Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Nuo nacių bombų apsaugotas menas

 
2018 04 18 15:24
Diego de Silva y Velázquezo "Venera su veidrodžiu"
Diego de Silva y Velázquezo "Venera su veidrodžiu"

Antrojo pasaulinio karo metais Britanijos Nacionalinė Galerija savo kolekciją paslėpė Velso skalūnų kasykloje, rašo BBC.

„Slėpkite juos urvuose ar rūsiuose, bet nei vienas paveikslas nepaliks šios salos“, – taip 1940 metais sakė apsaugoti nuo nacių bombų Nacionalinės galerijos kolekciją pasiryžęs Winstonas Churchillis.

Antroje karo pusėje Nacionalinėje galerijoje pradėta eksponouoti paveikslus, tiksliau – vieną, „Mėnesio paveikslą“, vienam mėnesiui atvežtą iš Manodo saugyklos.

Kolekcija buvo apsaugota sukrovus paveikslus po žeme, šiaurės Velse esančioje senoje Manodo skalūnų kasykloje.

Nors šedevrų sukrovimas kasykloje neatrodo geras planas, tačiau tai – labai gera patirtis, teigė Minna Moore-Ede, Nacionalinės galerijos kuratorė.

Antrojo pasaulinio karo metu nemažai Europos meno kūrinių buvo sunaikinti kovų metu ar pavogti ir daugiau jų niekas neberegėjo. Nors herojiškų žmonių bei institucijų dėka daug kas buvo išgelbėta, kai kurių kūrinių likimai karo metu verčia krūptelėti.

Londono Elgino marmuro kolekcija buvo paslėpta Aldwycho vamzdžių stotyje. Tik vėliau sužinota, kad tiesioginio smūgio ji nebūtų atlaikiusi. Paryžiuje Luvras buvo ištuštintas 1939 metais – net 3 600 paveikslų buvo išgabenta į slaptavietes. Šiandien per trapia judinimui laikoma Mona Liza savo lokaciją karo metu keitė net penkis kartus – iš pilies į abatiją, iš abatijos į pilį, ir taip toliau, idant jos nepasiektų nacių rankos.

Didžiojoje Britanijoje į Velsą savo kolekciją perkėlė ne vien Nacionalinė galerija: Britų muziejus išsiuntė Didžiąją Chartiją, Mikelandželo, Rafaelio ir Leonardo da Vinčio darbus bei originalias Šekspyro ir Miltono knygas į nacionalinę Velso biblioteką. Tačiau net tai neatrodė pakankamai saugus pasirinkimas – karo metu buvo iškastas požeminis urvas su specialia šildymo sistema, kuriame darbai ir saugoti.

„Ašies“ palėpė

Noras išsaugoti meno kūrinius laikotarpiui po karo buvo toks pat stiprus nacių tarpe. Adolfas Hitleris turėjo planą paversti savo vaikystės namą Lince į muziejų, kuriame būtų saugomi patys geriausi pasaulio meno kūriniai. Šiai šlykščiai ambicijai patenkinti skirtos nacių vykdytos vagystės buvo labai didelio masto ir sistemingos. Tačiau visų kovų metu darbai turėjo būti kažkur saugomi kovų metu – daugelis pateko į druskos kasyklą Altauzėje, Austrijoje.

Ten saugota daugiau, nei 6 500 paveikslų, įskaitant Mikelandželo, Rubenso, Vermeerio ir Rembrandto darbus bei Gento altorių. Tai, kad jie išgyveno karą yra stebuklas – sąjungininkai Vokietijos kapituliacijos atveju planavo išsprogdinti visą teritoriją. Manoma, kad šį planą sabotavo vienas nacių pareigūnas su vietinių kalnakasių pagalba, Jie pakeitė milžiniškas vietovei sprogdinti skirtas bombas mažesnėmis. Joms sprogus tebuvo užblokuotas išėjimas iš kasyklos. Meno kūriniai liko saugūs po žeme iki kol po karo juos atrado „brangenybių medžiotojai“ – būrys, kurio paskirtis buvo Europos meno paieškos ir jo išsaugojimas.

Įėjimui į kasyklą praplatinti naudoti sprogmenys, idant didžiausi kūriniai pratilptų, o urvų viduje buvusi bėgių sistema buvo patobulinta taip, kad būtų lengviau po patalpą vežioti paveikslus. Kasyklos viduje buvo pastatyti šeši plytiniai sandėliai, kuriuose buvo galima reguliuoti oro temperatūrą ir drėgmę.

Šis požeminis labirintas tuo metu buvo pilnas ne tik meno, bet ir žmonių: daug vietinių vyrų buvo įdarbinti, kad padėtų rūpintis paveikslais. Tai net ketverius metus buvo jų pagrindinis užsiėmimas, žmonės net miegodavo kasyklose.

Į netoliese esančią trobelę atsikėlė pats tuometinis Nacionalinės galerijos pagrindinis kuratorius Martinas Daviesas. Savotiška galerijos tremtis suteikė jam galimybę priartėti prie kolekcjios. Vyras ją puikiai išnaudojo ir sudarė naujus, išsamius turimos kolekcijos katalogus. „Jis atliko reikšmingą tyrimą, nes paveikslai buvo tokie pasiekiami, – paaiškino Minna Moore-Ede. – Jis buvo drovus, tylus vyras, džiaugęsis galimybe pabūti vienas!“

Pamokos muziejui

Tai taip pat buvo esminis mokymosi, kaip geriausiai laikyti paveikslus, laikotarpis. Dvidešimtojo amžiaus penktajame dešimtmetyje Nacionalinė galerija dar neturėjo jokios vėdinimo sistemos. Jos kolekcijos perkėlimas į Manodo kasyklas sukėlė daug minčių apie tai, kaip geriausiai saugoti kolekciją. Be to – komanda buvo pajėgi stebėti paveikslus iš arti įvairiomis sąlygomis.

„Kasyklos lauke buvo pastatyta maža studija, kurioje buvo atlikta daug konservavimo darbų. Šis laikotarpis galerijai buvo labai produktyvus, – teigė Minna Moore-Ede. Pasibaigus karui galeriją reikėjo renovuoti bet kokiu atveju dėl bombų padarytos žalos, tad buvo sukurta oro vėdinimo sistema ir įsteigtas naujas, mokslinių tyrimų departamentas.

Vis dėlto situacija galėjo susiklostyti ir kitaip. Iš pradžių svarstyta, kad galerijos turtą saugojimui derėtų išgabenti į Kanadą. Anuometinis galerijos direktorius Kennethas Clarkas labai pergyveno dėl to, tačiau jo pasiūlymą Winstonas Churchillis atmetė. Tikėtina, kad ministras pirmininkas įvertino patriotinį meno potencialą karo metu.

Apie Manodo kasyklose saugomus lobius niekas nežinojo. Įdomu tai, kad ji iki 1983 metais buvo laikoma kaip bunkeris branduolinio karo atveju. Tačiau Winstono Churchillio nuojauta, kad meno kūriniai namuose gali įkvėpti tautą, pasirodė buvusi teisinga. Antroje karo pusėje Nacionalinėje galerijoje pradėta eksponouoti paveikslus, tiksliau – vieną, „Mėnesio paveikslą“, vienam mėnesiui atvežtą iš Manodo saugyklos.

Tuo siekta sustiprinti britų dvasią ir tai pasiteisino – kas mėnesį tam, kad pamatytų vieną paveikslą, galeriją aplankydavo iki 30 000 lankytojų. Eksponuoti populiarūs paveikslai – tokie, kaip Velázquezo „Venera su veidrodžiu“ ir Ticiano „Noli me Tangere“. „Kennethas Clarke pasirinkdavo, kas keliaus į galeriją labai atsargiai, jie norėjo paveikslų, kurie turėjo gilias emocijas – jis suvokė, kad žmonėms reikia paramos,“ – teigė Minna Moore-Ede.

Nors Manodo nuotraukos šiandien atskleidžia vien galerijos urvuose vaiduoklį, Londono Nacinalinė galerija buvo amžiams pakeista to, kas dėjosi karo metu. Net eksponuodama vos vieną paveikslą per mėnesį, ši institucija priartėjo prie žmonių labiau, nei bet kada.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"