai, kurie pradžioje priklausė Vidaus reikalų liaudies komisariato sistemai, vėliau – ministerijai.

Taip galvoti vertė ir tai, kad prieš du dešimtmečius į okupacinio režimo struktūroms priklausiusių tūkstančių asmenų duomenų laikmeną buvo suvedama informacija iš įvairių sovietinio laikotarpio kartotekų, bylų, t. y. informacija neturėjo atsirasti be pagrindimo. Laikmenoje esama nemažai įrašų su identiškais šaltiniais ir apie kitus asmenis (stribus). Laikmenoje negalėjo būti įrašyti civilių asmenų, niekaip ir jokiais ryšiais nesusijusių su represinėmis struktūromis, duomenys.

Prie to prisidėjo faktas, kad nužudytieji nefigūruoja „Partizanų teroro aukų atminimo knygoje“ (Nužudytų pokario metais sąraše), į kurią negalėjo patekti ginkluotų struktūrų dalyviai, pavyzdžiui, stribai.

Šio prieštaringai vertinto leidinio pratarmėje rašyta apie LSSR KGB sudarytą kartoteką apie „buržuazinių nacionalistų“ nužudytus žmones. Kartoteka sudaryta remiantis operatyvine „valstybės saugumo organų“ informacija. Pažymėta, kad į nužudytųjų kategoriją patenka ir kariškiai, liaudies gynėjai, milicininkai, valstybės saugumo organų darbuotojai.

Stribų struktūrą ir veiklą ištyręs J. Starkauskas knygoje „Stribai“ (LGGRTC, 2001), aptardamas su jų veikla susijusius dokumentus, pažymėjo, kad jie buvo tvarkomi prastai, iš pradžių sudaromi tik sąrašai. Stribų dokumentai geriau tvarkyti pradėti tik nuo 1948 m. (psl. 67, 76). Autorius yra atkreipęs dėmesį, kad devintajame dešimtmetyje istorikų ir kagėbistų sudarytoje partizanų nukautų asmenų kartotekoje suregistruoti ir žuvę stribai (maždaug iki M raidės), duomenys rinkti daugiausia iš KGB archyvo (psl. 297).

2017 m. lapkričio 15 d. interneto portale lzinios.lt ir lapkričio 16 d. „Lietuvos žinių“ laikraštyje publikuotame straipsnyje paskelbta mano pateikta informacija: „LGGRTC naudojamoje faktinių archyvinių duomenų laikmenoje Jonas Lebrikas, Stasio sūnus ir Kazimieras Lebrikas figūruoja kaip stribai, žuvę 1947 m., jų veiklos vietovė – Šilalės rajono Vaičių apylinkė. Duomenų šaltinis: kartoteka, sovietinio saugumo operatyvinės bylos“. Nurodyti šaltiniai: LNM (tikėtina, Lietuvos nacionalinio muziejaus) kartoteka, oper. (tikėtina, operatyvinių) bylų kartoteka.

Tokia informacija paskatino Seimo narį A. Anušauską pateikti komentarą. Jis natūraliai pagalvojo, kad šiedu asmenys žuvo būdami stribais, o stribai dažnai būdavo ginkluoti. Per neapsižiūrėjimą netyčia prie stribų priskyrė Stasį Lebriką, nors informuota apie Joną Lebriką, Stasio sūnų, o tėvas Stasys taip pat nužudytas. Kalbama buvo apie Joną ir Kazimierą Lebrikus.

Nuo pirminės informacijos pateikimo iki dabar susikaupė įvairių duomenų. Prasminga supažindinti su įvairiomis žiniomis, net jeigu kai kurios iš jų menkai įtikinamos, patikimumo požiūriu nelygiavertės. Ne kartą yra tekę išgirsti raginimus pateikti kuo daugiau žinių, susijusių su nagrinėjamu dramatiškos praeities įvykiu, o ne tik tas, iš kurių formuluojama išvada. Esu įsitikinęs, kad šia drama, jos galimomis priežastimis besidomį skaitytojai turi teisę žinoti ir savo nuožiūra vertinti esamą informaciją tokią, kokia yra.

Skirtinguose šaltiniuose užfiksuota ir įvairiai apibūdinanti informacija svarbi siekiant suprasti ir pagal ribotas galimybes siekti nustatyti, kokios priežastys (net ir spėjamos) galėjo pastūmėti kraštutiniam veiksmui. Tačiau ištirti konkretų nužudymą, įvykusį prieš 70 metų, nustatyti tikslias priežastis yra sudėtingas uždavinys, netgi pasitelkus visus prieinamus šaltinius.

LGGRT centro leidinyje „Lietuvos gyventojų genocidas“ (II tomas, K-S, 1944–1947, Vilnius, 2002, psl. 309) paskelbta, kad Lebrikai (5 asmenys) nužudyti NKVD kareivių (stribų).

Viena gyventoja teigė prisimenanti „šiurpią Lebrikų šeimos tragediją. Gyveno jie Obelyno ar Vytogalos kaime tarp Šilalės ir Upynos. Lebrikaitė mokėsi Šilalės gimnazijoje, vėliau ištekėjo. Okupacijos metu tėvas, brolis ir vyras slapstėsi namie. Kai atėjo stribai ir enkavedistai, jie slėpėsi tvarte. Tėvą, brolį ir vyrą nužudė čia pat, o motiną ir dukrą pririšę, vertė žiūrėti, kaip kankino ant krosnies deginamą mažąjį Lebrikaitės sūnelį“ („Tremtinys“, 1995 m., birželis, Nr. 23).

Pasak garbaus amžiaus šeimos narės (dukros ir sesers), Jonas Lebrikas gyveno Deblių kaime, šalia tėvo Stanislovo Lebriko gyvenamosios vietos Vaičių kaime, kur ir įvyko nužudymas. Šie kaimai ribojosi (pastaba mano). Kitas sūnus Kazimieras Lebrikas gyveno kitoje Žemaitijos vietovėje (Šateikiuose, dirbo girininkijoje eiguliu) ir, atrodo, pas tėvus galėjo būti atviliotas konkrečiam laikui ir tikslui. Jis dirbo eiguliu, pas tėvus galimai iškviestas melaginga telegrama apie tėvo ligą (taip yra tvirtinusi jau paminėta garbaus amžiaus šeimos atstovė).

Žinomi faktai, kad vieni eiguliai talkindavo partizanams, tačiau būdavo ir tokių, kurie veikdavo prieš juos. „Partizanų teroro aukų atminimo knygoje“ pateikti duomenys apie penkias dešimtis partizanų nužudytų eigulių.

Pasak sesers, brolis Kazimieras 1947 m. buvęs sovietinio saugumo sulaikytas, nes jo eiguvoje nušautas paruošų agentas. Prieš vykdamas pas tėvus elgėsi tarsi nujausdamas, kad gali negrįžti. Anksčiau paklaustas sesers, ar nebijąs miškinių, atsakė, kad eigulys irgi miškinis. Sesuo padarė prielaidą, kad galėjo bendrauti su partizanais.

Lebrikų šeima buvo gavusi dalį kaimyno Jono Ramoškos žemės, kurią iš šio atėmė sovietinė valdžia. Lyg ir būta dėl to grasinimo, tačiau tai neigta tvirtinimu, kad dėl žemės tarp savininko ir naudotojo būta kaimyniško susitarimo.

Apie tai, kad nužudė partizanai, yra liudijęs netoliese gyvenęs asmuo, pasak kurio, partizanai netoli šeimos gyvenamosios vietos buvo įsirengę bunkerį. O kitas gyventojas, nebuvęs partizanų rėmėju, praėjus po tragiško įvykio keliems metams, liudytojui yra prasitaręs, kad tą naktį partizanai jam liepė pakinkyti arklius, kuriais nuvyko iki Lebrikų šeimos gyvenamosios vietos.

Jono ir Kazimiero Lebrikų sesuo yra aptarusi ir tokią versiją: nužudymą galėjo įtakoti partizanų dariniui priklausęs buvęs MGB agentas. Pasakytina, kad archyvinių įrodymų, patvirtinančių, kad šis asmuo, veikdamas partizanų būryje, vykdė sovietinės represinės institucijos specialias užduotis, nerasta. Tiesa, po suėmimo jis tapo MGB agentu-smogiku.

Netikėtai vienam nukrito kaukė ir tėvas pažino stribą. Prieš išeidami tėvą sumušė ir prigrasino tylėti, o jei prasitars – sušaudys ir namus padegs.

Kita Lebrikų dukra-sesuo dar iki tragedijos buvo nuteista už antisovietinę veiklą, ryšį su partizanais, medikamentų jiems tiekimą. Jos sūnus žuvo kaip partizanas. Pasak archyvinių duomenų, ji gyveno atskirai, kaime nesilankė, su tėvais bendravo laiškais (Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-16321, l. 104, 191–67, 191–71; 191–79; t. 2, l. 219, 223, 224, 252, 257, 262). Išlikęs jos 1989 m. rašytinis pasakojimas. Pasak jos, 1947 m. pavasarį pas ją į Vilnių atvyko du broliai pasitarti, ką daryti? Pasakojo, kad iš miško ateina dvejopi vyrai. Vieni pasiprašo pailsėti ar pavalgyti, padėkoję išeina. Kiti atėję šeimininkams grasina šautuvais ir plėšikauja. Sesuo patarė keltis gyventi į miestą, tačiau broliai atsakė, o kas bus su trobesiais, žeme, sudegins... Dar broliai papasakojo, kad pas tėvus Vaičių kaime 1946 m. stribai darė kratą ir ėmė, kas patiko: rūbus, avalynę, patalynę, maistą, kaltindami, kad tėvas per mažai padeda tarybų valdžiai. Praėjus trumpam laikui atvažiavo naktį ginkluoti kaukėti vyrai, statė tėvą prie sienos ir sakė: „duodi skrebams, duok ir mums“. Pradėjo šeimininkauti, ėmė tai, kas dar buvo likę patinkamo. Netikėtai vienam nukrito kaukė ir tėvas pažino stribą. Prieš išeidami tėvą sumušė ir prigrasino tylėti, o jei prasitars – sušaudys ir namus padegs. Kai ją 1947 m. birželio mėn. areštavo, klausė, ko buvo atvažiavę broliai? Dar pažymėjo, kad brolius iškvietė pas tėvus telegramomis: „Mama prie mirties, atvažiuokite“. Tačiau kitais duomenimis, brolis Kazys buvo atvykęs pirkti arklio. Ji taip pat yra pažymėjusi, kad Lebrikai nužudyti partizanų, nes buvo gavę žemės.

Kita tragedija susijusi su Ramoškų šeima. 1948 m. gegužės mėn. Lebrikų kaimynai, to paties Vaičių kaimo gyventojai, partizanų rėmėjai Jonas ir Elena Ramoškos ištremti. Jie priglausdavo partizanus, juos rėmė maistu.

Jų archyvinėje tremties byloje (LYA, f. V-5, ap. 1, b. 7886) yra išrašas iš MGB šaltinio „Kučeruk“ agentūrinio pranešimo. Pranešime rašoma, kad šaltinio tėvui Stanislovui Lebrikui sovietinė valdžia davė šalia gyvenančiam buožei (taip – dokumente) Ramoškai priklausančios žemės dalį: pirmą kartą – pirmosios sovietinės okupacijos metu, antrą kartą – antrosios sovietinės okupacijos metu. Buožė Ramoška sistemingai kenkė tėvo pasėliams. Sykį tarp S. Lebriko ir Ramoškų šeimos narės įsiplieskė kivirčas, pasibaigęs abipusiu grasinimu mirtimi. Šaltinis pažymėjo, kad dėl buožinių išsišokimų tėvas pykosi su buože Ramoška, kuris kaime gyvena iki šiol (LYA, f. V-5, ap. 1, b. 7886, l. 5, 5ap). Sprendžiant iš turimų duomenų, Lebrikų šeimoje buvo šeši vaikai: du sūnūs ir keturios dukros.

Apklausiama liudininkė (buvusi kaimynė) parodė, kad Stasys Lebrikas turėjo (buvo gavęs) dalį buožės (taip – dokumente) Ramoškos žemės, o jo sūnus Jonas Lebrikas turėjo dalį buožės (taip – dokumente) Jorudo žemės (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 12401/3, t. 2, l. 39–40ap).

Vardiniame naujakurių sąraše apylinkėmis, pasirašytame Šilalės valsčiaus Žemės ūkio skyriaus vedėjo, yra naujakurio Jono Lebriko, Stasio, ūkis Deblių k., duomenys. Pažymėta, kad žemės neturėjo, gavo 6,7 ha žemės (Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-61, ap. 2, b. 39, l. 21–21ap.).

Kitame Šilalės valsčiaus Vaičių apylinkės Vardiniame naujakurių sąraše, pasirašytame Žemės komisijos pirmininko, yra naujakurio Stasio Lebriko, Juozo, ūkis Vaičių k., duomenys. Pažymėta, kad jis turėjo 2,4 ha žemės, gavo 6 ha žemės. Šiame sąraše dar kartą nurodyta, kad Jonas Lebrikas, Stasio, ūkis Deblių k. žemės neturėjo, gavo 6,7 ha žemės (LCVA, R-61, ap. 2, b. 40, l. 239–240, 247).

Iš stambesnių ūkininkų žemė buvo atimama ir atiduodama vargingiesiems valstiečiams, vadinamiesiems naujakuriams. Neretai tai sėjo nesantaiką.

1946 m. liepos 29 d. MGB šaltinis „Kočeruk“ MGB pranešė apie vieną asmenį (vardas, pavardė nurodyti), kuris yra miške ginkluotas ir padeda partizanų būriams (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-16321, 153–16). Tikėtina, kad tai tas pats aukščiau paminėtas šaltinis, nes pranešime nurodyti ir S. Lebriko dukters duomenys (pranešama, kad ji atėjo pas šaltinį ir papasakojo...).

Stribas parodė, kad Stasys Lebrikas yra jam sakęs: „jeigu gyvens tokie žmonės kaip Ramoška, man ilgai negyventi“. Liudytojas pateikė prielaidą, kad nužudymas galėjo būti įvykdytas Ramoškai įskundus.

Ramoškų ištrėmimo byloje liudijo stribas (vardas, pavardė ir kiti duomenys dokumente nurodyti; laikmenoje jo duomenys yra), kuris parodė, kad 1946 m. jis Stasiui Lebrikui statė namą. Kaimynystėje gyvenantis J. Ramoška turėjo stambų buožinį ūkį, nuolat konfliktavo su Stasiu Lebriku, kuris gavo J. Ramoškos žemės. Yra girdėjęs, kaip jie pykosi, kai neva Lebriko arklys ištrypė Ramoškos pasėlius. Stribas parodė, kad Stasys Lebrikas yra jam sakęs: „jeigu gyvens tokie žmonės kaip Ramoška, man ilgai negyventi“. Liudytojas pateikė prielaidą, kad nužudymas galėjo būti įvykdytas Ramoškai įskundus (LYA, f. V-5, ap. 1, b. 7886, l. 1, 1ap). Vėliau tokią pačią kaip liudytojo pavardę aptinkame MGB apklausiamųjų asmenų protokoluose kaip vertėjo.

Ramoškų ištrėmimo byloje yra NKGB Tauragės apskrities skyriaus operįgaliotinio ltn. Michejev paaiškinamojo rašto kopija apie tai, kad jis sykiu su vienu stribu (vardas ir pavardė nurodyti) lankėsi pas Ramoškas, apsimetę partizanais. Ramoškos juos priėmė kaip partizanus, pamaitino, prisipažino, kad pas juos lankėsi partizanai (LYA, f. V-5, ap. 1, b. 7886, l. 2–3).

Jonas Ramoška ir jo žmona Elena Ramoškienė kaip „stambūs buožės“, partizanų rėmėjai, suteikiantys jiems prieglobstį, maistą, ištremti į Irkutsko sritį. Tremties byloje konstatuojama, kad kaltinimus patvirtina minėto stribo parodymai, dviejų MGB šaltinių, tarp jų „Kučeruk“, pateikti agentūriniai duomenys (LYA, f. V-5, ap. 1, b. 7886, l. 9–10ap, 14).

Ramoškų įdukra (tėvas – 1918 m. savanoris) yra LGGRTC rašiusi, kad Jonas Ramoška buvo Kęstučio apygardos partizanų ryšininkas ir rėmėjas, partizanams teikdavo maistą, duodavo rūbus (vietoje susidėvėjusių), leisdavo pirtyje išsimaudyti. Pasak jos, partizanų apsilankymai pas Joną Ramošką buvo sekami stribų agentų, kurie apie tai pranešdavo enkavedistams, dėl ko jis buvo tardomas, grasinama, kad jo dienos suskaitytos. Ji teigė, kad skundžiant dviems kaimynams, Ramoškos buvo nubuožinti. Buvo dviejų kaimynų (pavardės nenurodytos – pastaba mano), kurie turėjo paėmę, t. y. gavę iš Ramoškų žemės, parašyti skundai, kad jie kaip nepatikimi būtų išvežti (cituojama). Dar tvirtina, kad „įskundus blogiems kaimynams, kad Ramoškos padeda partizanams, jie už akių buvo nuteisti išvežimui į Sibirą“. Jeigu abejojama, kad taip galėjo būti, pastarąsias rašytines mintis vertėtų laikyti subjektyviu įtarimu grindžiama nuomone, kuri taip pat žinotina. Ramoškos 1948 m. gegužės mėn. ištremti į Irkutsko sritį. Įdukra pažymėjo, kad nacistinės Vokietijos okupacijos metais Ramoškos Šilalės klebono prašymu yra slėpę žydus. Ramoškos į Lietuvą nebesugrįžo, abu mirė tremtyje: Jonas 1949 m., Elena 1950 m. Pasak įdukros, Jonas Ramoška ištrėmimo metu sirgo pleuritu, buvo sunkus ligonis, ištremtas paėmus iš ligos patalo. Po kelių mėnesių, nesuteikus jokio gydymo, mirė. Po metų mirė ir jo žmona iš bado („miško kirtimo darbuose dirbti nebepajėgė, valgyti nebeturėjo ko, išseko ir pasimirė“). Įdukra daro išvadą – „žuvo, kad palaikė Lietuvos laisvės gynėjus partizanus“. Ramoškoms 2003 m. pripažintas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas (po mirties) kaip partizanų rėmėjams.

Suimtas rezistentas (partizanas) 1948 m. tardomas MGB parodė, kad Lebrikų šeima sušaudyta partizanų teismo sprendimu.

Tauragės rajono sovietinio laikraščio „Leniniečių balsas“ 1967 m. gegužės 16 d. numerio straipsnyje „Neturime teisės pamiršti“ rašyta, kad Deblių kaimą supo miškai, o jame 1947 metais slapstėsi banditai (taip – straipsnyje). Ant Bremenos upės kranto gyveno Jonas Lebrikas su šeima. Žmona buvo namų šeimininkė, jis pats po namus tvarkėsi. Kiek vėliau J. Lebrikas tapo liaudies gynėju. 1947 m. lapkričio 4 d. pas Lebrikus apsilankė banditai. Vyro nerado. Kitą vakarą atėję tardė žmoną: kur vyras, ką jis galvoja, kad pasidarė gynėju? Gruodžio pradžioje atėję abu rado namuose, vieni ginkluoti tardė vyrą, kiti stovėjo sargyboje. Straipsnyje rašoma, kad kitas sūnus Kazys dirbo netoli Kaltinėnų eiguliu (sesers teigta, kad Šateikiuose – pastaba mano). Toliau straipsnyje aprašoma penkių šeimos narių žūtis. Šioje publikacijoje eiguliu įvardintas Kazys Lebrikas, o dar kitoje – tėvas Stasys Lebrikas.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomoje sovietinės okupacijos metais iš įvairių šaltinių sudarytoje nužudytų asmenų kartotekoje yra Jono, Kazio, Stasio Lebrikų kortelės. Manoma, kad kartoteka galėjo patekti iš buvusio Lietuvos SSR revoliucijos muziejaus.

Jono Lebriko, St. kortelėje pažymėta „Liaudies gynėjas. Šilalės v. (1917–1947). Šilalė“.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomos Lebrikų nuotraukos aprašyme pažymėta, kad Jonas Lebrikas 1947 m. pradėjo dirbti liaudies gynėju, po mėnesio jis ir šeimos nariai nužudyti.

Kazio Lebriko ir Stasio Lebriko kortelėse nurodyta, kad žuvo 1947 m. gruodžio 8 d. Šilalės rajone, Jucaičių apylinkės Vaičių kaimo gyventojai.

LYA LKP dokumentų skyriuje saugomuose su šeimos nariu susijusiuose dokumentuose pažymėta, kad Jonas Lebrikas buvo liaudies gynėjas, tarnavo liaudies gynėjų būryje (LYA, f. 3406, ap. 68, b. 246).

Duomenys apie priklausymą „liaudies gynėjų“ (stribų) būriui užfiksuoti šaltiniuose, sudarytuose po žūties.

Suimtas rezistentas (partizanas) 1948 m. tardomas MGB parodė, kad Lebrikų šeima sušaudyta partizanų teismo sprendimu. Parodymuose pažymėta apie vadovybės paskelbimą „juos visus sušaudyti“ (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 12401/3, t. 2, l. 26ap).

Kitas suimtas ir MGB tardomas partizanas tais pačiais metais parodė, kad šeima sušaudyta „kaip tėvynės išdavikai“ (taip – tardymo protokole) (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11141/3, l. 86ap-87).

Kitame tardymo protokole įvardinta kaip naujakurio šeima (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11141/3, l. 43).

Dėl žinotino konteksto pasakytina, kad Kęstučio apygardos teritorijoje veikusių partizanų Karo lauko teismų 1949–1950 m. nuosprendžiuose (sprendimuose) ir Pranešimuose apie likvidavimą nurodytos veikos, už kurias asmenys nuteisti mirties bausme: šnipinėjimą, žinių teikimą MGB organams, priklausymą sovietinės represinės struktūros agentūriniam tinklui, žinių teikimą sovietiniams pareigūnams, žmonių skundimą, išdavimą, stojimą į stribus, prisidėjimą prie trėmimų. Partizanų Karo lauko teismas vadovavosi Karo meto baudžiamaisiais nuostatais (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 41755/3; b. 41382/3; b. 19860/3). Pasak parodymų, nuosprendžius vykdė partizanų Karo lauko teismo nariai (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11141/3).

Pavyzdžiui, Partizanų Karo lauko teismo sprendimu 1949 m. birželio 27 d. mirties bausmė įvykdyta J. S. „už šnipinėjimą ir stojimą į stribukus“ (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 19860/3, t. 7, l.3). Taip nurodyta Pranešime apie likvidavimą. Teksto pradžioje paminėtoje LGGRTC naudojamoje duomenų laikmenoje jo kaip stribo atžvilgiu nurodyti lygiai tokie patys informacijos šaltiniai, kaip ir Lebrikų atvejais (LNM kartoteka, oper. bylų kartoteka). Karo lauko teismo sprendime pažymėta, kad minėtas asmuo „šnipinėjo ir įstojo į stribukus nuo š. m. liepos 1 d. būtų pradėjęs eiti pareigas“ (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 19860/3, t. 7, l. 48).

Partizanų Karo lauko teismo nuosprendžio, kuriuo nuteisti Lebrikai, surasti iki šiol nepavyko. Jeigu pasipriešinimo struktūrai priklausęs partizanų teisminis darinys, nepaisant patirtų ženklių gyvosios jėgos, struktūrinių nuostolių, tebeveikė 1949–1950 m. ir įformindavo su nuosprendžiu ir jo įvykdymu susijusius dokumentus, beveik neabejotina, kad tokia praktika turėjo būti taikoma ir anksčiau – 1947 m. pab.

Buvęs Lebrikų kaimynas, apklausiamas MGB, parodė, kad Stasys Lebrikas ir jo šeima buvo dori tarybiniai (sovietiniai) žmonės, S. Lebrikas nekentė buožių (taip – dokumente), gavo buožės Ramoškos žemės (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 12401/3, t. 2, l. 41, 42; b. P-16321, t. 2, l. 249).

1945 m. Lebrikai buvo apiplėšti partizanų (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-16321, t. 2, l. 251, 255). Kitur teigiama, kad ne kartą partizanų apiplėšti ir primušti (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 20779/3, l. 367). Žinoma, kad partizanai taikydavo tokias priemones kaip bausmės formą.

Nužudytųjų duktė ir sesuo MGB yra rašiusi, kad tėvas ir broliai nužudyti todėl, kad buvo tarybiniai žmonės (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-16321, t. 2, l. 247).

SSRS MGB apibendrintai konstatavo, kad šeima nužudyta kaip lojali sovietinei valdžiai (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-16321, l. 191–79; t. 2, l. 262).

MGB ne kartą savo dokumentuose (pažymose, kt.) konstatavo, kad šeima nužudyta partizanų (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-16321, l. 191–69, 191–77; b. 12401/3, t. 2, l. 95; b. 20779/3, l. 366–367; b. 42755/3, l. 177–2, 177–3; f. K-51, ap. 1, b. 445, l. 225).

Pasakytina, kad esama archyvinių dokumentų, kuriuose minimas Lebrikų žūties faktas, tačiau galimos priežastys nenurodytos, arba jos tik spėjamos (pavyzdžiui, dėl svetimos žemės gavimo), kai kurie apklausti asmenys atsakydavo, kad priežastys jiems nežinomos.

Panašu, kad partizanų rėmėjų šeimai priklausančios žemės dalies gavimo faktas kažin ar galėjo būti vienintele arba net esmine galima priežastimi. Pavyzdžiui, netoliese gyveno dar viena šeima, kuri buvo gavusi Ramoškoms (pirmosios sovietinės okupacijos metu) ir kitam pasitraukusiam asmeniui priklausančios žemės (antrosios sovietinės okupacijos metu). Partizanai yra pas ją lankęsi su įspėjimais, primušę, nes įtarinėjo, kad šie padeda MGB, praneša valdžiai apie partizanus. Po Lebrikų nužudymo, bijodama partizanų, šeima persikėlė gyventi į Šilalę. Vienas šeimos narys dalyvavo kaimo tarybos veikloje ir partizanų buvo laikomas sovietiniu aktyvistu. Partizanai po Lebrikų nužudymo tą pačią naktį buvo užėję į šios šeimos sodybą, du šeimos narius sumušė. Partizanai priekaištavo dėl svetimos žemės paėmimo, nurodė prievoles mokėti ne valstybei, o jiems (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-16321, t. 2, l. 249–251, 253, 255; b. 12401/3, t. 2, l. 39–41ap, 42ap).

Iš turimos informacijos darytina pirmiausia archyviniais duomenimis grindžiama išvada, kad šeima nužudyta partizanų. Neatmestina tikimybė, kad ateityje dokumentų šio tragiško įvykio tema gali būti surasta ir daugiau.

Gintaras Šidlauskas

LGGRTC vyr. specialistas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"