Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Pilėnų tragedija – raktas į Lietuvos laisvės simboliką

 
2018 02 27 11:35
Tekstui iliustruoti panaudotas dail. Aleksandro Vitulskio 1965 m. paveikslas „Pilėnų gynimas“
Tekstui iliustruoti panaudotas dail. Aleksandro Vitulskio 1965 m. paveikslas „Pilėnų gynimas“

1336 m. vasario 25 d. Trapėnų žemėje, po žiaurios kovos, neturėdami vilties apsiginti (manoma, kad pilį puolė per 6000 kryžiuočių karių ir 200 riterių), susidegino Pilėnų pilies gynėjai. Paskutinėms gynybos sienoms griūvant, Pilėnų gyventojai nusprendė rinktis mirtį nei kryžiuočių nelaisvę, todėl į sukrautą milžinišką laužą sumetė visą turtą ir susidegino patys, taip pat ir jų kunigaikštis narsusis Margiris. 

Šiandien istorikai vis dar ginčijasi, kur galėjo stovėti Pilėnai, tačiau labiausiai linkstama manyti, jog ji buvo Žemaitijoje. Vienintelis šaltinis, kuris apskritai leidžia kalbėti apie Pilėnų gynybą, yra Vygando Marburgiečio kronika.

Pilėnų gynėjų dvasią vaizdais bandė atskleisti dailininkai. Vincento Dmochovskio paveikslas „Kryžiuočiai puola Punios pilį“ (1839)ir Aleksandro Vitulskio „Pilėnų gynimas“ (1965) vaizduoja kryžiuočių telkimąsi apie pilį ir dramatiškiausią epizodą – pilies gynėjų savižudybę, į apgriautą pilį besiveržiant kryžiuočių pulkams. Lietuvos istorikai irgi įvertino šį epizodą, jam skirtos atskiros knygelės: Roko Varakausko „Pilėnų gynimas“ (1960) ir „Didvyriškieji Pilėnai“ (1969), Alvydo Nikžentaičio „Pilėnų mįslė“ (1993).

„Didvyriškas Pilėnų gynimas – visos lietuvių tautos kovų su kryžiuočiais simbolis. Ir ne vien tik pilėniečių narsa jiems pelnė šlovę. Iki XIV šimtmečio 4 dešimtmečio tai antras toks didelis mūšis (po 1329 metų Vokiečių ordino žygio), kuriame dalyvavo tokia gausi kariuomenė. (…) 1336-ųjų įvykiai užbaigė dar XIII amžiaus gale prasidėjusio lietuvių karo su kryžiuočiais etapą, pradėdami naują“, – rašė A. Nikžentaitis.

Pilėnų istorija įkvėpė nemažai menininkų romantikų ir tapo savotišku pasyvaus pasipriešinimo simboliu. 1933 m. išleista Vinco Krėvės „Sena pasaka apie narsųjį kunigaikštį Margirį Punios valdovą“, o 1955 m. kompozitorius Vytautas Klova sukūrė operą „Pilėnai“. Kviečiame paklausyti, kaip operos solistas E. Kaniava atlieka garsiąją Ūdrio ariją iš minėtosios operos:

Pilėnų likimas buvo tragiškas. Bet ar Pilėnų gynėjai pralaimėjo? Kryžiuočiai sugriovė Pilėnus, bet jų neužvaldė. Lietuva toliau priešinosi, kol pasiekė pergalę ir apgynė savo laisvę. Pilėnų gynėjai žuvo, bet žuvo kaip laisvi žmonės – jie netapo vergais.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"