Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Nepriklausomybės kovų įamžinimas tarpukariu

 
2018 04 27 15:00
Už Lietuvos laisvę žuvusių karių pagerbimo ceremonija prie Nežinomo kareivio kapo. / 
Už Lietuvos laisvę žuvusių karių pagerbimo ceremonija prie Nežinomo kareivio kapo. /  lt.wikipedia.org nuotrauka

Nepriklausomybės kovų įamžinimas, dar joms nesibaigus, Lietuvoje buvo laikomas didžiuliu prioritetu. Ir vėliau, po kelerių metų sąstingio, karininkijos rankomis įvykdžius 1926-ųjų perversmą, nepriklausomybės kovų aktualinimas vėl atgimė.

Iki Lietuvos valstybės įkūrimo, Europoje vis labiau ryškėjant nacionalistinėms idėjoms, lietuvių inteligentai ėmė skleisti mitus ir tam tikras teorijas apie lietuvių tautą, jos genezę bei istorinę raidą. Vienas ryškiausių ir geriausiai žinomų pavyzdžių – Jono Basanavičiaus teorija apie lietuvių kilmę iš trakų-prygų. Šie pasakojimai turėjo bent kelias funkcijas: pabrėžė lietuvių tautos atskirumą nuo kitų tautų (visų pirma – nuo lenkų ir rusų), be to, veikė kaip visuomenę mobilizuojantis veiksnys.

Nepriklausomybės kovų įamžinimo svarbai tam tikrą įtaką darė ir karininkija, norėjusią pagrįsti savo aktualumą ir formuoti savitą, nacionalinę istoriją, nekylančią iš tarnavimo Rusijos imperijos kariuomenėje.

Tačiau sukūrus valstybę reikėjo ir naujų idėjų, galinčių plėtoti šį didį naratyvą bei pabrėžti jau ne vien istorinius kunigaikščių laikus, bet ir naujos Lietuvos laimėjimus. Viena pagrindinių šio pasakojimo ašių tapo nepriklausomybės kovų vaizdinys ir jo vaizdavimas viešojoje erdvėje.

Primirštos aukos

Nepriklausomybės kovų naratyvo svarba veikiausiai nebuvo netikėta, tačiau logiška karų pasekmė. Šiuo požiūriu lietuviai nesiskyrė nuo kitų tautų – karo herojų kultas XIX-XX amžiuje klestėjo ir buvo vis labiau plėtojamas. Juk karių išskirtiniai poelgiai, drąsa mūšiuose ar šlovinga žūtis savaime perkelia juos į aukštesnį lygmenį, peržengiantį kasdienybės ribas, todėl šie siužetai lengvai mitologizuojami. Herojus, nepaisydamas mirtino pavojaus, nusprendžia kovoti už aukštesnį, kilnesnį tikslą ir – neretai – žūva. Jau pats mirties faktas, jos aplinkybės dažnai galėjo nulemti ir žuvusiojo herojiškumo laipsnį. Pavyzdžiui, neabejoju, kad bent minimaliai istoriją išmanantis lietuvis, gatvėje paklaustas apie nepriklausomybės kovas, išbertų Povilo Lukšio ir Antano Juozapavičiaus – pirmojo kario savanorio ir pirmojo karininko, žuvusių mūšiuose su priešais, – pavardes. Tačiau toks vaizdinys nėra visiškai tikslus.

P. Lukšys žuvo 1919-ųjų vasario 9 dieną netoli Kėdainių, prie Taučiūnų kaimo, o A. Juozapavičius – po kelių dienų, t. y. vasario 13-ąją, Alytuje. Vis dėlto pirmosios savanorių aukos sudėtos anksčiau, 1919 metų sausio 11 dieną Kaune. Tai buvo Juozas Kalasiūnas ir Antanas Zambacevičius. J. Kalasiūno tarnyba truko vos kelias dienas. Kai tik įstojo į 2-ąjį pėstininkų pulką sausio 6 dieną, jis buvo paskirtas saugoti Raudonojo Kryžiaus ligoninę Kaune. Tuo metu krašte šeimininkais jautęsi vokiečiai užpuolė sargybinius, einančius iš Aukštosios Panemunės pro Kauno geležinkelio stotį. J. Kalasiūnas ir A. Zambacevičius žuvo, o kiti trys sargybiniai buvo suimti, bet vėliau paleisti.

Tačiau šios pavardės lietuviams vargu ar pažįstamos. Kodėl taip yra? Galima kelti kelias hipotezes. Visų pirma, abiejų žuvusiųjų biografijos, kaip ir daugelio to meto savanorių, atėjusių tiesiai „nuo žagrės“, menkai žinomos, todėl nėra iš ko kurti pasakojimą. Be to, reikšmingos ir pačios mirties aplinkybės – žūta ne mūšyje, o susidūrus su savavaliaujančiais vokiečiais, kurie nebuvo didieji nepriklausomybės kovų priešai, veikiau – sąjungininkai, padėję atmušti bolševikus ir bermontininkus. Žinoma, karių mirties ir jos aplinkybių niekas neslėpė. Knygose buvo nurodoma, kad tai – „pirmosios mūsų kariškos aukos“, tačiau įamžinimo mastu jos niekaip neprilygo P. Lukšiui ir A. Juozapavičiui.

Pirmosios įamžinimo iniciatyvos ir sąstingis

1919 metais, dar nesibaigus nepriklausomybės kovoms, Krašto apsaugos ministerija nusprendė įsteigti Lietuvos karo muziejų. Jis, kaip aiškina istorikas Dangiras Mačiulis, turėjo atlikti ne tik tiesioginę funkciją, t. y. pasakoti apie karo istoriją, bet ir „pagaminti būsiančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankoje per skausmus ir kovą pasiekė savo nepriklausomybę“. Muziejus duris atvėrė 1921 metų vasario 16-ąją, švenčiant Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo trečiąsias metines, o spalio 17 dieną (praėjus vos keliems mėnesiams nuo paskutinio kariuomenės mūšio) kiemelyje jau buvo atidengtas paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę. Atsižvelgiant į tai, kad tiek pati Lietuvos valstybė, tiek Kauno miestas tuo metu neturėjo didelių materialinių išteklių, galima teigti, jog nepriklausomybės kovų įamžinimas buvo laikomas didžiuliu prioritetu joms net netapus istorija (t. y. pradėjus nedaug laiko). Čia galima įžvelgti ir tam tikrą karininkijos (kaip atskiro politinio bei visuomeninio subjekto) įtaką. Ji norėjo pagrįsti savo aktualumą ir formuoti savitą, nacionalinę istoriją, nekylančią iš tarnavimo Rusijos imperijos kariuomenėje.

Tačiau po šių pirminių įamžinimo iniciatyvų iki pat 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo buvo matyti tam tikras sąstingis kuriant nepriklausomybės kovų naratyvą. Kartu mėginta ir kritiškiau pažvelgti į neseną praeitį. Galima prisiminti faktą, kad vienas 1918–1919 metų kovų Žemaitijoje (ypač Sedos, Telšių, Mažeikių apylinkėse) pagrindinių veikėjų Povilas Plechavičius vėliau buvo apkaltintas savavaliavimu, žiaurumu ir teisiamas. Tiesa, jis išteisintas. Šiuo laikotarpiu nepriklausomybės kovų naratyvą dažniausiai kurdavo pati kariuomenė savo leidiniais arba tai skatindavo įvairūs mecenatai. Pavyzdžiui, 1923 metais Petras Biržys, remiamas Martyno Yčo, išleido 95 puslapių A. Juozapavičiaus biografiją. Tai buvo gana primityvi, beletristinė A. Juozapavičiaus gyvenimo istorija, tačiau joje aptinkame ir išsamų aprašymą apie karininko įamžinimą Alytaus kapinėse: „Paminklas turi vaizdą paprasto kryžiaus, pastatyto ant didelio pamatinio akmens. Kryžius padirbtas iš misinginių artilerijos šovinių tūtelių. (...) Tūtelės galuose, sudūrime viena ant kitos užmautos ir suveržtos ant stipraus geležinio iešmo. (...) Prie kryžiaus prikalta nikelinė nukryžiuotojo Kristaus statulėlė. (...) Kapo kampuose, įleistos į akmeninius pamatus, stovi keturios 25 cm kalibro minos.“ Tai tik dalelė viso paminklo. Dar rašoma apie seno rusiško kulkosvaidžio skydą, Vyčio kryžių, artilerijos sviedinius ir t. t. Paminklo atidengimo ceremonijoje 1922 metų rugpjūčio 20 dieną dalyvavo aukščiausi valstybės pareigūnai – prezidentas, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas (beje, ir operos solistas Kipras Petrauskas).

Reikia pažymėti, kad nepriklausomybės kovų naratyvas iš esmės neegzistavo kaip absoliučiai savarankiškas – dažniausiai tai buvo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijos etapus integruojamas (kaip lygiavertis ar net smulkesnis) pasakojimas. Štai, tarkime, Kauno karo muziejus: jis įkurtas buvusioje rusų karių cerkvėje, kurios bokštas rekonstruotas ir paverstas senovinės pilies kuoru pagal architekto Vladimiro Dubeneckio projektą. Taip sustiprinta aliuzija į LDK istoriją. Didelė dalis muziejaus ekspozicijos taip pat buvo skirta LDK istorijai, tačiau, pasak D. Mačiulio, kur kas paveikesnė atrodė nepriklausomybės kovų paroda: „Sprendžiant iš atsiliepimų, pirmiems lankytojams, įžengusiems į muziejų 1921 metais, didžiausią įspūdį darė tai, kas priminė ką tik nurimusias nepriklausomybės kovas, – Lietuvos kariuomenės kūrimą liudijantys dokumentai, kariuomenės amunicija, karo trofėjai.“

Tačiau tendencija supinti kelių šimtų metų skiriamus laikotarpius pastebima ne tik viešosiose erdvėse, bet ir, pavyzdžiui, knygose. 1925-aisiais majoro Petro Tarasenkos parengtame leidinyje „Lietuvių kovos dėl nepriklausomybės“ 1918–1920 metams neskiriama nė 20 puslapių, didžiąją dalį knygos sudaro istorijos (neretai fiktyvios) iš kryžiuočių ir kalavijuočių laikų. Jokios prieštaros čia autorius neįžvelgia, net priešingai – siūlo kariams semtis stiprybės: „Lai mūsų tautos senosios gadynės milžinų kunigaikščių ir pirmųjų žuvusiųjų savanorių: kareivio Povilo Lukšio, karininko Antano Juozapavičiaus ir visų kitų, garbingai žuvusių kovose už mūs nepriklausomybę, vardai visuomet bus gyvi Jūsų širdyse.“

A. Smetonos istorijos politika

Po 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo (įvykdyto karininkijos rankomis) nepriklausomybės kovų aktualinimas vėl atgimė. Tai buvo ne vien idėjinė Antano Smetonos aplinkos iniciatyva, bet ir pragmatiškas bandymas sustiprinti kariuomenės autoritetą, o kartu išlaikyti savąjį. Pasak istoriko Jono Vaičenonio, būtent kariuomenė buvo pagrindinė A. Smetonos režimo atrama. Netrukus po perversmo pakilo algos karininkams ir aukštesniesiems valdininkams, vis didėjo valstybės biudžeto dalis, skiriama krašto apsaugai. Tam tikra integralia šios politikos dalimi galima laikyti ir bandymą iš naujo aktualinti nepriklausomybės kovas, ypač nuo 1927–1928 metų.

1927-aisiais buvo priimtas Vyčio Kryžiaus įstatymas ir Vyčio Kryžiaus statutas. „Lietuvos žinios“ prieš porą savaičių rašė, kaip generolas Silvestras Žukauskas, pirmas vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas, buvo apdovanotas I laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu ir visuomenei pristatomas kaip savitas pergalės prie Giedraičių architektas, nors prie mūšio organizavimo visiškai neprisidėjo. Įdomu tai, kad iš pradžių tik du lietuviai gavo šį naująjį Vyčio Kryžių – S. Žukauskas ir A. Smetona. Kiti apdovanoti asmenys – užsienio valstybių atstovai: Italijos karalius Viktoras Emanuelis III ir Benito Mussolini, Belgijos karalius Albertas I, Čekoslovakijos prezidentas Tomas Masarykas ir Vokietijos prezidentas Paulis von Hindenburgas.

A. Smetonos atveju daugmaž viskas aišku, o S. Žukausko kandidatūra rodė, jog buvo atiduodama duoklė kariuomenei. Vis labiau akcentuotos sąsajos, kad tiek istoriškai, tiek politiškai Lietuvos egzistencija visų pirma rėmėsi į kariuomenę (žinoma, ir į prezidentą A. Smetoną). „Kariuomenė – Nepriklausomybės pamatas“, – 1928 metų gegužės 14 dieną „Lietuvos aide“ rašė pulkininkas P. Plechavičius. Tais pačiais metais įsteigtu Nepriklausomybės medaliu buvo apdovanojami aušrininkai, knygnešiai, savanoriai, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriai, 1918–1920 metų kovų kariai ir kiti asmenys, prisidėję prie valstybės kūrimo ankstyvajame etape.

1928–1929 metais taip pat susirūpinta P. Lukšio atminimo įamžinimu. Iš pradžių jo žūties vieta pažymėta mediniu kryžiumi, o aplink žemėje išraižytas trikampis. Tačiau toks įamžinimas nebuvo monumentalus, tad suskubta tinkamai pagerbti mūšyje žuvusį savanorį. Šiuo atveju sulaukta ir privačios iniciatyvos – Taučiūnų dvaro savininkas Marijonas Vendziagolskis nupirko žemę aplink P. Lukšio žūties vietą ir padovanojo ją visuomenei. 1929 metais Taučiūnuose iškilo Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotas paminklas – granitinė piramidė su trimis terasomis. Tačiau dar įspūdingesnė buvo jo atidengimo ceremonija: šventėje dalyvavo šalies politinis ir karinis elitas, virš susirinkusių galvų praskrido Lietuvos kariniai lėktuvai, viską fiksavo filmavimo kameros. P. Lukšio ir A. Juozapavičiaus žūties metinės buvo minimos kasmet, o apvalių sukakčių proga skiriamos ir išsamesnės publikacijos spaudoje. Iki 1940 metų Kaune, Karo muziejaus sodelyje, atsirado A. Juozapavičiaus, P. Lukšio ir S. Žukausko biustai, 1934 metais – Nežinomo kareivio kapas. Analogiškus vardus galima aptikti ir Lietuvos miestų toponimikoje, gatvių pavadinimuose.

Vis dėlto tenka pažymėti, kad ne nepriklausomybės kovos tapo esmine istorinio A. Smetonos režimo mito ašimi – tam kur kas daugiau įtakos turėjo Vytauto Didžiojo asmuo ir ypač masiškai 1930 metais minėtos 500-osios kunigaikščio mirties metinės. Kaip tvirtino istorikas D. Mačiulis, „šios kampanijos metu kuriamas Vytauto Didžiojo, kaip vienvaldžio sprendžiant valstybės reikalus, net despotiško valdovo paveikslas puikiai tiko autoritariniam A. Smetonos režimui stiprinti. Tautininkai ir pats A. Smetona nuolat pabrėždavo Vytauto Didžiojo nuopelną vienijant visuomenę, o tai tiesiogiai siejosi su tautininkų dažnai visuomenei primenamu „tautos vienybės“ principu, kuris buvo suprantamas kaip besąlygiškas visuomenės lojalumas politiniam režimui.“

Tiesa, į Vytauto Didžiojo minėjimą tilpo ir kai kurie nepriklausomybės kovų simboliai. Pavyzdžiui, buvo pradėtas statyti naujas Vytauto Didžiojo muziejus – jis turėjo tapti svarbiausias ir pakeisti Lietuvos karo muziejų. 1930 metų iškilmės baigtos lapkričio 23-iąją (Lietuvos kariuomenės dieną), pašventinant paminklinį akmenį ir į būsimo muziejaus pamatus įdedant penkis akmenis iš penkių skirtingų nepriklausomybės kovų frontų.

„Istorija – gyvenimo mokytoja“ (Ciceronas)

Itin daug apie siekius naudotis nepriklausomybės kovų naratyvu galime suprasti skaitydami tarpukario spaudą ir leidinius, vienaip ar kitaip susijusius su kariuomenės istorija. Jų ketvirtąjį dešimtmetį buvo gana daug, o savita nepriklausomybės kovų chrestomatija tapo Petro Rusecko sudarytas prisiminimų dvitomis „Savanorių žygiai“, veikiausiai iki šiol puošiantis daugelį asmeninių bibliotekų, – 1991 metais knyga perleista 30 tūkst. tiražu. P. Ruseckas įžangoje aiškiai suformuluoja Cicerono tezę apie istorijos, kaip gyvenimo mokytojos, funkciją: „Knyga tebūna dar vienu gyvu ryšiu su mūsų kariuomene ir visuomene ir tesužadina savo skaitytojų, ypač jaunųjų, širdyse tuos kilnius jausmus, kurių vedini savanoriai ėjo į frontus.“ Ši tezė apie mokymąsi iš savanorių nuolat pabrėžiama įvairiuose to meto tekstuose. Be to, ir mokiniai buvo skatinami aplankyti mokyklų apylinkėse gyvenančius savanorius, pasikalbėti su jais, išklausyti jų pasakojamų istorijų.

Tai buvo ne vien idėjinė Antano Smetonos aplinkos iniciatyva, bet ir pragmatiškas bandymas sustiprinti kariuomenės autoritetą, o kartu išlaikyti savąjį.

Nepriklausomybės kovos itin daug dėmesio sulaukdavo Šaulių sąjungos ir kariuomenės, Krašto apsaugos ministerijos periodinėje spaudoje: „Trimite“, „Karde“, „Karyje“. Beveik kiekviename „Kario“ numeryje būdavo spausdinami straipsniai apie vis kitą savanorį, jų atsiminimai, pabrėžiamas tų žmonių savanoriškumas, atsisakymas saugaus gyvenimo, rizika dėl kilnesnio tikslo – Lietuvos laisvės. 1940 metais, prieš pat okupaciją, trečiame „Kario“ numeryje rašyta: „Laiminga tauta, turinti sūnų, kurie dėl jos aukojasi. Jos istorija kupina kilnių pavyzdžių, o ateitis – skaidri ir didinga. Istoriniai karžygiški pasakojimai mus uždega, skatina, drąsina dirbti, aukotis dėl amžinos idėjos įkūnijimo (...). Margiris, Gražina, Danutė... Eimutis, Lukšys, Juozapavičius ir tylus Nežinomas karys... – ilga, nenutrūkstanti grandinė nuo XI amžiaus ligi šių dienų.“ Iš šių sakinių matyti, kad tokių tekstų autoriams būdavo svarbesnis ne pats istoriškumas, o jo pritaikymas šiandienai.

Nors bandymas susieti fiktyvius herojus, tariamai kylančius iš LDK laikų (XI a.?!), su konkrečių karių savanorių žūtimi gali atrodyti gana keistai, kartais istorijos, kaip gyvenimo mokytojos, vaizdinys įgaudavo dar makabriškesnes formas. Leidinyje „Savanoris, 1918–1920“ buvo konstruojami tipiniai savanorio, patekusio į ribinę situaciją, portretai, įspraudžiant jam į lūpas išgalvotus žodžius. Pavyzdžiui: „Aš žūnu dėl mylimos tėvynės, bet mano vietoj šimtai stos!“ Panašūs žodžiai buvo pasakyti ne vieno savanorio, mirštančio kautynių lauke. Arba: „Nors kojos netekau, bet savo tėvynę apgyniau!“ Taip mūsų „savanoriai invalidai, grįžę iš karo, ramindavo saviškius“.

Čia pat išplėstas ir nepriklausomybės kovų herojų laukas, išskirti kiti „pirmieji“: Jurgis Kiaunys, bolševikų sužeistas kardo smūgiais į galvą, pristatytas kaip pirmas sužeistas Lietuvos kariuomenės savanoris, kojos netekęs Antanas Sereika – pirmas nepriklausomybės kovų invalidas.

Visa tai skaitant matyti, jog rafinuotumo, bandant įamžinti nepriklausomybės kovas ir panaudoti jas kuriant didįjį tautinį naratyvą, kartais pristigdavo. Vis dėlto neginčijamas faktas, kad nepriklausomybės kovos pelnytai tapo vienu svarbiausių idėjinių Pirmosios Lietuvos Respublikos postulatų, nors kartais pasakojimui stigdavo savarankiškumo, – jis pernelyg dažnai ir lengvai saistytas su LDK. Apgailestauti galima nebent dėl to, kad tiek daug dėmesio skirta nepriklausomybės kovoms, o ženklo stoti į antrąsias nepriklausomybės kovas 1940-ųjų birželį taip ir nebuvo duota. Tačiau, perfrazuojant Joną Aistį, šią dėmę nuplovė jau kiti savanoriai – Lietuvos partizanai, galbūt įkvėpti čia paminėtų istorijų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"