Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Primirštas valstybės vairininkas

 
2018 08 17 12:00
Lietuvos kariuomenės Pirmojo raitelių pulko šventė. Ketvirtas iš kairės – Ernestas Galvanauskas, pirmas – Antanas Smetona. 1919 m. /
Lietuvos kariuomenės Pirmojo raitelių pulko šventė. Ketvirtas iš kairės – Ernestas Galvanauskas, pirmas – Antanas Smetona. 1919 m. / LCVA 

Šiandien „Lietuvos žinių“ skaitytojus supažindinsime su vienu svarbiausių Pirmosios Lietuvos Respublikos kūrėjų – Ernestu Galvanausku.

Inžinierius E. Galvanauskas visuomenei, ko gero, mažai pažįstamas, tačiau istorikų vertinamas kaip vienas daugiausia prie Lietuvos valstybingumo prisidėjusių politikų. Net svarbiausios jo biografijos detalės niekaip nesutilptų viename rašinyje.

Pamiršus rytinius pasitarimus, susirinkime būtent Ernestui Galvanauskui buvo pasiūlyta formuoti Vyriausybę – viltasi, kad nepartinis kandidatas padės sutelkti susiskaidžiusį politinį elitą.

Politinis išeivis

Apie E. Galvanausko vaikystę sunku pasakyti ką nors išskirtinio. Jis gimė 1882 metų lapkričio 7 dieną Zinonių kaime, netoli Vabalninko. Kaip ir daugelio amžininkų, kuriems buvo lemta prisidėti prie valstybės kūrimo, E. Galvanausko tėvai buvo ūkininkai. Tuo metu jau ėmęs aižėti paprotys, jog vyriausias sūnus privalo perimti ūkį, nepalietė ir Ernesto, todėl šis galėjo imtis mokslų. Po trumpų studijų su daraktoriumi 1894 metais E. Galvanauskas baigė Vabalninko liaudies mokyklą, vėliau mokėsi Mintaujoje, o 1902 metais buvo priimtas į Sankt Peterburgo miškininkystės institutą. Tiesa, ne miškininkystė buvo jam arčiausiai širdies – išsilaikęs egzaminus E. Galvanauskas nusprendė tęsti kalnakasybos mokslus.

Maždaug tuo metu galime fiksuoti ir pirmus jaunuolio žingsnius politikoje: 1902–1903 metais jis buvo Lietuvių demokratų partijos narys, vėliau (1905 m.), jau kaip Valstiečių sąjungos atstovas, dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Jo atsiminimuose apie Seimą labiausiai į akis krinta nuolat akcentuojamas lietuvių politinės fragmentacijos momentas: „Kiekviena partija traukė į savo pusę, reikalavo, siūlė, bet mažai dėmesio kreipė, ar reikalavimai bei siūlymai tarnauja lietuvių tautai, ar jie suderinami su kitų srovių siekimais. Tokiomis sąlygomis svarstant net antraeilės svarbos klausimus neišvengiama aštrios trinties.“

Čia galime fiksuoti pirmą svarbų E. Galvanausko asmenybės bruožą: jis nemėgo visą politinę erdvę lydėjusio ambicijų, žaidimų ir intrigų fono. Galbūt tai yra viena priežasčių, kodėl jis šiandien palyginti mažai prisimenamas: jis nerašė politinių manifestų ar didelių programinių tekstų, veikiau buvo politikas vykdytojas, o ne ideologas. Todėl skambių E. Galvanausko citatų ar raštų rinkinių neturime, skirtingai nei, pavyzdžiui, Antano Smetonos, Augustino Voldemaro ar Mykolo Krupavičiaus. Vis dėlto būtent E. Galvanausko ranka jaučiama bene visuose svarbiausiuose Lietuvos istorijos įvykiuose nuo 1919-ųjų iki bent 1926 metų.

Po Vilniaus Seimo E. Galvanauskas netruko patraukti ir carinės administracijos dėmesį. Jau 1906 metais jis buvo suimtas ir kurį laiką kalintas Panevėžyje. Būsimasis premjeras suprato, kad likti Rusijoje jam darėsi pavojinga, tad netrukus persikėlė į Suomiją, nedidelį Mustamekio miestą, kur toliau studijavo iki 1908 metų, kai išvyko į Belgiją. Lježo universitete užbaigė mokslus ir 1912 metais gavo kalnakasybos inžinieriaus diplomą, vėliau įgijo ir inžinieriaus elektrotechniko specialybę. „Lježe įsigijau du diplomus, gerai išmokau prancūzų kalbą, o svarbiausia – sugebėjau sistemingai galvoti ir dirbti. Mano rusiškas mokslinimasis sulaukė ryškaus vakarietiško spaudo, kuris liko visam gyvenimui“, – teigė jis.

Sankt Peterburgo kalnakasybos instituto studentas Ernestas Galvanauskas.
Sankt Peterburgo kalnakasybos instituto studentas Ernestas Galvanauskas.

Tačiau net ir belgiškas diplomas E. Galvanauskui darbo negarantavo: pirmenybė, ypač kvalifikacijos reikalaujančiose darbovietėse, buvo teikiama vietiniams. Nebenorėdamas būti našta seseriai Pranciškai (ji, įsikūrusi Čikagoje, finansiškai rėmė brolį), E. Galvanauskas bandė ieškoti darbo kitur. Taip jo gyvenimo kelias pasuko į lietuviams tuo metu menkai pažįstamus Balkanus.

Iš inžinieriaus – į valstybės vadovus

Vykti į Serbiją E. Galvanauską sugundė atsitiktinai laikraštyje perskaityta lakoniška žinutė: „Serbijos vyriausybei reikalingi užsieniečiai kalnų inžinieriai.“ Po kelių pokalbių su tarpininkais ir neilgos kelionės Balkanų link E. Galvanauskas įsidarbino prancūzų ir serbų geležinkelių tiesimo įmonėje. Čia jo, kaip ir daugelio amžininkų, gyvenimą sujaukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas: E. Galvanauskas vėl buvo nublokštas į Vakarų Europą, 1916 metais pasiekė Paryžių, kur pagaliau pasisekė gauti darbą elektrotechnikos srityje.

Būtent Paryžiuje prasidėjo tikrasis E. Galvanausko, kaip valstybininko, kelias. Pirmu rimtu uždaviniu jam tapo darbas Lietuvos delegacijoje prie Paryžiaus taikos konferencijos, apie tai rašėme prieš porą savaičių. Priminsime tik kelias detales: E. Galvanauskui teko ne tik kartu su Oskaru Milašiumi rašyti įvairius tekstus, rengti dokumentus, bet ir, pavyzdžiui, padoriau aprengti į Prancūziją atvykusį A. Voldemarą, kurio drabužiai, E. Galvanausko nuomone, tiko „tik žvirbliams baidyti“.

E. Galvanauskas delegacijai pasitarnavo tiek dėl puikių prancūzų kalbos žinių, tiek dėl atsidavimo ir kruopštaus darbo. Juo imta labiau pasitikėti ir dėl to, kad jis buvo nepartinis, nors, kaip matysime vėliau, kai kurie žmonės prisiminė jo partinę priklausomybę 1902–1906 metais.

Jau 1919-ųjų rugpjūtį iš Paryžiaus E. Galvanauskas vyko į Europos socialistų suvažiavimą Liucernoje. Vėliau į Paryžių, pačiam kiek netikėtai, E. Galvanauskas nebegrįžo: jo kelias vedė į Berlyną, kur Jono Vileišio vadovaujama Lietuvos delegacija bandė susitarti su Vokietijos vyriausybe dėl dar vienos paskolos. J. Vileišio paragintas, E. Galvanauskas patraukė į Lietuvą, kur, kaip netrukus paaiškėjo, jo laukė ministro pirmininko pareigos.

Nors sugrįžimas į Lietuvą po daugiau nei dešimtmečio buvo malonus, tačiau E. Galvanauską greitai vėl ėmė erzinti politinė situacija bei partijų rietenos. Papasakojęs prezidentui A. Smetonai ir premjerui Mykolui Sleževičiui apie savo darbus Paryžiuje ir Liucernoje, E. Galvanauskas išgirdo prašymą laukti ir likti Lietuvoje.

Po trumpų atostogų, per kurias jis keliavo po gimtuosius kraštus, E. Galvanauskas į Kauną sugrįžo 1919-ųjų rugsėjį: baigiant atmušti bolševikus, ką tik išaiškinus POW (Polska Organizacja Wojskowa – slapta lenkų karinė organizacija) perversmą ir įtampai tarp Lietuvos bei Lenkijos artėjant prie apogėjaus. „Man rodėsi keistas partijų nesutarimas, kai kraštas išgyveno tokį didelį sunkmetį. Juk visos partijos buvo lietuviškos, demokratiškos, trokštančios Lietuvai gero, bet jos lyg ožiai ant siauro liepto bandė savo ištvermę ir jėgas. Dievoti ir bedieviai tą patį demokratijos dievaitį garbino, o savybėje tiek įtūžo, kad ir demokratiškumą pamiršo“, – prisiminė E. Galvanauskas.

Lietuvos Vyriausybei nesugebant susitvarkyti su vis naujais iššūkiais, didžiausios kritikos strėlės teko būtent M. Sleževičiaus ministrų kabinetui, imta reikalauti permainų. 1919-ųjų rugsėjo 30 dieną A. Smetona sukvietė partijų atstovus pasitarti dėl valstybės ateities, tačiau, istoriko Sigito Jegelevičiaus teigimu, pasitarimas buvo bevaisis: „Socialdemokratai, socialistai liaudininkai demokratai, santariečiai siūlė pavesti naują Vyriausybę sudaryti M. Sleževičiui, o krikščionys demokratai ir pažangiečiai tokiam siūlymui atkakliai priešinosi (...) Paaiškėjo, kad sudaryti koalicinės Vyriausybės nepavyks.“

Tačiau tą pačią naktį A. Smetona nusprendė surasti kitą kandidatą už uždarų durų, nesikonsultuodamas su politiniais oponentais. Jis surengė kitą pasitarimą, kuriame dalyvavo tik keli prezidento aplinkos žmonės – Liudas Noreika, Stasys Šilingas, Juozas Tūbelis ir šiek tiek nustebęs E. Galvanauskas. Pamiršus rytinius pasitarimus, susirinkime būtent E. Galvanauskui buvo pasiūlyta formuoti Vyriausybę – viltasi, kad nepartinis kandidatas padės sutelkti susiskaidžiusį politinį elitą.

Vis dėlto ne visiems tiko E. Galvanausko kandidatūra: kairieji ir toliau buvo įsitikinę, kad tinkamiausias kandidatas yra M. Sleževičius. Socialistai liaudininkai demokratai netgi išsikvietė E. Galvanauską į partijos posėdį ir apkaltino jį partinės drausmės nesilaikymu, esą šis be partijos pritarimo negali tapti ministru pirmininku. „Ten atkasė mano dalyvavimą Lietuvių demokratų partijoje, taip pat įkuriant Lietuvos valstiečių sąjungą ir net palietė mano asmeninius ryšius su kai kuriais partijos veikėjais. „Teismo“ tikslas buvo aiškus: įkalbėti, kad esu jos narys, o vėliau įsakyti, kaip privalau elgtis“, – prisiminė E. Galvanauskas. Didesnio įspūdžio šis procesas jam vis dėlto nepadarė – trenkęs durimis partijoje, su kuria manėsi jau seniai nebeturįs nieko bendro, jis ėmėsi formuoti naują Vyriausybę.

Paskutinės Laikinosios Vyriausybės vadovas

Vienas esminių E. Galvanausko iškeltų reikalavimų A. Smetonai buvo surengti Steigiamojo Seimo rinkimus dar 1920 metų pavasarį, kur kas anksčiau nei siūlė prezidentas. Nors A. Smetona argumentavo, kad rinkimams pirma reikia užtikrinti ramybę šalies viduje, tačiau ne mažiau svarbios buvo ir asmeninės ambicijos – A. Smetona puikiai žinojo, kad surengus rinkimus jam teks palikti prezidento postą.

Vis dėlto ne nuo Steigiamojo Seimo reikia pradėti pasakojimą apie E. Galvanausko darbus Vyriausybėje, galimybė surengti rinkimus veikiau buvo sėkmingo darbo kitose srityse pasekmė. 1919 metų spalio 7 dieną A. Smetona patvirtino penktosios Vyriausybės sudėtį. Iš esmės ji pernelyg nesiskyrė nuo M. Sleževičiaus Vyriausybės, tik nebeliko kairiųjų partijų atstovų. E. Galvanauskas tapo ne tik ministru pirmininku, bet ir finansų ministru, taip pat – prekybos ir pramonės ministru. Šiai Vyriausybei iš esmės teko susidurti su tomis pačiomis problemomis, kaip ir jos pirmtakėms, didelę dalį jų pavyko ir sėkmingai išspręsti. Todėl svarbiausius Vyriausybės uždavinius padiktavo ne kokios nors partinės ar programinės nuostatos, o politinė tikrovė: iš valstybės teritorijos reikėjo išstumti svetimų valstybių kariuomenes, kovoti su vidaus priešais, įvesti tvarką šalies ekonominiame gyvenime ir, palankiai susiklosčius aplinkybėms, surengti rinkimus į Steigiamąjį Seimą.

Svarbiausia ir didžiausia šios Vyriausybės politine akcija S. Jegelevičius laikė taikos derybas su Sovietų Rusija. Nors E. Galvanauskas veikiausiai iki pat 1918–1919 metų nesitikėjo tapti diplomatu, tačiau per kelionių po Europą metus gerai suprato vyraujančias tendencijas tarptautinėje politikoje. E. Galvanauskas manė, kad Lietuvai orientuotis reikia ne į lenkus palaikančius prancūzus, o į Didžiąją Britaniją, kuri tuo metu jau buvo de facto pripažinusi Lietuvą.

Taip pat svarbus buvo ir santykių su Sovietų Rusija klausimas: „Nelaukiau T. Rusijos paramos, tačiau mus jungė bendra kova prieš Lenkijos toli siekiančias užmačias“, – atsiminimuose rašė E. Galvanauskas. Vis dėlto padėtis buvo kur kas sudėtingesnė: bandydama derėtis su Sovietų Rusija, Lietuva labai rizikavo susikompromituoti Antantės valstybių akyse. Jos vis dar vylėsi, kad bolševikų režimas žlugs. Prancūzija tikėjosi, kad Lenkijos žygis prieš Sovietų Rusiją gali duoti rezultatų, todėl Lietuvai derėtis su bolševikais tuo metu buvo rizikinga. Kita vertus, taikos sutarties su Sovietų Rusija pasirašymas galėjo reikšti svarbų artėjimą į Lietuvos valstybės pripažinimą de jure pasauliniu mastu.

E. Galvanausko Vyriausybei teko užbaigti ir kovas su bermontininkais bei šių evakavimą iš Lietuvos. Čia pasižymėta principingumu: lietuviai, įstoję į bermontininkų būrius, imti traktuoti kaip valstybės išdavikai. Kliuvo net ir majorui Kaziui Ladygai, kuris po Radviliškio operacijos neįvykdė karinės vadovybės įsakymo ir pakluso Antantės karinės misijos Baltijos šalyse vadovui generolui Henriui Albertui Niesseliui, t. y. užleido Radviliškį bermontininkams, taip užtikrindamas greitesnę jų evakuaciją iš Lietuvos. Kita vertus – laimėjus mūšį dėl Radviliškio, mažų mažiausiai keistai atrodė teritorijos užleidimas ką tik nugalėtam priešui. Apskritai, E. Galvanauskas apie H. A. Niesselį atsiliepė labai kritiškai: „Jis trukdė mūsų kariuomenei kovoti prie Šiaulių ir Radviliškio, draudė daryti puolimo žygius, o iš užimto Radviliškio vertė pasitraukti lietuvių dalinius. Jo elgsena tiesiog nepateisinama.“

Ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas./lt.wikipedia.org nuotrauka
Ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas./lt.wikipedia.org nuotrauka

Taip pat šiai Vyriausybei teko numalšinti ir Kauno įgulos Aukštosios Panemunės kareivių sukilimą, už kurio istorikai įžvelgia kyšant ir Sovietų Rusijos ranką. Daug dėmesio E. Galvanauskas skyrė ir Lietuvos ūkio augimui. Perskaitęs pirmą pranešimą Vyriausybei, E. Galvanauskas nurodė tokias valstybės ekonomikos gerinimo priemones: 1) Aiški ir nuosekli muitų politika; 2) Krašto pramonės (ypač linų) vystymas ir produkcijos eksportas; 3) Atskirų sektorių (pvz., geležinkelio) nacionalizacija; 4) Amerikietiškų karo reikmenų pardavimas; 5) Paskolos lakštų išleidimas ir jų platinimas JAV.

Tenka pripažinti, kad E. Galvanausko Vyriausybei sėkmingai pavyko išlaviruoti sprendžiant visas anksčiau paminėtas problemas, nors, be abejo, tai nebuvo nei vien E. Galvanausko, nei vien jo komandos nuopelnas. Vis dėlto apie Vyriausybės sėkmę liudija faktas, kad jau 1920-ųjų balandžio 14–15 dienomis Lietuvoje įvyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą. Jam E. Galvanauskas į rankas perdavė gana ramiai gyvenantį kraštą. Nors ir toliau laukė itin svarbūs darbai keliant valstybės ūkį, netrukus Lietuvai liko tik viena esminė – santykių su Lenkija – problema.

Projektas, vos nepareikalavęs gyvybės

Perdavę įgaliojimus Steigiamajam Seimui, A. Smetona ir E. Galvanauskas taip pat užbaigė ir laikinųjų vyriausybių periodą Lietuvoje: šalis pamažu perėjo į gyvenimą demokratijos ritmu. A. Smetonos atveju tai reiškė pa(si)traukimą iš didžiosios politikos iki pat 1926 metų perversmo, o E. Galvanauskas ir toliau išliko svarbi politinio gyvenimo persona. Naujai suformuotoje Kazio Griniaus Vyriausybėje, patvirtintoje 1920-ųjų birželio 19 dieną, E. Galvanauskui buvo patikėti finansų, prekybos ir pramonės bei susisiekimo ministro postai. Vienu pagrindinių E. Galvanausko uždavinių tapo paruošti valstybės ekonomiką nacionalinės valiutos – lito – įvedimui.

Be to, E. Galvanauskui teko prisiminti ir diplomato amatą – neretai jis būdavo išsiunčiamas atstovauti Lietuvos interesams tarptautiniuose renginiuose. Nors dažnu atveju šios misijos turėjo būti susijusios visų pirma su ekonomika (E. Galvanauskas ypač daug vilčių dėjo į britų finansininkus), tačiau netrukus jam teko užimti ir vien diplomatinį postą – tapti Lietuvos atstovu Tautų Sąjungoje.

Tuo pačiu metu prasidėjo ir didesni E. Galvanausko konfliktai su A. Smetona bei A. Voldemaru, kurie politikus persekiojo net ir po 1940 metų: „1942 m. JAV taisydamas O. Noremo tekstą ir rašydamas pastabas A. Smetona paprašė autoriaus ties E. Galvanausko pavarde nerašyti „brilliant Mr. Galvanauskas...“, nes visa tolesnė sentencija gali klaidinti skaitytoją, tačiau manytume, kad labiau nei ta sentencija jam nepatiko tas žodis „brilliant“... Smetonos santykiai su E. Galvanausku aiškiai nesiklostė ir nesusiklostė“, – teigia istorikas Alfonsas Eidintas. Pirmos rimtesnės kibirkštys tarp E. Galvanausko ir tautininkų skraidyti ėmė būtent dėl Paulio Hymanso projekto 1921 metais.

Lietuvos kariuomenės parade, 1922-ųjų vasario 16 d. Antras iš kairės – Aleksandras Stulginskis, ketvirtas – Ernestas Galvanauskas. / LCVA nuotrauka
Lietuvos kariuomenės parade, 1922-ųjų vasario 16 d. Antras iš kairės – Aleksandras Stulginskis, ketvirtas – Ernestas Galvanauskas. / LCVA nuotrauka

Tai buvo dar vienas Tautų Sąjungos bandymas užbaigti Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Vilniaus krašto. Projektas, parengtas belgų politiko P. Hymanso aplinkoje, numatė, jog Lietuva su Lenkija sudarytų federacinę valstybę, Lietuvos sostinė būtų Vilniuje, o pati Lietuva būtų sudaryta iš dviejų kantonų – Vilniaus ir Kauno. Taip pat Lietuvoje buvo numatytos dvi valstybinės kalbos – lietuvių ir lenkų. Istorikai ir šiandien nesutaria, ar tai buvo palankus projektas Lietuvai, ar ne, tačiau atrodo, kad būta realios galimybės Vilnių atgauti ne iš Stalino rankų 1939 metais.

E. Galvanauskas kartu su tuometiniu užsienio reikalų ministru Juozu Purickiu buvo pagrindiniai Lietuvos derybininkai – jau vien dėl to E. Galvanauskas sulaukė daugybės kritikos strėlių. Nesunku suprasti, kad tokiu klausimu Lietuvos visuomenę buvo gana lengva sukiršinti, ypač turint omenyje neseniai įvykusį Lucjano Želigowskio demaršą. Tuo visų pirma užsiėmė tautininkai, užkūrę didžiulę kampaniją prieš P. Hymanso projektą, kuris, anot A. Smetonos, „veda Lietuvą toliau į Lenkiją negu Liublino unija“. Tuo pat metu imta skleisti gandus, kad E. Galvanauskas, iš esmės palankiai nusiteikęs šio projekto atžvilgiu, gali parduoti Lietuvą. Kai kurios publikacijos buvo tiesiog absurdiškos, pavyzdžiui, kurta tokia sąmokslo teorija: E. Galvanausko žmona – prancūzė, o prancūzai, kaip žinoma, visada palaiko lenkus, todėl ir pats E. Galvanauskas yra nepatikimas!

1921-ųjų rugsėjo 3 dieną buvo pateiktas antras P. Hymanso projekto variantas: jame atsisakoma federacijos plano, o Vilniui suteikiama plati autonomija Lietuvos sudėtyje. Tai visiškai netenkino lenkų, dar labiau juos suerzino lietuvių bandymai teikti pataisas ir antrajam projekto variantui. Jau rugsėjo 19–20 dienos posėdyje Lenkijos atstovas (jei tikėsime E. Galvanausko atsiminimais) pareiškė: „Pirmasis P. Hymanso sumanymas yra nepriimtinas lenkų tautos daugumai. Antrajam sumanymui nepritaria nė vienas žmogus Lenkijoje, todėl yra atmetamas ir siūloma tęsti pasitarimus, pasirėmus tik pirmuoju sumanymu.“

Nepriimtinas projektas buvo ir bent daliai lietuvių politikų. Savaime suprantama, jis netenkino tautininkų, reikalavusių, kad lenkai atsitrauktų už Kerzono linijos, grąžintų ne tik Vilnių, bet ir Gardiną. Jiems pritarė ir socialdemokratai. Tačiau tuo metu svarbiausia politinė partija – krikščionys demokratai – regis, buvo nusiteikę priimti projektą, panašios pozicijos laikėsi ir valstiečiai liaudininkai su K. Griniumi ir M. Sleževičiumi priešakyje. Veikiausiai vyraujančias nuotaikas geriausiai apibūdina užsienio reikalų ministro J. Purickio mintis: „Mums palieka ar derėtis, ar derybas nutraukti. Derybų nutraukimas, turim nepamiršti, geriausiu atveju reikštų bent laikiną Vilniaus srities išsižadėjimą, o blogiausiu atveju galėtų privesti prie karo su Lenkija, kuris galėtų užsibaigti lenkų okupacija visos Lietuvos.“ Kitaip tariant, didelio džiaugsmo antrasis P. Hymanso projekto variantas Lietuvoje nesukėlė, tačiau buvo sutinkamas kaip mažesnė blogybė.

Perdavę įgaliojimus Steigiamajam Seimui, Antanas Smetona ir Ernestas Galvanauskas Lietuvoje užbaigė ir laikinųjų vyriausybių periodą: šalis pamažu perėjo į gyvenimą demokratijos ritmu.

Pasikėsinimas į E. Galvanauską

Kuo labiau buvo vilkinamos derybos, tuo labiau augo nepasitenkinimas viešojoje erdvėje, kur savo kampaniją ir toliau vedė tautininkai. „Neramumų kurstytojų politinė galvosena buvo paviršutiniška, nepagrįsta ir neatsakinga“, – prisiminė E. Galvanauskas. Neatsakinga, tačiau, regis, davusi rezultatų – 1921-ųjų lapkričio 25 dieną buvo pasikėsinta į E. Galvanausko gyvybę.

„Anuo metu gyvenau Kaune, Gedimino ir Smėlio gatvių kampinio namo pirmame aukšte. Tris dienas prieš pasikėsinimą atvyko kažkoks asmuo vamzdžių patikrinti. Vėliau sužinota, kad namų savininkas ar atitinkamos įstaigos nesiuntė tuo tikslu jokio asmens. Tai buvo teroristų dingstis susipažinti su buto kambarių išdėstymu ir ypač miegamojo kambario padėtimi.“ Pasikėsinimas buvo įvykdytas prieš pat Vyriausybės posėdį, kuriame ir turėjo būti svarstomas P. Hymanso projekto klausimas.

Naktį ant E. Galvanausko miegamojo kambario palangės buvo padėtas sprogmuo, detonacijos metu jis išgriovė net namo sieną. „Didelės jėgos nešamos plytų ir stiklų atlaužos sulankstė mano lovą, sudraskė storoką apklotą, sukapojo patalus, o aš buvau išsviestas iš lovos (...) Stiklo ir plytų atplaišos sužeidė pakaušį, nugarą ir kojas. Laimingu sutapimu gulėjau nusisukęs nuo lango. Jei per sprogimą būčiau gulėjęs veidu į langą, ir gyvas likęs galėjau tapti paliegėliu“, – atsiminimuose rašė E. Galvanauskas.

Po pasikėsinimo mėnesį jam teko praleisti Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, sprogimas paliko net 18 žaizdų. Nors E. Galvanauskas tikino, kad pasikėsinimas neturėjo įtakos nuomonei dėl P. Hymanso projekto, tačiau akivaizdu, kad įspaudą likusiam gyvenimui šis įvykis paliko: „Sulaukiau ligoninėje daug lankytojų. Vieni buvo nuoširdūs, o kiti, palaikę ryšius su pasikėsintojais, šypsodamiesi reiškė užuojautą, nutylėję: štai, ir sulaukei atsiteisimo už savo politiką.“

1922-aisiais „De jure“ laidoje, skirtoje paminėti faktui, kad daugelis pasaulio šalių oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę, išleistas lietuviškas 4 auksinų vertės pašto ženklas (dail. Adomas Varnas) su E. Galvanausko atvaizdu.
1922-aisiais „De jure“ laidoje, skirtoje paminėti faktui, kad daugelis pasaulio šalių oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę, išleistas lietuviškas 4 auksinų vertės pašto ženklas (dail. Adomas Varnas) su E. Galvanausko atvaizdu.

Tai – viena mįslingiausių bylų Pirmosios Lietuvos Respublikos istorijoje. Gana akivaizdu, kad šis išpuolis buvo susijęs su P. Hymanso projektu, tačiau kaltieji taip ir liko nesurasti, o ir pats E. Galvanauskas nusprendė bylos nekelti. Istoriografijoje šiuo klausimu dažniausiai cituojami kito Lietuvos valstybės veikėjo, Rapolo Skipičio, atsiminimai, kuriuose atsakomybė primetama grupuotei, pasivadinusiai „Lietuvos Gelbėjimo Komitetu“. Šią grupuotę, R. Skipičio žiniomis, sudarė penki ar šeši vyrai ir keli Užsienio reikalų ministerijos klerkai bei vienas karininkas. Egzistuoja ir kita versija – galbūt šį pasikėsinimą galėjo surengti lenkai, kurie siekė, kad antrasis P. Hymanso projekto variantas nebūtų priimtas, tačiau norėjo, jog pirmieji tai padarytų lietuviai.

Kad ir kaip ten būtų, Lietuvos Vyriausybė iš tiesų nusprendė P. Hymanso projektą atmesti, veikiausiai lemiamas veiksnys čia buvo noras bent kiek atvėsinti tvyrančią įtampą šalies viduje – po pasikėsinimo į vieną iš ministrų buvo akivaizdu, kad tautininkams tikrai pavyko sukiršinti visuomenę. Kaip apibendrino S. Jegelevičius, „Vyriausybė P. Hymanso projektą atmetė ir nutraukė su Lenkija derybas, kurioms tarpininkavo Tautų Sąjunga. Tokį nutarimą E. Galvanauskas laikė Vilniaus bylos pralaimėjimu“.

Čia ir dėsime tašką pirmajame rašinyje apie primirštą valstybės vairininką. Nei pasikėsinimas, nei nesėkmingos derybos dėl P. Hymanso projekto E. Galvanausko politinės karjeros neužbaigė, jos kreivė tik dar labiau kilo aukštyn – jau netrukus jis vėl tapo ministru pirmininku.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"