Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Prisikėlimo apygarda (I dalis)

 

Šį pavasarį minimos partizanų Prisikėlimo apygardos 70-osios įkūrimo metinės. Prisikėlimo apygarda – laisvės kovotojų teritorinis junginys, 1948 m. pavasarį įkurtas pačiame Lietuvos viduryje (Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse). Tai lėmė jos ypatingą vaidmenį Lietuvos partizaniniame judėjime: ji buvo ryšių tiltas tarp kitų šalies partizanų apygardų bei sričių. Prisikėlimo apygarda išskirtinė tuo, kad buvo įkurta ne „iš apačios“, t.y. ne taip, kaip įprasta – nuo būrio iki kuopos ar rinktinės, o tikslingai suformuota partizanų vadovybės, be to, jos štabas leido ir platino pogrindinę spaudą, junginio teritorijoje nuolat bazavosi vyriausioji partizanų vadovybė, Apygardos štabo bunkeryje 1949 m. vasarį įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. 

Apygardos įkūrimas

Laisvės kovotojų partizanų junginiai, veikę Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse, palaipsniui 1946–1947 m. buvo įtraukti į Jungtinę Kęstučio apygardą (JKA). JKA vadovybės pastangomis buvo vienijami partizanų junginiai, apygarda išsiplėtė ir apėmė Pietų Žemaitiją, Vidurio Lietuvą. Tokioje didelėje teritorijoje buvo sunku palaikyti ryšius tarp dalinių, vadams juos inspektuoti. Be to, JKA vadovybė matė, kad geriau vadovauti galima tada, kai vienam aukštesniam štabui pavaldūs du arba trys žemesni. 1947 m. rugsėjo 8 d. Tautos šventės proga netoli Kryžkalnio įvyko JKA štabo ir Savanorio rinktinės partizanų susirinkimas. Jame dalyvavo apygardos vadovybė (Jonas Žemaitis-Žaltys ir štabo pareigūnai), buvo nutarta įsteigti naują apygardą.

Sužeista mano ranka gangrenavo, vaistai nebepadės… Kovotojams linkiu sėkmingos tolesnės kovos. Tegul bus prakeikta amerikoniškoji demokratija, padedanti naikinti taikingas tautas.

1947 m. lapkritį JKA vadas J. Žemaitis-Žaltys naujos apygardos organizavimo darbams į Šiaulių apskritį pasiuntė štabo pareigūnus Petrą Bartkų-Sąžinę ir Bronių Liesį-Kauką. Jie buvo įpareigoti susitikti su rinktinių vadais ir atkurti po ryšininkų areštų nuolat trūkinėjančius ryšius su Vidurio Lietuvoje veikusiomis partizanų struktūromis.

1948 m. pavasarį naujos apygardos, sąlyginai pavadintos Gražinos vardu, kūrimas buvo spartinamas. Tų pačių metų kovo 15 d. įvyko JKA įgaliotinių P. Bartkaus, B. Liesio ir Voverės partizanų rinktinės, veikusios Joniškio apskrities ribose, bei Atžalyno partizanų rinktinės, veikusios Šiaulių apskrities pietvakarinėje dalyje, atstovų pasitarimas. Buvo nuspręsta, kad naujos apygardos vadai vadovausis JKA kariniais norminiais dokumentais. Kovo 31 d. P. Bartkus buvo paskirtas naujos apygardos vadu, eidamas šias pareigas jis turėjo suteiktą slapyvardį Dargis. J. Žemaičio siūlymu, junginys pavadintas Prisikėlimo apygarda.

1948 m. balandžio 1 d. Prisikėlimo apygardos vadovybė išleido pirmąjį įsakymą, primindama partizanams: „Kovodami dėl savo tautos laisvės mes kartu kovojame ir dėl viso kultūringojo pasaulio likimo. Mums atitenka sunkus, bet didingas, gražus ir garbingas uždavinys. Tegul Aukščiausiojo palaima lydi mūsų žingsnius ir mūsų darbus.“

Naujai suformuotos apygardos štabo viršininku buvo paskirtas Leonardas Grigonis-Krivis, jo pavaduotoju – Stasys Raziulis-Naras (abu iš Atžalyno rinktinės vadovybės). Pradžioje apygardos štabas bazavosi nuo Šiaulių į pietvakarius plytinčiame Dukto miške. Naujos apygardos vado P. Bartkaus laukė susitikimai ir vizitacijos rinktinėse. Balandžio 10 d. P. Bartkus-Dargis susisiekė su atkurtos Lietuvos žaliosios rinktinės (veikė Šeduvos, Rozalimo, Radviliškio, Baisogalos valsčiuose) vado pareigas ėjusiu Petru Masilaičiu-Virpša. Balandžio 22 d. įvyko bendras Prisikėlimo apygardos ir Lietuvos žaliosios rinktinės posėdis: buvo aptarti rinktinės įsiliejimo į apygardą, partizanų rajonų organizavimo reikalai. Lietuvos žaliosios rinktinės vadu buvo išrinktas P. Masilaitis-Virpša, Giria; rinktinė buvo įtraukta į Prisikėlimo apygardos sudėtį. Tą patį mėnesį P. Bartkus jau vizitavo rinktinės partizanų būrius, stebėjo, kaip partizanai naudojasi ginklais, palaiko drausmę būriuose. Daug kur trūko kariškos tvarkos, todėl buvo planuojama apygardoje organizuoti kovotojų mokymą, deja, dėl sovietinės kariuomenės Lietuvoje siautimo sumanymas liko neįgyvendintas.

Kėdainių apskrityje veikusi Povilo Lukšio rinktinė po MGB provokacijų buvo pakrikusi. Siekiant pagerinti padėtį, 1948 m. kovo 5 d. jos vadu paskirtas JKA Savanorio rinktinės vadas Povilas Morkūnas-Drakas. Jis ėmėsi sudaryti stiprius partizanų rajonus, bandė įvesti karišką tvarką. Rinktinė pavadinta Maironio vardu. Ši formuotė balandžio 29 d. taip pat buvo prijungta prie Prisikėlimo apygardos. Tuo pačiu metu buvo panaikinta Atžalyno rinktinė, jos kovotojai (Kovo rajonas) įtraukti į Lietuvos žaliosios rinktinės sudėtį. P. Bartkus keliavo susipažinti su dar viena JKA formuote – Voverės rinktine. Jos ribos ėjo nuo Šiaulių apskrities šiaurinės dalies iki Latvijos sienos, vakaruose ją skyrė Ventos upė, rytuose – Joniškio apskrities rytinė siena. Rinktinei vadovavo Pranas Muningis-Žvelgaitis. Voverės rinktinė taip pat buvo įtraukta į Prisikėlimo apygardą. 1948 m. birželį jos pavadinimas pakeistas į Kunigaikščio Žvelgaičio.

Be šių apygardos organizavimo darbų, buvusiems Kęstučio apygardos pareigūnams buvo iškeltas dar vienas uždavinys – per Prisikėlimo apygardą dėl jos patogios geografinės padėties palaikyti ryšius su kitomis Lietuvos partizanų apygardomis. Taip pat Šiaulių-Radviliškio apylinkėse buvo numatyta įkurdinti iš Kęstučio apygardos atvyksiančią partizanų vadovybę. Liepos mėnesį J. Žemaitis jau buvo Dukto miške, savo artimą bendražygį P. Bartkų paskyrė VLKSO (Vieninga laisvės kovos sąjūdžio organizacija) štabo organizacinio skyriaus viršininku. Prisikėlimo apygardos vadu buvo paskirtas L. Grigonis-Danys, štabo viršininku – B. Liesys-Naktis.

Rinktinės

Po minėtų pokyčių Prisikėlimo apygardoje veikė trys rinktinės: Kunigaikščio Žvelgaičio, Lietuvos žalioji ir Maironio.

Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė Nuo 1947 m. rugpjūčio šiai formuotei vadovavo gabus organizatorius, žagarietis P. Muningis-Žvelgaitis. Kadangi šios rinktinės partizanai prieglobstį ne kartą rasdavo Latvijos teritorijos miškuose, ji buvo įpareigota užmegzti ryšius su Latvijos partizanų vadovybe. Pasirodo, Latvijoje vieningos pogrindžio vadovybės nebuvo, tad joniškiečiai ryšius palaikydavo tik su atskirais latvių partizanų būriais. 1948 m. rinktinėje buvo suformuoti trys partizanų rajonai, 1949 m. pakeisti į tėvūnijas – Partizano Tautvydo (rinktinės įkūrėjo ltn. Martyno Kliausiaus-Tautvydo garbei), Simono Daukanto ir Juozapavičiaus. Partizano Tautvydo tėvūnija veikė Linkuvos, Ziniūnų, Joniškio, Kriukų, Žeimelio, Pašvitinio valsčiuose. Jai vadovavo Stasys Bunga-Jūra. Ši tėvūnija labai nukentėjo nuo MGB vidaus agentų – buvusių partizanų Kazio Našliūno-Senio (agento Katino), Kazio Šakmano-Patrono (agento Jorgėlos) ir jo brolio Juozo (agento Kuisio). Partizano Tautvydo tėvūnija gyvavo iki 1951 m. rudens.

Simono Daukanto tėvūnijos partizanai veikė Akmenės, Kruopių, Papilės valsčiuose ir dalyje Kuršėnų valsčiaus. Jai priklausė Vinkšnos ir Plechavičiaus būriai. Tėvūnijai vadovavo Antanas Jokubauskas-Perkūnas, kurį laiką šias pareigas ėjo Steponas Erstikis-Patašonas. 1950 m. Vinkšnos būrys įsitraukė į Juozapavičiaus tėvūniją, o likę kiti Plechavičiaus būrio partizanai – į Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabą.

Aktyviausia ir ilgiausiai išsilaikiusi buvo Juozapavičiaus tėvūnija, veikė ji miškingoje teritorijoje: Žagarės, Gruzdžių, Skaistgirio ir Kruopių valsčiuose. Kurį laiką jai vadovavo Algirdas Trinka-Algis, o nuo 1951 m. gegužės mėnesio S. Erstikis-Patašonas. 1952 m. tėvūnija pradėjo leisti savo spaudą „Partizanų šūviams aidint“, vieną iš paskutiniųjų periodinių partizanų leidinių.

1949 m. rugpjūčio pabaigoje Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai ruošėsi sąskrydžiui. MVD kariuomenė šukavo Skaistgirio valsčiaus miškus, rugpjūčio 27 d. per įnirtingas kautynes žuvo 5 partizanai, vienas iš jų – rinktinės štabo viršininkas Kostas Adeikis-Lokys, o sužeistas vadas P. Muningis-Žvelgaitis kovos brolių buvo išneštas iš apsupties. Po trijų dienų, gangrenavus rankai, jis nusišovė. Priešmirtiniame laiške Žvelgaitis rašė: „<…> sužeista mano ranka gangrenavo, vaistai nebepadės… Kovotojams linkiu sėkmingos tolesnės kovos. Tegul bus prakeikta amerikoniškoji demokratija, padedanti naikinti taikingas tautas“.

Paskui rinktinėje keitėsi vadovybė: Petrą Ulčiną-Uošvį (jis kartu su J. Žemaičiu-Vytautu buvo tarnavęs 2-ajame artilerijos pulke) pakeitė mokytojas Kazys Mikėnas-Gegužis.

1950 m. rugpjūčio mėnesį buvo reorganizuotas Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabas, jos vadu tapo buvęs Prisikėlimo apygardos ir Lietuvos žaliosios rinktinės štabo pareigūnas Boleslovas Kriščiūnas-Klajūnas, mat jau nusilpusios Lietuvos žaliosios rinktinės Kovo tėvūnija lapkričio mėnesį buvo priskirta Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinei.

Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai. Ketvirtas iš kairės – rinktinės vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis. Fotografuota 1947 arba 1948 m.
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai. Ketvirtas iš kairės – rinktinės vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis. Fotografuota 1947 arba 1948 m.

1951–1952 m. žiemą rinktinės štabas įsikūrė Šiaulių rajono Gulbino miške, kur aukštumoje partizanai buvo išsikasę bunkerį. Čia nuo gruodžio jie daugino spaudą, ruošė štabo dokumentus. Šią vietą apytikriai žinojo Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas Petras Bielskis-Aras, kuris jau buvo įkliuvęs į MGB spąstus. P. Bielskis (MGB agentas Leonas) padėjo kareiviams aptikti rinktinės štabo bunkerį Gulbino miške, kur 1952 m. kovo 19 d. per susirėmimą žuvo rinktinės vadas B. Kriščiūnas-Klajūnas ir du pareigūnai – Izidorius Miškūnas-Barzda ir Stasys Šepkus-Šernas, dar dviem partizanams iš apsupties pavyko pasprukti. Taip buvo sunaikintas paskutinis Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabas.

Netipinis Lietuvos partizaninio karo kontekste agento smogiko P. Bielskio likimas – pasirodo, išdavysčių virtinę galima ir nutraukti. Kartą per agentų smogikų susitikimą su Šatrijos rinktinės Dubysos tėvūnijos vadu Jonu Jankausku-Audroniu P. Bielskis atsargiai pranešė, kad su juo esantys tariamieji partizanai yra MGB agentai smogikai. Partizanai nušovė emgėbistus, o P. Bielskiui, karo lauko teismo nuosprendžiu, įvykdė mirties bausmę.

Lietuvos žalioji rinktinė

1948-aisiais Lietuvos žalioji rinktinė, priklausydama Prisikėlimo apygardai, atgimė, nes nuo patirtų MGB smūgių ji (anksčiau vadinosi Žaliąja rinktine) atsigauti pradėjo tik 1947-aisiais. Tais metais rytinė jos dalis buvo priskirta Algimanto apygardai, o vakarinėje dalyje veikę partizanų daliniai, vadovaujami Juozo Skačkausko-Strauso, palaikė ryšius su JKA. Būtent ši, vakarinė, dalis buvo įtraukta į Prisikėlimo apygardą, kurioje veikė kaip gerai organizuota partizanų struktūra.

1948 m. balandį Lietuvos žalioji rinktinė buvo suskirstyta į tris rajonus: Trispalvės (veiklos teritorija į vakarus nuo Radviliškio), Alkos (veiklos teritorija į pietus nuo Radviliškio-Panevėžio geležinkelio) ir Saulės (veiklos teritorija į šiaurę nuo Radviliškio-Panevėžio geležinkelio). Liepos mėnesį prie rinktinės buvo prijungtas Kovo rajonas (partizanų būriai veikę Pakruojo, Lygumų, Stačiūnų ir Meškuičių valsčiuose). Dėl to reikėjo pertvarkyti Trakų (buvęs Saulės) ir Kalno (buvęs Alkos) rajonų ribas. Šie pakeitimai buvo priimti per rinktinės vadovybės posėdį, kuriame dalyvavo buvusio Trispalvės rajono štabo narys radviliškietis Juozas Rudžionis-Alksnis, Čemberlenas. Kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo į partizanų gretas infiltruotas MGB agentas Obelinskas. MGB agento Obelinsko įsiskverbimas į Lietuvos žaliosios rinktinės vadovybę sudavė rinktinei mirtiną smūgį. Dėl J. Rudžionio patikimumo rinktinės vadovybėje net kilo nesutarimų, dėl to turėjo atsistatydinti suabejojęs J. Rudžionio patikimumu rinktinės štabo viršininkas Leonas Gylys-Agnieška, prieš tai pats jį rekomendavęs partizanams.

Šis partizanų junginys buvo metodiškai naikinamas, kol patys partizanai, perpratę emgėbistų provokacinius žaidimus, pagaliau atsitokėjo.

Lietuvos žaliosios rinktinės veikimo teritorijoje, Mažuolių, Liaudiškių, Radvilonių miškuose, ne kartą buvo įsikūrę Prisikėlimo apygardos štabai. 1948 m. rugpjūčio pradžioje Radvilonių miške buvo planuojamos partizanų vyriausiojo vado Jono Žemaičio-Vytauto susitikimas su Rytų Lietuvos partizanų srities atstovais. Čia, rinktinės partizanų stovykloje, J. Žemaitis-Vytautas gyveno porą savaičių. Jis atkreipė dėmesį į partizaną J. Rudžionį ir ėmėsi saugumo priemonių, kad pastarasis nežinotų grįžimo iš susitikimo datos. Dėl J. Rudžionio elgesio J. Žemaitis perspėjo Lietuvos žaliosios rinktinės vadą P. Masilaitį-Virpšą. Deja rinktinės vadas į perspėjimą neatkreipė reikiamo dėmesio. Ir tai buvo lemtinga: J. Rudžioniui-Obelinskui įdavus, 1949 m. sausio 25 d. MGB kareiviai apsupo Lietuvos žaliosios rinktinės štabo bunkerį Smilgių valsčiaus Padutnuvio vienkiemyje. Kautynėse žuvo pats rinktinės vadas Virpša ir dar šeši partizanai. Po P. Masilaičio-Virpšos žūties rinktinei laikinai vadovavo pats J. Rudžionis-Čemberlenas. Šis partizanų junginys buvo metodiškai naikinamas, kol patys partizanai, perpratę emgėbistų provokacinius žaidimus, pagaliau atsitokėjo. 1949 m. balandžio 11 d. Prisikėlimo apygardos karo lauko teismas už akių J. Rudžionį nuteisė mirties bausme. Tačiau jis toliau tęsė savo išdavikišką veiklą MGB specialiojoje grupėje ir, deja, nepakartojo P. Bielskio, agento Leono, pasirinkimo.

1949 m. vasarą dvi Lietuvos žaliosios rinktinės tėvūnijos (tais metais rajonai buvo pakeisti tėvūnijomis) jau buvo gerokai nukraujavusios. Mažiausiai nukentėjo Kovo tėvūnija, kuri vėliau (1950 m. lapkritį) buvo prijungta prie Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės. Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnas Vytautas Šniuolis-Svajūnas rašė: „L[ietuvos] Ž[alioji] R[i]n[ktinė] nukentėjo fatališkai <…> senosios L[ietuvos] Ž[aliosios] teliko keliolika išblaškytų P[artizanų].“ Jau 1950 m. rinktinės vadovybei trūko pareigūnų, o 1951-ųjų kovą buvo suimti paskutinieji partizanai. Tais pačiais metais Radviliškyje, siekiant įbauginti vietinius gyventojus, įvyko viešas parodomasis Sovietų Sąjungos karinio tribunolo teismo posėdis, kurio metu mirties bausme buvo nuteisti vieni iš paskutiniųjų Lietuvos žaliosios rinktinės partizanų: Pranas Razgaitis-Sauleika ir Jonas Rimaitis-Garnys. 1951 m. rinktinė jau buvo sunaikinta, likę partizanų būriai buvo priskirti Maironio rinktinei.

Maironio rinktinė

Kaip Lietuvos žalioji, taip ir ši rinktinė 1946 m. patyrė didžiulių nuostolių. Atsigauti ji pradėjo tik 1948 m., kai rinktinės vadu buvo paskirtas P. Morkūnas-Drakas, o ji pati buvo įtraukta į Prisikėlimo apygardos sudėtį. Rinktinėje prasidėjo pertvarka: iš anksčiau vadintos Povilo Lukšio rinktinės keturių rajonų buvo sukurtas vienas stiprus Kudirkos rajonas ir du koviniai būriai. Kudirkos junginiui vadovavo patyręs partizanas Juozas Paliūnas-Mindaugas.

Maironio rinktinei tekdavo ypatingų užduočių, pvz., jos veiklos teritorijoje vyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, čia nuolat įsikurdavo apygardos štabas. Tam reikėjo atitinkamos apsaugos ir partizaninės veiklos reglamentavimo. 1949 m. Prisikėlimo apygardos vadovybė, po partizanų vadų suvažiavimo padaugėjus leidžiamų vyriausiosios vadovybės nutarimų, įpareigojo rinktinę dauginti apygardos periodinį leidinį „Prisikėlimo ugnis“, Maironio rinktinės štabe buvo atspausdinta per 1 000 Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos deklaracijos egzempliorių.

Nuolat vyko aukštesnių pareigūnų rotacija. Dėl Prisikėlimo apygardos vadovybės keitimosi Maironio rinktinės pareigūnai taip pat buvo paskirti į aukštesnes pareigas. Apygardos vadas L. Grigonis-Užpalis ir B. Liesis-Naktis 1949 m. liepos mėnesį paskirti į Lietuvos partizanų vyriausiąją vadovybę. Maironio rinktinės vadas P. Morkūnas-Rimantas tapo apygardos vadu, todėl nuo rugpjūčio 1 d. Maironio rinktinei vadovavo J. Paliūnas-Rytas. Pastarojo įsakymu rinktinėje buvo sudarytos trys tėvūnijos: Mindaugo (vadas Kostas Kudokas-Diemedis, 1950 m. perkeltas į Prisikėlimo apygardos vadovybę), Kęstučio (vadas Romas Vaitkevičius-Radvila) ir Birutės (vadas Aleksas Meškauskas-Daunys). 1951 m. sausį Birutės tėvūnija prijungta prie Kęstučio, kuriai vadovavo Antanas Kvedaras-Vytenis. Taip pat suformuotas Jaunučio būrys (vadas Romualdas Šukys-Jogaila), jam buvo paskirtas ypatingas vaidmuo – saugoti Maironio rinktinės štabą.

Maironio rinktinės partizanai. Maironio rinktinės vadui Juozui Paliūnui-Rytui raportuoja Mindaugo tėvūnijos Nemuno būrio vadas Viktoras Bakanauskas -Vytautas. Pirmoje rikiuotės eilėje iš kairės antras – Stasys Satkus-Vytenis, ketvirtas – Jonas Mockevičius-Vygaudas. Fotografuota 1949 m. vasarą.
Maironio rinktinės partizanai. Maironio rinktinės vadui Juozui Paliūnui-Rytui raportuoja Mindaugo tėvūnijos Nemuno būrio vadas Viktoras Bakanauskas -Vytautas. Pirmoje rikiuotės eilėje iš kairės antras – Stasys Satkus-Vytenis, ketvirtas – Jonas Mockevičius-Vygaudas. Fotografuota 1949 m. vasarą.

1950–1951 m. žiema buvo ypatinga Birutės tėvūnijos partizanams, nes jos veikimo plotuose (Dotnuvos-Kėdai-nių-Ariogalos rajonų sandūroje) žiemojo J. Žemaitis-Vytautas. Kitas Lietuvos partizanų vyriausiosios vadovybės narys Juozas Šibaila žiemą buvo apsistojęs bunkeriuose, įrengtuose Mindaugo tėvūnijos plotuose Tytuvėnų rajone. 1950 m. gruodžio pabaigoje buvo suimtas Lukšio būrio vadas Jonas Mockevičius-Vygaudas. Jis palaikė ryšį tarp J. Žemaičio-Vytauto ir Maironio rinktinės vado J. Paliūno-Ryto. Suimtas partizanas po kankinimų davė MGB parodymus apie kovos draugus, jam žinomus ryšių punktus. Vėliau, visiškai palūžęs, tapo agentu smogiku. Apie Vygaudo ir čekistų bendradarbiavimą pasakojo Lukšio būrio partizanas Antanas Staškevičius: „Šeimininkas atidarė duris ir įleido Vygaudą su trimis man nepažįstamais vyrais. Visi pasibučiavom, Vygaudas supažindino visus, pristatė: Lapė, Jovaras, trečio slapyvardžio nebepamenu. Supratau, kad tai Lapės (Pranciškaus Prūsaičio – aut. past.) būrio vyrai. Uniformuoti, su lietuviškais ženklais ant rankovių. Pasakė, kad dar keli laukia lauke. Vygaudas ėmė raginti, kad iš tų namų reikia kuo greičiau išeiti. Ir mes išėjome. Pasitraukėme į Paliepių pusę. Paėjome nuo sodybos apie du šimtus metrų, man kilo įtarimas, kodėl Vygaudas eina greta manęs, o anie šeši ar aštuoni seka mums už nugaros. Eidamas Vygaudas vis klausinėjo apie pusbrolį Joną Stoškų-Skrajūną. Anie taip pat šneka apie tai, kaip gerai būtų susitikti ir dviese vaikščioti. Aš jiems aiškinu, kad nežinau, kur tas pusbrolis, be to, mačiau jį gal prieš pusę metų. Taip bekalbant kaip griebė man už rankų tie, kurie ėjo iš paskos, viela surišo rankas, nusekė nuo diržo granatą, nutraukė nuo pečių šautuvą. <…> Atsivarė jie mane netoli Paliepių. Matau – ant kelio stovi automobilis GAZ-66. Privedė prie šito automobilio, įkėlė į kėbulą. Kartu įlipo Vygaudas ir visi čekistai.“

Emgėbistai, ieškodami Lietuvos partizanų vyriausiosios vadovybės, siautėjo Maironio rinktinės veikimo teritorijoje: šukavo Betygalos, Pernaravos, Josvainių, Grinkiškio valsčių miškus. Didžiulis MGB dėmesys buvo sutelktas ir į pačią Maironio rinktinę – kovai prieš ją buvo sukurtos dvi čekistinės-karinės grupės. Dėl to nukentėjo rinktinės partizanai, bet J. Žemaičio-Vytauto susekti nepavyko.

1951 m. Maironio rinktinėje liko tik dvi tėvūnijos – Mindaugo ir Birutės. Mindaugo tėvūnijai vadovavo Vytau-tas Sankauskas-Daukantas. 1951 m. birželį P. Morkūnas paskiriamas Jūros srities vadu. Prisikėlimo apygardai nuo rugpjūčio 1 d. vadovauja J. Paliūnas-Rytas. Maironio rinktinės vadu paskiriamas V. Sankauskas-Daukantas. Kilus nesutarimams tarp Lukšio būrio vado Alberto Stoškaus-Dainoto ir V. Sankausko-Daukanto, pastarasis buvo atleistas iš pareigų ir paskirtas Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadu. Deja, pakeliui į naująją vietą 1952 m. gegužės mėnesį jis žuvo. 1952 m. vasarį Maironio rinktinei buvo grąžintas ankstesnis Povilo Lukšio pavadinimas. Po V. Sankausko žūties rinktinei laikinai vadovavo Viktoras Šniuolis-Vytvytis.

Vyriausioji partizanų vadovybė Prisikėlimo apygardoje

Dėl Prisikėlimo apygardos patogios strateginės padėties buvo nuspręsta, kad į ją tikslinga persikelti VLKSO vadovui J. Žemaičiui. 1948 m. liepos pabaigoje jis atkeliavo į Šiaulių apskrities Dukto mišką, susitiko su savo bendražygiu P. Bartkumi, paskyrė jį savo pavaduotoju. Naujas Prisikėlimo apygardos vadas L. Grigonis rūpinosi, kad apygardos štabo bunkeriai būtų įkurti keliose vietose, netoli vienas kito, Dukto miško prieigose, vietos gyventojų sodybose. Vasarą J. Žemaitis gyveno miško stovyklose, judėjo svarbiais reikalais apygardos teritorijoje, susitikinėjo su partizanų sričių ryšininkėmis. 1948 m. spalį į Dukto mišką atvyko Rytų Lietuvos partizanų srities vadas Jonas Kimštas-Žalgiris ir Didžiosios Kovos apygardos štabo narys Juozas Šibaila-Merainis. Jie tarėsi, kaip parengti naujus statutus ir atkurti vyriausiąją partizanų vadovybę. J. Žemaitis ruošė svarbiausius programinius vieningos partizanų organizacijos dokumentus. Prisikėlimo apygardos štabo vyrai bei štabo apsaugos būrio kovotojai turėjo užtikrinti vadovybės apsaugą bei ryšius su kitomis apygardomis.

Bet ypatingą dėmesį į Prisikėlimo apygardą ėmė kreipti ir MGB. 1948 m. pabaigoje buvo suimtos jos ryšininkės: radviliškietė Marija Mikšaitė-Babūnė (palaikė ryšį tarp Kęstučio ir Prisikėlimo apygardos) ir Eleonora Grigalavičiūtė-Vida (palaikė ryšį su Vakarų Lietuvos sritimi). Po šių ryšininkių suėmimo tapo nesaugu. Rytų Lietu-vos srities vadas J. Kimštas, lydimas Prisikėlimo apygardos ryšių įgaliotinės Izabelės Vilimaitės-Stirnos, iškeliavo į savo veiklos vietas Rytų Aukštaitijoje. J. Žemaitis laikėsi Šiaulių valsčiaus Einoraičių kaime. Čia jis žiemojo kartu su P. Bartkumi. Prisikėlimo apygardos teritorijoje liko ir Rytų Lietuvos partizanų įgaliotinis J. Šibaila-Merainis.

1948 m. spalio mėnesį Prisikėlimo apygardos štabas jau buvo įsikūręs Radviliškio apskrities Grinkiškio valsčiaus Mėnaičių kaime, Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame bunkeryje. Jame, be apygardos vadovybės, L. Grigonio, B. Liesio, gyveno vado adjutantas Lau-rynas Mingėlas-Džiugas, štabo Organizacinio skyriaus viršininkas Vytautas Šniuolis-Svajūnas, Techninio skyriaus darbuotojas Viktoras Šniuolis-Girėnas.

Deklaracija laidavo Lietuvos valstybingumo tęstinumą. Aukščiausiu tautos politiniu organu okupacijos metu ji pripažino Lietuvos partizanų vyriausiąją vadovybę.

1949 m. vasario pradžioje į Radviliškio apylinkes atvyko vadai iš Pietų Lietuvos partizanų srities – Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Aleksandras Grybinas-Faustas. J. Žemaitis, gavęs Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio pranešimą apie svečių atvykimą, nutarė pats su jais susitikti. Ilgai lauktas susitikimas įvyko vasario 6 d. Jaugėlų kaime. Paskui buvo persikelta į apygardos štabo bunkerį Mėnaičių kaime. Čia vasario 10–20 d. įvyko Lietuvos partizanų vadų posėdžiai, istorijoje žinomi, kaip visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jame dalyvavo aštuoni visiems Lietuvos regionams atstovaujantys partizanų vadai: J. Žemaitis-Vytautas, P. Bartkus-Žadgaila, J. Šibaila-Merainis, A. Rama-nauskas-Vanagas, A. Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas ir du Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnai – L. Grigonis-Užpalis ir B. Liesys-Naktis.

Jau pirmame posėdyje vasario 10 d. buvo pakeistas organizacijos pavadinimas: ji buvo pavadinta LLKS. LLKS šūkiu buvo pasirinkta lotyniška sentencija ede, quod debes – atiduok, ką privalai. Ji buvo papildyta vienu žodžiu, išreiškiančiu laisvės kovos esmę: „Atiduok Tėvynei, ką privalai.“

Tolesni posėdžiai jau vadinosi LLKS Tarybos posėdžiais. Per suvažiavimą buvo apsvarstyta daugybė pasipriešinimo judėjimui svarbių klausimų: patvirtinti pagrindiniai kariniai dokumentai – statutai, LLKS sukūrimo direktyviniai dokumentai, aptarta vadovybės struktūra, buvo patvirtinta partizanų sričių sistema ir kt.

Artėjant vasario 16-ajai, J. Žemaitis, A. Ramanauskas, J. Šibaila ir L. Grigo-nis parengė politinės LLKS deklaracijos projektą. Deklaracija laidavo Lietuvos valstybingumo tęstinumą. Aukščiausiu tautos politiniu organu okupacijos metu ji pripažino Lietuvos partizanų vyriausiąją vadovybę. 1949 m. vasario 16 d. deklaracija buvo priimta.

Po suvažiavimo pirmiausia Prisikėlimo apygardoje buvo pradėti įgyvendinti LLKS priimti nutarimai; taip pat apygarda buvo atsakinga ir už dokumentų, supažindinančių su suvažiavimo nutarimais, sklaidą. J. Žemaitis-Vytautas Prisikėlimo apygardos teritorijoje buvo iki 1949 m. vasaros. Tada LLKS Visuomeninės dalies viršininkas J. Šibaila, padedamas B. Liesio ir L. Mingėlo, dirbo Prisikėlimo apygardos štabavietėje Mumšelio miške (Šiaulėnų vlsč.), vėliau persikėlė į Sajų sodybą Balandiškio kaime (Grinkiškio vlsč.). J. Šibailos adjutantu buvo paskirtas Viktoras Šniuolis-Girėnas.

Prisikėlimo apygardos pareigūnai buvo paskirti eiti pareigas Lietuvos partizanų vyriausioje vadovybėje – 1949 m. liepos 31 d. L. Grigonis-Užpalis buvo paskirtas LLKS prezidiumo pirmininko J. Žemaičio pavaduotoju, B. Liesys-Naktis – Visuomeninės dalies Tautinio skyriaus viršininku. Tad keitėsi vadai ir Prisikėlimo apygardoje: vadu tapo P. Morkūnas-Rimantas, štabo viršininku – Vytautas Šniuolis-Svajūnas, Organizacinio skyriaus viršininku – K. Mikėnas-Gegužis (mokytojas, atkeltas iš Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės), Ūkio skyriaus – Kazys Laužikas-Ragas, adjutantu liko L. Mingėlas-Džiugas.

Vyriausiosios vadovybės buvimas apygardos teritorijoje nuolat traukė MGB dėmesį. Per apygardą buvo palaikomi labai svarbūs ryšiai su kitomis partizanų sritimis. 1950 m. birželį buvo suimta Lietuvos partizanų vyriausiosios vadovybės ryšių įgaliotinė Marytė Pranevičiūtė-Vaiva. Per pirminius tardymus ji parodymų nedavė, todėl MGB panaudojo kameros agentus ir surengė kvotą per agentūrinę kombinaciją (vežant suimtąjį į kitą vietą, pakeliui suvaidinama išlaisvinimo operacija, kuriai vadovauja tariami partizanai, t. y. persirengę emgėbistai). Po kelių tokių provokacijų M. Pranevičiūtė MGB nurodė Prisikėlimo apygardos vado L. Grigonio-Užpalio bunkerio vietą Ariogalos rajone, Daugėliškių miške. Ten 1950 m. liepos 22 d. po pasipriešinimo žuvo L. Grigonis-Užpalis ir keturi Maironio rinktinės partizanai.

1950–1951 m. Maironio rinktinės teritorijoje žiemojo J. Žemaitis ir LLKS Visuomeninės dalies viršininkas J. Šibaila. J. Žemaitį saugojo jauni Birutės tėvūnijos partizanai: broliai Kvedarai, Vytautas Baranauskas, Kazys Karašauskas, Alfonsas Urbonas. 1951 m. kovo mėnesį Pilsupių kaime (Dotnuvos r.) J. Žemaitis, lydimas partizano V. Baranausko-Dantės, netikėtai susidūrė su rusų kareiviais. Partizanai sėkmingai pasitraukė, bet paliko rogėse maišą su dokumentais. Čekistai, išsinagrinėję juos, pradėjo siautėti Maironio rinktinėje. Darėsi pavojinga. 1951 m. vasarą J. Žemaitis-Vytautas galutinai persikėlė į Kęstučio apygardą.

Prisikėlimo apygardos spauda

„Lietuvi, jei turi galimybę gauti sąjūdžio spaudos, nepamiršk savo brolio, kuriuo pasitiki ir kuriam sąjūdžio spauda neprieinama. Pats perskaitęs ir jam pasiūlyk – tai bus didi dovana. Ieškok būdų įteikti, kad pats nenukentėtum, sąjūdžio spaudos abejojantiems mūsų tautos ateitimi tautiečiams.“ („Prisikėlimo ugnis“. 1952, nr. 2 (23))

Tik sukūrus Prisikėlimo apygardą ir jos štabą, vykstant pertvarkoms rinktinėse, stigo partizaninio judėjimo sielos – spaudos. Juo labiau kad apygardoje dirbo partizanai – žodžio meistrai P. Bartkus, V. Šniuolis, B. Liesys.

1948 m. birželio 1 d. išėjo periodinio laikraščio „Prisikėlimo ugnis“ pirmasis numeris. Parengtas jis buvo apygardos štabe, tuo laiku įsikūrusiame Dukto miške. 1948-aisiais prisikėlimiečiai išleido devynis numerius, tiražai siekė kelis šimtus egzempliorių. Kitais metais apygarda parengė jau mažiau laikraščio numerių – tik keturis.

Dauginami jie buvo pačių partizanų pasigamintu rotatoriumi. Leidinys būdavo paruošiamas štabo pareigūnų, jie rašydavo vedamuosius straipsnius apie anų dienų aktualijas, klausydamiesi užsienio radijo stočių parengdavo tarptautines naujienas. Prisikėlimiečiai kritikavo okupacinę bolševikų valdžią, naująją tvarką, kuri ardė įprastą lietuvių gyvenimo supratimą, ypač pasisakė prieš kolchozus. Laisvoji spauda puoselėjo savąsias tautines vertybes.

Didesnioji dalis straipsnių nepasirašyta, autorius galima atpažinti tik iš rašymo stiliaus. Eiliuotos kūrybos autoriai nurodyti: P. Bartkus-poetas Alkupėnas, Br. Liesys-poetas Ėglis, Vyt. Šniuolis-poetas Vytenis ir kt. Tai – žinomi partizanai.

Partizanai spaudą rengė, daugino sudėtingomis sąlygomis: laikinose miško stovyklose, ankštuose bunkeriuose.

Paruoštą numerį apygardos štabe daugindavo Maironio rinktinė. Kiekviena Prisikėlimo apygardos rinktinė turėjo apygardos štabui sumokėti 500 rublių mokestį spaudos reikalams. Maironio rinktinės vadovybė buvo susirūpinusi tokio mokesčio mažinimu, jai tekdavo spręsti ir iškilusias spaudos dauginimo problemas. Jos pareigūnas 1948 m. spalio 5 d. laiške Prisikėlimo apygardos vadui rašė: „Pageidaujame, kad spaudos medžiagą sutiktumėte pristatyti į mūsų R[yšių] P[unktą] ranka arba mašinėle rašytą <…>. Kaip gavome praeitą kartą P[risikėlimo] U[gnį] nr. 5, teko pusė dienos skaityti, kol suvedėme galą su galu. Tokiu būdu galime padauginti spaudą su iškraipymais.“

Po 1949 m. visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo spaudos ir LLKS priimtų nutarimų sklaida darėsi vis svarbesnė. Prisikėlimiečiai daugino ir platino svarbiausius suvažiavimo priimtus dokumentus. Lietuvos partizanų apygardų štabuose buvo įkurta Visuomeninė dalis, atsakinga už spaudą ir žinių jai rinkimą.

Partizanai spaudą rengė, daugino sudėtingomis sąlygomis: laikinose miško stovyklose, ankštuose bunkeriuose. Stigo elementarių spaudos leidybos priemonių, nepakako rašančių, galinčių apibendrinti informaciją partizanų, todėl padėjo talkininkai, bičiuliai. Jie platino spaudą, rašė į ją, parūpindavo popieriaus, rašymo ir dauginimo priemonių, aukojo pinigų.

Nuo 1951 m. laikraštis „Prisikėlimo ugnis“ pradėtas leisti iškiliuoju tipografiniu būdu, dėl to padidėjo leidinio tiražas, pasikeitė formatas, pagerėjo kokybė, bet apygardos štabe ypač trūko intelektinių pajėgų.

Paskutinis apygardos vadas

J. Paliūnas-Rytas 1951 m. sausio mėnesį Jūros srities vadui guodėsi: „Nors ir vienas, bet spaudą leidžiu“.

Be periodinio laikraščio „Prisikėlimo ugnis“, 1949 m. sausį išėjo „Neperiodinis Prisikėlimo apygardos P[artizanų] IR O[rganizacinio] S[ektoriaus]N[arių] biuletenis“, skirtas partizanams ir ryšininkams. Ypač pažymėtinas Maironio rinktinės būstinėje 1948–1949 m. parengtas dainų ir eilėraščių rinkinys „Kovos keliu žengiant“. 1950 m. jis buvo išleistas pakartotinai. Vienas iš šio leidinio redaktorių buvo P. Morkūnas-Rimantas. LLKS vadovybė jo nuopelnus už minėto rinkinio ir maldyno „Rūpintojėlis“ išleidimą ypač vertino. Apygardoje buvo išleista ir kitų neperiodinių leidinių (J. Paliūno-Ryto prisiminimai „Partizano keliu“ ir kt.).

Apygardos rinktinėse buvo mėginama savarankiškai leisti periodinę spaudą. 1949 m. Maironio rinktinės Mindaugo tėvūnija leido laikraštį „Kova dėl laisvės“, 1952 m. vasario, kovo mėnesiais rinktinės štabas parengė du „Mano gimtinė“ numerius. Panašių bandymų būta ir Lietuvos žaliojoje rinktinėje. 1952 m. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnija išleido pirmąjį „Partizanų šūviams aidint“ numerį. Laikraštis ėjo 1952–1955 m., pasirodė 19 numerių (Prisikėlimo apygarda jau buvo išformuota). Redaktoriais buvo tėvūnijos vadas S. Erstikis-Linguonėlis ir Konstantinas Liuberskis-Rinvydas. 1956–1957 m. likęs vienas K. Liuberskis-Rinvydas leido jo tęsinį „Partizanų šūvių aidas“. Tai buvo vėliausias Lietuvos partizanų periodinis leidinys.

Paskutinieji Prisikėlimo apygardos partizanai

Po 1949 m. partizanų gretos retėjo. Periodiškai Lietuvą nusiaubdavo trėmimų į Sibirą bangos, okupacinė sovietų valdžia vis labiau įsigalėjo, ji kūrė kolchozus, griovė vienkiemius, organizavo ginkluotų aktyvistų grupes, taip mažėjo patikimų rėmėjų kaimuose, o partizanams vis sunkiau buvo išgyventi. Kuo toliau, tuo labiau spaudimą partizanams didino MGB, kuri, nepajėgdama laisvės kovotojų nugalėti atviroje kovoje, vis dažniau pasitelkdavo klastą – partizanų uniformomis persirengusių agentų smogikų provokacijas.

1951 m. Prisikėlimo apygardoje keitėsi vadovybė – nuo 1951 m. rugpjūčio 1 d. apy-gardai vadovavo J. Paliūnas-Rytas. Naujasis apygardos vadas štabo viršininku paskyrė neseniai į partizanų gretas įstojusį Augus-tą Bagdoną-Šarūną, Visuomeninės dalies viršininku – Vytautą Meškuotį-Lazdyną, štabo Aprūpinimo skyriaus viršininku ir ryšių įga-liotiniu – Pranciškų Prūsaitį-Lapę. Tačiau jau lapkritį A. Bagdonas, V. Meškuotis ir P. Prūsaits pateko į apsuptį, pasitraukti pavyko tik P. Prūsaičiui, kiti štabo pareigūnai žuvo.

1951 m. rudenį apygardoje dar kovojo apie 60 partizanų. LLKS Visuomeninės dalies viršininko J. Šibailos-Merainio 1951 m. gruodžio 10 d. rašte padėtis apygardoje apibūdinta taip: „Šio padalinio drausmė yra gera, išlaikytas vadų autoritetas, partizanai vadus gerbia. Apygardos teritorijoje deramai atliekama organizacinė veikla. K[unigaikščio] Ž[velgaičio] ir Ma[ironio] rinktinių veikimo teritorijoje vadovavimas ir partizanų gretos yra reikiamo lygio.“

Nors jau buvo partizaninio karo saulėlydis, tačiau Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinėje Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo, Kovo ir Audros būriuose dar buvo nemažai kovotojų. Į šias tėvūnijas neįsisuko vidaus agentai K. Našliūnas-agentas Katinas, broliai Juozas ir Kazys Šakmanai (agentai Kuisis ir Patronas). Partizanai tausojo jėgas, bandė išsilaikyti, palaikė ryšius su apygardos štabu, platino spaudą.

Vis tik 1953 m. kovo 23 d. žuvo paskutinieji Audros būrio partizanai, aptikti Smilgių kaime (Šiaulių r.) įrengtame bunkeryje. Bunkerio vietą emgėbistams parodė šeimininkės dukra – pati atidarė liuką, įšoko į slėptuvę ir nusišovė kartu su 4 partizanais. Tą patį mėnesį Žagarės rajono Domeikių kaime žuvo Juozapavičiaus tėvūnijos štabo viršininkas A. Trinka-Algis ir dar 2 partizanai.

Apnuodyti, suvis neskirdami tikrovės nuo netiesos, mirtinai prisikankinę, apnuoginti ir beginkliai keturias paras buvome burliokų vaikomi, bet nei vienas nepakliuvome į jų baisias daugelio nekaltų žmonių krauju sukruvintas rankas...

Greitai tėvūnijoje liko gyvi tik trys partizanai: jos vadas S. Erstikis-Patašonas, Visuomeninės dalies viršininkas K. Liuberskis-Žvainys ir 1954 m. prie jų prisijungęs Julius Adomaitis-Erdvilas. Trijulė aktyvių veiksmų prieš sovietų pareigūnus nesiėmė, pagrindinis jų tikslas buvo leisti partizanų spaudą, kuri „tautoje keltų moralinį ir tautinį susipratimą“. („Partizanų šūviams aidint“, 1952 m., Nr. 1) Štai kaip J. Adomaitis savo dienoraštyje aprašo kasdienybę miške: „Liepos 19 d. pradėjome spausdinti leidžiamo laikraščio protokolą. Liepos 19 d. spausdinome protokolą. Patašonas rašė, aš diktavau, o Žvainys dėstė kalkę su popieriumi ir tvarkė išspausdintus lapus. Liepos 21 d. pabaigėme rašyti protokolą, surūšiavome į knygutes ir susitvarkę po pietų pradėjome palengva eiti per mišką į palaukę ir vakare – į kaimą prie maisto. Sutemus išėjome į J[urdaičių] km., bet maisto negavome ir grįžtame atgal į mišką. Įlindę į kvartalą, susikūrėme ugnį ir sumigome.“

1955 m. rugsėjį minėti partizanai Laumakių k. (Šiaulių r.) atėjo pas rėmėją (saugumo agentą) pasiimti sutaisytos rašomosios mašinėlės. Šis „pavaišino“ užnuodytais blynais. J. Adomaitis-Erdvilas, suvalgęs tik vieną blynelį ir mažiau apsvaigęs nuo specialių preparatų, sugebėjo išvilkti Patašoną ir Žvainį iš pavojingos vietos. „Apnuodyti, suvis neskirdami tikrovės nuo netiesos, mirtinai prisikankinę, apnuoginti ir beginkliai keturias paras buvome burliokų vaikomi, bet nei vienas nepakliuvome į jų baisias daugelio nekaltų žmonių krauju sukruvintas rankas...“ – vėliau rašė K. Liuberskis. („Partizanų šūvių aidas“, 1956 m., Nr. 1).

Po šio įvykio 1955–1959 m. S. Erstikis, stipriai susižeidęs į galvą, slapstėsi Šiaulių ir Akmenės rajonų kaimuose. Manoma, kad S. Erstikis mirė praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje. 1958 m. rugsėjį MGB agentai smogikai nušovė J. Adomaitį-Erdvilą. K. Liuberskis 1956–1957 m. slapstėsi pas rėmėjus Ilgos vienkiemyje (Latvija) ir leido „Partizanų šūvių aidą“; iki 1958 m. lankė netoli Skaistgirio gyvenusią ryšininkę Kleopą Džiugytę-Živilę. Vėliau dingo iš KGB akiračio. Abiems – S. Erstikiui ir K. Liuberskiui – buvo paskelbta sąjunginė paieška. Akmenės rajono Liepkalnio kaimo senbuviai liudija, kad 1969 m. K. Liuberskis apsilankė pas šiame kaime gyvenusį giminaitį: buvo išvargęs, prašėsi pagalbos. Vietos gyventojui pranešus milicijai apie jo pasirodymą, pastarųjų ir buvo nužudytas.

2006 m. ir 2010 m. partizano palaikų paieškos buvo bevaisės.

1952 m. gegužę Vakarų Lietuvos partizanų srities vadovybės sprendimu Prisikėlimo apygarda buvo panaikinta. Apygardos vadas J. Paliūnas-Rytas liko vadovauti Povilo Lukšio rinktinei, štabo nariais tapo Leonas Juška-Kariūnas ir P. Prūsaitis-Lapė. 1952 m. J. Paliūnas dar leido „Prisikėlimo ugnį“, nors jam trūko pagalbininkų, smarkiai prastėjo sveikata (partizanavo nuo 1944-ųjų, sveikatai atsiliepė sužeidimai, sunkūs ir pavojingi kovos metai alino širdį).

Paminklas prisikėlimo apygardos partizanams Šeduvoje. (Skulptorius Romanas Kazlauskas, architektai – Arūnas Eduardas Paslaitis ir Viktorija Paslaitytė.)
Paminklas prisikėlimo apygardos partizanams Šeduvoje. (Skulptorius Romanas Kazlauskas, architektai – Arūnas Eduardas Paslaitis ir Viktorija Paslaitytė.)

Atsargiam ir patyrusiam partizanui

J. Paliūnui MGB sugebėjo pakišti agentą mediką Vytautą Remeiką-Čestnyj. 1952 m. liepą pastarasis buvo priimtas į partizanus ir laukė tinkamos progos atlikti MGB užduotis. Rugsėjo pabaigoje jam pavyko P. Prūsaitį-Lapę ir L. Jušką-Kariūną „pavaišinti“ specialiaisiais preparatais apnuodytu hemotogenu. Tik savo šeimininkams iš MGB apie tai pranešti nespėjo – Lapė, supratęs, kas įvyko, V. Remeiką nušovė. Abu bandyti apnuodyti partizanai pasislėpė. Vietos gyventoja Ona Smulskienė per tardymą parodė, kad ji pirma pamatė klojime nušautą partizaną (agentą Čestnyj – aut. past.) ir prasitarė savo vyrui. Šis nuėjo pažiūrėti ir rado nedidelį buteliuką su tamsiai rudu skysčiu. Pamanęs, kokį gerą vyną geria partizanai, iš buteliuko išgėrė keletą gurkšnių. Jam pasidarė bloga, išmiegojo visą parą, o prabudęs negalėjo atsikelti.

Emgėbistams greitai pavyko suimti L. Jušką-Kariūną. Šis, anot MGB protokolų, „po ilgo priešinimosi“ prasitarė apie štabo bunkerį, kuriame buvo likęs J. Paliūnas-Rytas. Slėptuvė buvo įrengta Padotnuvio kaime (Dotnuvos r.), Juozo Krutkio sodybos tvarte. 1952 m. spalio 1 d. čekistai apsupo bunkerį, kuriame, supratęs, kad išsigelbėjimo nėra, nusišovė paskutinis Prisikėlimo apygardos vadas.

1953 m. kovą buvo suimti paskutiniai Povilo Lukšio rinktinės partizanai V. Šniuolis-Vytvytis ir Juozas Valantinas-Granitas. Kitą dieną po jų suėmimo žuvo Povilo Lukšio rinktinės štabo viršininkas L. Mingėlas-Džiugas.

Liko gyvas tik P. Prūsaitis-Lapė. Po bandymo apnuodyti jis ryšio su likusiais partizanais neieškojo, būdamas labai atsargus ir apdairus, dešimt metų Radviliškio ir Kėdainių rajonuose slapstėsi pas buvusius partizanų rėmėjus. Patyręs partizanas niekam neprasitardavo, kur gyvena, nuolat keisdavo slapstymosi vietas, vengdavo bet kokių bereikalingų kontaktų. Buvo paskelbta sąjunginė P. Prūsaičio paieška, bet ir ši nedavė jokių rezultatų.

P. Prūsaitis-Lapė buvo susektas ir areštuotas tik 1962 metais. Tai lėmė visiškas atsitiktinumas. Tų metų rugsėjo 25-ąją į Kėdainių KGB prisistatė kolūkietis Petras Želnys ir pranešė, kad Gudžiūnų apylinkėse pasirodė „nelegalas“ P. Prūsaitis. P. Želnys nebuvo KGB agentas, tik iniciatyvus informatorius – jis atsitiktinai pastebėjo įtartiną asmenį. Skubiai buvo organizuotos kratos žmonių, kuriuos KGB laikė potencialiais partizano rėmėjais, sodybose. Apsupus ryšininko, pas kurį buvo užėjęs P. Prūsaitis, namą, po ilgų derybų partizanas pasidavė. 1963 m. po tardymų ir viešo teismo Kėdainiuose P. Prūsaitis buvo nuteistas mirties bausme. Ji įvykdyta 1963 m. liepos 13 d. Vilniuje. P. Prūsaitis-Lapė buvo paskutinis mirties bausme nuteistas ir sušaudytas Lietuvos partizanas.

◆ ◆ ◆

Svarus ir ypatingas Prisikėlimo apygardos partizanų vaidmuo mūsų šalies laisvės kovų istorijoje: be to, kad Lietuvos partizanų vyriausioji vadovybė jais pasitikėjo ir keletui jų paskyrė eiti aukščiausio lygio pareigas, visi šios apygardos partizanai atliko taurią pareigą:

„Atiduok Tėvynei, ką privalai!“

Tęsinys apie Prisikėlimo apygardos vadus – ČIA

Genocido aukų muziejaus ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų nuotr.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"