Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Rafaelis Lemkinas: 70-ųjų genocido nusikaltimo konvencijos metinių belaukiant

 
2018 04 24 6:05

1939 m. vasarą, prieš invaziją į Lenkiją, Hitleris, siekdamas išsklaidyti savo karių abejones bei ragindamas juos „be gailesčio naikinti lenkų kilmės vyrus, moteris ir vaikus“ retoriškai klausė: „Kas šiandien prisimena armėnų žudymą?“

Deja, nacių vado replika nebuvo nepagrįsta. Ji buvo paremta tvirtu kai kurių Europos valstybių politiniu „realizmu“, dar vakar smerkusiu Turkiją, o šiandien lyg niekur nieko nusprendusių pamiršti istorijoje precendento neturinčius etninius valymus.

Rafaelis Lemkinas
Rafaelis Lemkinas

Laimei, užmaršties epidemija užkrėtė ne visus. Kad tuo įsitikintume, pakanka pažvelgti į 1933 metų Lietuvių enciklopedijos pirmąją dalį. Straipsnyje „Armėnijos klausimas“ armėnų tautos tragedija aprašyta taip kruopščiai ir išsamiai, kad jį perskaitę kai kurie mūsų amžininkai nedelsiant atgautų atmintį. Anot Rafaelio Lemkino, „genocido“ sąvokos bei Konvencijos dėl Genocido prevencijos ir bausmių autoriaus, pagrindinė atminties funkcija – „atgaivinti žmogaus sąžinę“.

Šiame straipsnyje, 70-ųjų genocido nusikaltimo konvencijos metinių bei Lemkino parengtos nusikaltimo sudėties 85-mečio proga, rašoma apie patį Rafaelį Lemkiną bei apie tai, kas nulėmė jo gyvenimo kelią. Beje, sudarant Konvenciją ir kuriant genocido terminą, R. Lemkinui labai didelės įtakos turėjo Lietuva. 1939 metais po Lenkijos okupacijos, būsimasis Konvencijos tėvas rado išsigelbėjimą nuo nacių žudynių nepriklausomoje Lietuvoje.

Rafaelis Lemkinas gimė 1900 metais. Motinos dėka nuo vaikystės mokėdamas kelias užsienio kalbas, 1919 metais jis pasirinko studijuoti filologiją Lvovo universitete, tačiau vienas įvykis radikaliai pakeitė jo gyvenimą. Knygoje „Autobiografija“ Lemkinas rašo: „Po karo apie 150 karo nusikaltėlių iš Turkijos buvo suimti britų vyriausybės ir ištremti į Maltos salą. Armėnai išsiuntė delegaciją į taikos konferenciją Versalyje – jie laukė teisingumo. Tačiau vieną dieną delegacija perskaitė laikraščiuose, kad visi turkų nusikaltėliai paleisti. Aš buvau sukrėstas. Tauta išžudyta – kaltieji paleisti.“

Sukrėstas Lemkinas teiraujasi savo dėstytojo, kodėl armėnai nereikalauja teisingumo? Profesorius atsako, kad nėra tokio įstatymo, pagal kurį būtų galima teisti nusikaltėlius.

Baigęs filologijos studijas Lemkinas tam tikrą laiką studijavo filosofiją Vokietijoje, tačiau ramybės jam vis nedavė naujos tarptautinės teisės idėja. Tiesa, 1915 metų gegužės 24 dieną Anglija, Prancūzija ir Rusija bendrame pareiškime masines armėnų skerdynes apibūdino kaip „nusikaltimą prieš žmoniją ir civilizaciją“, o Vinstonas Čerčilis 1929 metais pavadino tai „holokaustu“, pabrėždamas, jog „šis nusikaltimas buvo suplanuotas ir įgyvendintas dėl politinių motyvų, t.y. atsirado galimybė „išvalyti“ Turkiją nuo krikščioniškos tautos“, bet įstatymo, pagal kurį būtų galima nubausti nusikaltėlius, nebuvo.

„Aš pradėjau vis labiau solidarizuotis su aukų kančiomis <…>, – prisimena Lemkinas „Autobiografijoje“. – Nutariau tapti teisininku ir dirbti tam, kad genocido nusikaltimas būtų delegitimizuotas, kad valstybės bendradarbiautų siekdamos prevencijos.“

Lemkinas grįžo į Lvovą ir įstojo į teisės fakultetą, kur įgijo teisės daktaro laipsnį. Lemkino pagrindine misija tapo tarptautinės teisės, ginančios tautą nuo vyriausybės nusikaltimų, kūrimas.

Nusikaltimo sudėtį Lemkinas pristatė specialiame pranešime, kurį jis paruošė Penktajai tarptautinės baudžiamosios teisės unifikacijos konferencijai, kuri turėjo įvykti Madride 1933 metų spalio 14–20 dienomis. Lemkinas siūlė tarptautinės teisės normų kontekste apsvarstyti du nusikaltimų prieš civilius gyventojus tipus: barbarizmą (t.y. pogromus, ekonominę etninių, socialinių ir religinių grupių diskriminaciją) bei vandalizmą (kultūros ir meno vertybių naikinimą).

Deja, Lemkinui nebuvo lemta pristatyti pranešimo. Nors nusikaltimo sudėtis buvo sudaryta remiantis armėnų genocido patirtimi – tuo metu tai buvo vienintelis naujųjų laikų genocidas (kurį Lemkinas vadino „šiuolaikiniu genocido pavyzdžiu“) – Vokietijoje į valdžią jau buvo atėjęs Hitleris, kurio vykdomos politikos pasekmės buvo labai nuspėjamos. Deja, lenkų vyriausybė, lojali politiniam „realizmui“, nutarė „nepykdyti“ Vokietijos tarptautine teise, todėl pasirašė tariamą saugumą garantuojantį Nepuolimo aktą. Tuo metu Lemkiną apkaltino tyčiniu vokiečių tautos įžeidimu ir neleido nuvykti į Madridą.

Kuo tai baigėsi, visiems yra žinoma. 1939 metais Vokietija įsiveržė į Lenkiją. Lemkinas dalyvavo mūšiuose prie Varšuvos, buvo sužeistas, o kai Lenkija buvo okupuota, jam pavyko, kaip buvo minėta, nuvykti į Lietuvą. Prieglobstį jis rado Kaune.

1941 metų pradžioje Lemkinas gavo kvietimą iš JAV, kur viename iš universitetų jam buvo pasiūlytas profesoriaus darbas. Po armėnų žudymų Europą ištikusi tragedija – Holokaustas – dar labiau paskatino Lemkiną įgyvendinti naujos tarptautinės teisės idėją.

Lemkinas tvirtai žinojo: reikia sugalvoti tokį terminą, kuris nebūtų vartojamas jokiuose kituose kontekstuose (ko nepasakytume apie tokias sąvokas kaip „barbarizmas“ ir „vandalizmas“, kuriuos jis vartojo 1933 metais). Galų gale 1944 metais buvo sugalvotas labai tikslus terminas, „genocidas“, sudarytas iš graikiško žodžio „genos“ (tauta, gentis, rasė) ir lotyniško „cide“ (žmogžudystė).

Termino reikšmę Lemkinas apibūdino taip: „Genocido sąvoka mes apibrėžiame tautos ar etninės grupės naikinimą… Genocidas nebūtinai turi reikšti naikinimą tiesiogine šio žodžio prasme: tai taip pat reiškia koordinuotą veiksmų planą, nukreiptą prieš tautą, siekiant sunaikinti gyvybiškai svarbius tautos pamatus“ (netiesioginio genocido pavyzdžiu yra laikomos armėnų deportacijos į „naująsias gyvenamąsias vietas“, tokiomis nežmoniškomis sąlygomis, kad didžioji deportuojamųjų dalis žūdavo kelyje, o tie, kurie išgyvendavo ir vis dėlto pasiekdavo „naująsias gyvenamąsias vietas“, žūdavo arabų dykumose).

Pirmasis tarptautinis dokumentas, kuriame, Lemkino pastangomis buvo pavartotas „genocido“ terminas, buvo 1945 metų spalio 18 dienos kaltinamasis aktas. Vis dėlto, Niurnbergo tribunolas turėjo reikalą su karo nusikaltėliais, kurie naikino okupuotų šalių piliečius, vadinasi, Niurnbergas negalėjo tapti precendentu, kuris patrauktų atsakomybėn vadovus už nusikaltimus prieš jų pačių piliečius, kaip tai buvo Turkijoje. Be to, 1946 metų spalio 1 dienos nuosprendyje trūko „genocido“ termino. Rafaelis Lemkinas visą savo laiką skyrė Konvencijos prieš genocido nusikaltimą sudarymui, jos priėmimui ir ratifikavimui.

1946 metais gruodžio 11 dieną JTO Generalinė Asamblėja vienbalsiai priėmė rezoliuciją, bet tam, kad ji taptų tarptautinės teisės įstatymu, rezoliuciją turėjo ratifikuoti 20 šalių. Lemkinas vėl bandė palenkti įvairių šalių, tarp jų ir Turkijos, vyriausybių atstovus. „Autobiografijoje“ jis rašo: „Mano sąmonėje subrendo neįtikėtinas planas: Turkija turi būti viena iš 20 šalių, ratifikuojančių Konvenciją. Tai būtų išpirkimas už armėnų genocidą.“

1948 metų gruodžio 9 dieną Paryžiuje plenarinio posėdžio metu JTO Generalinė Asamblėja patvirtino „Konvenciją dėl genocido nusikaltimo prevencijos ir bausmės“. 1950 metų spalį 20 šalių, pasirašiusių Konvenciją, ją ratifikavo, ir 1951 metų sausio 12 dieną ji pradėjo veikti.

Lemkinas dalyvavo mūšiuose prie Varšuvos, buvo sužeistas, o kai Lenkija buvo okupuota, jam pavyko, kaip buvo minėta, nuvykti į Lietuvą. Prieglobstį jis rado Kaune.

Daugelį metų trukusi Rafaelio Lemkino kova baigėsi pergale, tačiau mažiausiai tuo džiaugėsi pats Lemkinas. Iš Konvencijos buvo išmesta „kultūrinio genocido“ samprata, kuri apima kultūrinių ir religinių vertybių naikinimą, gimtosios kalbos vartojimo draudimą, tautinės inteligentijos naikinimą, vaikų atėmimą. Čia negalime neprisiminti 1915 metų balandžio 24 dieną, kai Konstantinopolyje (Stambule) per naktį buvo areštuota visa armėnų inteligentija (keli šimtai žmonių), išvežta už miesto ir išžudyta, arba daugiau nei 300 tūkst. armėnų našlaičių, kurie po tėvų nužudymo buvo suturkinti, ir pagaliau – sistemingas daugiaamžio armėnų kultūrinio-religinio paveldo naikinimas: 1914 metais armėnų patriarchija Konstantinopolyje turėjo 2549 šventyklų, bažnyčių, koplyčių, 1974 metais pagal UNESCO pranešimą Rytų Turkijoje liko tik 197 armėnų bažnyčių, kurioms buvo reikalinga skubi restauracija, o šiandien Turkijoje armėnų bažnyčių liko tik 34. XXI amžiuje vykdomo kultūrinio genocido įrodymų yra apstu: 2005 metais tūkstančiai unikalių viduramžių chačkarų (akmenyje iškaltas reljefinis kryžius) buvo negailestingai naikinami Nachičevano Džugos miesto armėnų kapinėse. Vienbalse Europos menotyrininkų, taip pat ir Jurgio Baltrušaičio jaunesniojo, nuomone, Džugos chačkarai buvo ne tik armėnų, bet ir pasaulio meno paveldas.

Lemkinas „kultūrinį genocidą“ ketino aprašyti knygoje „Genocido istorija“, ties kuria jis dirbo 1950 metais. Man nepavyko išsiaiškinti, spėjo jis užbaigti šią knygą, ar ne, bet „Autobiografija“, kurią jis pradėjo 1958 metais, taip ir liko neužbaigta: Rafaelį Lemkiną ištiko išankstinė mirtis 1959 metų rugpjūčio 28 dieną. Lemkinas mirė vienatvėje, materialiame nepritekliuje; jį palaidojo Niujorko žydų bendruomenė. Genocido metu praradęs visus savo giminaičius ir šeimos narius, jis nesukūrė naujos šeimos ir niekada negalvojo apie materialias gėrybes. Per daugelį metų beviltiškos kovos dėl Konvencijos priėmimo, jis buvo vadinamas „nuoboda“, „svajotoju“, „fanatiku“, bet jis tebuvo idealistas, geriausia šio žodžio prasme. Lemkinas buvo idealistas jaunystėje, kai jį stebino armėnų genocido organizatorių nebaudžiamumas, ir tokiu išliko iki paskutinės dienos.

Kai JTO priėmimų metu diplomatai bandydavo jį įtikinti atsisakyti šios beprasmiškos idėjos sudaryti „kažkokią konvenciją“, jis atsakydavo: „Tai gali padaryti tik žmogus/“ Jis suprato, kad, šiame pasaulyje ir gėris, ir blogis kyla iš žmogaus, o žmogiškam blogiui reikia priešintis žmogišku gerumu. 1950 m. liepos mėnesį laiške Telmei Stevens jis rašė: „Ši konvencija – sąžinės reikalas ir mūsų asmeninio požiūrio į blogį išbandymas. Žinau, jog liepą ir rugpjūtį yra per karšta dirbti, bet vengdamas spalvingų frazių ir sentimentalumo, vis dėlto, pasakysiu: nepamirškime, kad šio mėnesio karščiai mums nėra tokie baisūs, kaip Aušvico ir Dachau krosnių arba mirtinas Alepo dykumos karštis, kuris šimtus tūkstančių armėnų – 1915 metų genocido aukų – kūnus pavertė į pelenus.“

Po Konvencijos priėmimo R. Lemkinas buvo keturis kartus (1950 m. 1951 m. 1952 m. 1955 m.) nominuotas Nobelio taikos premijai.

Už savo idėją Lemkinas kovojo vienas, be jokios valstybinės, viešosios ar finansinės paramos. Po Konvencijos priėmimo R. Lemkinas buvo keturis kartus (1950 m. 1951 m. 1952 m. 1955 m.) nominuotas Nobelio taikos premijai, tačiau kiekvieną kartą atsirasdavo žmogus, labiau prisidėjęs prie pasaulinio gėrio ir teisingumo.

Tai, iš tiesų, nesvarbu. Geriausias Rafaelio Lemkino pripažinimas už nuopelnus žmonijai yra užrašas ant jo antkapio: „Daktaras Rafaelis Lemkinas (1900 m. – 1959 m.), Konvencijos dėl genocido nusikaltimų prevencijos tėvas.“

Vahagnas Grigoryanas – žymus armėnų prozininkas ir vertėjas, Armėnijos rašytojų sąjungos ir Lietuvos rašytojų sąjungos narys, literatūros premijų laureatas. Apie 30 jo knygų buvo išleista lietuvių bei kitomis užsienio kalbomis. Pats autorius yra išvertęs Jono Avyžiaus ir Juozo Baltušio knygas. Gyvena Lietuvoje ir Armėnijoje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"