Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Lietuvos vietinės rinktinės 301-asis

 

Vokiečių okupacijos metais nebuvo nei Lietuvos valstybės, nei Lietuvos kariuomenės, tačiau reikėtų pažymėti, kad 1941–1944 m. Lietuvoje buvo formuojamos ir veikė įvairios vokiečiams pavaldžios lietuviškos karinės formuotės. Viena jų – generolo Povilo Plechavičiaus 1944 m. įkurta Lietuvos vietinė rinktinė (LVR). Jos kūrimo ir veiklos istorijoje aiškiai matyti atkaklus bandymas pasinaudoti istorine situacija ir realizuoti pačios lietuvių tautos politinius ir karinius interesus. 

LVR kūrimas bei dalies batalionų siuntimas į Vilniaus kraštą buvo subrendęs ir dėsningas dalykas. Nuo 1943 m. rudens aktyviai veikiantys lenkų Armijos Krajovos (AK) ir sovietų partizanų būriai baigė likviduoti lietuvišką apskričių ir valsčių administraciją Rytų Lietuvos apskrityse bei ėmė kelti rimtą pavojų vokiečių fronto užnugariui.

Generolas Povilas Plechavičius 1944 m. vasario mėnesį sutiko organizuoti lietuviškas ginkluotąsias pajėgas kovai su įsisiautėjusiu raudonųjų sovietų partizanų teroru. Lietuvos visuomenė parėmė LVR kūrimo idėją, kadangi tikėjosi sukurti Lietuvos kariuomenės branduolį, galėsiantį krašte palaikyti tvarką, o ateityje kovoti dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Lietuvių jaunimas entuziastingai atsiliepė į vasario 16 d. per radiją nuskambėjusį gen. P. Plechavičiaus kvietimą stoti į LVR. Per kelias dienas į LVR užsiregistravo 19 500 vyrų. Buvo nuspręsta suformuoti 13 batalionų po 750 vyrų ir mokomąjį batalioną Marijampolėje. 1944 m. gegužės pradžioje LVR gretose buvo apie 12 000 karių. Šiame KARIO numeryje, remdamiesi archyvų duomenimis ir karių, kovojusių LVR gretose, prisiminimais skaitytojus supažindiname su LVR 301-ojo bataliono istorija.

LVR įkūrėjas ir vadas gen. Povilas Plechavičius
LVR įkūrėjas ir vadas gen. Povilas Plechavičius

* * *

Vietinės rinktinės vado gen. P. Plechavičiaus 1944 m. kovo 30 d. įsakymu formuojamojo 301-ojo bataliono vadu nuo 1944 m. vasario 29 d. buvo paskirtas mjr. Kostas Keželis. Tuo pačiu įsakymu batalionui buvo priskirtas vokiečių ryšių karininkas mjr. Heinemannas. Įsakyme buvo rašoma: „Ryšių karininkų uždavinys yra padėti batalionų vadams rišti įvairius ūkinius klausimus su vokiečių įstaigomis.“ 301-asis batalionas kartu su 308-uoju ir 310-uoju batalionais sudarė LVR Kauno pėstininkų pulką (pulko vadas plk. ltn. Tomas Vidugiris). 301-asis batalionas buvo formuojamas Marijampolėje. Atvykusieji savanoriai gaudavo vokiškas karines uniformas, tik ant pošalmio būdavo lietuviškas Vytis. Marijampolėje savanoriai buvo mokomi tankinės ir manevrinės rikiuotės bei šaudyti. Karininkai buvo apginkluoti pistoletais FN. Yra žinomos šios 301-ajame batalione tarnavusių karininkų pavardės: kpt. Eduardas Počebutas (2-osios kuopos vadas), kpt. Boneventūras Guoga, kpt. Stasys Marcinėnas, leitenantai Petras Verbyla, Vytautas Grušas, Adolfas Mironas, jaunesnieji leitenantai Kleopas Andriukaitis, Juozas Kalėda, Kazys Mereckis, Stasys Grigaliūnas, Albertas Blaževičius, Juozas Rudzinskas, Petras Sniegaitis, Petras Kijauskas, Vladas Kišonas.

Nemažai formuojamo bataliono karių buvo kilę iš Suvalkijos. Aštuoniolikmečiu įstojęs į LVR kybartiškis Stasys Norvilaitis prisiminė karinius mokymus Marijampolėje: „<...> Tad iš ryto 6 valandą kuopa kelt, pasitaisęs lovą nusiprausi, mankšta, rytinis pasivaikščiojimas, pusryčiai, po to sustojam būriais, skyriais, ir iki pietų rikiuotė pilam į koją su šautuvais ir be jų. Dvyliktą valandą pietūs, truputis poilsio, tada einam į pamokas, karinis paruošimas, ginkluotė ir t. t. Po pamokų šiek tiek laisvi ir tada būdavo vakarinis pasivaikščiojimas, bet jau su daina, tad išsirikiavę kareivinių aikštėje apeidavom kartą aplinkui, išeidavom pro priekinius vartus į dešinę eidavom plentu Kalvarijos link, pereidavom tiltą per Šešupę, reikėjo kojas sumaišyti per tiltą einant, grįždavom atgal, įėjus pro kareivinių vartus pasigirsdavo komanda kuopa išsiskirstyti ir tuo baigdavosi dienos darbai <...>“.

Dauguma bataliono karių buvo apginkluoti 1904 m. gamybos prancūziškais šautuvais. Prieš batalionui išvykstant į Rytų Lietuvą, jo kariai Marijampolėje davė priesaiką. S. Norvilaičio teigimu, „buvo sakoma priesaikos žodžiai už trečią reichą ir jo vadą, visi bataliono vyrai kaip vienas nuleido rankas ir viskas gerai baigėsi“.

1944 m. gegužės 2 d. Kauno pulko vadas T. Vidugiris gavo LVR vado įsakymą pulkui persikelti į Rytų Lietuvą. 301-ojo bataliono štabas, pionierių būrys ir 1-oji kuopa privalėjo dislokuotis Ašmenoje (dabar Baltarusijos teritorija), 2-oji kuopa Žiuprionyse, 3-ioji kuopa Sakovičiuose, 4-oji kuopa Kučionyse (visos minėtos vietovės dabar yra Baltarusijos teritorijoje, – aut. past.). Tą pačią dieną (gegužės 2-ąją) visi trys LVR Kauno pulko batalionai išvyko į Vilniaus kraštą. Kiekvienas Kauno pulko batalionas turėjo 16 lengvųjų kulkosvaidžių, kiekvienam kareiviui buvo išduota po 45 šovinius, kiekvienam lengvajam kulkosvaidžiui skirta po 1 000 šovinių. Sunkiųjų kulkosvaidžių ir granatsvaidžių batalionai negavo.

Apie bataliono išleistuves ir išvykimą į Vilniją prisiminė minėtas S. Norvilaitis: „Vakare Marijampolės miesto teatre įvyko batalijono išleistuvės į rytų Lietuvą, po trumpo spektaklio į sceną buvo pakviestas batalijono vadas, kuopų vadai, pasakyta patrijotinių kalbų, įteikta gėlių, dovanų, sekančią dieną ryte batalijonas išsirikiavo kuopomis, atvykęs iš Marijampolės dūdų orkestras stojo priekin, ir grojant orkestrui batalijonas žygiavo į Marijampolės geležinkelio stotį. <...> Pasiekėme Kazlų Rūdą su šviesa, atvažiavom į Kauną buvo sutemę, at-važiavom į Vilnių naktį <...> Netrukus privažiavom mažą geležinkelio stotelę kažkur Ašmenos rajone, mūsų ešelonas sustojo, gavom įsakymą apleisti traukinį, išlipę sustojom būriais, kuopomis, kadangi prie stotelės buvo tušti laukai, tai batalijonas išsirikiavo dideliu kvadratu <...> Tad susitvarkę pradėjom žygiuoti į vieną pusę, netrukus priėjom kryžkelę, pirma ir antra kuopos žygiavo toliau, trečia ir ketvirta pasuko į šoną, mums bežygiuojant priėjom dar vieną kelią, pirma kuopa nužygiavo toliau, o mūsų antra kuopa pasukom į šoną, likom vieni, priėjom kažkokį dvarą, nežinau ir dvaro vardo, tad tame dvare ir apsistojom <...>“

Kanadoje gyvenantis LVR veteranas Vaclovas Zujus taip prisimena 301-ojo bataliono įkūrimo istoriją ir jo išsiuntimą į Rytų Lietuvą: „Į 301-ąjį batalioną atrinko kariūnus iš Marijampolės karo mokyklos. Ėmė ne bet ką – atrinko vyrus aukštesnius nei 1,75 m ūgio. Batalionas net turėjo neformalų pavadinimą „Plechavičiaus žvaigždė“. Mus pirmuosius permetė į Ašmeną. Prieš tai pasiekėme Vilnių. Daugelis karių Vilniuje buvo pirmą kartą gyvenime, todėl tai buvo labai jaudinantis momentas. Vėliau – vėl į vagonus. Trau-kinys sustojo laukuose netoli Ašmenos. Pirmieji buvo pasiųsti žvalgai, o mes pajudėjome iš paskos. Kai pasiekėme Ašmeną, vietinės moterys verkė, tik nežinau, kodėl – iš džiaugsmo ar pykčio. Pirmiausia pasiekėme bažnyčią, ten išklausėme mišias, o kunigas palaimino. Paskui visus išskirstė. 1-ąją ir 2-ąją kuopas pasiuntė į Mūro Ašmeną, mane su 3-iąja kuopa – į Gudagojo bažnytkaimį, vėliau – į Tolminovą.“

301-ojo bataliono 3-ioji kuopa buvo pasiųsta į Tolminovo kaimą (apie 7–8 km nuo Ašmenos). Kuopos 1-asis ir 2-asis būriai įsikūrė mokykloje, kiti kariai klebonijoje ir įvairiuose pastatuose. Apylinkėse buvo gausu lenkų partizanų, todėl, jaunesniojo leitenanto Budrio įsakymu, kariai išsikasė apkasus.

Vienas 2-osios kuopos būrys po kelių dienų buvo išsiųstas į Palionių (dabar Baltarusijoje) dvarą. Čia būrio kariai ėjo sargybą ir patruliuodavo apylinkėse. Vieną naktį kuopos patruliai sulaikė du įtartinus vyrus, juos iškratę, rado pistoletą ir žiūronus. Sulaikytieji buvo nuvesti į kuopos štabą ir ištardyti, paskui uždaryti rūsyje. Kitą dieną kuopos vadas Petras Verbyla surinko karius, kviesdamas iš jų šešis savanorius suimtiesiems į bataliono štabą Ašmenoje pristatyti. Neatsiradus tokių, vykdyti šią užduotį įsakyta puskarininkiui Reivyčiui, šis pasirinko penkis kareivius iš savo skyriaus. Tarp šių penkių kareivių buvo ir Stasys Norvilaitis. Tą pačią dieną suimtieji buvo nuvesti į Ašmeną, o jų sargybiniai sėkmingai sugrįžo į Palionis. Kitą dieną bataliono 2-oji kuopa buvo perkelta į Mūrinę Ašmeną (Ašmenėlę), kurioje dislokavosi bataliono 1-oji kuopa. Abi bataliono kuopos buvo apgyvendintos klojimuose. Čia naujuoju 2-osios kuopos vadu vietoj ltn. P. Verbylos buvo paskirtas kpt. Eduardas Počebutas.

1944 m. gegužės 13 d. prieš pat vidurnaktį AK brigados užpuolė LVR kuopas Ašmenėlėje ir Tolminove. Dar 1944 m. gegužės 10 d. Vilniaus apygardos komendantas Aleksandras Kšižanovskis-Vilkas (Wilk) ir jo pavaduotojas L. Kžešovskis parengė LVR batalionų likvidavimo planą. Buvo nuspręsta penkių brigadų jėgomis pulti LVR dalinius Mūrinėje Ašmenoje (Ašmenėlėje) ir Tolminove. Operacijai vadovauti buvo pavesta mjr. Česlavui Dembickiui-Jaremai. Iš viso puolime turėjo dalyvauti per 500 lenkų partizanų. LVR dalinių sunaikinimo operacija buvo pavesta keturioms AK III grupuotės brigadoms ir I grupuotės 3-iajai brigadai. Mūrinės Ašmenos (Ašmenėlės) puolimas prasidėjo gegužės 13 d. 23 valandą. Kadangi AK 3-ioji brigada į mūšio vietą atvykti pavėlavo, iš pradžių puolė tik viena 8-oji brigada. Mjr. Č. Dembickio įsakymu, į mūšį įsitraukė ir 12-oji brigada. Abi šios brigados prasiveržė iki turgaus aikštės ir susitiko su pavėlavusia 3-iąja brigada. Įnirtingiausia kova vyko vakarinėje miestelio dalyje. Mūrinę Ašmeną (Ašmenėlę) gynė dvi 301-ojo bataliono kuopos. Mūšis baigėsi vidurnaktį. Inspektoriaus Jaremos pranešime pateikti tokie LVR nuostoliai: žuvo 51, sužeista apie 60 ir pateko į nelaisvę 170 vadinamųjų plechavičiukų. 1-osios kuopos vadui j. ltn. S. Grigaliūnui su keliolika karių pavyko prasiveržti ir pranešti bataliono štabui Ašmenoje apie įvykusią tragediją. Šitaip kautynes Ašmenėlėje prisiminė buvęs LVR 301-ojo bataliono karys S. Norvilaitis: „Lenkų partizanai netikėtai užėjo ant mūsų antros kuopos pirmo būrio, kuris buvo išsidėstęs parengty su lengvu kulkosvaidžiu, jie gerai užtratino lenkams. <...> priešas būtų negalėjęs nosies iškišti, bet nelaimė pirma kuopa neturėjo jokio atramos punkto iš kitos pusės.

Stovėdami duobėse galvos mūsų visai prie žemės matosi, šešėliai slenka link mūsų, kaip atidarom ugnį, tai ir šešėliai pranyko, išgirdom komandą ugnis į kleboniją, norėjom uždegti kleboniją, bet padegami šoviniai negeri. <...> klebonijoje ir už jos buvo armija krajova, uždegus ją, visoje apylinkėje būtų buvę šviesu, kita medalio pusė, kuopa, gal ir visa Plechavičiaus armija neturėjo nė vieno pistoleto, kad būtų galima iššauti raketą į viršų apšviesti apylinkę. Lenkai užpakaly mūsų uždegė klojimą, bet jie negalėjo matyti mūsų, kadangi mes buvome duobėse, po kurio laiko išgirdome komandą trauktis. Kadangi lenkai iš kitos pusės bando apsupti mus, iššokom iš savo duobių, apkasų ir traukėmės į šiaurę link Vilniaus-Minsko plento, kadangi prie plento buvo vokiečių didelis atramos punktas, tai į tą atramos punktą.

Trauktis nėra lengva kada kulipkos zvimbia pro šonus <...>, girdžiu puskarininkas Petras Pridotkas iš Marijampolės peršautas per rankos muskulą dejuoja, baisus skausmas, peršautas dumdum sprogstama kulipka, kurių negalima naudoti pagal tarptautinį įstatymą.

Pagaliau priėjom tą vokiečių bunkerį ar atramos punktą, kurį matėme pakeliui keliaudami į Mūrinę Ašmeną, pakalbėjęs mūsų karininkas Paršelis su vokiečiais, jie įsileido mus, turėjom atiduoti jiems šautuvus. Įėję į vidų atsidūrėme salėje, nemaža, po žeme, elektros šviesa, ilgi stalai, iš abiejų pusių suolai, vokiečiai draugiškai suprato reikalą, pasiūlė prisėsti, sužeistą Petrą Pridotką nuvedė kitur, jam buvo suteikta pirma medicininė pagalba, išėję laukan radom antros kuopos nemažai kareivių, suskaičiuota apie šimtą penkiasdešimt ir apie keturiasdešimt iš pirmos kuopos.“

Gegužės 14 d. apie 5 val. ryto 301-ojo bataliono 2-osios kuopos būrio vadas j. ltn. Stasys Grigaliūnas telefonu iš vokiečių atramos punkto Zielionkoje pranešė bataliono vadui, kad dvi bataliono kuopos Ašmenėlėje, nors ir atkakliai priešinamasi, baigiamos naikinti. Tos pačios dienos ankstų rytą iš Ašmenos į Ašmenėlę buvo pasiųsti vokiečių šarvuočiai, bet dėl susprogdintų tiltų ir užminuotų kelių negalėjo atvykti į pagalbą apsuptoms LVR kuopoms ir sugrįžo į Ašmeną.

Ašmenėlėje žuvusių LVR 301-ojo bataliono karių laidotuvės Ašmenoje.
Ašmenėlėje žuvusių LVR 301-ojo bataliono karių laidotuvės Ašmenoje.

Tą pačią naktį (iš gegužės 13-osios į 14-ąją) AK 13-oji brigada puolė LVR 301-ojo bataliono 3-iąją kuopą Tolminove (kuopos vadas – ltn. V. Grušas, būrių vadai – jaunesnieji leitenantai Budraitis, Juozas Kalėda ir V. Kišonas). Pirmoji vadinamųjų akovcų ataka buvo atmušta, bet antroji buvo sėkminga. Šias kautynes prisiminė buvęs bataliono 3-iosios kuopos karys L. Bungarda: „<...> Stipriausiai lenkai puolė iš tos pusės, kur gal už vieno kilometro buvo vokiečių kariuomenės bunkeriai su tanketėmis, patrankomis ir kitokiais ginklais. Tuo tarpu mes turėjome tik po labai seną prancūzišką šautuvą ir po 5–10 šovinių. Mūsų būryje buvo du kulkosvaidžiai. Po nelygios kovos, kurioje žuvo du 2-ojo būrio kariai – Šuopys ir Zuikis, – mes turėjome pasiduoti. Kiek žuvo lenkų partizanų, sunku pasakyti, nes jie susitvarkė dar patamsy.

Priešai buvo įsiutę. Jų vadams įsakius, lenkai beveik visą mūsų kuopą nurengė. Keletas tik su apatiniais baltiniais pabėgo. Vienas lenkų partizanas kalbėjo lietuviškai. Sakėsi esąs iš Šiaulių. Jis mums aiškino, kad girdi, vokiečiai lietuviams duoda tik rūbus, bet neduoda ginklų. O lenkams duoda ginklus, bet neduoda rūbų. Todėl jiems reikalinga mūsų uniforma.

Sekmadienio rytą, patekėjus saulei, atvažiavo vokiečių tanketės ir pora sunkvežimių. Mus susodino į tuos sunkvežimius, o kai kuriuos – ant tankečių, nuvežė į Ašmeną ir uždarė kino teatro salėje <...>“

Tolminovo kautynėse dalyvavo ir 3-iosios kuopos karys Pranas Baukus. Štai jo prisiminimai apie tą nelemtą naktį: „<...> staiga dangus nušvito ir į mus pasipylė šautuvų ir kulkosvaidžių ugnis. Pirmieji šūviai buvo nukreipti į mokyklą, kuri tuo metu jau buvo tuščia. Gal nuo pirmųjų šūvių žuvo mokyklos ir suolo draugas Jonas Šuopys iš Sintautų, Drulia nuo Vilkaviškio. Sunkiai sužeistas puskarininkis Znikelis prašėsi pribaigiamas. Kova vyko visą naktį – iki saulės patekėjimo. Baigėme šovinius ir turėjome pasiduoti. Būrininkui Aukštikalniui su keletu vyrų pavyko prasiveržti iš apsupimo žiedo. Jie išvengė belaisvių likimo. Gal apie du trečdalius bataliono karių pateko į lenkų rankas ir buvo nurengti iki apatinių baltinių. Lenkai labai skubiai pasitraukė, palikę dalį grobio <...>“

Lenkų partizanai užėmė Tolminovą ir esą paėmė į nelaisvę 115 plechavičiukų. Kai kurių šaltinių teigimu, mūšio Tolminove metu žuvo šeši 301-ojo bataliono 3-iosios kuopos kariai. Belaisviai buvo išrengti, nuginkluoti ir paleisti. Mūrinės Ašmenos (Ašmenėlės) ir Tolminovo puolimo metu AK brigados esą patyrė tokius nuostolius: žuvo 10, sužeista 28 akovcai. 3-iosios brigados vado G. Frugo-Ščerbieco pranešimu, kautynėse dėl Mūrinės Ašmenos (Ašmenėlės) žuvo 56, buvo sužeista 84 ir pateko į nelaisvę 196 LVR kariai. AK 3-iojoje brigadoje žuvo 8 ir dar 3 mirė nuo žaizdų, bei buvo sužeista 15 partizanų. Gelbėdamas likusias išblaškytas kuopas, LVR Kauno pulko vadas T. Vidugiris įsakė 301-ojo bataliono 4-ajai kuopai iš Mikalkonių persikelti į Ašmeną, o 310-ojo bataliono abiem kuopoms – iš Šalčininkų į Jašiūnus. Abi pastarojo bataliono kuopos tą pačią dieną sėkmingai prisijungė prie bataliono branduolio Jašiūnuose.

Antanas Martinionis savo monografijoje „Vietinė rinktinė“ rašo, kad tarp anksčiau minimų Tolminove žuvusių plechavičiukų (Jonas Šuopys, Drulia, Zuikis) vienas liudininkas pamini ir eilinį Zujų. Tačiau atliekant istorinius tyrimus paaiškėjo, kad Vaclovas Zujus nežuvo, o nuo lenkų sėkmingai pabėgo. Gal todėl kiti kariai, nematydami jo savo gretose, nusprendė, kad šis, ko gero, bus tarp žuvusiųjų. Pats V. Zujus kiek vėliau, situacijai aprimus, prisistatė LVR karininkams. Jis prisimena: „Tolminove mus užpuolė lenkų partizanai. Paryčiais jie likvidavo sargybinius, apsupo namą, kuriame ilsėjosi mūsų kuopos kariai ir, grasindami viską susprogdinti, įsakė pasiduoti. Mūsų kulkosvaidininkas pro langą bandė atsišaudyti, bet buvo nukautas granata. Tada viršila davė įsakymą pasiduoti, nes vokiečiai mums buvo davę senus I PK prancūziškus šautuvus ir tik po penkiolika šovinių – nebūtumėme sugebėję pasipriešinti. Kulkosvaidis turėjo 75 šovinius. Ko gero, vienintelis sugebėjau pabėgti, pasislėpti ir nepakliūti į nelaisvę. O vokiečiai į pagalbą negalėjo suskubti, nes AK susprogdino tiltus. Aš perplaukiau upę ir prisistačiau lietuviui karininkui. Jis mane aprūpino šoviniais. Kiek žuvo plechavičiukų, niekas tikrai nežino. Kai kas sako, kad žuvo 75. Mes tada suskaičiavome 47 žuvusius.“

Kitomis žiniomis, Mūrinėje Ašmenoje (Ašmenėlėje) žuvo 30 LVR 301-ojo bataliono karių (tarp jų ir 2-osios kuopos vadas E. Počebutas) ir apie 350 pateko į nelaisvę. Kaip įprasta, didžiausius LVR nuostolius pateikė Lenkijos istorikas Romanas Korabas-Žebrykas. Jo teigimu, žuvo 69, sužeista apie 50 ir pateko į nelaisvę 324 lietuviai. AK pusėje žuvo 12 ir buvo sužeista 23 partizanai. AK paėmė daug ginklų ir amunicijos. Į nelaisvę paimti plechavičiukai buvo išrengti iki baltinių ir paleisti Jašiūnų ir Ašmenos kryptimis.

LVR karys Vaclovas Zujus su seserimi. Fotografuota 1944 m. pavasarį Lietuvoje.
LVR karys Vaclovas Zujus su seserimi. Fotografuota 1944 m. pavasarį Lietuvoje.

Vokiečių saugumo policijos ir SD pranešimu, ankstų 1944 m. gegužės 15-osios rytą į Jašiūnus atvyko apie 90 nuvargusių, sužeistų ir išrengtų plechavičiukų iš Mūrinės Ašmenos (Ašmenėlės). Jie papasakojo, kad lenkų partizanai paimtus į nelaisvę bataliono karininkus atskyrė nuo kareivių ir kai kuriuos sušaudė. Paskui nuginkluotus plechavičiukus akovcai nuvarė iki Pavlovo kaimo (neto-li Turgelių) ir liepė eiti į Jašiūnų dvarą, ten dislokavosi vienas LVR batalionas (310-asis). Lenkų nelaisvėje buvę plechavičiukai papasakojo, kad vienas akovcų karininkas jiems pasakė kalbą ir pareiškė, kad AK Vilniaus apygardos komendantas gen. Wilk esą susitaręs su vokiečiais, Vilniaus sritis bus perleista lenkams, vokiečiai apginklavę lenkų partizanus sunkiaisiais ginklais, lenkų partizanai išvarysią visus lietuvius iš Vilniaus srities, ir, atėjus tinkamam momentui, atkeršysią vokiečiams už lenkų žudynes. Pakeliui iki Pavlovo kaimo apylinkės buvo pilnos ginkluotų lenkų partizanų.

Ašmenėlėje žuvę 301-ojo bataliono kariai buvo palaidoti Ašmenoje. S. Norvilaitis prisimena: „<...> atėję į kapines radom ilgą duobę iškastą, dugnas nuklotas eglių šakomis, šalia duobės suguldyti dvidešimt aštuoni ginklo draugai, nurengti guli apatiniuose, gerai peržiūrėjęs visi pažįstami veidai, bet pavardžių nežinau (tarp žuvusiųjų guli antros kuopos vadas kapitonas Počebutas). <...> antras, kurį gerai pažinojau antro būrio puskarininkis kulkosvaidininkas, vardo nežinau, gerai šaudė su kulkosvaidžiu į priešą, nenorėdamas trauktis pasikišo rankinę granatą po krūtine, žuvo didvyriškai. Trečią atpažinau, tai eilinis Šiparaitis nuo Kudirkos Naumiesčio <...>“

Dar nesibaigus laidotuvėms, bataliono kariai vokiečių buvo nuginkluoti ir suvaryti į Ašmenos miesto parką. 301-ojo bataliono nuginklavimo ir sulaikymo akciją 1944 m. gegužės 15 d. vykdė vokiečių SS ir policijos 16-ojo pulko policininkai. Iš Vilniaus į Ašmeną atvykęs SS ir 16-ojo pulko vadas Walteris Titelis įsakė surinkti visus Ašmenoje esančius LVR karininkus. Karininkams jis įsakė sėsti į sunkvežimius, kurie juos nuvežė į Ašmenoje įsikūrusį vokiečių divizijos štabą. Čia W. Titelis pareiškė, kad LVR daliniai yra prastai apmokyti ir kautynėms netinka. LVR Kauno pulkas bus nuginkluotas ir grąžintas į Kauną, ten bus toliau apmokomas. Kad nebūtų pasipriešinimo, LVR Kauno pulko štabo viršininkas mjr. Antanas Impulevičius, pulko adjutantas kpt. Bronius Kaupas ir jaunesnieji leitenantai S. Grigaliūnas, Jonas Dačinskas buvo paimti įkaitais. W. Titelis pagrasino: jeigu bus priešinamasi nuginklavimui, visi 4 įkaitais paimti karininkai bus sušaudyti, o pulko ir batalionų vadai atiduoti karo lauko teismui. Sukviestiems kuopų vadams W. Titelis įsakė visus ginklus ir šaudmenis palikti gyvenamosiose patalpose, o kareivius atvesti į aikštę. Kareiviai buvo suskirstyti į keturias grupes ir su vokiečių sargyba sugrąžinti atgal į kareivines. Karininkai buvo išvežti į Vilnių.

Buvęs 301-ojo bataliono štabo karininkas Andrius R. Mironas prisiminė bataliono karininkų suėmimą ir išvežimą į Vilnių: „<...> Vakare mus atvežė į Vilnių. Vorele nuvarė visus tarp dviem eilėmis išsirikiavusių ginkluotų esesininkų į didoką patalpą. Kažkas pasakė, jog tai Lietuvos banko seifo kambarys. Sienose nebeliko saugomų dėžių, nebuvo čia nei kėdžių, nei suolų, nei stalų. Visi susėdome susispaudę ant grindų. Tarp mūsų pamačiau kpt. Marcinėną. <...> Seife praleidome netrukus užėjusią naktį. Beveik niekas nemiegojo. Kautynės, neeiliniai išgyvenimai neleido akių sudėti. <...> Netrukus visus karininkus iš seifo išvedė. Vėl pakrovė it gyvulius į dengtus sunkvežimius. Kažkas pasakė, jog tų sunkvežimių ištisa vora, nes kituose vežami eiliniai savanoriai. Šitaip keliavome iki Kauno. Sunkvežimių vora buvo vienoje vietoje sustojusi, bet neilgam. Vėliau paaiškėjo, jog vienas savanoris bandė pabėgti, bet buvo sargybinio nušautas.“

LVR kariai dėvėjo vokiškas uniformas, tačiau jos buvo paženklintos išskirtiniu lietuvišku antsiuvu.
LVR kariai dėvėjo vokiškas uniformas, tačiau jos buvo paženklintos išskirtiniu lietuvišku antsiuvu.

Bataliono karys S. Norvilaitis prisiminė, kad atvykęs vokiečių karininkas pranešė, jog sulaikytieji plechavičiukai būsią pervežti į Kauną ir iš naujo apmokyti. Kitą dieną bataliono kariai iš Ašmenos sunkvežimiais buvo nuvežti į Vilnių, o iš ten į Kauną. Čia nuginkluoti LVR kariai buvo apgyvendinti Panemunės kareivinėse. Jie buvo aprengti vokiečių priešlėktuvinės artilerijos karių uniformomis. Po dienos kitos iš Panemunės kareivinių dalis plechavičiukų buvo sargybinių nuvesti į Kauno geležinkelio stotį ir traukiniu išvežti į Vokietiją (1944 m. gegužės 18 d.).

Tai buvo pirmasis į Vokietiją išsiųstas plechavičiukų ešelonas. Iki Kazlų Rūdos traukinys kelis kartus buvo staigiai sustojęs, nes kai kurie vežami lietuviai iš traukinio iššoko ir bandė pabėgti. Tarp bandžiusiųjų pabėgti esą buvo ir nušautų. Kazlų Rūdoje prie traukinio buvo prijungti dar trys vagonai su Marijampolėje suimtais plechavičiukais. Naktį traukinys atvažiavo į Kybartus. Trumpai pastovėjęs, ešelonas išvyko į Karaliaučių. Iš Karaliaučiaus traukinys per Brėmeną nuvyko į Oldenburgą (gegužės 21 d.) netoli Olandijos sienos. Čia buvo kelionės pabaiga, plechavičiukai buvo apgyvendinti Oldenburgo kareivinėse. Oldenburge lietuviai buvo kariškai mokomi ir davė priesaiką. Po dviejų Oldenburge praleistų savaičių buvę LVR kariai traukiniu buvo nuvežti į Meklenburgo žemėje esantį Giustrovo miestą. Čia jiems buvo išduoti kariniai dokumentai ir lietuviai buvo paskirstyti po įvairias aerodromų ir priešlėktuvinės artilerijos tarnybas. Kai kurie buvę 301-ojo bataliono kariai iš Lietuvos buvo nuvežti į Berlyną ir pervesti į statybos batalioną. Čia jie statė gynybinius įtvirtinimus, vėliau, 1945 m. kovo mėnesį, buvo nuvežti į Hanoverį ir čia statė aerodromą.

„Mus visus susodino į vagonus, jų duris lentomis užkalė ir traukinys pajudėjo. Galutinė stotelė – Karaliaučius. Tiesa, kai kas, išlupę vagonų grindis, bandė pabėgti. Gal kam ir pavyko, bet pagautus vokiečiai sušaudė. Karaliaučiuje mus išlaipino. Vokiečių karininkas, padedamas vertėjo, paaiškino, kad mes turėsime padėti vokiečių armijai. Dar Kaune buvome perrengti vokiškomis pėstininkų uniformomis. Ant rankovių buvo lietuviški trispalviai antsiuvai. Išskirstė po įvairius dalinius. Tame dalinyje, kur patekau, mes buvome tik du lietuviai. Iš vokiečių išsiskyrėme tik trispalviais rankovių antsiuvais, o visa kita – tiek apginklavimas, tiek maisto ir cigarečių daviniai – buvo tokie patys kaip jų. Mūsų darbas buvo dėti minas. Ten, kur vokiečiai atsitraukdavo, mes minuodavome. Buvome paskutinieji atsitraukiantys kariai. Deja, tas kitas lietuvis, kurio pavardės nebeprisimenu, pats užlipo ant minos ir susisprogdino. Vėliau mane perkėlė į aerodromų apsaugos dalinį“, – prisimena V. Zujus.

Vaclovas Zujus (dešinėje) Pikl Krou aukso kasyklose Ontarijo (Kanada) provincijos šiaurėje.
Vaclovas Zujus (dešinėje) Pikl Krou aukso kasyklose Ontarijo (Kanada) provincijos šiaurėje.

1945 m. balandžio 13 d. didžioji dalis plechavičiukų pateko į JAV kariuomenės nelaisvę ir vėliau buvo laikomi karo belaisvių stovyklose Vokietijoje ir Prancūzijoje. Kiek kitaip likimas susiklostė V. Zujui: „Karas man baigėsi Velenshafene, netoli Miuncheno. Į nelaisvę mus paėmė kanadiečių desantininkai. Jie paliko labai blogą įspūdį – atėmė laikrodžius, žiedus, žodžiu, viską, ką galėjo. Be to, tuo metu mano koja buvo skeveldros sužeista, o kanadiečių sargybiniai vis tiek mane spardydavo ir ragindavo greičiau eiti. Ypač aršus buvo vienas neūžauga seržantas. Dažnai pagalvodavau, kad kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis suraityčiau jį į ožio ragą. Deja, tada aš gi buvau belaisvis. Po trijų karo belaisvių stovykloje mėnesių man, broliams Vytautui ir Jeronimui Birštonams pasisekė iš ten pabėgti. Perplaukėme upę ir pasislėpėme pas vokiečių ūkininkus. Jie mumis labai rūpinosi: pamaitino, perrengė civilių drabužiais, žodžiu, mums pasisekė. Sykį, nusižiūrėję lietuvių civilių pabėgėlių vilkstinę, susimaišėme su jais ir taip pasiekėme pabėgėlių stovyklą Oldenburge. Toks jau buvo laimingas sutapimas, kad pabėgėlių stovyklos viršininko pareigas ėjo leitenantas Petronaitis, buvęs plechavičiukas. Jis mums davė pabėgėlių dokumentus, šitaip tapome legaliais ir apsigyvenome jų stovykloje. Bet nuotykiai tuo nesibaigė. Buvome jauni vyrai, taigi vis dažniau mūsų akys krypo į merginas – kitų pabėgėlių, buvusių aukštų Lietuvos valdininkų, dukras...

Pastariesiems tai aiškiai nepatiko. Deja, tie ponai, žinodami mūsų tikrąją padėtį, nieko geriau nesugalvojo, kaip tik paskųsti mus kanadiečių kariškiams. Taigi, vieną rytą į stovyklos kiemą įsuko kanadiečių kariškių sunkvežimis... Ir mus, tris, suėmė. Vėl atsidūrėme karo belaisvių lageryje. Bet nenurimome – po kiek laiko vėl pabėgome ir grįžome į Oldenburgo pabėgėlių stovyklą. Tačiau stovyklos viršininkas ltn. Petronaitis mums įsakmiai patarė iš Oldenburgo dingti – dar sykį apskųstiems ten mums galėjo baigtis itin blogai. Iš jo vėl gavome dokumentus, bet jau kitomis pavardėmis. Taip aš iš Vaclovo Zujaus kuriam laikui tapau Vladu Staliarūnu ir išvažiavau į Liubeko pabėgėlių stovyklą. Ten savo vardą ir pavardę susigrąžinau. Liubekas buvo palyginti netoli sovietų okupacijos zonos, todėl dėl šventos ramybės persikėliau į Kaselį. Išmaniau batsiuvio amatą, o darbo tuo nelengvu laiku netrūko. Be to, ir kito-kios veiklos prisigalvodavome – nuo futbolo iki choro.

Kai 1948 m. perkeltųjų asmenų stovyklose prasidėjo registravimas dėl emigracijos, aš ir mano draugai pasirinkome Kanadą. Man knietėjo pagaliau sutikti minėtą kanadiečių neūžaugą seržantą, kuris kadaise man, sužeistam, karo belaisvių stovykloje spardydavo į užpakalį. Aišku, čia pusiau juokai. O jei rimtai, tai pagrįstai tikėjausi Kanadoje rasti gerai apmokamą darbą. Taip ir įvyko. Tuo metu man buvo 24 metai, patiko daug sporto šakų, buvau stiprus, todėl atvykęs į Kanadą užsiverbavau dirbti aukso kasyklose. Prieš pasirašant kontraktą, reikėjo medicininės apžiūros išvadų. Sunkumų nebuvo: visus reikalavimus atitikau. Taigi, pradėjau dirbti Pikl Krou (angl. Pickle Crow, – aut. past.) aukso kasyklose Ontarijo provincijos šiaurėje. Ten buvau pirmasis lietuvis. Tuo metu patekti į Pikl Krou buvo galima tik oro keliais, taigi, jei darbas ir nepatiktų, iš ten pabėgti neįmanoma. Kai su aukso kasyklomis baigėsi kontraktas, įsidarbinau Sadbario (angl. Sudbury, – aut. past.) nikelio kasyklose, vėliau dirbau medkirčiu. Kanadoje miškų daug, tai medžius kirtau iki pensijos. Galiausiai apsigyvenau Albertos provincijoje, Stratmore (angl. Strathmore, – aut. past.) miestelyje netoli Kalgario.“

Vaclovas Zujus mirė 2018 m. balandžio 30 d. Kalgaryje.

Privačių kolekcijų nuotr.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"