Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Prarasta liberalizmo esmė – kad valstybė kuo mažiau kištųsi į žmonių santykius

 
2018 05 21 10:55
Sovietinis plakatas

„Alko radijo“ laidoje „Aktualioji istorija“ istorikas Tomas Baranauskas ir politologas Vytautas Sinica kalbėjosi apie vieną iš odioziškiausių kairiosios ideologijos aspektų – idėją pakeisti prigimtinę šeimos sampratą bet ko sugyvenimu su bet kuo, arba šeimos, kaip tokios, išardymo siekį. 

Pokalbio metu kartu pristatoma neseniai šia tema lietuviškai išleista Paulo Kengoro knyga „Išardymas“ (nuoroda įsigijimui https://goo.gl/4oXKky). Skelbiame antrąją pokalbio dalį (pirmoji dalis). Teksto apačioje rasite laidos vaizdo įrašą.

Gera komjaunuolė turėjo atsiduoti komjaunuoliui, jeigu jis to prašo.

– Engelsas parašė knygą „Apie šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmę“. Jį domino parodyti, kad kadangi kadaise tų institucijų nebuvo, jų gali ir vėl nebūti. Tikslas – parodyti nebuvimo precedentą. Ši knyga sovietmečiu lietuviškai buvo išleista ne vieną kartą, tačiau, matyt, nedaug kas ją skaitė, kaip ir daugelį didelio tiražo sovietinės propagandos knygų. Tačiau teko girdėti atgarsius, kad joje Engelsas „pateikė įdomių samprotavimų apie ateities šeimą“. Knyga egzistavo, bet joje buvo tylomis apeinami samprotavimai apie šeimą. O kaip buvo iš pradžių, po Spalio revoliucijos? Juk tada šeimos temos nebuvo bandoma apeiti, kaip tik susidarė sąlygos įgyvendinti ideologinius siekius?

– Kaip tik vienas pirmųjų ediktų buvo dėl šeimos panaikinimo. Sekė visa virtinė sprendimų, kuriuos šiandien apibendrintume kaip seksualinį išsivadavimą. Eita iki tikrų kraštutinumų. Gera komjaunuolė turėjo atsiduoti komjaunuoliui, jeigu jis to prašo. Labai mėgstu šį pavyzdį, nes jis tikrai gyvas ir leidžia pajusti laikmečio dvasią. Fizinė meilė buvo bendroji gėrybė, kuria visi turėjo dalintis. Vaikų auklėjimas buvo nacionalizuotas. Atsiejus nuo santuokos ir užvedus visuomenėje laisvos meilės mechanizmą, naujagimiai buvo paimami iš tėvų ir siunčiami į valstybinius auklėjimo namus, kur buvo parinktų specialistų auklėjami gerais komunistais.

Berods, Sankt Peterburge vyko ir pirmieji seksualinių mažumų paradai, bet tai buvo labiau kraštutinumas, o ne bolševikinės revoliucijos tikslas. Lenino seksualinė revoliucija buvo orientuota į prigimtinės šeimos ir jos esmę sudarančios santuokos panaikinimą, paleidžiant bet ko meilę su bet kuo. Tačiau reikia suprasti, kad kiekviena ideologinė inovacija atsiranda konkrečioje kultūrinėje terpėje ir mintis apie vienalytes santuokas, vienalytę meilę apskritai dar buvo nesuvokiama ir svetima, buvo sunku ir sugalvoti, kad taip galima. Įsivaizduokime XX amžiaus pradžios daugiausiai valstietišką Rusiją. Kova prieš prigimtinę šeimą buvo maksimalus tikslas, vykdytas pagal principą, kad seksas yra viskas, o prisirišimas prie vieno žmogaus nėra reikalingas. Komunizme idėja, kad žmogus turi rištis prie kažkurio kito žmogaus, yra iš principo klaidinga.

Su dabartine Vakaruose vykstančia ir Lietuvą pasiekusia seksualine revoliucija tai yra tiesiogiai susiję todėl, kad ginčas ir šiandien yra ne apie tai, kas – vyras su moterimi, ar vyras su vyru, ar moteris su moterimi – gali tuoktis, kaip dažniausiai bandoma pateikti šį klausimą, o apie tai, kas yra santuoka ir šeima. Pozicijos čia nėra „vyras su moterimi“ arba „tos pačios lyties“. Tikrosios pozicijos yra šios. Tradicinė pozicija, kad santuoka yra ne tik vardan emocinio prisirišimo ir malonumo, o pirmiausiai dėl naujos gyvybės sukūrimo ir auginimo. Būtent dėl to ir nieko kito modernioji ir bet kuri valstybė skiria ypatingą teisinę ir visokią pagarbą šeimos institucijai, kuri užtikrinti piliečių auginimą ir valstybės tąsą. „Liberalusis“ požiūris yra ne „už vyrą su vyru“, o už tai, kad bet kas gali tuoktis vien meilės jausmo pagrindu ir jų santuoka yra vien tų žmonių maloniam gyvenimui kartu, kiek jie patys norės tą daryti. Šiame ginče komunistinė idėja, kad laikas atsiriboti nuo vaikų arba „atsieti seksą nuo sauskelnių“, ką pokariu ir padarė kontracepcijos ir vadinamųjų reprodukcinių teisių išplitimas, labai pasitarnavo būsimai, tuo metu dar net nenumatytai, seksualinių mažumų revoliucijai.

Čia labai svarbu paminėti ir tai, kad Sovietų Rusija buvo pirmoji moderni valstybė legalizavusi abortus. Tą ji padarė suprasdama, kad išlaisvinimas iš visų dorovės, drovumo tabu ir santuokos saitų yra neįmanomas, jeigu neįgalinsi lengvo atsikratymo nepageidaujamomis sekso pasekmėmis, kuo jie ir laikė vaikus.

– Kaip nutiko, kad XIX amžiuje ir XX amžiaus pirmoje pusėje šios idėjos buvo siejamos su komunistais ir socialistais, o dabar su liberalais? Juk liberalai bent teoriškai neturėtų būti tapatūs kairiesiems?

– Tai didelis nesusipratimas. Prireiks dar nemažai laiko, kol suprasime, kad daugelis dalykų, kurie šiandien vadinami liberaliais, iš tiesų jokia prasme nėra liberalūs. Kertinis liberalams laisvės lozungas yra labai patogus ir pagavus, jį patogu priskirti sau ir naudoti diskusijoje. Vienas argumentuoja aiškindamas kažką apie prasmes ir tikslus, o kitas atsako „bet gi laisvė“, „tegu žmogus renkasi bet ką, ką jis nori“. Tačiau tai tėra paviršius tiek šioje, tiek kitose diskusijose.

Iš tikrųjų tikrą liberalą sutikti šiais laikais yra labai sunku, nes liberalizmo esmė yra gerbti kitas nuomones, visų pirma gerbiant ir leidžiant egzistuoti neliberalioms nuomonėms. Nereikia būti liberalu, kad gerbtum liberalias, t.y. iš esmės savo paties nuomones. Šitas momentas šiandien yra visiškai pamestas. Žmonės, prisistatantys liberalais, iš tiesų dažniausiai yra neomarksistai arba leftistai – šie du žodžiai anksčiau ar vėliau įsivyraus šioje diskusijoje – reikalauja iš kitaminčių varžyti savo kalbą, o įstatymais siekia įtvirtinti savo požiūrį atitinkančias normas tiek abortų, šeimos sampratos, kalbos politikos, istorijos dekonstravimo ir kitais klausimais. Niekas neturi būti palikta savieigai, kaip išsiaiškins visuomenė – jos progresyvesnė ir konservatyvesnė dalis. Ne. Tariamas liberalas, o iš tikrųjų marksistas reikalauja, kad jam rūpimu klausimu būtų įstatymu įtvirtinta jo požiūrį atitinkanti pozicija. Kad būtų sukurtas privalomas pliuralizmas. Tai nebėra liberalu. Tikras liberalas sakytų, kad turime palikti visuomenei nuspręsti ir kaip ji nuspręs, taip bus, kad visos nuomonės turi būti girdimos ir gerbiamos. Toks mąstymas yra visiškai prarastas.

– Tačiau ne tik priemonės, bet ir pačios vertybės yra tarsi suartėjusios su socialistinėmis.

– Nesu tikras, ko klausiate, bet šitą painiavą esu linkęs aiškinti per tokią skirtį tarp liberalizmo ir marksizmo. Liberalizmas nori, kad valstybė visose srityse kuo mažiau kištųsi į žmonių tarpusavio santykius. Tai gali būti gražūs santykiai, draugystė ar verslas, gali būti ir pyktis, neapykanta, ginčai. Nesvarbu. Žmonės aiškinasi tarpusavyje, o valstybė kišasi kuo mažiau, užtikrina apsaugą nuo prievartos. Tuo tarpu šiandien tariamų liberalų siekiama, kad valstybė kuo labiau įsikištų aiškinama, kaip žmonėms elgtis tarpusavio santykiuose.

Tobulas pavyzdys yra vadinamoji neapykantos kalba. Šiaip tiek aš galiu jus įžeisti, tiek jūs galite įžeisti mane. Tai gal bus negražu, bet tai bus mūsų asmeninis reikalas. Žmonės elgiasi vieni su kitais įstatymų ribose. Liberalizme, kol aš jūsų nesužeidžiu ar neatimu nuosavybės, tol mes turime teisę būti vienas kitam nedraugiški ir negeri. Tačiau naujojo marksizmo vienas pamatinių postulatų buvo tas, kad vietoje darbininkų revoliucijos (proletariatas pasirodė esantis nepajėgus sukelti pasaulinę revoliuciją) reikalinga mažumų revoliucija. Visuomenę kaip pyragą visada galima pjaustyti ir priešinti įvairiais pjūviais pagal grupines tapatybes ir tai šiandien vadinama tapatybių politika. Kiekvienu pjūviu galima rasti daugumą ir mažumas, kurios bus visuomenės paribiuose. Visos įmanomos visuomenės mažumos pagal jų religinę, rasinę, tautinę, seksualinę ar kokią nori tapatybę yra tam iš principo tinkamos.

O tada imamasi iškelti jas kaip neliestinas ir savaime saugotinas nuo kritikos ir vertinimo, nes jų tapatumas yra savaime vertingas visuomenei, ir sukurti joms ypatingas, privilegijuotas teisines sąlygas. Šis tikėjimas savaimine mažumų buvimo verte vadinamas praturtinimu įvairovėje. Privilegijuotos teisinės sąlygos tuo tarpu reiškiasi Lietuvoje kol kas mažiau jaučiamais būdais – pozityvia diskriminacija, kvotomis, ypač juodaodžiams stojant į universitetus, pagal logiką, jog jų tapatybės grupė istoriškai nukentėjo nuo baltaodžių, t.y. nuo daugumos. Kita privilegijų forma – kalbos, žodyno valdymas. Uždrausti negražiai kalbėti apie konkrečias visuomenės grupes. Visa tai yra antiliberalu: kišimasis į žmonių gyvenimus ten, kur jie tarpusavyje galėtų išsiaiškinti taip, kaip jiems atrodo teisinga.

– Grįžtant prie temos, lenininėje Sovietų Rusijoje tos seksualinės laisvės ir šeimos neigimo idėjos buvo išbandytos praktikoje ir galiausiai jų buvo atsisakyta. Jos pasirodė negyvybingos. Kokiu būdu jos ėmė ir atgimė pokario Vakaruose, kur komunizmo diktatūros niekada nebuvo?

– Labiausiai tą padaryti padėjo technologinė ir ekonominė pažanga, leidusi nebejausti neigiamų pasekmių. Seksualinės revoliucijos Sovietų Rusijoje pagrindinė problema buvo ligos ir vaikai. Žinoma, buvo „antras aukštas“ problemų, socialinių ryšių nykimas, nes vis dėlto prieš žmogaus prigimtį ir psichologiją dalintis mylimaisiais, apsimetinėti, kad štai mano žmona, bet man negaila draugui komunistui ja pasidalinti. Negalėjo būti gyvybinga visuomenė, kurioje buvo palaikomi tokie santykiai. Pokariu iš naujo kuriant seksualiai išlaisvintą visuomenę šito kraštutinumo ir buvo atsisakyta, liekant prie to, kad žmonės gali gyventi poromis po du, kas su kuo nori ir nesidalinant komunomis, tačiau bent turi būti išlaisvinta nuo „pavojaus“ turėti vaikų. Kadangi medicininė pažanga 1970-aisiais tą leido, o lenininio kraštutinumo „komunalinti“ meilę ir lytinius santykius buvo atsisakyta, naujoji išlaisvinto seksualumo forma buvo daug lengviau pritaikyta šiandien Vakaruose nei XX amžiaus pradžios Sovietų Rusijoje.

– Ar tai nesusiję su tuo, jog SSRS turėjo savo kontroliuojamas komunistų partijas daugelyje Vakarų valstybių ir SSRS bei komunizmo idėjoms palankių intelektualų?

– Tai įdomus reiškinys. Man galimai trūksta ryšių dėl jų konkrečių ryšių su SSRS politine vadovybe, tačiau kaip idėjiniai komunizmo atstovai ir tobulintojai prieškario Vokietijoje egzistavo tokia Frankfurto arba Kritinės teorijos mokykla. Jos autoriai didele dalimi buvo žydai ir dėl to turėjo bėgti iš Vokietijos po Hiterio atėjimo į valdžią. Daugelis jų pabėgo į JAV ir ten pokariu labai sėkmingai vystė savo kritinę teoriją, dar vadinamą naujuoju marksizmu. Šios teorijos prielaida yra, kad įvairiausių tapatybių pagrindu išskirtos visuomenės mažumos turėtų būti išryškintos ir iškeltos į privilegijuotą padėtį, nes joms, o ne darbininkams yra istorijos skirta sukurti revoliuciją visuomenėse ir peržengti valstybinę būklę. Kaip žinia, valstybė marksizmo yra laikoma prievartos mechanizmui ir turi būti panaikinta. Šios idėjos ir jų autoriai – Horkheimeris, Adorno, Marcuse – buvo be galo populiarūs ir tapo iškiliais profesoriais, viešaisiais intelektualais pokario JAV, ypač Kolumbijos universitete. Ten jie, galima sakyti, užaugino karo nemačiusių hipių kartą, 1970-ųjų akademinį jaunimą, kuris tas idėjas po to skleidė plačiau. Iš tiesų tai yra vienas ryškiausių ir sėkmingiausių pavyzdžių, kaip siaura grupė intelektualų gali esmingai pakeisti ne tik vienos visuomenės, bet ir visos Vakarų civilizacijos mąstymą savo norima linkme.

– 1970-aisiais klestėję hipių judėjimai buvo nukreipti ir prieš Vietnamo karą bei kitais lozungais, kurie visi buvo naudingi Sovietų Sąjungai. Matyt, tai visgi susiję su pogrindine SSRS veikla.

– Nėra jokios abejonės, kad naujojo marksizmo judėjimas JAV Šaltojo karo metais buvo naudingas Sovietų Sąjungai. Tačiau arba man trūksta konkrečių istorinių žinių, arba tenka palikti spekuliacijoms, kurie konkretūs žmonės galėjo būti užverbuoti, arba suprasti, kam yra naudingi, arba – labiausiai tikėtinas variantas – patys nesuprasdami būti naudingi didžiausiems Amerikos Valstijų priešams.

– Tas pats laikotarpis JAV buvo didžiulių kairės pergalių – ir abortų įteisinimo, ir homoseksualumo paskelbimo nustojus būti liga – laikmetis. Viskas įvyko kone vienu metu.

– Aštuntas dešimtmetis buvo lūžio metas Amerikoje. Berods, 1973 metais buvo priimti abu šie sprendimai – tiek abortų įteisinimas, tiek ir homoseksualumo išbraukimas iš ligų sąrašo. Beje, abortų įteisinimas Aukščiausiojo Teismo sprendimu buvo tikrai radikalus, nenumatant visiškai jokių apribojimų. Iki šiol labai lėtai atskiros valstijos mėgina sukurti vis adekvatesnius apribojimus, bent kiek panašius į galiojančius daugumoje Europos šalių, tačiau pats Roe v Wade sprendimas nenumatė jokių apribojimų aborto atlikimo laikui ar panašiai. Mintis apie aštunto nėštumo mėnesio kūdikį, kurį iš pradžių buvo legalu „pašalinti“ visose valstijose, o dabar devyniose valstijose, turbūt net ir liberalius žmones Lietuvoje galėtų šokiruoti. To meto JAV visuomenės toks ryžtingas ir radikalus nusisukimas į socializmą buvo tikrai įspūdingas.

Taip pat ir jūsų minėtas homoseksualumo medicininio statuso pakeitimas nebuvo jokiu mokslu ar medicina grįstas sprendimas. Yra nemažai tą sprendimą priėmusių psichiatrų liudijimų ir, galima sakyti, atgailų dėl to, kaip jis priimtas. Prasidėjo milžiniški protestai, kelias savaites ar kurį laiką tie protestai buvo rengiami prie JAV psichiatrų asociacijos, kur rinkosi jos vadovybė, būstinės. Buvo net įsiveržta į posėdžių patalpas, pareikalauti nustoti „stigmatizuoti“ ir galiausiai pasiduota spaudimui. Niekas neneigė, kad tai buvo politinio spaudimo lemtas sprendimas. Vėliau jį priėmę psichiatrai, pavyzdžiui, profesorius Nicholas Cummingsas, raštais ir kalbomis reikalavo tęsti šio klausimo tyrimus, pripažįstant priimtą sprendimą kaip skirtą pagerinti homoseksualių asmenų socialinę situaciją. Jie sakė, kad esame visų pirma mokslininkai, ne politiniai aktyvistai.

– Pabaigai, grįžkime prie Paulo Kengoro knygos. Kur galima ją įsigyti?

– Knyga yra komerciniuose knygynuose, „Pegasuose“ ir „Vagose“, taip pat ir kituose, nors ne visuose. Internete tikrai taip pat galima ją surasti. Ko gero, geriausia kaina ją galima rasti knygyne „Akademinė knyga“ Vilniuje, taip pat „Katalikų pasaulio“ knygynuose. Galiausiai užėję į propatria.lt svetainę gali užsisakyti knygą leidėjo kainomis, tai yra už keturis eurus ir siuntimo kaštus.

– Tuo ir baigiame laidą. Atsisveikiname iki kitų susitikimų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"