Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Partizanų vado palaikai surasti po istorijos studento atradimo

 
2018 06 08 14:30
Darius Indrišionis / 
Darius Indrišionis /  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Šią savaitę Lietuvą sudrebino  netikėta naujiena: Antakalnyje esančiose Našlaičių kapinėse atrasti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai. Proveržį partizano vado laidojimo vietos paieškose padarė jaunas istorikas Darius Indrišionis.

Prieš kelerius metus besirausdamas archyve ir lygindamas tam tikrus duomenis anuomet istorijos bakalauro programos studentas pastebėjo įdomų sutapimą – tą pačią dieną, kai Adolfui Ramanauskui-Vanagui buvo atlikta mirties bausmė, nužudyti dar du kriminaliniai nusikaltėliai ir užkasti Antakalnyje esančiose Našlaičių kapinėse. Tai leido spėti, kad taupumo sumetimais ten pat gali būti palaidotas ir partizanų vadas.

„Pamačiau iš tiesų dominantį dalyką – kad kartu dviem kriminaliniais nusikaltėliais tą pačią dieną buvo sušaudytas Vanagas.“

Šis atradimas suvienijo skirtingų disciplinų bei institucijų mokslininkus ir po kelių metų intensyvaus darbo buvo pasiektas rezultatas – atrasti partizanų vado palaikai.

– Dariau, kaip taip nutiko, kad pavyko atrasti dokumentus, kuriuose užfiksuota Adolfo Ramanausko-Vanago laidojimo vieta? Ar jų ieškota specialiai, ar šis atradimas buvo padarytas netyčia?

– Specialiai Vanago aš neieškojau. Viskas prasidėjo nuo to, kad pradėjęs dirbti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre pastebėjau, kad egzistuoja, sakykime, tam tikra tyrimų niša. Kalbant apie mirties bausmės temą – būtent ji mane labiausiai domino – buvo ištirtas laikotarpis nuo 1944 iki 1947 metų, vadinamasis Tuskulėnų laikotarpis. Jis yra ištirtas labai detaliai – ir visų biografijos, ir kokie straipsniai kam surašyti, ir pagal ką nuteisti, ir kaip šaudyti. Tuo tarpu laikotarpis nuo 1950 metų, tai yra nuo to laiko, kai mirties bausmės vykdymas buvo atnaujintas – nuo 1947 iki 1950 metų jis iš viso buvo nevykdomas – iki pat Nepriklausomybės atgavimo, tai yra keturiasdešimt metų, buvo visiškai neištirtas.

Aš nagrinėjau grynai tą temą ir, tiesą sakant, ieškojau informacijos, susijusios su kriminaliniais nusikaltėliais. Todėl atėjęs į Vidaus reikalų ministerijos archyvą ir pradėjęs jame kapstytis visiškai nesitikėjau padaryti kažkokių su politiniais „mirtininkais“ susijusių išvadų. Tačiau aptikęs bylą su mirties bausmės aktais aš tiesiog persirašiau visas joje esančias datas, suderinau jas su asmenimis ir viską įvedžiau į bendrą sąrašą, kas iš politinių „mirtininkų“ jau buvo žinoma ir pamačiau iš tiesų dominantį dalyką – kad kartu dviem kriminaliniais nusikaltėliais tą pačią dieną buvo sušaudytas Vanagas.

Man pasirodė logiška, kad arba jis turėjo būti sušaudytas kartu su jais ten pat, arba jie galėjo būti sušaudyti atskirose vietose. Tačiau kilo mintis, kad tas šaudymų sutapimas galėjo egzistuoti dėl kažkokios pragmatinės priežasties, pavyzdžiui kūnų užkasimo. Na, sakykime, iškasti duobę nėra toks jau labai lengvas darbas, ypač tokią duobę, kurioje tilptų trys kūnai – ji juk turėtų būti didesnė, bet apie tai plačiau papasakoti galėtų Gintautas Vėlius.

Šią savo versiją pagarsinau Genocido centre ir ši idėja jiems patiko, už jos buvo užsikabinta. Tai buvo pirma dokumentinė užuomina, leidžianti spėti, kad Ramanauskas – Vanagas gali būti užkastas būtent tose Našlaičių kapinėse.

Genocido centro istorikai teigia, kad jie jau anksčiau iš įvairių liudininkų, įvairių straipsnių bei tekstų turėjo žinių, kad Lukiškių kalėjime mirę kaliniai galėjo būti ten užkasami, tačiau tokio fakto, kad mirties bausme nuteisti ir sušaudyti asmenys taip pat galėtų būti ten užkasami, tiesiog nebuvo. Tai buvo pirmasis postūmis, pirmas dokumentinis užtvirtinimas.

– O kiek ilgai užtruko perėjimas nuo šio atradimo iki kitų tyrimų – per kiek laiko įsibėgėjo visas procesas?

– Tiksliai metų laikotarpiais dabar visko neišvardinsiu, tačiau aš tą archyvinį atradimą padariau 2015 metų rudenį – tada prasidėjo pirmasis etapas. Nusprendėme, kad nieko kasti ir ieškoti nepradėsime tol, kol nebus surinkti visi įmanomi archyviniai duomenys. Tad iš pradžių darbas vyko archyvuose, ieškant daugiau pagalbinių užuominų. Kaip konferencijoje minėjo Dalius Žygelis – ir tos pačios kapinių knygos, kurios šiaip nebuvo pats informatyviausias šaltinis, tačiau taip pat papildė žinojimo bazę.

O antras toks labai stiprus postūmis buvo atsiradusi liudininkė, kurios senelis taip pat buvo sušaudytas. Tiesą sakant tai ta liudininkė atsirado tokiom labai įdomiom aplinkybėm, tarsi savotiškas likimo pirštas, atsitiktinumas.

Kuomet dirbau Genocido Aukų muziejuje ir vesdavau ekskursijas, su savimi grupę žmonių atsivedė viena moteris, tos grupės vadovė. Mes su ja išsikalbėjome ta pačia mirties bausmės tema ir ji paminėjo faktą, kad ir jos senelis tuo laikotarpiu buvo galimai sušaudytas. Mus šis faktas iš karto labai sudomino, mat mes ieškojome kaip tik tokių žmonių. Tai štai, mus tas patraukė ir privertė dar smarkiau į visa tai pasigilinti.

– Pačiam Vilniaus universitete teko baigti istorijos magistrą. Kokiu būdu nusprendėte studijuoti istoriją ir koks buvo jūsų santykis su istorija iki studijų?

– Ko gero priklausau pakankamai nedidelei grupei jaunų žmonių, kurie tiksliai žinojo, ko jie nori savo gyvenime ir ką nori studijuoti ir kuomet dvyliktoje klasėje turėjau rinktis, ką veiksiu toliau, istorija buvo vienintelis mano pasirinkimas. Aš žinojau, ką noriu studijuoti ir neturėjau jokių kitų variantų.

Jeigu manęs kas nors šiandien paklaustų – ar iš dabartinės perspektyvos žiūrėdamas vis viena norėčiau studijuoti ir stočiau į istoriją, galėčiau atsakyti – taip, aš stočiau į istoriją. Tačiau dabar galbūt būtų ir vienas kitas antras variantas. Bestudijuodamas pamačiau kelias disciplinas, kurios man taip pat atrodo įdomios – psichologija, teisė. Bet istorija išlieka pagrindine disciplina.

– Ar tarp paties giminaičių yra partizanų?

Senelis. Senelis buvo partizanas, bet apie šitą jo gyvenimo periodą aš žinau labai nedaug. Žinau, kad partizanu jis buvo tik kelis mėnesius, žinau jo slapyvardį – Petras Indrišionis – Vasaris, o daugiau apie jo partizanavimą aš nelabai ką galiu pasakyti. Žinau, kad jis legalizavosi ir po to nebuvo represuotas.

– Kai šią savaitę buvo patvirtinta, kad rasti Adolfo Ramanausko – Vanago palaikai, koks jausmas užplūdo suvokus, kad teko prisidėti prie tokio gana svarbaus atradimo?

– Tai suvokti iš pradžių buvo pakankamai sunku. Kaip tik buvau grįžęs namo po gana sunkios darbo dienos, kuomet man paskambino ir pasakė – sveikinam, atradom Vanagą.

Iš pradžių suvokti buvo gana nelengva, o dabar, suvokus, tai tai yra išties puiku ir šaunu, vis dar manau, kad mes apskritai kol kas iki galo negalime šito suvokti ir nemanau, kad tas atradimo reikšmės suvokimas ateis dienų, savaičių ar netgi mėnesių bėgyje. Juk Vanagas – aukštas vadas, vienas iš esmingų, sakykime, mūsų tautos didvyrių panteono figūrų, tad galbūt šis atradimas ir jo vaisiai bus reikšmingesni net ne mūsų, o ateinančioms kartoms.

– Spaudos konferencijos metu buvo užsiminta apie tai, kaip visuomenėje neretai tyrėjai nėra vertinami. Kiek šis bei kiti pastarųjų metų atradimai gali prisidėti ir prisidės prie istorikų įvaizdžio viešojoje erdvėje transformavimo?

– Čia asmeninė mano nuomonė, bet manau, kad nemažai žmonių sutiktų – iš sovietmečio plaukia tam tikros humanitarinių mokslų krizės. Sovietmečiu humanitariniai mokslai buvo laikomi pakankamai ideologizuotais ir po nepriklausomybės atgavimo visuomenėje formavosi savotiška, bent jau įtari nuomonė apie humanitarinius mokslus – kaip nelabai net reikalingą.

Net ir šiandien dažnoje giminėje ar šeimoje atsiradus jaunuoliui, besimokančiam humanitarinių dalykų, išgirstumėme klausimą – ką gi šitas žmogus veikia ir ką jis planuoja veikti toliau gyvenime. Vis dėlto manau, kad tai yra normali ir kažin, ar su tuo nesusiduria kitos visuomenės. Nežinau, ar Lietuva yra kažkoks didelis unikumas šiuo klausimu.

Kalbant apie šį atradimą bei laimėjimą – manau, kad jis kažkiek prisidės prie nuomonės transformavimo, nes ši pergalė yra tikrai nemaža. Tai yra konkretus pavyzdys, ką veikia tam tikros valstybės istorinės institucijos, jei konkrečiai – Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos tyrimų centras, konkretūs istorikai, ir Vilniaus universitetas. Iš tiesų – siekiant, darant bei gaunant Vyriausybės paramą iš tiesų įmanoma pasiekti tokių rezultatų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"