Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

NKVD budelis: „Darbas buvo nelengvas“

 
2018 01 16 15:00
Katynės žudynėse dalyvavusiems NKVD budeliams 1940 metais išmokėtos piniginės premijos.
Katynės žudynėse dalyvavusiems NKVD budeliams 1940 metais išmokėtos piniginės premijos. gk170.ru nuotrauka

„Degtinę, savaime aišku, gėrėme iki sąmonės netekimo. Ką besakytumėte, o darbas buvo nelengvas. Taip nuvargdavome, kad vos ant kojų besilaikydavome. O odekolonu prausėmės. Iki juosmens. Kitaip nenuplaudavome kraujo ir parako kvapo. Net šunys mūsų bijojo“, – po daugelio metų pasakojo vienas iš NKVD budelių, 1940 metais dalyvavęs lenkų belaisvių žudynėse.

Lenkijos – Rusijos dialogo ir santarvės centras neseniai išleido knygą „Apdovanoti už sušaudymą. 1940“, kurioje atskleidė specialiosios NKVD budelių grupės narių, Katynėje, Tverėje ir Charkive vykdžiusių lenkų kariškių egzekucijas, vardus. Knygos autorius – rusų istorikas ir visuomeninės organizacijos „Memorial“ vadovo pavaduotojas – Nikita Petrovas „Laisvės radijui“ teigė, kad šios knygos tikslas bent iš dalies praskleisti slaptumo užsklandą, kuri dabartinėje Rusijoje vis dar slepia vieną kraupiausių sovietų nusikaltimų.

Lenkų kareiviai sovietų nelaisvėje/wikipedia.org nuotrauka
Lenkų kareiviai sovietų nelaisvėje/wikipedia.org nuotrauka

NKVD komendatūros specialiajai grupei 1940 metais vadovavo būsimasis saugumo generolas Vasilijus Blochinas. Anot įvairių šaltinių, jis asmeniškai sušaudė nuo 5 iki 15 tūkstančių žmonių. Egzekucijos buvo jo vadovaujamos grupės „specialybė“ – vykdyti mirties nuosprendžius nuteistiems arba net be teismo mirčiai pasmerktiems žmonėms. 1940 metų pavasarį Vasilijus Blochinas ir jo parankiniai nužudė daugiau nei 20 tūkstančių lenkų kariškių ir civilių, 1939 metais patekusių į sovietų nelaisvę.

Į istoriją šis nusikaltimas pateko Katynės žudynių vardu, tačiau iš tiesų egzekucijos vyko keletoje vietų. Lenkų belaisvių buvo tiek daug, kad teko juos paskirstyti į tris didžiausias grupes. Daugiausiai egzekucijų buvo įvykdyta Katynėje, ties Smolensku, tačiau žudynės taip pat vyko Tverėje (tuo metu – Kalininas) ir Charkive.

Pasak istoriko Nikitos Petrovo, viena vertus, Katynės nusikaltimas yra vienas detaliausiai tirtų, bet kita vertus, Rusijoje iki šiol labai populiari sovietinė jo aiškinimo versija, esą žudynes surengė ne NKVD, o naciai. Be to, Rusija iki šiol atsisako išslaptinti nemažą dalį Katynės dokumentų. Kol kas Lenkija vis dar laukia, kol Maskva sutiks jai perduoti 35 iš 183 iš bylos tomų.

– Jūs tyrėte NKVD darbuotojų biografijas ir svarbiausiu jų dalyvavimo Katynės žudynėse įrodimu laikote slaptą 1940 metų spalio 26 dienos įsakymą dėl jų apdovanojimo. Kodėl manote, kad apdovanotieji ir yra faktiniai Katynės budeliai?

– Tai labai paprasta. Pirmiausia, niekas anksčiau šio sąrašo neanalizavo ir nesiaiškino, kas tai per žmonės, kokios jų pareigos. Įsakyme aiškiai pasakyta, kad jie apdovanoti „už specialaus įsakymo vykdymą“, o šie žmonės – Smolensko, Kalinino ir Charkivo sričių NKVD padalinių darbuotojai. Puikiai žinome, kad būtent šiose srityse vykdytos egzekucijos. Specialaus įsakymo pobūdį 1991 metais atskleidė buvęs Kalinino NKVD valdybos viršininkas Tokarevas: visus, kas vykdė šias žmogžudystes, apdovanojo, o manęs ne. Tuo metu prokuratūra net nežinojo, kad egzistuoja toks sąrašas. Tokarevas prokurorams paaiškino, kaip jis buvo sudarytas ir tai, kad Vasilijus Tokarevas asmeniškai atvyko į Kalinino sritį, kad šį sąrašą sudarytų. Vienas iš artimiausių Lavrentijaus Berijos žmonių – Bogdanas Kabulovas – atsisakė į šį sąrašą įtraukti Tokarevą, nes pastarasis atsisakė asmeniškai dalyvauti egzekucijose, teisindamasis, kad tokiame darbe nepatyręs ir gali netinkamai atlikti užduotį.

Pridursiu, kad esu matęs daugelį tų laikų NKVD įsakymų dėl apdovanojimų ir galiu pasakyti, kad įsakymai su žyma „visiškai slaptai“ paprastai skirti darbuotojams, pasižymėjusiems užsienyje. Kalėjimų prižiūrėtojai, komendatūrų darbuotojai, vairuotojai ir kiti, kurie yra slaptame Katynės įsakyme, kitais atvejais būdavo apdovanojami neįslaptinant potvarkio. Be to, įprasta buvo apdovanoti ginklais, garbės ženkleliais ir taip toliau, o Katynės atveju – tik pinigais. Tai yra, niekuo, ką jie, taip sakant, galėtų segėti ant krūtinės.

– Kokia sumas gavo tie žmonės?

– Iki 800 rublių.

– Paminėjote KGB generolą majorą Dmitrijų Tokarevą. Ar sužinojote, kokiomis paskatomis jis vadovavosi? Kodėl senatvėje jis nusprendė atgailauti?

– Paskatos labai paprastos. Tokarevas puikiai suprato, kad jo pokalbį su tyrėjais sankcionavo KGB ir slėpti nebuvo ko. Jam buvo lengviau prisipažinti, nes jis nedalyvavo žudynėse. Jis prabilo ne todėl, kad atgailavo. Tiesiog pas jį atėjo žmonės iš prokuratūros ir KGB – teko pasakoti.

Paminklas Katynės žudynių aukoms Katovicuose, Lenkijoje./AFP/Scanpix nuotrauka
Paminklas Katynės žudynių aukoms Katovicuose, Lenkijoje./AFP/Scanpix nuotrauka

– Ar apskritai teko rasti duomenų, kad NKVD darbuotojai atgailautų? Ar jie visi buvo įsitikinę, kad elgėsi teisingai, nes partija taip paliepė?

– Kiekvieno reakcija buvo savita. Vieni dėl nieko nesigailėjo ir laikė tai savo amatu, kaip pavyzdžiui Blochinas. Žemesnio rango darbuotojai, kuriems egzekucijos buvo nepatirtas dalykas, dėl to pergyveno labiau. Kai kurie nusižudė, kaip kad vienas Smolensko srities valdybos darbuotojas. Kai kurie prasigėrė. Vienas iš jų kartą girtaudamas ir sūnui prisipažino, kad „daug lenkų nužudė“.

– Kaip buvo priimami sprendimai dėl mirties nuosprendžio belaisviams lenkams?

– Ką daryti su lenkų karininkais svarstyta nuo 1939 metų pabaigos. „Klasinius priešus“ – buvusius žandarus ir policininkus siūlyta įkalinti juos lageriuose. Dalį kariuomenės karininkų siūlyta net paleisti. Tačiau galiausiai, apsvarsčius visus šiuos pasiūlymus, Stalinui jie kažkodėl nepatiko. Berija padavė jam raštelį, kurio nesu matęs, bet manau, kad jame buvo pasiūlyta nužudyti dar daugiau žmonių, nei teigiama mums žinomoje versijoje. 1940 metų kovo 5 dieną patvirtintas galutinis sąrašas, kuriame buvo 25 tūkstančiai lenkų – 15 tūkstančiai karininkų ir 10 tūkstančių civilių – tie, kurie nepripažino sovietų valdžios, buvo „svetimos klasinės kilmės“ arba įtarti netinkamais socialiniais ryšiais.

Lenkų karininkų kapai Katynės miške yra greta 1937 – 1938 metais sušaudytų sovietų piliečių kapų. Tas Piatichatkose, netoli Charkivo.

Atrinkimas vyko belaisvių stovyklose ir teritorinėse NKVD valdybose vakarinėse Ukrainos ir Baltarusijos srityse, o galutinį sprendimą „vienu prisėdimu“ priėmė politbiuras. Sudarytos „troikos“ ir nustatytas bendras egzekucijų skaičius – apie 25 tūkstančius. Iš tiesų sušaudė šiek tiek mažiau – apie 22 tūkstančius, nes nesuimta tiek civilių, kiek planuota.

Karininkų bylas siųsdavo į Maskvą, o atgal keliaudavo „troikų“ sprendimų protokolai. Taip pat šaudė žmones 1937 metais. Beje, lenkų karininkų kapai Katynės miške yra greta 1937–1938 metais sušaudytų sovietų piliečių kapų. Tas Piatichatkose, netoli Charkivo.

– Tai simboliška. Juk lenkus šaudė vadovaudamiesi ta pačia logika, kaip ir „Didžiojo teroro“ aukas – kaip klasinius priešus?

– Teisingai. Susidorojimo su lenkais byloje susivedė 2 svarbiausi 1937 – 1938 metų teroro motyvai – socialinis klasinis ir nacionalinis. Pirmasis diktavo tai, kad reikia naikinti netinkamos socialinės kilmės asmenis, nes jų neįmanoma įtraukti į šviesios socialistinės ateities kūrimą, o nacionalinis motyvas diktavo, kad reikia naikinti tuos, kas yra susijęs su užsieniu. Be to, 1940 metais, Stalino požiūriu, Lenkija jau nebeegzistavo ir nebeturėjo egzistuoti ateityje.

Masines kapavietes Katynėje 1943 metais atrado vokiečių kariuomenė./wikipedia.org nuotrauka
Masines kapavietes Katynėje 1943 metais atrado vokiečių kariuomenė./wikipedia.org nuotrauka

– Kas buvo galutinį sprendimą priėmusios „troikos“ nariai? Jų biografijas kažkas siejo, ar tai buvo skirtingi žmonės?

– „Troikos“ nariai – artimiausi Berijai žmonės. Iš pradžių joje turėjo būti ir pats Berija, tačiau politbiuro sprendimu jis buvo išbrauktas iš sąrašo, o vietoje jo įtrauktas Vsevolodas Merkulovas, kuris kaip ir Bogdanas Kobulovas 1953 metais sušaudytas kartu su savo „šefu“. Žinoma, „troikos“ nariais tapo ir Kobulovas bei NKVD pirmojo specialiojo skyriaus viršininkas Baštakovas. Pirmasis skyrius rengė visus popierius ir jo atstovas privalėjo dalyvauti vykdant net ir ne teisminius sprendimus.

Vykdytojai buvo marga publika, tačiau pavyzdžiui Smolensko budelius sieja viena detalė – trečiojo dešimtmečio viduryje dauguma jų buvo bedarbiai, vėliau dirbo „Gormebeltranse“, tada OGPU (NKVD pirmtakė), o 1929 metais įdarbinti sargais ir komendantais. Žmonės paprasti, neišsilavinę. Nors kai kurie ir padarė šiokią tokią karjerą.

Labai džiaugiuosi tuo, kad šioje knygoje pavyko pateikti konkrečius budelių sąrašus: štai žmogus, štai jo biografija, štai nuotrauka. Juk mūsų šalyje yra daugybė žmonių iki šiol netikinčių, kad Katynės nusikaltimą įvykdė NKVD ir mėgsta kartoti, kad tai padarė vokiečiai.

– Kurio NKVD darbuotojo biografija jums labiausiai įstrigo?

– NKVD Charkivo valdybos komendantas Kuprijus – romano vertas personažas. 1943 metais jis vos nesėdo į kalėjimą, o vėliau buvo patrauktas atsakomybėn už kažkokios bazės turto grobstymą. Įdomiausi buvo tie, kurie profesionaliai užsiėmė nuosprendžių vykdymų – specialiosios Blochino grupės ir komendatūrų darbuotojai.

– Vienas iš jūsų knygoje minimų žmonių – buvęs Denikino baltagvardiečių pulkininkas Piotras Nesterenka.

– Ilgametis Maskvos Dono krematoriumo direktorius. Bajoras, Pilietiniame kare kovėsi už baltuosius, emigravo į Paryžių ir ten tapo niūraus kremavimo amato specialistu. Trečiajame dešimtmetyje jį užverbavo OGPU ir Nesterenka grįžo į tėvynę. Tapo krematoriumo direktoriumi ir kremavo tiek NKVD aukų, tiek ir represuotų darbuotojų kūnus. 1941 metų vasarą jį patį nuteisė ir sušaudė Saratove. Apie tokius likimus sakome, kad juos galėjo sugalvoti rašytojas, tačiau pats gyvenimas kuria literatūrinius siužetus.

– Katynės nusikaltimo tyrimas pradėtas Michailo Gorbačiovo laikais, o baigtas jau po SSRS subyrėjimo. Kaip vertinate jo išvadas ir rezultatus? Kodėl dabartinė Rusijos valdžia iki šiol atsisako išslaptinti visus Katynės dokumentus? Juk praėjo jau daug metų ir nei vieno nusikaltimo vykdytojo jau nebėra gyvųjų tarpe.

Jei jie būtų norėję reikalauti kompensacijos, jau būtų jos pareikalavę – tam jiems nereikia trūkstamų bylos tomų, jie turi pakankamai medžiagos, įrodančios sovietų kaltę.

– Anksčiau mes su kolegomis manėme, kad tyrimas bus baigtas tada, kai mirs paskutinis vykdytojas. Paskutinis žemesnio rango vykdytojas, minimas 1940 metų įsakyme dėl apdovanojimo, Barinovas mirė 1996 metais. Po to tikrai buvo galima paviešinti visus dokumentus, tačiau ėmė veikti kita sistema. Kremlius šiandien pripažįsta Sovietų Sąjungos, Stalino ir NKVD kaltę, bet tuo pat metu jis ideologiškai kaunasi su Lenkija. Todėl piktybiškai atsisako perduoti jai Katynės bylos medžiagą. Nuolat skleidžiami gandai, neva lenkai pareikalaus piniginės kompensacijos ar dar ko nors. Jei jie būtų norėję reikalauti kompensacijos, jau būtų jos pareikalavę – tam jiems nereikia trūkstamų bylos tomų, jie turi pakankamai medžiagos, įrodančios sovietų kaltę.

Po Smolensko aviakatastrofos 2010 metais buvo perduoti šimtai tomų, tačiau nuo to laiko jie nebepapildomi, 35 tomai dar liko, o jų išslaptinti niekas neketina. Kaip sakė prokuratūra, nerasta galimybės juos išslaptinti. Tokios biurokratinės formulės rodo užsispyrimą ir tipiškas politines manipuliacijas. Lenkams lyg ir duodama užuomina: elkitės gražiai ir mes jums dar kažką duosime. Manau, kad tai labai blogas politinis metodas, bet deja, jis taikomas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"