Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Prisikėlimo apygardos partizanas Pranciškus Prūsaitis-Lapė

 
Pranciškus Prūsaitis-Lapė
Pranciškus Prūsaitis-Lapė

Pranciškus Prūsaitis-Lapė (1928–1963) – Prisikėlimo apygardos ryšių įgaliotinis, apygardos štabo pareigūnas, paskutinis sovietų okupuotoje Lietuvoje teismo sprendimu sušaudytas partizanas. 2018 m. minimas jo gimimo 90-metis ir 55-osios mirties metinės. 

Pranciškus Prūsaitis gimė 1928 m. sausio 9 d. Grinkiškio miestelyje (tuo metu Kėdainių aps., dabar Radviliškio r.). Jo Mataušas Prūsaitis buvo smulkus tėvas ūkininkas, teturėjęs tik 10 ha žemės. Ūkio tinkamai tvarkyti neišgalėjo, mėgo išgerti. 1928 m. jis ūkį pardavė. Gausi šeima vertėsi sunkiai. Šeimoje augo keturi vaikai: seserys Zofija (g. 1920) ir Stefanija (g. 1923), brolis Jonas ir jaunėlis Pranciškus. Motina Stanislava Prūsaitienė mirė 1930 metais. Likę vaikai augo be motinos. Pranciškus dar vaikas, o jau tarnavo pas ūkininkus.

Sėkmė P. Prūsaitį-Lapę lydėjo ne tik šiose kautynėse, bet ir daugiau kaip per 10 partizaninės kovos metų įvykusiuose kituose susidūrimuose su priešu.

Brolis Jonas 1944 m. buvo mobilizuotas į sovietų armiją, dalyvavo kariniuose veiksmuose (kaip tuo metu sakydavo, Berlyno fronte). Iš karo grįžo tapęs invalidu, 1951 m. nuskendo. Tėvas mirė 1957-aisiais. Seserys ištekėjo, paliko gimtąsias vietas, Zofija gyveno Rokiškio rajone, Stefanija – Biržuose. Visiškai kitaip susiklostė Pranciškaus gyvenimas. Nuo 1940-ųjų jis gyveno ir dirbo Pilionių kaime pas ūkininkus Petrą ir Stasę Adomavičius. Buvo neblogai pramokęs staliaus amato. 1947 m. šeimininkas P. Adomavičius, rėmęs ir palaikęs vietinius partizanus, sovietų buvo areštuotas ir nuteistas. Su Pilionių apylinkių partizanais bendravo ir P. Prūsaitis.

1948 m. gegužės mėnesį P. Prūsaitis aplankė tėviškę, svečiavosi pas tėvą, susitiko su seserimis ir prasitarė, kad yra kviečiamas „apmokymams“ į sovietų kariuomenę. Tačiau į ją Pranciškus nusprendė neiti ir 1948 m. gegužę įstojo į partizanų gretas. Tikėtina, kad įtakos tam turėjo iš Pilionių kaimo kilęs Pranciškaus pažįstamas Romualdas Šukys (Šukevičius)-Jogaila (kiti slapyvardžiai: Jaunius, Kukutis, Regina, Naujalis) – partizanas nuo 1946-ųjų, pasižymėjęs organizacine veikla. Į laisvės kovotojų telkimosi vietą Zembiškio miške Pranciškų palydėjo R. Šukio sesuo ryšininkė Jadvyga Šukevičiūtė. Partizanų stovyklavietėje Zembiškio miške P. Prūsaitis, išklausinėtas paties J. Paliūno-Ryto, uomet ėjusio Kudirkos rajono vado pareigas, priėmė priesaiką ir buvo paskirtas į R. Šukio-Jogailos būrį. Būrys veikė Krakių ir Gudžiūnų valsčiuose.

Kokie partizanų junginiai tuo metu veikė šiose apylinkėse?

Nuo 1948 m. pavasario Vidurio Lietuvos partizanų junginiuose buvo ryškių pokyčių: įkurta nauja Prisikėlimo apygarda, į kurios sudėtį įėjo pertvarkyta Povilo Lukšio (pervardyta Maironio rinktine) partizanų rinktinė, veikusi Kėdainių ir Radviliškio rajono pietinėje dalyje (pagal dabartinį administracinį paskirstymą – aut. past.). Minėtoje rinktinėje buvo stiprinama kariška drausmė, reorganizuojami kovotojų junginiai. Rinktinėje buvo suformuoti du būriai (Nemuno ir Lukšio) ir stiprus Kudirkos rajonas, jo vadu buvo paskirtas Juozas Paliūnas-Rytas, nuolat vizitavęs ir organizavęs, anot jo paties, „susikaupusius ir atsidavusius partiza-nų organizacijai žmones“. Toliau šiame straipsnyje paaiškės, kad P. Prūsaitis tapo ištikimiausiu ir labiausiai patikimu J. Paliūno-Ryto bendražygiu.

1949 m. Maironio rinktinėje vadu, o vadovauti rinktinei patikėta J. Paliūnui-Rytui. Pastarojo iniciatyva junginyje vyko struktūrinių pokyčių: sudaryti 3 rajonai (nuo 1949 m. vasaros vadinti tėvūnijomis): Mindaugo, Birutės ir Kęstučio. Maironio rinktinės sudėtyje buvo ir vadovaujamas R. Šukio-Jogailos Jaunučio būrys, kuriam buvo patikėtas ypatingas vaidmuo – saugoti Maironio rinktinės štabą.

Maironio rinktinė išsiskyrė tuo, kad jos teritorijoje nuolat bazavosi Prisikėlimo apygardos vadovybė. Čia, Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje, 1949 m. vasarį įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), paskelbti labai svarbūs Sąjūdžio dokumentai. Vėliau rinktinės veikimo plotuose įrengtuose bunkeriuose įsikurdavo LLKS Visuomeninės dalies vadovybė ir pats Jonas Žemaitis-Vytautas. Rinktinėje netrūko aktyvių, partizanų sąjūdžiui ištikimų kovotojų. 1949 m. inspektavęs partizanų junginius J. Paliūnas-Rytas nurodė visuose būriuose surengti kari-nio mokymo kursus.

◆ ◆ ◆

Kovos krikštą P. Prūsaitis-Lapė gavo Užpelkių miško kautynėse – viename svarbiausių Prisikėlimo apygardos teritorijoje įvykusių mūšių.

1949 m. vasarą LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas, norėdamas sustiprinti LLKS gynybos pajėgų štabą, paskyrė Petrą Bartkų-Žadgailą šio štabo Organizacinio skyriaus viršininku. Iki žiemos P. Bartkus turėjo nukeliauti į Pietų Lietuvą, todėl rugpjūčio mėnesį, pasiėmęs reikiamą dokumentaciją, per Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės partizanų veikimo teritoriją vyko į naują paskyrimo vietą. Maironio rinktinės vado J. Paliūno-Ryto įsakymu, į jo palydą, be trijų kovotojų, buvo paskirtas ir rinktinės štabo apsaugos būrio eilinis P. Prūsaitis-Lapė. Pakeliui buvo numatytas susitikimas su Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnais.

Po dienos šiuo maršrutu patraukė ir Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnai: apygardos štabo viršininkas Vytautas Šniuolis-Svajūnas, jo brolis Viktoras pasikeitė vadovybė: jos vadas Povilas Morkūnas-Drakas buvo paskirtas Prisikėlimo apygardos Šniuolis-Vitvytis – apsaugos dalinio kovotojas, taip pat apygardos štabo narys, partizanų spaudos dailininkas Laurynas Mingėlas-Džiugas ir partizanų Vyriausiosios vadovybės narys Bronius Liesys-Naktis. Jie žygiavo pas naujai paskirtą Prisikėlimo apygardos vadą Povilą Morkūną-Rimantą, gabeno štabo darbui būtiną rašomąją mašinėlę, štabo dokumentus. Rugpjūčio 13 d. sutartoje vietoje Užpelkių miške jų jau laukė Maironio rinktinės kovotojai ir čia jau atvykęs P. Bartkus. Į susitikimą vėlavo tik naujai paskirtas Prisikėlimo apygardos vadas P. Morkūnas-Rimantas.

Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės Jaunučio būrio partizanai. Iš kairės: būrio vadas Romas Šukys-Jogaila, Vytautas Meškuotis-Lazdynas, Jonas Kačinskas-Mažvydas ir Pranciškus Prūsaitis-Lapė. Fotografuota 1948–1949 m. žiemą.
Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės Jaunučio būrio partizanai. Iš kairės: būrio vadas Romas Šukys-Jogaila, Vytautas Meškuotis-Lazdynas, Jonas Kačinskas-Mažvydas ir Pranciškus Prūsaitis-Lapė. Fotografuota 1948–1949 m. žiemą.

Apie tai partizanas V. Šniuolis-Vitvytis rašė: „Vietą, kur turėjome susitikti, pasiekėm 13 dienos rytą ir patikrinę R[yšio]P[unktą] susiradome atžygiavus jau prieš dieną anksčiau. Jie buvo penki. R[yšio] punkte pasakojo, kad apylinkėje esą ramu, ir nutarėm pasilikti toje pat vietoje. Išvargę po žygio – numigom. Apie 9 val. mus pažadino pusryčiauti. Pusryčius buvo atnešę R[yšio] P[unkto] vedėjas ir pasakojo, kad apylinkėje ramu. Papusryčiavus kiti vėl sumigo. Pradėjo pamažu lyti. Mes susikūrėme mažą lauželį ir stovėdami apie jį šnekučiavomės. Apie pusę vienuolikos atėjo punkto vedėjo sūnus. Man pasirodė kažkodėl pasikeitęs...“

Pasirodo, kad Užpelkių miško eigulys netyčia MGB agentui Zelionui prasitarė apie stovyklaujančius kovotojus. Po 20–30 min. užvirė kautynės. Partizanai buvo apsupti, stipri ugnis juos spaudė į palaukę iš rytų, šiaurės ir pietų pusės. Atsitraukimas į palaukę būtų pragaištingas, todėl kautynių įkarščio metu Žadgaila nurodė veržtis į miško gilumą, deja... Kautynėse žuvo 5 partizanai: Prisikėlimo apygardos organizatoriai, aukščiausio rango pareigūnai

P. Bartkus-Žadgaila, B. Liesys-Naktis, Vytautas Šniuolis-Svajūnas, taip pat Maironio rinktinės partizanai Aitvaras ir Ignas Gedminas-Girėnas, atžygiavę kartu P. Prūsaiču-Lape. Pastarajam ir partizanui Vytautui Kuzmickui-Sakalui pavyko kautynes atlaikyti. Kaip ir Viktorui Šniuoliui, išnešusiam iš kautynių lauko sužeistą L. Mingilą-Džiugą.

Sėkmė P. Prūsaitį-Lapę lydėjo ne tik šiose kautynėse, bet ir daugiau kaip per 10 partizaninės kovos metų įvykusiuose kituose susidūrimuose su priešu.

Veikiausiai tai lėmė ne tik sėkmė, bet ir įžvalgumas, atsargumas, su metais įgyta kovų patirtis.

„Savaitės žygyje teko stebėti šiuos partizanus. JAU[nučio būrio] V[adas] part. pusk. Kęstutis (Lapė) yra rūpestingas, savarankiškas ir nuovokus, nepriekaištingai vykdo savo viršininkų įsakymus. Vertas aukščiausio L[aisvės] K[ovotojo] garbės apdovanojimo.“

Nepraėjus mėnesiui, 1949 m. rugsėjį, P. Prūsaitis-Lapė kartu su partizanu Sausiu Pilionių kaime pateko į rusų kareivių pasalą. Ir vėl partizaną lydėjo neįtikėtina sėkmė – nors Lapei buvo nutrauktas dešinės rankos didysis pirštas, kulka sugadino ginklą, bet, net ir negalėdamas atsišaudyti, P. Prūsaitis-Lapė kartu su bendražygiu iš pasalos sėkmingai pasitraukė. Po šio įvykio buvo pasirūpinta partizano plaštakos trauma – iš Šiaulių iškviestas gydytojas, kurį, traukiniu atvykusį į Skėmius, pasitiko ryšininkė Jadvyga Šukevičiūtė. Gydytojas buvo palydėtas į Gudžiūnų valsčiaus Gražiškių kaimą, kur partizanų rėmėjos Šilkaitienės sodyboje jo laukė sužeistasis. Pastarajam buvo suleista būtinų vaistų ir tinkamai sutvarkyta traumuota plaštaka. Vėliau rėmėjų sodybose besislapstantis P. Prūsaitis-Lapė buvo vadinamas Bepirščiu. Po aprašyto įvykio partizanui buvo suteiktas grandinio laipsnis.

◆ ◆ ◆

1950 m. vasarą Jaunučio būrio partizanai laikėsi Krakių, Gudžiūnų, Baisogalos miškuose, žiemą prieglobstį rasdavo Gražiškių kaime, prie Šušvės upės esančiame Pajieslio bažnytkaimyje ir kitose vietose. Prie būrio senbuvių: vado R. Šukio-Jogailos, P. Prūsaičio-Lapės, Antano Kvedaro-Vytenio (nuo 1950 m. vasaros vadovavusio Birutės tėvūnijai), Antano Banaičio-Spirgės, Vytauto Meškuočio-Lazdyno, Kosto Kudoko-Baltaragio (nuo 1950 m. liepos ėjusio Prisikėlimo apygardos štabo viršininko pareigas) ir kt. prisijungė iš Pilionių kaimo kilęs Augustas Bagdonas. Jam 1950 m. birželį pavyko susisiekti su Baisogalos miške stovyklą įsirengusiais Jaunučio būrio partizanais. Partizanus jis iš karto informavo apie MGB jam darytą didelį spaudimą ir bandymą užverbuoti. Su juo į būrį atėjo ir kitas iš Pilionių kaimo kilęs naujokas Romualdas Zapkus, kuris, skirtingai nei A. Bagdonas, apie MGB verbavimą nieko neužsiminė. Naujokai buvo priimti į būrį, jiems buvo išduoti ginklai. A. Bagdonas-Šarūnas įrodė savo lojalumą partizanų sąjūdžiui, o R. Zapkus greitai buvo įtartas ryšiais su MGB. Jam buvo surengtas karo lauko teismas, paskelbta ir įvykdyta mirties bausmė.

1950 m. rugpjūčio 9 d. rėmėjos Šilkaitienės sodyboje Gražiškių kaime (toje pačioje, kur prieš metus buvo gydomas P. Prūsaitis-Lapė) žuvo Jaunučio būrio vadas R. Šukevičius-Jogaila. Po jo žūties naujuoju Jaunučio būrio vadu tapo P. Prūsaitis-Lapė. 1950 m. pabaigoje naujas Maironio rinktinės štabo apsaugos būrio vadas Lapė, neseniai

į partizanus įstojęs Leonas Juška-Kariūnas, V. Meškuotis-Lazdynas ir dar keli kovotojai lydėjo Maironio rinktinės vadą J. Paliūną-Rytą į susitikimą su Mindaugo tėvūnijos Lukšio būrio vadu Juozu Mockevičiumi-Vygaudu. Partizanai netoli Krakių miestelio susidūrė su rusų kareiviais, atsišaudydami, nepatyrę nuostolių, pasitraukė.

Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės partizanai. Pirmoje eilėje iš kairės: Alfonsas Urbonas-Linelis, Vytautas Meškuotis-Lazdynas, Augustinas Bagdonas-Šarūnas, Vytautas Baranauskas-Dantė ir Vytautas Ulickas-Klevas. Antroje eilėje iš kairės: Juozas Dzikas-Dainius, Leonas Juška-Kariūnas, Antanas Kvedaras-Tautvydas ir Pranciškus Prūsaitis-Lapė. Fotografuota 1951 m. rugpjūtį
Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės partizanai. Pirmoje eilėje iš kairės: Alfonsas Urbonas-Linelis, Vytautas Meškuotis-Lazdynas, Augustinas Bagdonas-Šarūnas, Vytautas Baranauskas-Dantė ir Vytautas Ulickas-Klevas. Antroje eilėje iš kairės: Juozas Dzikas-Dainius, Leonas Juška-Kariūnas, Antanas Kvedaras-Tautvydas ir Pranciškus Prūsaitis-Lapė. Fotografuota 1951 m. rugpjūtį

1950–1951 m. žiemą Maironio rinktinės veikimo teritorijoje žiemojo LLKS vadas J. Žemaitis-Vytautas, todėl rinktinė sulaukdavo vis didesnio MGB dėmesio. 1951 m. kovotojų skaičius rinktinėje mažėjo, todėl joje liko tik dvi tėvūnijos: Mindaugo ir Kęstučio. 1951 m. vasarą žuvo nemažai rinktinės aukštesnių pareigūnų. Keitėsi ir Jaunučio būrio sudėtis, dalis kovotojų perėjo į kitus partizanų padalinius.

1951 m. rugpjūčio 1 d. J. Paliūnas-Rytas buvo paskirtas Prisikėlimo apygardos vadu. Maironio rinktinei vadovavo Vytautas Sankauskas-Daukantas, apygardos štabo viršininku J. Paliūnas paskyrė A. Bagdoną-Šarūną, o apygardos Štabo aprūpinimo skyriaus viršininku – P. Prūsaitį-Lapę. Tačiau MGB siautėjimai tęsėsi – apygardoje buvo suimta daug ryšininkių. Tai partizanams sukėlė didelių rūpesčių, nes per Prisikėlimo apygardą ir prie jos priklausančią Maironio rinktinę Vyriausioji vadovybė palaikydavo ryšius su kitomis Lietuvos partizanų sritimis. Buvo nuspręsta, kad ryšių įgaliotiniais turi būti patys partizanai. Todėl Prisikėlimo apygardos štabo ryšių įgaliotiniu buvo paskirtas atsargus, patikimas ir patyręs (ne veltui jo slapyvardžiai buvo Lapė ir Kiaunė) kovotojas P. Prūsatis. Štabe jo laukė visai kitoks darbas.

Apygardos vadas pats buvo užsiėmęs spaudos ir leidybos reikalais, nes trūko šio darbo žinovų, o nuo vaikystės tarnavęs pas ūkininkus, mažai išsilavinęs P. Prūsaitis-Lapė šioje srityje buvo menkas pagalbininkas. Lapei buvo patikėti kiti darbai: parinkti ir įrengti bunkerių vietas, štabą aprūpinti maistu, būtinomis kanceliarinėmis priemonėmis, išnešioti korespondenciją į ryšių punktus, rūpintis štabo apsauga, nes jis taip pat vadovavo ir Štabo apsaugos būriui.

Partizano P. Prūsaičio-Lapės apdairumas, šaltakraujiškumas pasireiškė ne kartą. Sykį 1951 m. spalio mėnesį Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas A. Bagdonas, štabo Visuomeninės dalies viršininkas V. Meškuotis kartu su P. Prūsaičiu dienojo ryšininko Antano Povilausko sodyboje Gudžiūnų kaime. Lapė pastebėjo, kad A. Povilauskas nuolat barasi su savo žmona, šeimoje vyrauja prasta atmosfera, todėl jis nusprendė šioje vietoje apygardos slėptuvės neįrengti. To paties žygio metu buvo planuojama įvykdyti karo lauko teismo nuosprendį stribo Nesterovo tėvui, kuriam okupacinė valdžia buvo išdavusi ginklą (paprastai tokie asmenys būdavo pasitelkiami baudžiamosioms operacijoms). P. Prūsaitis priminė štabo viršininkui apie tai, kad Gudžiūnų apylinkėse planuoja įsikurti apygardos vadas J. Paliūnas, todėl „nereikia kelti triukšmo“. Tačiau Lapei aukštesnio partizanų pareigūno perkalbėti nepavyko, mirties nuosprendis kolaborantui buvo įvykdytas. Visa laimė, kad tai neiššaukė papildomo MGB siautėjimo minėtame rajone.

1951 m. lapkričio 3 d. Prisikėlimo apygardos štabo partizanai A. Bagdo-nas, V. Meškuotis ir P. Prūsaitis leido dieną Šeduvos rajone netoli Vabalių kaimo esančioje Tomkevičiaus sodyboje. Šeimininko sūnus Juozas prisistatė į MGB Sidabravo operatyvinį punktą ir pranešė apie užklydusius partizanus.

Netrukus sovietų kareiviai apsupo sodybą ir per susišaudymą buvo nukauti A. Bagdonas-Šarūnas (g. 1931 m.) bei V. Meškuotis-Lazdynas (g. 1928 m.), o P. Prūsaitis-Lapė atsišaudydamas ir vėl laimingai pasitraukė.

◆ ◆ ◆

Prisikėlimo apygardos teritorijoje 1949–1951 m. buvo įsikūrusi LLKS Visuomeninės dalies būstinė. Jos viršininkas Juozas Šibaila-Merainis 1951–1952 m. žiemą turėjo praleisti Prisikėlimo apygardos štabavietėje. J. Šibaila iš Šiaulių rajono, lydymas Maironio rinktinės Lukšio būrio vado Alberto Stoškaus-Dainoto (vadą taip pat lydėjo ir apygardos štabo apsaugos būrio vadas Lapė), gruodžio mėnesį pasiekė Šeduvos rajono Devynduonių kaimą. Čia šeimininkų Tvarijonų (jų dukra Elena Tvarijonaitė buvo partizanų ryšininkė) sodyboje buvo įrengtas apygardos štabo bunkeris. Partizanai J. Šibaila-Merainis, J. Paliūnas-Rytas ir P. Prūsaitis-Lapė štabavietėje žiemojo kartu – vyresnybė leido spaudą, o Lapė ją gabendavo į ryšių punktus arba vyk-dydavo kitus vado nurodymus. „ <...> į M[aironio rinktinės] Š[tabo] stovyklą atvykęs Prisikėlimo apygardos įgaliotinis Kęstutis (rašytinis P. Prūsaičio slapyvardis – aut. past.) nedavęs man pasiaiškinti, atleido mane iš Maironio rinktinės vado pareigų...“, – guodėsi rašte J. Šibailai dėl kilusių nesutarimų rinktinės štabe atleistas ir į Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vado pareigas paskirtas V. Sankauskas-Daukantas.

Partizano P. Prūsaičio-Lapės veikla aukštesniųjų vadų buvo labai vertinama. Partizanų Vyriausiosios vadovybės Visuomeninės dalies viršininkas J. Šibaila-Merainis, atestavęs kai kuriuos apygardos partizanus, rašė: „Savaitės žygyje teko stebėti šiuos partizanus. JAU[nučio būrio] V[adas] part. pusk. Kęstutis yra rūpestingas, savarankiškas ir nuovokus, nepriekaištingai vykdo savo viršininkų įsakymus. Vertas aukščiausio L[aisvės] K[ovotojo] garbės apdovanojimo.“

1952 m. Vasario 16-osios proga Prisikėlimo apygardos vado įsakymu puskarininkis P. Prūsaitis už drąsą kautynėse buvo apdovanotas pirmos rūšies Laisvės kovos 3 laipsnio kryžiumi.

◆ ◆ ◆

1952 m. pavasarį dėl išdavysčių ir žūčių partizanų gretos katastrofiškai retėjo, trūko štabų darbuotojų: kovo mėnesį buvo sunaikintas Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabas, žuvo Povilo Lukšio rinktinės (1952 m. vasarį Maironio rinktinė vėl pervardyta Povilo Lukšio rinktine – aut. past.) Mindaugo tėvūnijos vadas, rinktinei laikinai vadovavo V. Šniuolis-Vitvytis. Prisikėlimo apygardos štabą sudarė tik trys pareigūnai: J. Paliūnas-Rytas, A. Juška-Kariūnas ir P. Prūsaitis-Lapė. Dėl praūžusių didžiųjų trėmimų, prievarta kuriamų kolchozų, vienkiemių gyventojų perkėlimo į kolchozų gyvenvietes, sovietų ginkluotų aktyvistų gaujų organizavimo mažėjo patikimų žmonių kaimuose. Pastarieji buvo didžiausia laisvės kovotojų atrama.

Prisikėlimo apygardoje liko tik dvi rinktinės: Kunigaikščio Žvelgaičio ir Povilo Lukšio (buvusi Maironio). Lietuvos Žalioji rinktinė, padedant agentams smogikams, buvo sunaikinta, suimti jos paskutinieji partizanai. 1952 m. gegužę, Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sri-ties vadovybės sprendimu, Prisikėlimo apygarda buvo panaikinta, J. Paliūnas-Rytas paskirtas Povilo Lukšio rinktinės vadu, o pati rinktinė įtraukta į Kęstučio apygardos sudėtį. P. Prūsaitis-Lapė Povilo Lukšio rinktinės štabe ėjo tas pačias pareigas.

1952 m. liepos mėnesį po partizano A. Stoškaus-Dainoto suėmimo ir jam pritaikytų „aktyvių tardymo metodų“, t. y. kankinimų, jis pradeda duoti parodymus; vėl žūva rinktinės kovotojai.

MGB vis labiau spaudžiant, partizanams kuo toliau, tuo labiau buvo sunku išsilaikyti. Nors J. Paliūnas-Rytas griežtai laikėsi konspiracijos, to reikalavo ir iš savo pavaldinių, bet ne viskas klostėsi palankiai. Kaip vėliau tardymų metu parodė jo pavaduotojas V. Šniuolis-Vitvytis „vado slapstymosi vietą težinojo tik P. Prūsaitis“.

Dėl konspiracijos bunkerių vietas partizanai keisdavo dažnai, ypač po bendražygių suėmimo. Todėl J. Paliūnas-Rytas ir P. Prūsaitis-Lapė nusprendė pakeisti štabo bunkerio vietą, juolab J. Šibaila-Merainis dar balandį buvo iškeliavęs į Rytų Lietuvą. Vietą naujam štabo bunkeriui P. Prūsaitis-Lapė parinko Padotnuvio kaime, Juozo ir Stasės Krutkių sodyboje.

Krutkiai buvo patikimi žmonės, prieš tai buvusių bunkerio laikytojų Tvari-jonų giminaičiai. Štabo perkraustymo reikalais rūpinosi Lapė, į naują bunkerį buvo pernešti ginklai, rotatorius, rašo-mosios mašinėlės, radijo imtuvas, štabo dokumentai.

Deja, rinktinės štabui MGB sugebėjo pakišti savo agentą, buvusį medicinos studentą Vytautą Remeiką, kurį J. Pa-liūnas-Rytas pažinojo iš anksčiau. MGB

V. Remeikai suteikė agentūrinį slapy-vardį Čestnyj. 1952 m. liepą V. Remeika buvo priimtas į rinktinės štabą darbui su pogrindine spauda. Partizanai jam davė Kunigaikščio slapyvardį. 1952 m. rugpjūtį išėjo paskutinis periodinio apygardos leidinio „Prisikėlimo ugnis“ numeris.

P. Prūsaičiui-Lapei beliko pasikliauti tik rėmėjais, gerais žmonėmis, kurie visus tuos 10 metų slėpė, maitino vieną iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų.

1952 m. rugsėjo pabaigoje partizanai P. Prūsaitis-Lapė, L. Juška-Kariūnas ir V. Remeika-Kunigaikštis (MGB agentas Čestnyj) išėjo patikrinti ryšių punktų, apsilankė pas rėmėjus. Rugsėjo 30-osios naktį partizanai praleido Rūkų kaimo (Dotnuvos r.) kolchozo klojime. V. Remeika bendražygiams buvo pasiūlęs geriamojo hematogeno. Lapei ir Kariūnui pasidarė bloga. Jiems V. Remeika pasiūlė atsigerti vandens, bet Lapei nuo jo pasidarė dar blogiau. Patyręs ir nuovokus P. Prūsaitis-Lapė tučtuojau suprato klastą ir nedelsdamas MGB agentą V. Remeiką nušovė, o pats kartu su L. Juška-Kariūnu stengėsi kuo greičiau pasitraukti iš tos vietos. Sekėsi vargingai – partizanai nuo MGB paruoštų preparatų buvo taip apsvaigę, kad sunkiai gaudėsi aplinkoje. Šiaip taip pavyko pasiekti artimiausią priedangą – krūmokšnių masyvą. Vėliau Lapė išsiskyrė su L. Juška-Kariūnu. Tos pačios dienos vakare dar vienas MGB informatorius Rukų kaime pastebėjo svirduliuojantį Kariūną. Greitai buvo pranešta Dotnuvos rajono MGB, kuri organizavo paieškas. Sužeistas į koją partizanas buvo paimtas gyvas ir „po ilgo priešinimosi“ (taip rašė saugumiečiai) parodė J. Paliūno bunkerio vietą. 1952 m. spalio 1 d., saugumiečiams apsupus vadavietę, J. Paliūnas-Rytas nusišovė. Šeimininkai buvo suimti, bunkeryje, be ginklų ir šovinių, buvo rasta tai, kuo rūpindavosi Štabo aprūpinimo skyriaus viršininkas P. Prūsaitis-Lapė: rašomosios ir spausdinimo priemonės, fotoaparatai, radijo aparatai, partizanų dokumentai ir net 20 kg popieriaus.

Saugumiečiai, įvertinę operacijos rezultatus rašė: „Ieškoti pasislėpusio bandito Prūsaičio-Lapės išsiųsta visa patikima agentūra, vykdomos karinės operacijos. Kol kas paieška teigiamų rezultatų nedavė, imamės aktyvesnių paieškos ir likvidavimo veiksmų.“ Paieška teigiamų rezultatų nedavė dar 10 metų...

Po apnuodijimo atsipeikėjęs P. Prūsaitis-Lapė liko be ginklo, todėl po poros dienų jis nuėjo pas Jokubaičių kaimo gyventoją Petrauskienę, kurios sodyboje buvo paslėptas partizanų archyvas su dokumentais. Iškasė bidoną, kuriame, be dokumentų, buvo ir revolveris. Jį P. Prūsaitis pasiėmė, bidoną užkasė kitoje sodybos vietoje. Likęs vienas partizanas ryšių su kitais neieškojo, stengėsi nebeužeiti į tas vietas, kurias žinojo ir Kariūnas, nes paimtas gyvas L. Juška tapo MGB agentu smogiku Drąsuoliu. Jis dalyvavo naikinant paskutiniuosius rinktinės partizanus. Suimtas kitas rinktinės partizanas Juozas Valantinas-Granitas, jau kaip agentas smogikas Kaštanas, operatyviai panaudojus areštuotą V. Šniuolį-Vitvytį, dalyvavo operacijoje likviduojant Kęstučio apygardos vadą, anksčiau vadovavusį Prisikėlimo apygardai, Povilą Morkūną-Rimantą. P. Prūsaičiui-Lapei beliko pasikliauti, jis slapstėsi pas patikimus partizanų rėmėjus Radviliškio rajone: Jurgį Vytaitį, Vincą Gabšį ir Antaną Svetiką Skomaičių kaime, Adolfą Siudiką Degėsių kaime, Vincą Svetiką Strazdynės kaime, Antaną Mamuniškį Juodžių kaime; Kėdainių rajone – pas Igną Alekną Juodelių kaime, ištikimą rėmėją Antaną Gailiūną, Juozą Blandį, ryši-ninką Antaną Povilauską Gudžiūnuose ir kitose vietose. P. Prūsaitis vasarą pabūdavo pas žmones keletą savaičių, padėdavo jiems dirbti ūkio darbus ir gyvendavo vasarą ūkiniuose pastatuose, žiemą glausdavosi gyvenamuosiuose, stengdavosi pasirūpinti maistu.

Partizano V. Meškuočio-Lazdyno brolis Juozas prisiminė: „Jis darydavo labai meniškus kryželius, kuriuos lankydamasis palikinėdavo pas gyventojus, daugiausia pas ryšininkus. Saugumas sužinojo, kad tuos kryželius drožia Lapė ir ėmė sekti. Rado pas vieną, pas kitą, ėmė tardyti.“

Dar 1952 m. MGB, siekdama likviduoti J. Paliūną ir P. Prūsaitį, pradėjo operatyvinę bylą „Zakat“ („Saulėlydis“ – aut. past.), partizanus bandė susekti gausus agentų būrys. Kai kuriems agentams (Varnėnui ir Lukiui) buvo išduoti ginklai. Agentai operatyviniams darbuotojams pranešdavo kiekvieną nugirstą smulkmeną, kad partizanas gali nusišauti, kad jis nerūko ir neišgėrinėja. O saugumas kūrė Lapės sulaikymo išeidavo kitur.

Būdavo labai atsargus, planus: „Jei ateitų Lapė, Neringa (MGB agentė, žuvusio P. Prūsaičio bendražygio sesuo – aut. past.) turi pasiūlyti jam pasilikti dienai ir jei Lapė sutiktų, Neringa praneštų mums. <...> Lapė simpatizuoja Neringai ir galbūt sutiktų išpildyti jos prašymą, t. y. nueiti pas jos nurodytą asmenį ir paimti jos žuvusio brolio ten paliktą laikrodį. Tas asmuo bus mūsų agentas Lukys. <..> Agentą Lukį iš anksto instruktuoti, kaip elgtis, jei pasirodytų Lapė. <...> Agentas Lukys, išlydėdamas Lapę pro duris, turėtų užmušti jį kirviu arba nušauti, o tada iš karto pranešti organams. Tam, kad užšifruoti Lukį, į vietą iš karto būtų pasiųsta operatyvinininkų grupė, kuri inscenizuotų susišaudymą ir Lapės likvidavimą.“

Saugumiečių dokumentuose galima rasti ir samprotavimų, kad „agentams Neringai ir Lukiui išduoti kitokias operatyvines priemones netikslinga, nes partizanas Lapė labai atsargus – tos priemonės prieš jį jau buvo panaudotos“. Iš agentės Neringos ataskaitų saugumui matyti, kad P. Prūsaitis-Lapė tikrai pateisino savo slapyvardį: buvo nepaprastai atsargus, apie viską kalbėjo aptakiai, neminėjo jokių vietovių, pavardžių ar datų, nors ir aiškiai simpatizavo šiai merginai: „Visą viešnagės laiką Lapė nieko nevalgė. <...> Dar kartą žadėjo ateiti po Velykų, bet kada tiksliai nepasakė. <...> Dėl savo tikslų – teroro aktų ar kitų veiksmų – nieko nekalbėjo <...> Paklaustas, kur eis toliau, atsakė, kad ten, kur kojos neš...“

Užmegzti ryšius ir iškviesti į susitikimą su besislapstančiu P. Prūsaičiu-Lape per ryšininkę Momeniškaitę (Juodžių k., Šeduvos r.) apsimetę partizanais bandė ir agentai smogikai Kaštanas ir Kuisis. Nepavyko, nes patyręs partizanas neprasitardavo niekam, kur gyvena, be to, nuolat keisdavo slapstymosi vietas, vengdavo bet kokių bereikalingų kontaktų. Buvo paskelbta sąjunginė P. Prūsaičio paieška, bet ir ši nedavė jokių rezultatų.

◆ ◆ ◆

1962 m. P. Prūsaitis-Lapė vis tik buvo areštuotas. Tai lėmė visiškas atsitiktinumas. Tų metų rugsėjo 25-ąją į Kėdainių KGB prisistatė kolūkietis iš Pilionių Petras Želnys ir pranešė, kad Gudžiūnų apylinkėse pasirodė „nelegalas“ P. Prūsaitis. P. Želnys nebuvo KGB agentas, tik iniciatyvus informatorius, atsitiktinai pastebėjęs įtartiną asmenį. Skubiai buvo organizuotos kratos žmonių, kuriuos KGB laikė potencialiais partizano rėmėjais, sodybose.

Apie 19 val. operatyvininkų grupė prisiartino prie Antano Gailiūno sodybos. Šeimininko tuo metu namuose nebuvo, todėl buvo sulaikyta jo žmona. Netoliese ji kasė bulves. Sprendžiant iš KGB ataskaitų, po kelių griežtų klausimų saugumiečiams ji nurodė, kad P. Prūsaitis šiuo metu yra namo viduje. Saugumiečiai iš karto namą apsupo. Tuo metu grįžęs šeimininkas A. Gailiūnas buvo sulaikytas ir apklausiamas tvirtino, kad namo viduje nieko nėra. Operatyvininkai nedrįso eiti į vidų, bet išsislapstę pakampėmis toliau stebėjo namą. Po gero pusvalandžio į namo prieangį išėjo nieko blogo neįtariantis P. Prūsaitis. Jaunesnysis leitenantas Ūsevičius sušuko: „Stok! Rankas aukštyn!“ Tada P. Prūsaitis šoko atgal į namą ir užrėmė duris. Paskui užlipo į palėpę ir iš ten žvalgydamasis bandė įvertinti situaciją. Tuo metu jam iš lauko buvo šaukiama mesti ginklus ir pasiduoti. Nulipęs žemyn P. Prūsaitis per atvirą langą pradėjo derybas. Operatyvininkams pažadėjus, kad jam be ginklų išeinant pro duris šaudoma nebus, P. Prūsaitis iš pradžių per langą išmetė karabiną ir revolverį, o tada pasidavė.

Suimtas partizanas jau kitą dieną buvo apklausiamas. Visą pusmetį „ypač pavojingas valstybinis nusikaltėlis, linkęs į pabėgimą ir savižudybę“ P. Prūsaitis buvo tardomas, kviečiamas į akistatas su buvusiais ryšininkais, rėmėjais, jau bausmę atlikusiu partizanu V. Šniuoliu. Pagaliau Kėdainiuose buvo surengtas parodomasis teismas. Vietinis Komunistų partijos komitetas paskyrė visuomeninį kaltintoją. Procesas vyko 1963 m. gegužės 2–8 d., į jį atvyko „nukentėjusieji“, liudininkai ir t. t. P. Prūsaitis atsisakė advokato ir pareiškė: „<...> man gynėjas nereikalingas“. LSSR Aukščiausiojo Teismo nuosprendis – mirties bausmė – buvo paskelbtas gegužės 8 dieną. Malonės prašymas buvo atmestas birželio mėnesį.

1963 m. liepos 13 d. Vilniuje, KGB kalėjime, partizanas buvo sušaudytas. Šiam kovotojui istorija lėmė ypatingą vaidmenį – jis tapo paskutiniuoju suimtu Lietuvos partizanu, kuriam okupantai paskyrė mirties bausmę.

Ilgą laiką nebuvo jokių žinių, kur sovietai paslėpė sušaudyto partizano kūną. 2017 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atliko istorinius ir archeologinius tyrimus, kurių metu paaiškėjo, kad po 1956-ųjų sušaudytų rezistentų palaikai būdavo užkasami Našlaičių kapinėse Vilniuje. 2018 m. tęsiant archeologinius tyrimus minėtų kapinių teritorijoje, tikimasi, bus surasti ir P. Prūsaičio palaikai.

Našlaičių kapinės. Fotografuota 2017 m.
Našlaičių kapinės. Fotografuota 2017 m.

◆ ◆ ◆

P. Prūsaičio likimas tragiškas. Anksti tapo našlaičiu, nuo vaikystės sunkiai dirbo, neragavo mokslų, partizanų kova įprasmino jo gyvenimą, ištikimybė laisvės kovų idėjai, patikimumas, apdairumas lėmė jo, neeilinio partizano, kelią. Likimas susiklostė taip, kad jis liko vienas, nepasidavė okupacinei valdžiai. Nors partizano slapstymosi laikotarpis buvo skausmo, nuovargio metai, tačiau jis nepakluso okupantui.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, P. Prūsaičio nupelnai partizanų sąjūdžiui buvo tinkamai įvertinti – 2000 m. jam (po mirties) suteiktas teisinis kario savanorio statusas, 2004 m., minint Lietuvos kariuomenės dieną, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu P. Prūsaitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties).

Lietuvos ypatingojo archyvo, Tauragės krašto muziejaus fondų ir D. Žygelio nuotr.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"