Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Nepadailintas sostinės portretas

 
2018 05 25 14:00
Viešnamių buvo net pačiame Vilniaus centre. Odminių gatvė. 1894 m. Autorius F. Ruščicas.
Viešnamių buvo net pačiame Vilniaus centre. Odminių gatvė. 1894 m. Autorius F. Ruščicas. Nuotrauka iš Vlado Drėmos knygos "Dingęs Vilnius"

Šiandien siūlome pažvelgti į atgimimo laikų istorinę Lietuvos sostinę iš šiek tiek neįprastų pozicijų – kalbėsime ne tik apie tautinį Vilniaus paveikslą, lietuvių šviesuomenės veiklą, bet ir apie tai, kas dažniausiai lieka paraštėse, – miesto kasdienybę.

1918 metų vasario 16 dienos deklaracijoje pareikšta, kad atkuriama Lietuvos valstybė su sostine Vilniumi. Žinoma, beveik visą Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpį Vilnius net nepriklausė valstybės teritorijai. Vis dėlto net ir Kauno Lietuva toliau alsavo Vilniaus ritmu, o 1939 metais atgavus sostinę visuomenę apėmė euforija.

Nelietuviškas, bet Lietuvos Vilnius

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Vilniaus panorama buvo perbraižyta, imti naikinti visi valstybingumą primenantys simboliai. Greitai po 1800-ųjų buvo nugriautos miesto sienos ir vartai, miesto ašimi mėginta paversti ne istoriškai susiklosčiusį senamiestį (dabartinį Pilies, Didžiosios, Universiteto ir Vokiečių gatvių kompleksą), o naujai suformuotą Georgijaus (dabar – Gedimino) prospektą.

Netrukus praūžus 1830–1831 metų sukilimui, buvo uždarytas ir Vilniaus universitetas, kultūrinis gyvenimas buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje išgyveno tam tikrą sąstingį. Seniau dvasiniu ir kultūriniu Vilniaus centru buvęs universiteto ansamblis nebetelkė jaunosios inteligentijos, o kartu Vilnius neteko ir vieno svarbiausių traukos centrų. Kita vertus, nors neišvengta negandų ir kultūrinio gyvenimo apribojimų, miestas pamažu plėtėsi ir netgi tapo (XIX a. mastais) didmiesčiu, t. y. jame gyveno daugiau kaip 100 tūkst. žmonių. Pamažu buvo plėtojama pramonė, Vilnius geležinkelių tinklu buvo sujungtas su kitais imperijos miestais, imti statyti nauji, urbanistiškai modernūs, taisyklingo planavimo Naujamiesčio, Žvėryno rajonai.

1897 metais Rusijos imperijoje vykdyto gyventojų surašymo rezultatų duomenimis, Vilniuje buvo 154 532 gyventojai, iš jų tik 3238 (2,1 proc.) buvo užrašyti esantys lietuviai. Net nuo Lietuvos nutolusiuose Rusijos imperijos miestuose lietuvių tuo metu buvo daugiau: Rygoje – apie 35 tūkst., Sankt Peterburge – 30 tūkst., Liepojoje – 15 tūkstančių. Dėl šio surašymo duomenų dažnai laužomos ietys: tiek dėl duomenų patikimumo, tiek dėl jų interpretavimo. Kartais bandoma įrodyti, kad lietuvių Vilniuje tuo metu buvo kur kas daugiau, tik jie buvo užrašyti kaip lenkai. Be abejonės, tokių atvejų pasitaikydavo, tačiau kad ir kaip žiūrėsi, lietuviai niekaip nesudaro daugumos: tų pačių lenkų Vilniuje buvo kiek daugiau nei 47 tūkst. (31 proc.). Be to, derėtų atsižvelgti ir į tautinės brandos klausimą: pavyzdžiui, Jonui Basanavičiui jo lietuviškumas buvo esminė tapatybės ašis, bet vargu ar kiekvienam eiliniam vilniečiui ši skirtis XIX amžiaus pabaigoje buvo tokia aktuali ir aiškiai suvokiama. Tuometiniais Antano Smetonos žodžiais, jie buvo „nesusipratę“.

Kitas svarbus dalykas, paaiškėjantis iš surašymo duomenų, yra tai, kad iš 154 tūkst. gyventojų beveik pusė (47,8 proc.) nebuvo gimę Vilniuje ar Vilniaus apskrityje. Tai reiškė, kad miesto gyventojų prieaugį didžiąja dalimi sudarė atvykėliai iš kitų Rusijos imperijos gubernijų (Minsko, Vitebsko ir t. t.) – gudai, rusai. Gausiausia Vilniaus gyventojų grupė, surašymo duomenimis, buvo žydai – 61 847 (40 proc.).

Lenkų istorikės Halinos Turskos teigimu, lietuvių kalba Vilniaus krašte pradėjo nykti XIX amžiaus trečiajame ketvirtyje. Tiesa, pačiame miesto peizaže lietuvių kalba, regis, niekada nebuvo dominuojanti: ji iki XIX-XX amžiaus neturėjo senų rašytinių tradicijų.

Kita vertus, tai, kad lietuviai nesudarė gyventojų daugumos, anaiptol nereiškė, jog lietuviai nelaikė Vilniaus savo tapatybės dalimi, greičiau priešingai: inteligentijai istorinis sostinės jausmas buvo itin svarbus.

Naujamiesčio kasdienybė

Visuomenei lengviausiai prieinamos šaltinių grupės, leidžiančios pažinti Vilniaus istoriją, dažniausiai yra įvairių intelektualų ir politinių veikėjų rašyti dienoraščiai, laiškai, atsiminimai. Tačiau pati jų prigimtis suponuoja tam tikrą tematinį ribotumą, pavyzdžiui, skaitant įvairių lietuvių veikėjų egodokumentus, gali susidaryti įspūdis, kad XIX ir XX amžių sandūroje esminė Vilniaus gyvenimo ašis buvo lietuvių ir lenkų santykiai. Tačiau toks vaizdinys ne visai tikslus, nes dažniausiai nutyli tai, ką istorikai vadina „nebylia dauguma“ – eilinių miestiečių, nedalyvaujančių politiniame gyvenime, pasaulį.

Šias pažinimo duris praverti padeda istoriko Juozapo Paškausko darbai. Bandydamas rekonstruoti XIX-XX amžių laisvalaikio kultūrą Lietuvos miestuose ir provincijoje, J. Paškauskas pasakoja ir apie Vilnių, kuriame telpa daugybė dažnai pamirštamų siužetų. Štai vienas jų – Naujamiesčio istorija.

Naujamiestis buvo Vilniaus darbininkų gyvenimo centras, kur iš stoties vedė susisiekimo linijos su visu miestu. Gyvenimo sąlygos ir bendra atmosfera Naujamiestyje tuo metu tikrai nebuvo iš gražiųjų. Dauguma darbininkų šeimų gyveno vieno arba dviejų kambarių butuose su krosnimis. Jei kambariai būdavo du, vienam būdavo suteikiama svetainės funkcija, kitam – virtuvės ir miegamojo, ten buvo valgoma, miegama, užsiimama kasdiene veikla. Tačiau net ir tokios sąlygos darbininko kišenei dažnai buvo neįkandamos, tad net ir į tokius ankštus būstus būdavo priimami kiti nuomininkai. Taigi, 1–2 kambarių buteliuose kartais gyvendavo net kelios šeimos. J. Paškausko teigimu, tokios sąlygos būdavo būdingos ne tik darbininkų gyvenvietėms, bet ir rajonams (pavyzdžiui, Šnipiškėms), kuriuose gyveno mažiau pasiturintys gyventojai.

Tokiuose kvartaluose neatsirasdavo vietos buitiniams patogumams. Kanalizacijos tuo metu nebuvo, vonios kambarių – taip pat, o tualetai buvo įrengiami sklypo gilumoje. Srutos neretai buvo pilamos tiesiog į gatvę, o už tai, beje, buvo baudžiama piniginėmis baudomis arba areštais. Beje, šių įpročių vilniečiai sunkiai atsikratė. Rusų etnografas Vladimiras Bogorazas, 1913 metais aplankęs apie 200 Vilniaus butų, konstatavo: „Tai gyvenami kapai, kur tūno susiglaudusių virš 1500 žmonių (...). Tie rūsių žmonės turėjo kaži-kokius ypatingus veidus, balzganus, suvytusius (...). Tų urvų gyventojai – alkani, silpni, nuvargę, suvytę žmonės, aklai savo likimui nusilenkia. Suaugusieji nemurma, vaikai nežaidžia. Gyvena misdami bulbėmis, pupomis, dagi duonos tik po truputį teragauja. Varguolių senai mylimasis valgis – silkė, ir ta pabrango.“

Darbininkijos gyvenimas sostinėje

XIX amžiaus pabaigoje fizinį darbą Vilniuje dirbo bemaž 40 tūkst. žmonių. Didžioji dalis dirbo tarnais (o tarnų paklausa reiškia, kad buvo ir gana gausus pasiturinčiųjų sluoksnis), amatininkais arba pramonės darbininkais. Tiesa, pastarųjų dalis nesiekė net 15 proc., nes didelių pramonės įmonių Vilniuje nebuvo. 1897 metais priimtas įstatymas apribojo fabrikų darbuotojų darbo valandas, dieninėje pamainoje leista dirbti 11,5 valandos, naktinėje – 10. Tiesa, kaip teigia J. Paškauskas, šis įstatymas visų pirma palietė didžiuosius fabrikus, kurių Vilniuje nebuvo, tad iš esmės didesnio poveikio čia jis neturėjo. Tad koks galėjo būti Vilniaus darbininko gyvenimas?

Pavyzdžiui, Vilniaus skerdyklose vienos pamainos darbas trukdavo 15 valandų, kitur jo trukmė svyruodavo, tačiau dažniausiai – ne darbininkų naudai. Dar 1887 metais Rusijos imperijoje buvo uždrausti streikai ir profsąjungų steigimas, tad darbininkai neretai buvo išnaudojami, ignoruojami jų teises ginantys įstatymai, ypač darbdaviai buvo linkę pratęsti darbo valandas.

Žydai, rusai, lenkai ir baltarusiai dar 1918-ųjų sausį stojo prieš Lietuvos Tarybos teisę kalbėti visų Vilniaus krašto žmonių vardu, o kartu – ir prieš jos siekį sukurti nacionalinę valstybę.

Vincas Mickevičius-Kapsukas ironizuodamas taip apibūdino to meto darbininkų padėtį: „Kam čia dar reikia tiems „gyvuliams“ kokio poilsio ar taip kokios pramogos?! Kartais ir pavalgyt neturi laiko darbininkas, bet ką čia ant to paisys ponas! Jis žiūri, kad tik jam būtų gera, kad tik jis ir jo šeimyna galėtų skaniai pavalgyt, brangių vynų atsigert, puikiomis gelumbėmis ir šilkais taisyties, per dienų dienas linksminties, o apie darbininkus kas jam galvoj!“

Tačiau tam tikras darbininkų solidarumas, nors kartais ir sunkiai apčiuopiamas, egzistavo. Jie tapo ir tam tikra socialine-politine platforma, ypač socialdemokratams ir socialistams, tiesa – dažniau ne lietuvių. 1897 metais Vilniuje buvo įkurtas vadinamasis Bundas – visuotinė Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga. Dar 1892 metais apie 100 darbininkų, daugiausia žydų, Vilniaus užmiestyje slapta paminėjo Gegužės 1-ąją (ji pradėta minėti 1889 metais Paryžiuje). Lietuviai į tokio pobūdžio minėjimus įsitraukė po metų, kai apie 40 darbininkų paminėjo Gegužės 1-ąją Antakalnyje. Tiesa, šis minėjimas atskleidė, kad didesnės politinės vienybės tarp lietuvių darbininkų nebuvo.

Darbininkų judėjimas buvo plėtojamas ir nors tikrai nepasiekė tuometinių Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ar Vokietijos mastų, vis dėlto gausi ir gana aktyvi darbininkų bendruomenė rodė, kad Vilnius yra ne tik gilias istorines šaknis turintis, bet ir modernus miestas.

Laisvalaikis: nuo kavinių iki viešnamių

Prisiminimuose įprasta skaityti apie lietuvių aktyvistų pasisėdėjimus kavinėse, įvairių organizacijų posėdžius, pasivaikščiojimus Vilniaus gatvėmis, tačiau vėlgi kyla klausimas – ar tas inteligentijos aprašytas Vilniaus vaizdinys yra vienintelis?

1905 metais „Vilniaus žinių“ korespondentas nupiešė tokį jaunimo laisvalaikio vaizdą: „Kortos, be tvarkos šokiai, tabako rūkymas, degtinės gėrimas, nakties klaidžiojimas ir kitoki visiems žinomi niekniekiai.“ Sudėtinė tokio laisvalaikio dalis buvo ir peštynės, plėšikavimai, ieškojimas, kaip greičiau pralobti, ar kitaip tariant – chuliganizmas. Lietuvoje jis ypač suklestėjo 1905-aisiais, per revoliuciją, kai šiek tiek nusilpo valdžios aparatas, o visuomenė suaktyvėjo.

Todėl Vilniaus miestas, ypač atokesnės jo dalys, XIX-XX amžių sandūroje nebuvo saugi erdvė. J. Paškauskas aprašo tokį atvejį iš 1912 metų Antakalnio gyvenimo, kai buvo užpultas karininkas Vladimiras Tolockas: „Vaikštynių su panele Sofija Šimanova nuošaliame ir vaizdingame priemiestyje metu karininkas užkliuvo keturiems chuliganams. Pirma jie užgauliojo porą žodžiais, vėliau pradėjo mėtyti į juos akmenis, o priartėję – į darbą paleido kumščius ir peilius. Chuliganų būta karingai nusiteikusių, mat jie užpuolė ir į pagalbą skubančius praeivius. Tik atjojus kazokams, trys iš keturių chuliganų buvo sulaikyti.“ Dažniausiai chuliganų aukomis tapdavo silpnieji – vieniši keliautojai, namuose vieni pasilikę senoliai ir vaikai, moterys.

Dar viena sudėtinė tuometinio modernaus XIX amžiaus miesto tikrovės dalis – viešnamiai. J. Paškausko pateikiamais duomenimis, 1889 metais Vilniuje buvo 212 oficialių prostitučių, 1902-aisiais – 378, 1903 metais – 614. Jų turėjo būti dar daugiau, nes ne visos prostitutės dirbo „oficialiai“. Viešnamių buvo net pačiame Vilniaus centre, tiesa, miesto gyventojai dėl to nuolat skųsdavosi – iš patalpų sklindantis triukšmas, pritraukiami girti klientai trikdė jų kasdienį gyvenimą, spaudoje viešnamiai neretai buvo įvardijami „paleistuvystės namais“. Taip, pavyzdžiui, 1903 metais viešnamiai iš dabartinės Odminių gatvės (visiškai šalia arkikatedros!) buvo perkeliami į miesto pakraščius: Užupio, Paplaujos ir Naujamiesčio rajonus. Tiesa, ir tokie sprendimai miestiečių netenkino, jie vis skųsdavosi, o ir viešnamių nuolat daugėjo.

Viešnamių būta įvairių: nuo prabangių, su atskiromis pasilinksminimų salėmis, iki pigių, purvinų, be jokios ventiliacijos, arba tiesiog įrengtų nelegaliai, paprasčiausiame butelyje, kad ir tokiame Naujamiesčio rūsyje, kaip aprašyta anksčiau. Tiesa, viešnamiai nebuvo vienintelė prostitučių darbo vieta – nemaža jų dalis dirbo tiesiog gatvėse, kai kurios pasižymėjo agresyvumu, itin aktyviai bandė įsisiūlyti potencialiems klientams, o šiems atsisakius palydėdavo juos keiksmais ir šauksmais.

Vilnius Didžiojo karo metais

Papasakojus apie neretai primirštamą Vilniaus gyvenimo dalį, derėtų atsakyti į klausimą – o kokia gi buvo ta Lietuvos sostinė, kai joje buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė.

Nors XIX-XX amžių sandūroje Vilnius nebuvo lietuviškas, čia atsidūręs inteligentijos branduolys sugebėjo mobilizuotis ir suburti gana reikšmingą, nors ir ne itin didelę bendruomenę. „Vilniaus apaštalų“ draugijos įsteigimas, 1905 metų Didysis Vilniaus Seimas, 1907-aisiais įsteigta Lietuvių mokslo draugija, 1917-ųjų Vilniaus konferencija, posėdžiauti pradėjusi Lietuvos Taryba – kone visi svarbiausi lietuvių atgimimo istorijos įvykiai buvo susiję su istorine sostine.

Miesto gyvenimą gana reikšmingai pakeitė ir Pirmasis pasaulinis karas, kai nuo 1915 metų mieste ėmė šeimininkauti vokiečiai. Visų pirma, karo eiga sukėlė tam tikrą pozityvų efektą, pakeitusį tautinę miesto sudėtį: artinantis vokiečių okupacijai, iš miesto pasitraukė ir rusų kariuomenės daliniai, ir dalis miestiečių. Kartu iš Vilniaus dingo kai kurie imperiniai simboliai: Jekaterinos II ir Michailo Muravjovo paminklų biustai. Valdžių keitimasis sukėlė chaosą, kurį istorikas Pranas Čepėnas aprašė taip: „Vilniuje ir jo apylinkėse paskutinės rusų viešpatavimo dienos buvo siaubingos. Negalėdami išvežti geriamo ir denatūruoto spirito, rusai pradžioje pylė jį į Nerį, bet paskui padegė spirito sandėlius. Jie degė dvi dienas, o tuo tarpu apylinkėse ir mieste siautėjo kazokai, nesivaržydami plėšikavo ir dienos, ir nakties metu.“

Tai, kad lietuviai Vilniuje nesudarė gyventojų daugumos, anaiptol nereiškė, jog jie nelaikė Vilniaus savo tapatybės dalimi, greičiau priešingai: inteligentijai istorinis sostinės jausmas buvo itin svarbus.

Lietuvių mieste galėjo padaugėti ir dėl kitos priežasties: iš pasienio teritorijų į Vilnių suplūdo lietuviai, bėgantys nuo karo. Tuo itin džiaugėsi jų globa besirūpinanti inteligentija, daugiausia susibūrusi aplink Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti. Puoselėtos netgi viltys, kad šie darbininkai ir bežemiai valstiečiai po karo pasiliks Vilniuje, tereikia pasirūpinti jų integracija.

Vis dėlto įtakos svertų Vilniaus lietuviams stigo, ypač – administraciniuose postuose, juolab kad jų savarankiškumo siekiais kitų tautybių atstovai nebuvo susižavėję. Pavyzdžiui, į miestą įžygiavę vokiečių kareiviai paskelbė atsišaukimą (greičiausiai nesuderintą su karine vadovybe) trimis kalbomis – rusų, vokiečių bei lenkų, kuriame Vilnius vadinamas „perlu garsiojoje lenkų viešpatijoje“. Tiesa, lietuvių reakcija taip pat buvo operatyvi: į vokiečių komendantūrą nusiųsta lietuvių delegacija, kurios protestas buvo toks paveikus, kad dar tą pačią dieną milicijos nuovados gavo įsakymą nudraskyti minėtą atsišaukimą.

Po šio pirminio konflikto padėtis kiek atvėso, ilgainiui vokiečių administracija ėmėsi savotiško tarpininko vaidmens tarp Vilniaus lietuvių ir lenkų, kurių konfliktai darėsi vis dažnesni. Štai kokį siužetą aptinkame kun. Prano Bieliausko dienoraštyje, apie 1916 metais įsteigtą lietuvių kooperatyvą „Laimė“: „Dr. Andrius Domaševičius, kaip pirmininkas, pranešė, jog jau yra atidarytos dvi krautuvės. Miestas tiekia prekių, bet reikalauja ataskaitų lenkų arba rusų, tik ne lietuvių kalba. Kai lietuviai pateikė ataskaitą lietuvių kalba, miesto komisija ją atmetė. Ir tik vokiečių oberbiurgermeisteriui įsikišus teikėsi priimti.“ Tokių konfliktų pasitaikydavo vis daugiau – tas pats P. Bieliauskas rašo, kaip išduodant maisto korteles lenkų raštininkai sąmoningai iškraipydavo ar net sulenkindavo lietuvių pavardes.

Taip ir klostėsi įvykiai: maža, bet aktyvi lietuvių bendruomenė bandė apginti savo interesus Vilniuje bei pamažu brandino politinio savarankiškumo idėją, tuo metu šeimininkais čia vis labiau jautėsi lenkai, taikinamaisiais tarpininkais – vokiečiai, o fone veikė ir radikalesnių politinių ambicijų neturinti žydų bendruomenė.

1916 metais įvyko dar vienas gyventojų surašymas, šįkart jau atliktas vokiečių okupacinės valdžios. Lietuvių šviesuomenė dėjo daug vilčių, kad pagaliau pavyks įrodyti savo teisę į dominavimą mieste (žinoma, to paties siekė ir kitos bendruomenės). Vis dėlto surašymas parodė, kad lietuvių šviesuomenės bandymai „atlietuvinti“ miestą apčiuopiamų rezultatų nedavė: daugiau nei pusė (per 70 tūkst.) Vilniaus gyventojų nurodė lenkų kalbą kaip savo gimtąją, 61 265 – jidiš, o lietuvių – vos 3699 (2,6 proc.).

Nors to meto visuomenės veikėjų dokumentuose gausu tvirtinimų, kad lenkai klastojo surašymo duomenis, tačiau, istorikų teigimu, šis surašymas parodė, jog situacija nuo 1897 metų surašymo iš esmės nepakito. Veikiausiai, net pripažinus tam tikras surašymo vykdymo klaidas, lietuvių skaičius mieste vis dar buvo itin menkas. Tai patvirtina ir to paties P. Bieliausko dienoraštis: lankydamas lietuvių (!) kuruojamas prieglaudas, jis nusivylęs suskaičiuodavo vaikus, mokančius lietuviškai. Dažniausiai šis skaičius nesiekdavo nė 20 proc. vaikų.

Nepriklausomybės paskelbimas ir sostinės problema

Kaip matyti, lietuviai anaiptol nebuvo vieninteliai, deklaravę savo interesus Vilniuje. Net nekalbant apie lenkus, taip pat į Vilnių pretendavo ir baltarusių inteligentija. 1918 metų kovo 25 dieną paskelbus Baltarusijos Liaudies Respublikos nepriklausomybę, baltarusių aktyvistai vokiečiams pareiškė, kad Vilnius „yra Baltarusijos protinės veiklos centras, gyviausiai suvokiantis Baltarusijos valstybinio savarankiškumo idėją“. Baltarusių politinis aktyvas į Vilnių žvelgė kaip į savo sostinę (tiek istorinę, tiek dabartinę). Tiesa, čia pat derėtų priminti, kad jau tada lietuviai tokių pretenzijų nelaikė rimtomis.

Žydai pirmajame etape taip pat nepalaikė Lietuvos Tarybos nutarimų, dažniausiai tai aiškinama jų tuometine prorusiška orientacija. Taip pat nereiktų pamiršti, kad tarp žydų darbininkijos buvo paplitusios ir socialistinės idėjos.

Todėl kai 1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos Taryba paskelbė Nepriklausomybės deklaraciją (su sostine Vilniuje), didesnio įspūdžio miesto gyventojams tai nepadarė ir jų kasdienybės pernelyg nepakeitė, greičiau tik dar labiau pakurstė nesantaiką. Pavyzdžiui, 1918-ųjų spalio 20 dieną Vilniaus arkikatedroje buvo aukotos mišios Vilniaus atidavimo Lenkijai intencija. Šis faktas tik dar kartą parodo, koks sunkus darbas laukė signatarų ir kitų aktyvistų iki Steigiamojo Seimo – valstybės sukūrimas ne vien deklaracijos lygmeniu.

Žydai, rusai, lenkai ir baltarusiai dar 1918-ųjų sausį stojo prieš Lietuvos Tarybos teisę kalbėti visų Vilniaus krašto žmonių vardu, o kartu – ir prieš jos siekį sukurti nacionalinę valstybę. Vokiečiai taip pat nebuvo nusiteikę atsisakyti savo įtakos sferų, nors kaip tik su jų protekcija lietuviai ir siejo viltis apginti teises į sostinę.

Todėl įvykus revoliucijai Vokietijoje, nuvertusiai kaizerio Vilhelmo II valdžią, Vilniuje taip pat prasidėjo neramumai, aprašyti P. Bieliausko: „Prasidėjo eitynės ir demonstracijos. Žydai, susibūrę Botanikos sode, nužygiavo stoties link. Vakare Varnų salėje jie šaukia tarptautinį mitingą. Socialistai Jurgio prospekte 11 rengia susirinkimą. Krikščionys demokratai „Tėvynės sargo“ redakcijoje mitinguoja“. Kitą dieną vyko Socialistų liaudininkų demokratų partijos tarptautinis mitingas, sulaukęs apie 3000 dalyvių, sklido gandai apie galimą lenkų tvarkos įvedimą mieste ginklu. Istorikų Dangiro Mačiulio ir Dariaus Staliūno teigimu, tuo metu „Lietuvos Valstybės Taryba Vilniuje buvo valdžia be valdžios – neturėjo nei prievartos aparato tvarkai palaikyti, nei gyventojų daugumos palaikymo, todėl kai vienintelį Lietuvos valdžios galios ramstį – vokiečių karinę valdžią – formaliai pakeitė Kareivių taryba, padėtis tapo nenuspėjama.“

Imta svarstyti galimybę dar lapkritį keltis į ramesnę vietą, kur būtų ne tik saugiau, bet ir patogiau kurti lietuvišką administraciją šalyje, t. y. į Kauną. Nors tuo metu daugelis politinių veikėjų kategoriškai pasisakė prieš traukimąsi iš Vilniaus, greitai pakeisti nuomonę juos paskatino artėjanti bolševikų invazija iš Sovietų Rusijos. Lietuvą kūrusiam elitui teko evakuotis į Kauną ir mėginti iš ten gelbėti dar labai trapią valstybę. Lietuvių valdžios Vilniuje nepavyko įtvirtinti, paskutiniu simboliniu valdžios pasispardymu galima laikyti 1919 metų sausio 1 dieną Gedimino pilies bokšte suplevėsavusią Lietuvos trispalvę.

Pasitraukus į Kauną, lietuvių sugrįžimo į istorinę sostinę teko laukti dar du dešimtmečius. O ir pats sugrįžimas buvo savotiška Pyro pergalė: Vilnius atgautas iš Stalino rankų okupacijos išvakarėse, į valstybės teritoriją įsileidus 20 tūkst. svetimos šalies kareivių. Ir tada Vilnius nebuvo lietuviškas, o ir po Antrojo pasaulinio karo sukeltų negandų jis toks netapo. Tik vėlyvuoju sovietmečiu lietuviai galiausiai ėmė sudaryti daugiau nei pusę Vilniaus miesto gyventojų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"