Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Prezidento žvalgas: du gyvenimai. Smetona bėga

 
2018 03 20 19:19
Albinas Čiuoderis / 
Albinas Čiuoderis /  Knygos viršelio fragmentas

Visai neseniai dienos šviesą išvydo išskirtinė knyga apie tarpukario Lietuvos žvalgybininką Albiną Čiuoderį. Knygos sudarytojas ir įvadinės dalies autorius – istorikas, politikas, dokumentinių filmų scenarijų ir knygų apie XX a. Lietuvos istoriją, slaptąsias tarnybas ir sovietinį terorą autorius dr. Arvydas Anušauskas. Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Skaitytojams pateikiame Albino Čiuoderio prisiminimų ištrauką. Atkreiptinas dėmesys, kad autoriaus kalba palikta autentiška. Taisyta tik ten, kur skirtumus nuo dabartinės kalbos galima laikyti akivaizdžiomis korektūros klaidomis. Pagal dabartines rašybos taisykles pataisyta žodžių rašymas skyrium ir kartu, taip pat skyryba.

Smetona bėga

Posiedžiauja kabineto ministrai. Tai buvo tik pirm. Merkiui grįžus iš Maskvos. Iš vakaro Merkys buvo matytas Valst. teatre. Rodos, kad buvo statoma opera „Aida“. Iš šalies žiūrint į Merkį, atrodė susimąstęs, pasenęs ir nerviškas. Jis gerai žinojo, kad gal jau paskutinį kartą tai mato Kaune. Jo ieškojo Prezidentūra, bet Merkys, matyti, tyčiomis, užsidarė nuo visų, kad vienumoj suvirškinti Molotovo užgauliojančius žodžius ir apsispręsti pats su savimi.

Merkį pažinojau labai senai, bet neasmeniškai. Gal tai buvo 1921 mt., kai jis, kaipo krašto apsaugos ministeris, vizitavo vieną kariuomenės dalinėlį laike lauko pamokų, kur ir aš buvau. Jis dar buvo jaunas, majo­ro laipsnyje.

Vidunakty buvo posiedis specialiai sušauktas. Jis yra žinomas ir kal­bėti čia neverta. Smetonai griežtai pareiškus, kad nepasiliks Lietuvoje, buvo asignuota 12.000 dolerių, kuriuos kitą dieną turėjo gauti iš L. [Lie­tuvos] banko. Karo vadai, kartu ir gen. Raštikis, tame posiedy pareiškė, kad gintis nėra prasmės!!! Už Lietuvos gynimą pasisakė A. Smetona, kr. aps. m. [krašto apsaugos ministras] gen. Musteikis (ne Ignas) ir teisingu­mo min. [ministras] liaud. [liaudininkas] Tamošaitis.

Kita diena graži, saulėta. Vilniaus apyg. s. p. v-kas [apygardos sau­gumo policijos viršininkas] S. Čenkus man į įstaigą pranešė telefonu iš Vilniaus, kad rusai po išžudymo mūsų pasienio sargybinių perėjo sieną. Viskas buvo aišku. Viskas baigta. Jis pasižadėjo važiuodamas iš Vilniaus užsukti pas mane į butą. Aš 10 val. ryto parvykau į namus ir sėdžiu na­muose. Neinu į įstaigą. Nemiela girdėti nerviškus sutinkamų žmonių pasikalbėjimus. Namuose duodu nekuriuos žmonai nurodymus, nes ji griežtai apsisprendė likti. 2 val. po pietų paskambino iš Prezidento sar­gybos būsto valdininkas Jucius ir sako: „P. v-ke, verkt reikia, Preziden­tas bėga. Važiuoja į Palangą (taip buvo nuspręsta), o iš ten į Vokietiją.“ Liepiau stipriai paruošti būrį žmonių ginklais ir dvi mašinas. Pribuvau už keleto minučių. Prezidento jau nebuvo. Vieną radau paruoštą su 4 sargais. Antrą jau ruošė. Aš sėdau į pirmąją. Joje buvo ir mano pad. [pa­dėjėjas] vald. [valdininkas] Adomavičius Mykolas. Iš jų sužinojau, kad Prezidento mašina išvyko į Mariampolę, bet per Geležinį tiltą, kad vytis nėra prasmės, o važiuoti per Aleksoto tiltą ir prie Garliavos susitikti.

Taip ir buvo.

Prezidento mašinoje dar sėdėjo ligotas jo žentas pulk. Valušis, gen. Musteikis ir pr. adj. [prezidento adjutantas] kap. N. Iš mašinos buvo iš­lipę ir tarėsi. Nutarta važiuoti Mariampolės pulkan, kaip buvo susitarta su pulko vadu, ir pulkui lydint važiuoti per Vilkaviškį link Naumiesčio.

Pakelėje planai pairo. Į Mariampolę neužsuko ir tik iš Vilkaviškio paskambino gen. Musteikis, kad pulkas žygiuotų iš paskos.

Pulkas išžygiavo.

Mūsų vilkstynė apsistojo Kybartuose. Buvo pakviesti į vietos gim­naziją ir ten poniutės pradėjo ruošti pietus ir vaišinti šnapsiukais. Pa­dariau progą susirišti su vietos šaulių būrio vadu, su pasienio pol. v-ku ir su nuovados virš. ir paprašiau dalinius paruošti p. Prezidentui sieną pereinant. Tuojau buvo išstatyta sargybos ir stebėjimas įtartinų asmenų. Tos vaišės užtruko. Nuolat tai vienas, tai kitas skambinos į Kauną. Lai­ką delsė. Pradėjo temti. Vienas iš pol. tarnautojų pranešė, kad gautas iš Kauno įsakymas sulaikyti, nežiūrint kas mėgintų pereiti sieną. Iš šalies žinojau, kad vietos komunistuojantieji ruošias pastoti kelią. Nieko ne­laukiant adjutantą įspėjau, kad jei dar laikas bus uždelsiamas, apsauga neliks atsakominga už galimus įvykius. Sujudo visi, bet jau buvo vėlu. Jau siena buvo uždaryta ir pasienio policija, priešaky su rajono v-ku, įspėjo, kad nesiartinti ir paruošė ginklus. Liko dvi išeitys: nuginkluoti pasienio sargybą arba eiti slaptai. Gen. Musteikis jau buvo kitoj pusėj. Jis, pajutęs pavojų, priėjo neva kalbėtis su rajono v-ku ir peršoko barjerą į kitą pusę.

Užbėgau į nuovadą. Prisistatė policninkas ir savanoriškai pasisiūlė pervesti slaptai. Keletą desėtkų metrų paėjus sutikome advokatą Pijų Miziūrevičių, grįžtantį pervedus pulk. Musteikį ir jis paėmė mūsų gru­pės vadovavimą. Gi policninkas grįžo.

Gerokai tamsu. Išeidami iš miesto į vieną Širvintos pievutę, pastebė­jome žibantį vandenį to siauro upelykščio, kurį reikės perbristi. Brasta negili, bet batus nuimti reikia. Prezidentas susijaudinęs. Vis dairosi, ar kas neseka. Palydovai, saugumo valdininkai, išskyrus Adomavičių, ap­sisprendė grįžti į Kauną. Palinkėjau geros kelionės ir įdaviau nedegamos spintos raktus. Truputį buvo keista, kad jie grįžta, bet tokiu atveju turė­jau susilaikyti nuo patarimų. Čia lieka žmogus, pats savo likimo kalvis.

Kitoj pusėj susėdome mautis batus. Smetona, pasijutęs saugus, atsi­peikėjo: „Tegul jie dabar į subinę buč..“

Einame toliau. Einam link Eitkūnų stoties. Žiburiai stotį apšvietę, bet žmonių nesimato.

Stotis tuščia. Už baro stovi gerai išskustu veidu vokietis. Prie vieno paties galinio suoliuko sėdi pulk. Musteikis su žmona ir, berods, dviem vaikais. Sėdamės ir mes. Mes bene pirmieji emigrantai iš Lietuvos. Vo­kietis žiūri ir šnairuoja. Atrodo, kad jis nepatenkintas svečiais.

Prezidentas nuotaikoj susirūpinusioj. Iš Lietuvos išskrido, bet toliau nežinia. Vokiečiai persiėmę neapykanta už Klaipėdą. Už neva persekio­tus ten vokiečius. Ką pasakys Hitleris, nežinia. Vienu mostu gali visus grąžinti atgal. Smetona tą aiškiai jautė ir pergyveno.

Neužilgo prisistatė sargyba iš dviejų S.S. Vietos rajono (Eitkūnų) gestapo valdininkas Šutas patyliai Prezidentui pranešė, kad sargyba jam duota tik kaipo apsauga nuo netikėtumų. Sargyba laikėsi visai nuoša­liai, taip kad ir įtarimo nebuvo. Už minučių keleto tas pats Šutas (kalbėjo lietuviškai) vel pranešė, kad grenzkomisaras dr. Grefe žino ir kad neuž­ilgo bus čionais. Jis atvykstąs iš Tilžės.

Už pusvalandžio prisistatė dr. Grefe. S.S. uniformoje, jaunas, kieto ir randuoto veido. Tikras vokiečių tipas. Įžengęs per slenkstį išsitempė kai styga ir, ranką nenuleisdamas nuo kepurės, atraportavo: kas jis yra, jo pareigos ir kad jis tuojaus susiriš su Ribentropu, atsiklausdamas del tolimesnių žygių, kas liečia Prezidentą. Kad jis nežino ir negali žinoti Ribentropo parėdymų, ar leis važiuoti toliau, ar bus grąžintini Lietuvon. O kol kas kviečia į viešbūtį pavalgyti vakarienę ir išsimiegoti.

Tai tokie įspūdžiai pirmieji.

Viešbūtis vadinosi „Russische Hof“. Jame teko būti prieš keletą metų ir gerti saldžius lykerius. Ten pat pirmą kartą išgėriau man patin­kamą vyną „Martini“. Tai grynai vokiško stiliaus viešbūtis ir restoranas. Nors nėra iš puikiausių. Grynai bajoriškas, kame apsistodavo pirkliai ir iš Vokietijos, ir spekuliantai iš Lietuvos. Ten ir Lietuvos žydeliai buvo mėgiami svečiai.

Po vakarienės išsiskirstėme antrame aukšte į kambarius. Aš kartu su Adomavičium, Prezidentas su pulk. Valiušiu ir kiti į kitus. Prezidentas buvo neramus ir del savęs, ir del savo šeimos, kuri pasiliko Užulėny – ūkyje. Nors jai buvo pranešta išvykimo kryptis ir nedelsiant važiuoti link Kybartų. Tačiau Kaune jau rusai ir jų kelionė labai nesaugi.

Pusryčių metu įvyko incidentas: viešbūčio savininkas, pilvotas ir riebus vokietis, pradėjo rėkti grasinamai į mus, ypač į Prezidentą, su priekaištais už Klaipėdą, kodel nepasilikome Lietuvoje, o čia atvykdami atnešime nelaimę ir pačiai Vokietijai. Jo kalbą greitai nutraukė vienas iš S.S. sargybinių, paliepęs nutilti, nes atsiradęs ne savo vietoj.

Pietus valgant atsirado ir dr. Grefe. Jis vel su ilgu raportu į Prezi­dentą pranešė, kad Hitleris priima savo globon, kad bus apgyvendinti ramioje vietoje ir prašė pasinaudoti vokišku vaišingumu tos šalies. Pre­zidentas trumpoj kalboj ir vokiečių kalboje padėkojo dr. Grefei, per jį vyriausybei ir tautai už palankų sprendimą ir už prieglaudą jam ir jo šeimai vaišingoj Vokietijoj ir dar kažką panašiai.

Prezidentas pietavo jau kartu su savo šeima. Ji atvyko sunkveži­miu iš Užulėnio iki Eitkūnų. Stebėtinai, pasienio sargybos turėjo įsa­kymą praleisti. Ponia Smetonienė buvo gerokai pavargus, o Julius su žmona atsivežė tik nesenai gimusį sūnų ar tai dukrelę. Jie pirmieji pra­nešė, kad gen. Skučas ir Povilaitis suimti ir atgabenti į Kauną. Apie tai sužinoję iš dr. Germanto. Visi smarkiai nusiminė ir apgailestavo tų žmonių likimą. Nežiūrint į nuovargį, ponia Smetonienė buvo drąsi ir energinga.

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Vaikščiojant gatvėje priėjo prie manęs kariškuose drabužiuose vy­ras ir paklausė, ar atvykstantis pulkas iš Mariampolės leisis nuginkluojamas ir ar negalima laukti kokių nors incidentų. Jis kalbėjo lietu­viškai su vokišku akcentu. Jam patvirtinau, kad nesusipratimų negali būti. Bet greitai sužinojau, kad pulkas buvo pasivytas gen. Tallat Kelp­šos, pulk. Salandžiaus ir dar vieno, neatsimenu, ir įkalbėtas grįžti į Mariampolę. Sugrąžinę pulko tie patys atstovai atvyko į Eitkūnus, į viešbūtį „Russische Hof“ įkalbėti Prezidentui, kad grįžtų. Esą mūsų valdžia, mūsų visa tvarka, rusai nesikiš ir tik trūksta Smetonai atsisėsti prezidentūroje ir liks viskas po senovei. Smetona pasišaipęs jiems ne­dvejotinai atsakė, kad jis pareigas perdavė pulk. Merkiui, o pats yra atostogose. Kad jis negrįš ir kad bereikalingos pastangos. Komisija iš­vyko į Kybartus, bet neužilgo vel grįžo tuo pačiu tikslu. Prezidentas šį kartą nepriėmė.

Tuo pačiu metu atvyko pas mane Kybartų s. p. vedėjas. Atnešė man linkėjimų iš mano bendradarbių ir kad visų esu kviečiamas sugrįžti. Jam trumpai atsakiau, kad negrįšiu, ir jį paprašiau padėti bebėgantiems per sieną saugumo valdininkams. Mano vėlesnį pasikalbėjimą su Kaunu jau rašiau kitoj vietoj.

Trečią val. po pietų, o gal dar vėliau, buvo paduotos lengvos maši­nos ir Prezidentas su šeima ir krašto ap. min. gen. Musteikiu išvyko į Angerop, vokišką vasarvietę Rytų Prūsijoj.

Pulk. Musteikis paliko. Palikome ir mudu su M. Adomavičium. Pradėjome nerimauti. Krito mintis, kad kas nors blogo. Ginklai mūsų jau atiduoti. Pradėjome pasitarimą. Atėjome į stotį. Radę pulk. Musteikį stoty, paprašėme ginklą. Mielai sutiko duoti. Užėjome pas Šutą pasi­klausti. Jis lakoniškai atsakė, kad mes pagal dr. Grefės parėdymą vaka­riniu traukiniu būsim grąžinti į Lietuvą. Atsistojo dilema. Nusprendė­me grįžti anksčiau, nei traukinys išeis, arba nepavykus nusišauti. Taip galvodami ir persimesdami retais žodžiais, pradėjom slankioti gatvė­mis. Dezorientacija pasąmonėje pilna. Sveika mintis neužkliūva. Ne­surandam kitokios išeities. Žiūrime į laikrodį ir laukiame 20 valandos, kada išeis traukinys. Mūsų laisvė niekieno netrukdoma. Mus niekas nestebi. Nutarėme grįžti pas Šutą ir pareikšti protestą del mūsų grą­žinimo. Nedaėjus stoties (ten buvo jo raštinė) netikėtai sutinkame S.S. vald. [valdininką] Gešvantą, Rytprūsių kylimo ir kalbantį lietuviškai. Gešvantą pažinojau prieš porą mėnesių laiko, kai su juo Vilniuje supa­žindino St. Čenkus, Vilniaus apyg. s. p. viršininkas. Kartu valgėme va­karienę ir gėrėme šnapsą. Jis ten buvo atvykęs vokiečius įdomaujančio špionažo reikalais apie lenkus. Daugiau apie jo misiją nieko nežinojau. Čia sutikęs tuojau kreipiaus į jį, kad padėtų legalizuotis ir sulaikytų išsiuntimą. G. [Gešvantas] skambino į Karaliaučių, bet su Grefe susikal­bėti nepavyko. Perdavė telegramą su jo rekomendacija. Buvo labai ma­lonus su mumis, patarė laukti ir nesirūpinti. Iš tikrųjų, už poros valandų buvo gauta Grefės telegrama, kad mūsų išsiuntimas sulaikomas, kol jis pats neatvyks į Eitkūnus. Grefei atvykus į Eitkūnus, reikalas išsisprendė teigiamai ir mudu paslapčiomis buvome įkurdinti viename prastame viešbūtyje Tilžėje. Ir taip baigėsi mūsų visų pirmasis etapas.

1962

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"