Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Pulkininkas Izidorius Kraunaitis – kavaleristas iš pašaukimo

 

Kario kelias nuo eilinio raitelio iki Lietuvos kariuomenės kavalerijos vado. Beveik dveji metai praleisti Lietuvos nepriklausomybės kovų frontuose kavaleristo balne ir dalyvavimas Klaipėdos sukilime. Galiausiai prestižinės studijos užsienio karo akademijose ir konceptualiai pakeistas kavalerijos panaudojimas. Tai Generalinio štabo pulkininko Izidoriaus Kraunaičio 21 metus trukusi karjera Lietuvos kariuomenėje. 

Gimė Izidorius Eduardas Kraunaitis 1899 m. rugsėjo 25 d. netoli Širvintų dabar jau išnykusiame Novosiolkos kaime lietuvių kilmės lenkiškai kalbančioje bajorų šeimoje. Pasiturinčios šeimos jaunuolis, prisistatydavęs Izidor Edward Krewnicki-Krewnajtys, mokėsi Vilniaus lenkų berniukų gimnazijoje ir aktyviai dalyvavo skautų veikloje. Per skautišką veiklą 1918 m. rudenį susipažino su Lietuvos skautijos pradininku Petru Jurgėla. Pastarojo paragintas perstojo į Vilniaus lietuvių gimnaziją. Joje pradėjo mokytis lietuvių kalbos, įsitraukė į besikuriančių Lietuvos skautų veiklą ir jau prisistatydavo Izidoriumi Kraunaičiu.

Visas Vilnius 1918 m. rudenį gyveno prasidėjusių didelių pokyčių nuotaikomis. Sužlugus šimtmečius Europą valdžiusioms imperijoms prasidėjo keletą dešimtmečių brendęs tautų pavasaris. Nors 1918 m. lapkritį I pasaulinio karo frontuose ugnis buvo nutraukta, tačiau Vidurio ir Rytų Europoje tai žymėjo naujų ginkluotų kovų pradžią. Valstybes kuriančios tautos tų pačių metų pabaigoje pradėjo kovą su iš rytų artėjančia Raudonąja armija. Vėliau, įveikusios šį bendrą priešą, tarpusavyje kovojo už vietą po saule ir naudodamos ginkluotą jėgą sprendė ginčus dėl sienų. Raudonajai armijai artėjant, Lietuva vėluodama ir paskubomis pradėjo kurti kariuomenę šalies Nepriklausomybei apginti ir įtvirtinti. Skubėti itin reikėjo, nes jau 1918 m. gruodį Raudonoji armija sparčiai, nesutikdama pasipriešinimo, veržėsi į Lietuvos teritoriją. Likus kelioms dienoms iki Naujųjų metų, jau buvo pasiekusi Uteną bei artėjo prie Vilniaus.

Spartėjant pokyčiams, daugiataučio Vilniaus gyventojai skirstėsi į grupes, kurios palaikė skirtingų valstybių kūrimąsi. Vilniaus lietuvių gimnazijoje besimokydamas ir itin aktyviai dalyvaudamas skautų veikloje I. Kraunaitis įsitraukė į lietuvių tautinį atgimimą. Bravūriškų ir drąsa pasižyminčių poelgių epochoje jis kartu su P. Jurgėla suorganizavo slaptą, apie 20 skautų telkiantį Tėvynės tarnybos būrį. Jo nariai naktimis po Raudonosios armijos okupuotą Vilnių išplatindavo iš Kauno gaunamus Vyriausiojo Lietuvos gynimo komiteto atsišaukimus lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis, rinkdavo duomenis apie bolševikų kariuomenės dalinius ir juos perduodavo iš Kauno į Vilnių atvykusiam Lietuvos kariuomenės žvalgybos karininkui. Iš pastarojo sužinoję apie Lietuvos kariuomenės pradėtą kontrpuolimą prieš Raudonąją armiją, jaunieji skautai, gavę sprogmenų, planavo Vilniuje susprogdinti tris tiltus ir taip užkirsti Raudonosios armijos atsitraukimo kelius.

Grandiozinių sabotažo planų teko greitai atsisakyti, nes bolševikų komendantūra 1919 m. kovo mėnesį susekė skautų veiklą. I. Kraunaitis kartu su skautų būrio vadu P. Jurgėla ir dviem nariais pėsčiomis išėjo link Trakų – pas ūkininką, kuris juos turėjo pervesti į Lietuvos Vyriausybės kontroliuojamą teritoriją. P. Jurgėla apie slaptą kelionę į Kauną rašė: „Naktį mes 4 sugulėm į ūkinį vežimą, ir buvom uždengti šiaudais ir rugių maišais. Naktį važiuojant per kaimą, kur stovėjo rusų pėstininkų kuopa su keliais sunk. kulkosvydžiais, sargyba sustabdė, ūkininkui pasisakius, jog važiuoja į malūną, kareiviai ėmė durtuvais badyti rugių maišus, mums nuoširdžiai maldaujant Dievo pagalbos, ir pagaliau leido toliau važiuoti. Kraunaičio ir Valušio kailinukai ant nugaros buvo durtuvų subadyti. Auštant laimingai pasiekėm Žaslius.“

Pasiekęs Kauną, kartu su draugais I. Kraunaitis 1919 m. kovo 18 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenės 2-ąjį raitelių eskadroną. Per pirmuosius Lietuvos kariuomenės kūrimosi mėnesius į ją įstojo per 10 000 karių savanorių. Pastarieji kartu su Vokietijos kariuomenės Saksų savanorių daliniais iki pat 1919 m. gegužės pabaigos sudarė pagrindinę jėgą, kovojusią prieš besiveržiančią Raudonąją armiją.

2-asis raitelių eskadronas buvo besikuriančios Lietuvos kariuomenės kavalerijos vienas pirmųjų dalinių.

XX a. pradžioje kavalerijos prestižas po I pasaulinio karo metu pasiekto technikos proveržio ir išaugusios greitošaudos buvo susvyravęs. Vis dėlto Lietuvos Nepriklausomybės kovose kavalerija buvo kur kas labiau prestižinė kariuomenės rūšis nei pėstininkai, todėl ją rinkdavosi labiau išsilavinę savanoriai. Gimnazijos absolventas I. Kraunaitis kartu su draugais paskirtas į eskadrono studentų būrį.

Kovos trijuose frontuose

1919 m. pradžioje 2-asis raitelių eskadronas kavalerijos dalinio nepriminė – žirgus teturėjo tik dalis eskadrono karininkų, o visi jo kariai buvo ginkluoti pėstininkų karabinais. Beveik visiškai neapmokytas, išskyrus keletą rikiuotės užsiėmimų, eskadronas jau 1919 m. kovo 27 d. kaip Vilniaus bataliono avangardas Rumšiškių kryptimi išvyko į frontą su Raudonąja armija. Pirmasis kontaktas su priešu – kovos krikštas – įvyko prie Pajautiškio miestelio, apie 15 km nutolusio nuo Kaišiadorių. Neapmokyto eskadrono vienas iš būrių per susidūrimą buvo apsuptas Raudonosios armijos ir tik operatyviai į pagalbą nukreiptas Vilniaus batalionas išgelbėjo iš keblios padėties. Itin greitai įsitikinta, kad iš neapmokyto eskadrono naudos nebus, todėl pastarajam įsakyta grįžti į Kauną.

Tik pradėjus pirmuosius apmokymus 2-asis raitelių eskadronas vėl išsiųstas į frontą. Jam pavesta užimti Vievio miestelį ir geležinkelio stotį bei šias pozicijas išlaikyti tikėtino Raudonosios armijos kontrpuolimo atveju. Kavaleristai Vievio miestelį ir geležinkelio stotį užėmė lengvai, be mūšio, nes priešininkai, spaudžiami Lietuvos kariuomenės ir vengdami galimos apsupties, pasitraukė iš vakaro. Iš Vievio eskadronas suorganizavo keletą nuo atsitraukusios Raudonosios armijos atsilikusių bolševikų persekiojimo operacijų ir tolimesniam koviniam rengimui grįžo į Kauną.

Galiausiai galutinai apginkluotas ir šiek tiek apmokytas 2-asis raitelių eskadronas 1919 m. gegužės pabaigoje išvyko į frontą Antalieptės rajone. Šį kartą eskadrono kariai pateko į pačių kovų su Raudonąja armija įkarštį. Kartu su eskadronu eil. I. Kraunaitis dalyvavo intensyviose kautynėse prie gimtosios Novosiolkos, Degučių ir Salako. 2-ajam raitelių eskadronui kartu su pėstininkais užėmus Novosiolkos kaimą, kavaleristams buvo pavesta persekioti atsitraukiančius bolševikus. Kovose su Raudonąja armija I. Kraunaitis dažniausia dalyvaudavo vykdant artimąją priešo žvalgybą, vėliau vadovavo eskadrono Žvalgų skyriui. Už sumanų vadovavimą jam suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis.

2-ojo raitelių eskadrono eilinis Izidorius Kraunaitis po apdovanojimo Vyčio Kryžiumi. Laikantis Vokietijos kariuomenės tradicijos, milinės sagos kilpelėje įverta Vyčio Kryžiaus juostelė su žvaigždute. Fotografuota 1919 m. rudenį.
2-ojo raitelių eskadrono eilinis Izidorius Kraunaitis po apdovanojimo Vyčio Kryžiumi. Laikantis Vokietijos kariuomenės tradicijos, milinės sagos kilpelėje įverta Vyčio Kryžiaus juostelė su žvaigždute. Fotografuota 1919 m. rudenį.

Ypač intensyvios kovos su Raudonąja armija vyko 1919 m. birželio-rugpjūčio mėnesiais. Lietuvos kariuomenei vykdant aktyvų, sutelkta artilerijos ugnimi remiamą puolimą bolševikai buvo stumiami nuo Panevėžio ir Ukmergės link Zarasų ir Daugpilio. Kartu su 2-uoju raitelių eskadronu I. Kraunaitis dalyvavo kautynėse ties Degučiais, Grendze, Zarasais, Smalva, Žagarine, Turmantu ir Kalkūnais.

Rugpjūčio 24 d. prasidėjęs galutinis Lietuvos kariuomenės sutelktų pajėgų puolimas visame fronte su Raudonąja armija tęsėsi 8 dienas. Ketvirtąją mūšių dieną I. Kraunaitis, vykdydamas jam pavestą puolimui vadovavusios karinės vadovybės užduotį, pasižymėjo. Pristatyme apdovanoti Vyčio Kryžiumi rašoma: „27 d. Rugpjūčio mėn. š/m būdamas žvalgyboje ir prasmukęs į stovyklas priešų prie kaimo „Grencen“ neatsižvelgiant ant smarkią ugnį priešų ištyrinėjo jų apkasus ir su naudingomis žiniomis dėl mūsų noro grįžo atgal.“

1919 m. rugpjūčio pabaigoje Lietuvos kariuomenė Raudonosios armijos dalinius išstūmė iš už Dauguvos upės ir dalyvavo pozicinėse kautynėse prie Daugpilio miesto prieigų. Raudonajai armijai apšaudant artilerijos ugnimi ir tebevykstant kautynėms, Lietuvos kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas, lankydamasis priešakinėse pozicijose, I. Kraunaitį ir kitus pasižymėjusius 2-ojo raitelių eskadrono karius už parodytą narsą mūšyje apdovanojo Vyčio Kryžiumi.

Įveikus Raudonąją armiją, 2-asis raitelių eskadronas, kuris nuo 1919 m. pavasario buvo įtrauktas į I husarų pulką, perkeltas į frontą su bermontininkais. Praktiškai be poilsio priešakinėse pozicijose penktą mėnesį dislokuotas eskadronas 1919 m. spalį atvyko į Radviliškio rajoną. Jaunesnysis puskarininkis I. Kraunaitis su eskadronu dalyvavo užimant Radviliškį, kovojo su bermontininkais prie Pakruojo, Lygumų ir Šiaulių apylinkėse. Ši „kariuomenė be valstybės“ aktyviau plėšikavo ir vykdė civilių gyventojų terorą, nei dalyvavo kautynėse. Ji po intensyvių kovų ir didelių gyvosios jėgos nuostolių sutriuškinta 1919 m. lapkričio 21–22 dienomis.

Sutriuškinus bermontininkus, jaunesnysis puskarininkis I. Kraunaitis išvyko į Kauną ir 1920 m. sausį įstojo į Lietuvos karo mokyklą. Tebevykstant Nepriklausomybės kovoms, studijos Karo mokykloje buvo labai intensyvios, mokomasi ir savaitgaliais. Buvo skubama paruošti trūkstamus žemesniosios grandies karininkus. Nors buvo planuojama, jog studijos truks metus, tačiau karinei padėčiai komplikuojantis ir Lenkijai sulaužius Suvalkų sutartį, jos buvo sutrumpintos. Karo mokyklos III laidos absolventams 1920 m. spalio 17 d. suteiktus leitenantų laipsnius, jie paskirti į kovose su Lenkijos kariuomene dalyvaujančius Lietuvos kariuomenės dalinius. Ltn. I. Kraunaitis grįžo į I husarų pulką, kuriame paskirtas 4-ojo eskadrono būrio vadu.

Ltn. I. Kraunaitis į I husarų pulko 4-ajį eskadroną pateko po stipraus Lenkijos kariuomenės puolimo besitraukiant link Širvintų. Remdamas 2-ąjį pėstininkų pulką, eskadronas dalyvavo stabdomosiose kautynėse prie Giedraičių. Vėliau buvo besitraukiančių Lietuvos kariuomenių dalinių ariergardas. Atsitraukiant iš Giedraičių, ltn. I. Kraunaičiui buvo pavesta skubi ir sudėtinga užduotis: naktį prasiskverbti į priešo užnugarį ir atlikti žvalgybą. Vykdydamas pavestą užduotį, ltn. I. Kraunaitis naktį mišku, be žemėlapio, orientuodamasis tik pagal kompasą, pasiekė galutinį žvalgybos tašką – Sužonių miestelį. Jam pravertė puikios lenkų kalbos žinios – sutikti gyventojai jo vadovaujamą būrį palaikė Lenkijos kariuomenės kavaleristais. Ltn. I. Kraunaičio vadovaujamas būrys nuginklavo Lenkijos kariuomenės sargybą ir užėmė Sužonių miestelį. Surinkę reikalingą informaciją jie grįžo į išeities pozicijas. Lietuvos kariuomenei 1920 m. lapkritį pradėjus lemiamą kontrpuolimą, ltn. I. Kraunaičio vadovaujamas 4-ojo eskadrono būrys dalyvavo užimant Želvos miestelį, o vėliau neutralizuojant Lenkijos kavalerijos brigados reidą į Lietuvos kariuomenės užnugarį. Tai buvo paskutinioji užduotis, paskui prasidėjo sąlyginis taikos periodas. Eskadronas perkeltas į Kauną, nuolatinę dislokacijos vietą.

Nepriklausomybės kovų fronto draugai, I husarų pulko karininkai – ltn. Izidorius Kraunaitis (kairėje) ir vyr. ltn. Kazys Labutis. Už pasižymėjimą mūšiuose Nepriklausomybė kovų metu šie karininkai apdovanoti Vyčio Kryžiumi. Dėvi 1923 m. modelio kasdienines I husarų pulko karininkų uniformas ir ginkluoti lietuviškais kavaleristų kardais. Fotografuota Leono Matkevičiaus 1923 m. vasarą.
Nepriklausomybės kovų fronto draugai, I husarų pulko karininkai – ltn. Izidorius Kraunaitis (kairėje) ir vyr. ltn. Kazys Labutis. Už pasižymėjimą mūšiuose Nepriklausomybė kovų metu šie karininkai apdovanoti Vyčio Kryžiumi. Dėvi 1923 m. modelio kasdienines I husarų pulko karininkų uniformas ir ginkluoti lietuviškais kavaleristų kardais. Fotografuota Leono Matkevičiaus 1923 m. vasarą.

Vykdant specialią užduotį Klaipėdoje

Po I pasaulinio karo Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir perduotas Antantės valstybėms. 1922 m. Lenkijai reiškiant pretenzijas ir iškilus grėsmei, kad Klaipėdos kraštas gali būti paskelbtas laisvuoju miestu, Lietuvos valdantysis elitas pradėjo ruoštis karinei operacijai. Buvo suplanuota panaudojus Lietuvos šaulių sąjungos ir Lietuvos kariuomenės pajėgas inscenizuoti vietinių lietuvių sukilimą ir Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos.

1923 m. sausio 6 d. 1-osios raitelių divizijos vadas nurodė I husarų pulko vadui paruošti du husarų būrius. Raiteliams įsakyta apsiginkluoti tik karabinais, apsirengti civiliais rūbais ir būti be jokių skiriamųjų ženklų. Dėl tolimesnių užduočių nurodyta kreiptis į Lietuvos kariuomenės štabo Žvalgybos skyrių. Pulko vadas šią užduotį pavedė ltn. I. Kraunaičio (slapyvardis Kriaušat) vadovaujamam trisdešimties husarų būriui, taip pat vyr. ltn. Kazio Labučio (slapyvardis Labut) ir vyr. ltn. Petro Balzaro (slapyvardis Balsareit) trisdešimties husarų būriui.

Prasidėjus karinei operacijai, 1923 m. sausio 10 d. civiliais rūbais persirengę ltn. I. Kraunaičio vadovaujamo būrio kariai dalyvavo užimant Pagėgius, taip pat tiltą per Nemuną bei šturmuojant pagrindinį objektą – Klaipėdos prefektūrą. Apie sukilimą ltn. I. Krauniačio tarnybos draugas kpt. P. Jurgėla rašė: „Visi vilkėjo civiliniais rūbais ir buvo apsiginklavę karabinais ir kardais. Ties Tilžės tiltu budėjęs Klaipėdos krašto vokiečių žandarų ir prancūzų kareivių dalinys, pamatęs taip apsirengusių, ginkluotų ir raitų vyrų būrį, paleido šautuvų ugnį. Šaudymas tęsėsi. Staiga apšaudomi, raitininkai ištraukė kardus, pasileido zovada pro zvimbiančias kulkas ir veikiai užėmė priešininko poziciją be jokių aukų bet kurioj pusėj. Iš žandarų ir prancūzų Kraunaitis atėmė tiktai šaudmenis. Po tokios staigmenos, žvalgydami apylinkę tamsoje, raitininkai atsidūrė Tilžėje. <...> mieste praleidę apie 3 valandas, jie sugrįžo per tiltą ir, vokiečių žandarų pagarbiai palydėti, nujojo toliau. Su savo būriu Kraunaitis nuo Tilžės tilto veikiai nužygiavo panemune, užėmė Smeltę, nuginklavo prancūzų pėstininkų būrį, kuris buvo apkasus išsikasęs kapinėse, ir dalyvavo prefektūros puolime Klaipėdoje.“

1923 m. sausio viduryje iš į Klaipėdą pasiųstų husarų buvo sudarytas „Mirties husarų“ eskadronas. Kovo pabaigoje į Kauną grįžusio ltn. I. Kraunaičio laukė nemalonumai. „Išvyka“ į Tilžę, tuomet priklausiusią Vokietijai, kariuomenės vado gen. S. Žukausko buvo įvertinta ypač blogai. Po ltn. I. Kraunaičio raporto apie panemunėje buvusius prancūzų ir vokiečių karius ir jų nuginklavimą, generolas pareiškė: „Na, tai gerai. Viskas bus užmiršta. Bet antrojo Vyčio Kryžiaus, kuriam buvai pristatytas, tamsta negausi.“

I husarų pulko karininkai Klaipėdos sukilimo metu. Iš kairės: vyr. ltn. Petras Balzaras (slapyvardis Balsareit), vyr. ltn. Kazys Labutis (Labut) ir ltn. Izidorius Kraunaitis (Kriaušat). Siekiant inscenizuoti sukilimą ir nuslėpti Lietuvos kariuomenės dalyvavimą, I husarų pulko karininkai buvo perrengti civiliais rūbais, o ant kairiosios rankovės užsiūti Mažosios Lietuvos savanorio antsiuvai – trikampiu susiūta Mažosios Lietuvos vėliavos (žalios, baltos, raudonos spalvų) juostelė. Fotografuota Leono Matkevičiaus 1923 m. sausį.
I husarų pulko karininkai Klaipėdos sukilimo metu. Iš kairės: vyr. ltn. Petras Balzaras (slapyvardis Balsareit), vyr. ltn. Kazys Labutis (Labut) ir ltn. Izidorius Kraunaitis (Kriaušat). Siekiant inscenizuoti sukilimą ir nuslėpti Lietuvos kariuomenės dalyvavimą, I husarų pulko karininkai buvo perrengti civiliais rūbais, o ant kairiosios rankovės užsiūti Mažosios Lietuvos savanorio antsiuvai – trikampiu susiūta Mažosios Lietuvos vėliavos (žalios, baltos, raudonos spalvų) juostelė. Fotografuota Leono Matkevičiaus 1923 m. sausį.

Lietuvos kavalerijos priešakyje

Nuo 1923 m. vidurio prasidėjo rutininė kario tarnyba taikos metu. Lietuvos kariuomenė pradėta demobilizuoti, o likę daliniai perkelti į nuolatinės dislokacijos vietas. Ltn. I. Kraunaitis grįžo į Kauną, į I husarų pulką. Jeigu vykstant Nepriklausomybės kovoms stigo gabių jaunesniųjų karininkų, kurie galėtų vadovauti mažesniems padaliniams, tai taikos metu reikėjo gabių karininkų, galinčių tinkamai rengti karius būsimam karui. Ltn. I. Kraunaitis karinės vadovybės buvo pasirinktas kaip potencialus instruktorius. Tikėtina, kad tai lėmė dvi priežastys – pasižymėjimas per Nepriklausomybės kovas ir tinkamos charakterio savybės.

1925 m. ltn. I. Kraunaičio tiesioginis vadovas mjr. Teodoras Engmanas atestacijoje rašė: „Kavalerijos tarnybą žino labai gerai, atlieka ją sąžiningai. Labai geras energingas darbininkas, gabus, gerai išauklėtas ir mandagus. Myli tvarką ir visada stengiasi ją palaikyti. Kaip tarnyboje, taip ir laisvu laiku elgiasi labai gerai ir esti pavyzdžiu kitiems.“

1924 m. prasidėjo trejų metų studijų, naujų žinių ir patirties kaupimo laikotarpis. Tais pačiais metais vyr. ltn. I. Kraunaitis baigė Aukštuosius karininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kursus. Šiuos kursus, kaip ir Karo mokyklą, baigė iš visų absolventų geriausiai. 1924 m. Husarų pulke jis paskirtas kulkosvaidžių eskadrono vadu, tobulino eskadrono sudėtį ir jo apginklavimą. Nors sudėtingos, bet vertingiausios studijos prasidėjo po metų. 1925 m. rudenį vyr. ltn. I. Kraunaitis Lietuvos kariuomenės vadovybės buvo išsiųstas į Prancūziją, į Saint-Cyro karo mokyklą. Pastaroji, 1802 m. įsteigta Napoleono Bonaparto, buvo visoje Europoje garsi karo studijų įstaiga.

Vyr. ltn. I. Kraunaitis studijavo šios mokyklos Kavalerijos skyriuje ir šias studijas baigė 1926 m. pavasarį. Savo raporte iš Saint-Cyro vyr. ltn. I. Kraunaitis Lietuvos kariuomenės vadovybei rašė, kad visapusiškas kavalerijos karininko parengimas reikalauja tolimesnių studijų. 1926 m. rudenį vyr. ltn. I. Kraunaitis persikėlė toliau studijuoti į specializuotą kavalerijos karininkų aukštesniąją mokyklą Saumure. XIX a. pradžioje įsteigtoje mokykloje kavaleristams rengti itin daug dėmesio buvo skiriamas jojimo technikai ir kavalerijos taktikai. Prestižinės studijos kainavo brangiai. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomuose raportuose vyr. ltn. I. Kraunaitis pakartotinai prašė skirti didesnę stipendiją, nes studijuojant Saumure ne vien brangiai kainuoja pragyvenimas, bet reikėjo nuomoti arklidę ir samdyti ordonansą. Vis dėlto net ir padidintos stipendijos nepakako.

Besimokydamas Saumure vyr. ltn. I. Kraunaitis patyrė incidentą, kuris buvo plačiai aprašytas Lietuvos ir Prancūzijos kariškoje spaudoje. Per baigiamąsias pratybas šokdamas per kliūtį žirgas užkabino užtvarą ir išmetė vyr. ltn. I. Kraunaitį iš balno, nukritusį ant žemės jį prispaudė. Patyręs traumą vyr. ltn. I. Kraunaitis pratybose dalyvavo iki galo – dar keletą valandų. Prancūzų karininkai labai stebėjosi tokia lietuvio ištverme ir stipria valia. Vis dėlto po šio nesėkmingo šuolio jis keletą mėnesių gydėsi Prancūzijoje, vėliau ir Lietuvoje.

1927 m. vasarą prieš keletą mėnesių į kavalerijos kapitonus pakeltas I. Kraunatis baigė Saumuro aukštesniąją kavalerijos mokyklą ir grįžo į Lietuvą. Grįžęs tęsė tarnybą I husarų pulke. 1929 m. išvyko į Čekoslovakiją, ten daugiau kaip tris mėnesius stažavosi kavalerijos daliniuose. Lietuvos kariuomenės Generaliniam štabui išsiuntė per 200 lapų įvairų raportų, parašytų darbų ir kitos surinktos informacijos apie galimybę patobulinti Lietuvos kavalerijos dalinius.

„Mirties husarų“ eskadrono jaunesnysis karininkas (būrio vadas) Izidorius Kraunaitis. Šio eskadrono karininkai ant kepurės segėjo Klaipėdos miesto herbą, o virš jo - kaukolė. Fotografuota Leono Matkevičiaus 1923 m. vasarį.
„Mirties husarų“ eskadrono jaunesnysis karininkas (būrio vadas) Izidorius Kraunaitis. Šio eskadrono karininkai ant kepurės segėjo Klaipėdos miesto herbą, o virš jo - kaukolė. Fotografuota Leono Matkevičiaus 1923 m. vasarį.

Po stažuotės Čekoslovakijoje praėjus keliems metams, I. Kraunaičiui suteiktas kavalerijos majoro laipsnis; jis paskirtas Lietuvos kariuomenės Kavalerijos štabo viršininku. Įgytas žinias jis pradėjo nuosekliai taikyti praktikoje. XX a. 4 deš. tobulėjant šarvuotajai technikai, pradėjo nykti kavalerijos išskirtinumas. Anksčiau garsėjusi kovos galia, kuri paremta manevringumu, greičiu ir sutelkta ugnimi, kavalerija dėl šaunamųjų ginklų greitošaudos ir šarvuotosios technikos šio savo monopolio neteko. Reikėjo ieškoti naujų kavalerijos panaudojimo būdų ir koncepcijų. Remdamasis studijų metu įgytomis žiniomis, mjr. I. Kraunaitis Lietuvos kariuomenėje diegė nupėstinto kavaleristo koncepciją, pagal kurią kavalerijos daliniai išnaudodavo savo manevringumą ir greitį atstumams įveikti, ypač sunkiuose technikai ruožuose, tačiau į kovą stodavo pėsti, žirgus palikę užnugaryje. Eidamas Lietuvos kariuomenės Kavalerijos štabo viršininko pareigas mjr. I. Kraunaitis paruošė naują kavalerijos karių kovinio rengimo programą, jų mokymo instrukcijas ir pratybų planą kavalerijos daliniams, be to, parašė išsamų „Kavalerijos vadovėlį“.

Nuo 1925 m. mjr. I. Kraunaitis bend-radarbiavo karinėje spaudoje. Rašė sklandžiai, gyvai, įdomiai, gražiu savitu stiliumi. 1934 m. buvo paskirtas KARIO Redakcinės kolegijos nariu kavalerijos reikalams. Rašė ne tik mokslinius ir apžvalginius straipsnius, bet ir bele-tristiką apie Nepriklausomybės karus. Pastarąją pasirašydavo slapyvardžiu Senas Gusaras.

1934 m. birželį mjr. I. Kraunaitis buvo paskirtas 2-ojo ulonų Didžiosios kunigaikštienės Birutės pulko vadu Alytuje. Šiame 1920 m. įkurtame kavalerijos pulke mjr. I. Kraunaitis praktiškai taikė savo paties parengtus mokymo ir pratybų planus, juos tikslino ir tobulino. Tarnaudamas ulonų pulke mjr. I. Kraunaitis pasiūlė pirmojo Lietuvos kariuomenės vado gen. S. Žukausko jubiliejaus proga generolui suteikti Garbės ulono vardą. Per ulonų pulko iškilmingą rikiuotę mjr. I. Kraunaitis įteikė gen. S. Žukauskui Garbės ulono vardo suteikimo aktą ir specialiai pasiūtą ulonų uniformą.

Po metų mjr. I. Kraunaitis išvyko studijuoti į Prancūzijos generalinio štabo akademiją. Čia 1937 m. rugpjūtį studijas taip pat baigė geriausiai iš visų absolventų, o jo vardas ir pavardė buvo iškalta akademijos garbės lentoje, jam suteiktos generalinio štabo karininko teisės. Be to, dar akademijoje mjr. I. Kraunaičiui buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis.

Grįžęs iš Prancūzijos į Lietuvą, plk. ltn. I. Kraunaitis antrą kartą buvo paskirtas Kavalerijos štabo viršininku ir iškart išvyko į kasmetinius Lietuvos kariuomenės manevrus Gaižiūnų poligone. Šiose apie mėnesio trukmės pratybose dalyvaudavo visi Lietuvos kariuomenės daliniai. Plk. ltn. I. Kraunaitis buvo paskirtas per pratybas vadovauti sustiprintam „priešo“ kavalerijos pulkui, kuris buvo sudarytas iš atskirų Lietuvos kariuomenės kavalerijos pulkų eskadronų. Karininkas tokį mišrų pulką skubiai parengė operacijai ir vykdydamas strateginį puolimą staigiu manevru apėjo flangą, paėmė vieno pulko štabą į nelaisvę, išsklaidė divizijos štabą, nukirto visą tiekimą ir suardė užnugarį. Kariuomenės vadovybė, nesitikėjusi tokio neplanuoto rezultato, po pratybų nutarė stiprinti Lietuvos kariuomenės motorizavimą. Plk. ltn. I. Kraunaičiui patarus, pradėta teritoriniu principu organizuoti dragūnų tarnybą (šiuolaikinių Krašto apsaugos savanorių pajėgų atitikmuo, – aut. past.). Pats plk. ltn. I. Kraunaitis paskirtas Lietuvos teritorinių dragūnų karinio rengimo vadu.

Po studijų Prancūzijos karo akademijoje grįžęs į Lietuvą plk. ltn. I. Kraunaitis parengė kavalerijos statutą „Kautynės“, kuriame išplėtė nupėstinto kavaleristo koncepciją ir „žaibo“ smūgių naudojimą atakuojant reidais į priešo užnugarį. Taip pat praktiškai visose kariškose mokyklose Lietuvoje dėstė kavalerijos taktikos kursą.

Pagerbiant mirusį plk. Izidorių Kriaunaitį, jam skirtas išeivijoje leisto KARIO 1964 m. viršelis
Pagerbiant mirusį plk. Izidorių Kriaunaitį, jam skirtas išeivijoje leisto KARIO 1964 m. viršelis

1938 m. I. Kraunaičiui buvo suteiktas pulkininko laipsnis. Dar po metų (1939) jis paskirtas 1-ojo gusarų Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos pulko vadu. Pakeisdamas vado poste gerą tarnybos draugą plk. Kazį Labutį, jis raitas rikiuotės aikštėje perėmė pulko vėliavą – taip jis sukūrė kavalerijos pulko vado keitimo ceremoniją. Pažymėtina, kad viename iš šio pulko eskadronų I. Kraunatis pradėjo savo tarnybą Lietuvos kariuomenėje ir jo sudėtyje 1919–1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose. 1927 m. rugsėjo 25 d. šio pulko globėju paskirtas Lietuvos didysis etmonas kunigaikštis Jonušas Radvila, o pulkas pavadintas 1-uoju gusarų Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos pulku. Tą pačią dieną buvo įteikta vėliava su devizu „Nugalėsim ar mirsim“. Šis pulkas pirmasis Lietuvos kariuomenėje 1931 m. kaip skiriamąjį ženklą antpečiuose pradėjo naudoti pulko globėjo monogramą „JR“ su kunigaikščio karūna.

1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, I. Kraunaitis paskirtas Lietu-vos kariuomenės kavalerijos inspektoriumi. Prasidėjusios suirutės sąlygomis 1940 m. pabaigoje plk. I. Kraunaitis nelegaliai pasitraukė į Vokietiją, iš kurios grįžo tik prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui. II pasaulinio karo metu tarnavo Lietuvos savisaugos daliniuose, buvo Lietuvos laisvės armijos narys. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, pasitraukė į Vokietiją, vėliau į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV).

Gyvendamas JAV, I. Kraunaitis savo bendražygiui kpt. P. Jurgėlai prisipažino, kad jam yra skaudu dėl taip susiklosčiusio gyvenimo po 1944 m.: „Ir aš atvažiavau Amerikon numirti be jokios naudos Lietuvai. Labai gailiuos, kad nepasilikau Lietuvoje. Ten su mūsų partizanais būčiau galėjęs didvyriškus darbus atlikti. Ir mano mirtis raudonajai kariuomenei būtų labai brangiai atsiėjusi.“

Izidorius Kraunaitis mirė JAV 1964 m. birželio 30 dieną. Palaidotas Niujorko valstijos Andes miestelio kapinėse.

Nuotraukos iš L. Matkevičiaus šeimos archyvo ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"