Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Litvomano kelias: nuo atskalūno iki tautos vedlio

 
2018 01 19 14:00
Bajoro litvomano kova su lenkišku ereliu. M. Davainio-Silvestraičio šaržas. Garnys, 1912 m. 
Bajoro litvomano kova su lenkišku ereliu. M. Davainio-Silvestraičio šaržas. Garnys, 1912 m. 

Tautinio atgimimo epocha gali atrodyti vienas nuobodžiausių Lietuvos istorijos vadovėlių skyrių – puslapius su kanoniniais patriarchų portretais stengiamasi greičiau praversti ir pasiekti pasakojimus apie karus bei revoliucijas. Regis, atgimimas visiškai aiškus – lietuviai slapta atsivežė knygą, išmoko skaityti, pasikabino ant sienos Vytį ir atkūrė buvusią valstybę. Tačiau iš tiesų viskas buvo ne taip paprasta.

Po sukilimo – stagnacija

Nutilus 1863 metų sukilimo audroms Rusijos šiaurės vakarų gubernijose įsivyravo santykinė ramybė. „Tautų žandaras“ neleido įsisiautėti Europos tautų pavasario vėjams. Imperija ideologines vadeles bandė laikyti tvirtai – stengdamasi greičiau ištrinti kolektyvinę atmintį, uždraudė lietuvišką raštą ir švietimą. Lietuviai buvo traktuojami kaip menkai išsivysčiusi etninė gentis, temokanti dirbti žemę ir auginti gyvulius.

Ignoruoti atskalūnų nebebuvo galima, nes jie „prasilaužė“ į viešąją erdvę ir darė įtaką visuomenės nuomonei.

Okupacinei rusų administracijai susirūpinimą kėlė tik kaimynės Lenkijos madas mėgdžiojantys vietiniai katalikų dvasininkai ir dvarininkai. Šie, nors ir nuolat spaudžiami Peterburgo, išmoko susikalbėti su vietos valdžia, išoriškai tapo lojalūs dvigalviui ereliui. Jie savo ateitį matė po baltojo erelio sparnais. Vytis buvo nurašytas į istorinių dekoracijų fondus.

Dalies bajorijos sąmonė jau buvo evoliucionavusi, ji savo politinę ateitį siejo tik su Lenkija. Įvyko paradoksalios ideologinės slinktys: Mikalojaus Daukšos laikų lietuvių bajorų patriotizmą ėmė perimti valstiečių luomo elitas. Jis įsitraukė į tradicinius litvinų ir koroniarzų ginčus. Tuo metu bajorai persigrupavo į politinę karūnos bajorų poziciją, pasilikę litvinizmą kaip butaforiją užstalės barniams.

Nors užkulisiuose laukta palankios situacijos Žečpospolitai atkurti, politinė scena buvo rami. Visos sisteminės valdžios ir opozicijos jėgos galėjo dirbti savo darbą arba užsiimti mėgstama opozicine veikla.

Nelauktai šiame žaidime atsirado naujas žaidėjas. Tačiau jis nepasirodė visai netikėtai. Pavieniai keistuoliai ir jų sekėjai periodiškai reikalaudavo kaimiečių vartojamos kalbos teisių, platindavo raštus apie istoriją ir skleisdavo kitokias erezijas. Tokie disidentai sistemai nebuvo labai pavojingi. Dvarininkija juos ignoruodavo, dvasininkija saviškius išsiųsdavo į atkampias parapijas, rusų valdžia pernelyg didelius išsišokėlius tremdavo į tolesnes gubernijas.

Buvęs aušrininkas generolas Jonas Jurgis Bulota prisiminė, kokia situacija buvo tuo metu, kai lietuvybės idėjas skleidė tik pavieniai atskalūnai: „Reikia atiduot tiesą lenkams, jog jie buvo kur kas budresni ir gudresni už (rusų) žandarus ir lietuvių atgimimo nė kiek nepražiopsojo. „Což to, panie, separacija!“ – sakydavo, ir imdavosi priemonių, veikė... Tiktai iš pradžių, neturėdami padėjėjų – žandarų, nesugebėjo užslopinti lietuviškos dvasios.“

Valdžios ir „oficialios“ opozicijos sistema pamatė, kad sparčiai formuojasi jai priešiška ideologija. Svarbiausia – šios ideologijos skleidėjai rado būdų komunikuoti su visuomene, nuo kurios anksčiau buvo izoliuoti. Uždraustą spaudą ėmė leisti užsienyje, jai platinti sukūrė konspiracinį tinklą, prieš kurį bejėgis pasijuto net rusų represinis aparatas. Ignoruoti atskalūnų nebebuvo galima, kai jie „prasilaužė“ į viešąją erdvę ir ėmė daryti įtaką visuomenės nuomonei.

Globėjiškas dvaras ir naivus kaimas

Tokiu ledlaužiu tapo žurnalas „Auszra“. Jo ateitis, 1883-iųjų pavasarį išėjus pirmiesiems numeriams, vertinta atsargiai. Tai buvo ne pirmas disidentų bandymas „eiti į spaudą“. Visi jie baigėsi nesėkmingai. Tačiau šįkart rezultatai pranoko lūkesčius. Žurnalas sukėlė furorą ir buvo graibstyte graibstomas. Tapo akivaizdu, jog tai ne vienkartinis projektas.

Lietuvišku skirtingumu (jokiu būdu ne atskirumu) susidomėjo ir lenkai. Jų XIX amžiaus romantinėje literatūroje daug vietos buvo skirta Lietuvai „atrasti“. Tuo metu vyravusį supratimą apie kaimynus iliustruoja Jano Matejkos paveikslas „Žalgirio mūšis“. Jame pusnuogis laukinis (žmudzinas) ietimi smeigia į nekviestą krikščionybės skleidėją.

Lenkakalbiai manė, kad savo rankose tvirtai laiko lietuvių tautos ateities viziją ir nesidomėjo liaudiškais raštais. O kai pasidomėjo, ilgai negalėjo atsitokėti.

Daugelio lenkų autorių kūrinių veikėjai buvo lietuviai arba veiksmas vyko Lietuvoje. Herojai – lietuvių bajorai, narsiai kovoję už tėvynę Lenkiją, ir inteligentai, dirbę jos labui. Taip pat – dori, kuklūs, darbštūs ir tyros širdies žemaičių valstiečiai. Buvo sukurtas globėjiškas, naiviu ir nuolat skriaudžiamu kaimu besirūpinančio lenkiško dvaro mitas. Sudedamoji jo dalis – patriarchalinis kaimiečio atsidavimas ponui. Nemažai tokių tuometinių „bestselerių“ tapo lenkų literatūros klasika.

Lenkai susikūrė ir pamilo vaizdinį, kurio iš tiesų nebuvo. Herojai veikė istorijoje, perkonstruotoje XIX amžiaus masinio lenkakalbio skoniui. Populiarioji kultūra darė įtaką ir jos vartotojams Lietuvoje. Henryko Sienkiewicziaus „Tvanas“ Liaudės bajorus padarė žvaigždėmis ir jie mielai tapatinosi su išgalvota istorija. Romano herojai šiame krašte gynė tėvynę Lenkiją, o ne gelbėjo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) nuo priešų, kaip buvo iš tikrųjų. Istorijos tikrovė nebebuvo paklausi. Rusijos priespaudos realybė skatino bajoriją susitapatinti su išgalvotu praeities vaizdiniu.

Litvomanijos atsiradimas

Lenkai, stebėdami knygnešių ir daraktorių veiklą, iš pradžių žavėjosi jų heroizmu. Juk šie žmonės narsiai priešinosi cariniam režimui, kovojo „už bendrą tėvynės reikalą“. Apie tai, ką žemaičiai gabendavo ir skaitydavo, lenkakalbiai turėjo miglotą supratimą. Jie manė, kad savo rankose tvirtai laiko lietuvių tautos ateities viziją ir nesidomėjo liaudiškais raštais. O kai pasidomėjo, ilgai negalėjo atsitokėti. Raštų turinys radikaliai prieštaravo jų susikurtam naivaus lietuvio įvaizdžiui. Draudžiamos literatūros idėjos neturėjo nieko bendra su ilgai puoselėta lenkiškąja pasaulėžiūra. To esą negalėjo sukurti geraširdis ir lenkų globėjiškai mylimas lietuvis, tad nekilo jokių abejonių, jog tai – Rusijos įtaka. Tik rusai esą galėjo užnuodyti savo istorijos niekada neturėjusių lietuvių sielas ir įvaryti pleištą tarp amžinais unijos ryšiais susietų tautų. Lietuvių liaudis tokiomis idėjomis neva negalėjo tikėti, tai suvokta kaip saujelės rusų suviliotų atskalūnų antilenkiška diversija.

Tuo metu rusų žandarai lietuvių katalikišką sąjūdį dažnai traktavo kaip polonofilijos tarną. Šis paradoksas turėjo racionalų grūdą – katalikybės stiprėjimą valdžia matematiškai konvertavo į lenkiškumo stiprėjimą. Sudėtingesnių lietuvybės ir katalikybės formulių rusai neįstengė perskaičiuoti.

Į lenkams naują reiškinį pirmoji sureagavo tolimos Poznanės spauda. Oficialus ir solidus dienraštis „Dziennik Poznanski“ 1886 metais užsipuolė nelegalų „prastuomenės“ kalba leistą laikraštį, kurį buvo draudžiama net laikyti rankose. „Auszra“, nesitikėjusi tokios reklamos, nedelsdama atsakė. Taip šioje keistoje diskusijoje įsitvirtino terminas „litvomanas“, o daugelis kitų tezių iki XX amžiaus vidurio tapo kertiniais lenkų argumentais kovojant su „lietuvybės manija“.

Tiek rusai, tiek demokratiškų nuostatų lenkai atsisakė matyti lietuvius kaip atskirą tautą. Net mokslininkai neigė lietuvių egzistavimą. Lenkų intelektinės pajėgos užgriuvo litvomanus visu svoriu. Lietuvių nacionalinis judėjimas buvo traktuojamas kaip nevispročių sekta, apsėsta išsigalvotos manijos. Rimti lenkų mokslo vyrai net bandė atimti iš jų teisę vadintis litwini, siūlė vadinti „zmogusais“, „letuwisais“ ar „letuwais“. Inteligentams litvomanams, nekreipiant dėmesio į tikrovę, buvo automatiškai perkeliami bajorijos per amžius išgryninti „chamo prasčioko“ bruožai. Didėjant tarpusavio antagonizmui lenkai nebesismulkindami ėmė laikyti visus lietuvius chamais. Formavosi keli jų įvaizdžio tipai: „mateikiškas“ puslaukinis ir šiek tiek naujoviškesnis vyžotas bei barzdotas kvailys, kuriuo manipuliavo Rusijos valdžia. Vyžos ir prasčioko drabužiai liko lietuvio atributai net sukūrus modernią valstybę. Keitėsi tik jo „globėjai“: rusus pakeitė vokiečiai, šiuos – bolševikai ir kiti niekdariai, kuriuos lenkų politinė mintis vienu ar kitu laikotarpiu laikė savo priešais.

Nesvarbu, kokių politinių pažiūrų buvo lenkai inteligentai. XIX amžiuje jie in corpore perėmė stratifikuotą viduramžių bajorijos valstybės sampratą. Abiejų Tautų Respublikos bajorai politiniu požiūriu tapo lenkais. Valstybė buvo jie, o visa liaudis – jų. Rusinų ar žmudzinų prastuomenė negalėjo pretenduoti į jų – lenkų – paveldą. Šį paveldą kūrė lenkų civilizacija, tad ir dividendai neva priklausė jai. Ratas užsidarė.

Senasis lietuvis naujojoje Lietuvoje

Tiek rusai, tiek lenkai vienu aspektu laikėsi vienodos nuomonės – lietuvių mužikams nevalia tapatintis su LDK lietuviais. Daugelis lietuviškos bajorijos atstovų tebegyveno LDK statuto nuostatomis, kad buvusios valstybės piliečiai yra tik jie, o visi kiti – „cholopiškas“ gaivalas, kuriam leidžiama rausti žemę ir daugintis. Dalis bajorijos jautėsi svetima tarp „savų“ ne tik politiškai, bet ir kultūriškai. Tokia atskirtis, nutrūkus ryšiams su Lenkija, grasino izoliacija.

Žemaitijos bajorijai tai nebuvo labai skausminga, o „obywatelius“ už Nevėžio supurtė kaip reikiant. Litvomanija apėmė visą elitinio luomo vertikalę nuo paprastų bajorų iki didikų dinastijų atstovų. Nebuvo šeimos, kurioje nubūtų buvę prijaučiančiojo naujai madai, beveik nebuvo giminės, kurioje šeima nebūtų „perbėgusi“ į „maištininkų“ stovyklą. Puikus to pavyzdys – „paskutiniu LDK piliečiu“ dažnai vadinamo Czeslawo Miloszo aplinka. Jo mama buvo iš litvomano, tėvas – iš 1863 metų sukilėlio šeimos. Tačiau neteisinga būtų teigti, jog „lenkų maišto“ dalyvio genai nulėmė tai, kad Nobelio premijos laureato tėvas buvo lenkomanas šovinistas. Netoliese gyvenę sukilėlių baronų Šilingų giminaičiai (ką jau kalbėti apie garsųjį anūką Stasį Šilingą) nedvejodami pasirinko lietuvišką tapatybę.

Litvomanija paveikė net bajorus, kurių protėviai išvyko iš Lietuvos prieš šimtmetį. Dabartinėje Baltarusijoje gimęs Cz. Miloszo giminaitis ir kūrybinis įkvėpėjas Oskaras Milašius jau seniai buvo tapęs prancūzų kultūrinio elito dalimi, bet neturėjo jokių abejonių dėl savo lietuviškumo.

Faktas, kad nemaža dalis bajorijos liberaliai sutiko lietuvybės idėją, sudavė skaudų smūgį natione Polonus sekėjams. 1905 metais Zygmuntas Glogeris išsakė vyraujančią lenkų nuomonę apie tuos, kurie „su mamos pienu įsiurbė lenkų kultūrą, tačiau trokšta persiversti į lietuvius“. Lenkų kraštotyros tėvas juos laikė „prarastais lenkų kultūrai, kenkiančiais lietuviškajai ir nevertais lietuvio vardo“.

Manijos apsėsti

Iš pradžių litvomanyste buvo kaltinami jauni socialistinių pažiūrų lietuviai. Tačiau į sąjūdį įsitraukiant įvairių konfesijų dvasininkams ir visų socialinių sluoksnių atstovams, litvomano sąvoką teko išplėsti. 1886 metais Vilniaus vyskupijos kunigas Silvestras Gimžauskas paskelbė į manifestą pretenduojantį populiarų eilėraštį „Litvomano daina“, kuris vaizdingai liudija, kokiomis sąlygomis „grūdinosi“ kovotojai už lietuvių kalbos teises: „Ui girdžiu, kaip ūžia pikti prieszai mano, / Ir duoda man naują vardą litvomano.“ Tuo metu šis vardas dvasininkui buvo tarsi nuosprendis. 1899 metais Adomas Jakštas-Dambrauskas savo eilėraštyje „Litvomanai“ lenkų prašė: „Imkit mus kaip reik vadinti: / Lietuviais, ne litvomanais.“

XX amžiaus pradžioje litvomanija tapo socialiniu barjeru, kurio laužymas buvo beveik privalomas norint patekti į uždarą jaunų tautinės kultūros revoliucionierių bendruomenę. Adrenalino kupini slapti susitikimai, populiarumas organizuojant pusiau legalius vakarus, pavojingas draudžiamos literatūros platinimas – tokie ir kiti nuotykiai laukė perėjusiųjų į jaunųjų lietuvių stovyklą. Juos skatino spauda ir grožinė literatūra, pasakojanti apie herojiškai įveiktas socialines, luomines, klasines, patriarchalines užkardas.

Lietuvybės pionieriai, susibūrę „Auszros“ aplinkoje, buvo labai skirtingi žmonės – seminarijų klierikai, socialistai, bedieviai, knygnešiai, mokytojai. Nieko keista, kad praėjus keleriems metams jie pasklido įvairiomis srovėmis. Tai buvo plataus profilio disidentai, užgrūdinti kovų su panslavizmu, pangermanizmu ir polonofilija. Dauguma jų pasižymėjo vidine kultūra ir inteligencija. Tačiau kai kurie buvo klasikiniai revoliucionieriai, nerinko žodžių kišenėje ir neieškojo kompromisų. Lenkai, rodydami į ekscentrišką bedievį Joną Šliūpą ir šio bendraminčius, titulą litewskie chamy taikė visiems litvomanams. Jie buvo vadinami „užkrėstais masonerijos dvasios“, socializmo ir anarchijos šalininkais.

Katalikiškame lietuvybės flange veikę kunigai Stanislovas Stakelė, Ignotas Šopara ar Juozapas Ambraziejus savo nesugyvenamu būdu kėlė siaubą ne tik polonofilams, bet ir saviems lietuviams. Tik fanatišką užsispyrimą ir pusiau antgamtines išgyvenimo savybes turėję pirmieji disidentai galėjo ištverti kaltinimo litvomanija pasekmes.

Vienas pagrindinių lenkų argumentų buvo gąsdinimas, kad lietuviai, atsiskyrę nuo šimtmečius juos globojusios lenkų civilizacijos, neišvengiamai turės arba sulaukėti, arba surusėti, o tai lenkiškame diskurse reiškė tą patį. Akivaizdu, jog Lenkijos inteligentija nesuvokė, kas buvo jos oponentai ir kas siūlomą civilizaciją reprezentavo kresuose (taip neoficialiai vadinti Lenkijos valstybės pakraščiai). Universitetus ir dvasines seminarijas baigusiems litvomanams lenkų kultūros pranašumus provincijoje retai kada įrodinėjo lenkakalbiai eruditai. Lenkiškumo apaštalų vaidmenį čia dažniausiai prisiimdavo mažaraščiai miestelėnai ir akalicų (bajorkaimių) plikbajoriai. Šiems tradiciškai diriguodavo dar ne taip seniai baudžiauninkus rykštėmis plakę ir nuo žemės varę dvarininkai bei kitokie ponai, labiau garsėję ištvirkavimais, lėbavimais ir skolomis nei kultūros puoselėjimu.

Dievobaimingų lietuvių akyse autoritetą turėjusi Katalikų bažnyčia per ilgai nenorėjo apie kultūrą šnekėti lietuviams suprantama kalba. Kunigai, kurie XIX amžiaus pabaigoje prabilo ta kalba, jau minėjo ne lenkų civilizacijos pranašumus.

Lenkiškos bažnyčios išniekintojai

XIX-XX amžiaus sandūros socialistinis litvomano atspalvis kitu lazdos galu vožė katalikiškam litvomano įvaizdžiui. Išnirus iš ūkų senajai Lietuvos istorijai paaiškėjo, kad šlovingiausios jos epochos buvo tos, kai žemaičių pagonys vėzdais daužė krikščionybę neva nešusius pseudoapaštalus. Katalikybės mesianizmu persmelktas lenkiškasis nacionalizmas netruko pasinaudoti šia ideologine spraga. Bažnyčiose šv. Brunono žudikų kalba prabilę lietuviai buvo vejami lauk, nes neva pagoniškai tarmei ne vieta lenkų krauju iškovotoje šventovėje. Užsigeidusiesiems melstis lietuviškai į rankas piktdžiugiškai būdavo brukama neva lietuviška, tačiau kirilica perrašyta maldaknygė, puikiai žinant, kad lietuviai bėgs nuo jos kaip nuo pravoslaviško užkrato – bijodami, kaip 1893 metais sakė varpininkas Petras Matulaitis, „priverstinos metamorfozos lietuvių į tikrus pravoslavus kacapus“. Tada belikdavo grįžti prie senosios lenkiškos. Kitokios nebuvo nedraudžiamos.

Dalies kunigijos noras ramiai gyventi „po senovei“ suskaldė dvasininkijos luomą. Senosios kartos ganytojai buvo nepatenkinti jaunais „naujosios dvasios“ kunigais. Būsimas palaimintasis Vilniaus arkivyskupas Jurgis Matulaitis dar būdamas klieriku 1897 metais skundėsi, kad senoji kunigija juos „ėmė persekioti išvien su svietiškaisiais, visus laikydami per litvomanus, per pavojingus ir neištikimus žmones“.

Litvomaniją – tuo metu madingą socialinį reiškinį senoji dvasininkų karta laikė pavojingu katalikybei ir neparankiu nusistovėjusiai tvarkai. Bažnyčioje vyravo lenkų kalba, kunigai manė, kad kitų tautų katalikai su tuo susitaikė. Lietuvių pareikalautos lygios teisės buvo, jų požiūriu, nedidelis ir teisingas reikalavimas. Tačiau jis sukėlė visuotinį lenkakalbės bažnyčios dalies pasipriešinimą. Katalikų bažnyčia buvo laikoma „lenkiško kūno“ siela. Kaip Rusija stačiatikybę vadino rusų tikėjimu ir jį priėmusiesiems liepdavo vadintis rusais, taip lenkai norėjo turėti tokį pat ginklą „Polskę vierą“. Bažnyčia tiesiog privalėjo puoselėti lenkišką kultūrą, nes vykdė socialinę užduotį mobilizuoti lenkus valstybės projektui. Tam reikėjo aukščiau dangaus kelti lenkišką dvasią ir šnekėti lenkiškai, juk ir danguje tikriausiai visi kalbėjo lenkiškai. Kėdainių klebonas Ignacas Pietrzkievičius į Sutvirtinimo Sakramento apeigas atvestiems lietuvių vaikučiams aiškindavo: „Moje dziecko, trzeba nauczyć paciorki mówię po polsku, bo Pan Bóg rozumie i przyjmuje tylko polskie paciorki“ („Mano vaikeli, reikia išmokti poterėlius kalbėti lenkiškai, nes Viešpats Dievas supranta ir priima tik lenkiškus poterėlius“).

Kuklus lietuvių prašymas nors retkarčiais bažnyčioje girdėti savo kalbą griovė lenkų nacionalizmo pamatus, ant kurių buvo pastatytas įsitikinimas, kad katalikas yra tik kita lenko tautybės sąvoka. Sistema kol kas leido lietuvybei tupėti etnolingvistinių marginalijų kampe, tačiau Bažnyčioje jai nebuvo numatyta vietos.

Kas nugalėtojas?

Nedaug Lietuvos istorijos epochų sukelia tiek prieštaravimų, kiek santykinai neilgas lietuvybės atgimimo laikotarpis. Jį galima palyginti su požiūriu į pusę stiklinės vandens. Joje galima matyti didžiulius pasiekimus, tačiau galima matyti ir tai, kas buvo amžiams prarasta. Vienur litvomanai pasiekė pergalių, iš kitur turėjo išvykti nuleidę galvas, nes skaudžiai pralaimėjo.

Į šias pergales ir pralaimėjimus skirtingų šalių istoriografija žvelgia skirtingomis akimis. Lietuvių pralaimėjimai Rodūnioje ar Ašmenoje kitur vertinami kaip lenkų ar baltarusių tautinio sąmoningumo pergalės. Pavienių naujosios dvasios lietuvių veiklos rezultatai vėliau lėmė valstybių sienų linijos vingius. Bet gal reikėjo ieškoti kitų kelių siekiant kitų rezultatų? Galbūt litvomanams reikėjo eiti į kompromisus ir kurti daugiakalbės šalies viziją? Gal tuomet mūsų valstybės sienos būtų šimtus kilometrų toliau nei dabartinės? Atsakymų į šiuos klausimus tebeieško ir dar ilgai ieškos daugelio šalių istorikai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"