Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Lietuviškos PSYOPS: propaganda prieš šimtmetį (III dalis)

 

Tarpukariu lietuvių vykdytos propagandos trečia kryptis buvo prieš lenkus. Lietuvos ir Lenkijos konfliktas tęsėsi beveik du dešimtmečius, tada buvo naudojamos visos įmanomos priemonės: diplomatinės, karinės, ekonominės ir propaganda arba psichologinės operacijos. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, lenkai neatsisakė minties išplėšti savo teritorijas iki buvusių Unijos laikais. 

Lietuvių troškimą eiti savarankišku keliu lenkai laikė istoriniu nesusipratimu. Jau 1918 m. Lenkijos valstybės vadovo Józefo Piłsudskio aplinkoje buvo rengiamas federacijos kūrimo projektas. Nepriklausomybės kovų laikotarpiu prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai dėl Vilniaus, kurį lenkai laikė raktu į abiejų valstybių federaciją. 1919 m. Suvalkų krašte lietuviai kovojo su lenkų partizanais, kuriuos rėmė reguliarioji kariuomenė. Įsikišus Tautų Sąjungai, Lenkija buvo priversta sienų klausimą spręsti derybomis. 1920 m. spalio 7 dieną buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Vilnius atiteko Lietuvai. Tačiau spalio 9 d. neva sukilęs (iš tiesų Lenkijos remiamas) generolas Lucjanas Żeligowskis užėmė Vilnių ir ėmė veržtis gylyn į šalį, bet prie Širvintų ir Giedraičių patyrė pralaimėjimus.

Kartais lenkai vaizduoti kaip žiurkės, vagiančios maistą (Vilnių) iš sandėliuko.

Vėl įsikišus Tautų Sąjungai buvo nustatyta demarkacijos linija, o L. Żeligowskis užgrobtas teritorijas pavadino Vidurio Lietuvos Respublika. 1922 m. balanžio mėnesį Lenkijos Seimas Varšuvoje iškilmingai inkorporavo Vilniaus kraštą į Lenkiją. Prasidėjo abiejų konfliktuojančių valstybių propagandinis karas, kurio tikslas buvo diskredituoti priešininką tarptautinėje bendruomenėje.

Lenkus išgąsdinę atsišaukimai

Diplomatinėje erdvėje Lietuvai sekėsi prasčiau, kadangi šalis dar nebuvo pripažinta daugelio valstybių, o Lenkija turėjo išskirtinį Prancūzijos palaikymą. Štai kaip rašoma šaulių atsišaukime: „Tautų Sąjungos Kontrolės Komisija tyčiojasi iš mūsų valdžios, užgauna ir įžeidžia mus ne tik kaipo tautą, bet ir kaipo žmones.“ Bet nusileisti lietuviai neketino. Literatūros skyriaus viršininkas į Užsienio reikalų ministeriją nusiuntė brošiūros „Lenkų raštas į lietuvius brolius“ pavyzdį ir rekomendavo ją nusiųsti Romos popiežiui „kaipo pavyzdį išnaudojimo lenkais tikybinių jausmų politiniams tikslams.“

Brošiūros, skrajutės, plakatai ir atsišaukimai buvo pagrindiniai psichologinio karo ginklai. Po Vilniaus krašto okupacijos Literatūros skyriaus Propagandos sekcijos spausdintos produkcijos užsakymai išaugo šimtus kartų. 1920 m. lapkričio mėnesio įsakymu Nr. 90 Valstybinėje spaustuvėje buvo užsakyta 15 000 egz. atsišaukimų „Bracia Zolnierze“ („Broliai kareiviai“),

70 000 atsišaukimų „Zolnierze“ („Kareiviai“), 70 000 atsišaukimų „Do zolnierzy polskich“ („Lenkų kareiviams“), 25 000 atsišaukimų „Lietuvi, sukrusk į žygį“. Per artimiausius mėnesius užsakymų mastai nemažėjo. Spausdintą produkciją platino Propagandos sekcijos instruktoriai per užverbuotus padėjėjus, agitatorius, taip pat padedami vietinių gyventojų. Ypač efektyvus buvo atsišaukimų platinimas iš orlaivių. Tokių atsišaukimų kokybei buvo skiriamas didelis dėmesys, jie buvo spausdinami ant spalvoto popieriaus, kas tuo metu buvo didelė prabanga. Iš orlaivių platinamos skrajutės buvo tokios efektyvios, kad gen. L. Żeligowskis lietuvius apskundė Tautų Sąjungos komisijai ir Lietuva buvo dėl to įspėta. Propagandos sekcijos spausdinama produkcija buvo orientuota vidinei Lietuvos auditorijai, visuomenei sutelkti ir nukreipta prieš lenkų karius, skirta okupuotų kraštų žmonėms.

Propagandos įvairovė

Lietuvių visuomenei skirti produktai pasižymėjo didele įvairove. Jie varijavo nuo oficialių valdžios pareigūnų pasi-sakymų ir nurodymų iki įvairių to meto įvykių interpretacijų. Lenkams užėmus Vilniaus kraštą, buvo išleista daug brošiūrų ir atsišaukimų, skirtų Lietuvos visuomenei prieš lenkus, pastarieji buvo pristatomi kaip didžiausia grėsmė nepriklausomai Lietuvai, mobilizuoti. Reikia pripažinti, kad net tokios valstybinės institucijos kaip Literatūros skyriaus Propagandos sekcija grėsmės akivaizdoje leido sau laisvai interpretuoti istoriją ir manipuliuoti faktais.

Atsišaukime „Lietuvi, sukrusk į žygį“ rašoma: „Prieš penkis šimtus metų nusilpusi Lenkija prisimeilino prie Lietuvos. Mūsų protėviai savo krauju apgynė ties Žalgiriu lenkus nuo baisaus vokiečių kalavijo. Maža to, iš didelio pasitikėjimo žmonėmis, per savo neatsargumą ir lėtumą mūsų tėvai leido lenkui susikrauti pačioj Lietuvos paširdėj sau gūžtą.“

Šioje srityje lenkai neatsiliko ir savo visuomenei pristatydavo kitą įvykių interpretaciją, palankią Lenkijai. Lietuvių platinami atsišaukimai savo sąranga buvo panašūs į straipsnius: įvadas į istoriją arba bendras situacijos pristatymas, įvykių seka, priežasčių pasekmių analizė (kodėl taip įvyko ir kas iš to), detalios instrukcijos, ką reikia daryti (stoti į kariuomenę, remti karius, nebendradarbiauti su okupantais, siųsti informaciją apie priešą ir pan.). Ir visa tai buvo apipinta patriotiniais šūkiais, emocijas žadinančiomis frazėmis, pvz., „Dabar mes esame kur kas tvirtesni nei pernai ir priešą turime tik vieną, paskutinį!... Tat stokime visi ne žodžiais, bet darbais į šventajį Tėvynės Gynimo darbą.“

Kadangi Lietuva tuo metu buvo žemdirbių kraštas, valdžia ypač stengėsi sutelkti kaimo žmones. Valstiečiai buvo bežemiai arba mažažemiai, o privačiose rankose (daugiausia lenkų dvarininkų) buvo sutelkta 26 proc. valstybės teritorijos, iš kurios – 43 proc. dirbamos žemės ir 70 proc. miškų. Atsišaukime

„Lietuvos vyrai, į savanorius!“ rašoma: „Štai dabar įsiveržė į Lietuvą dar vienas priešas – lenkai. Veda juos į Lietuvą ir padeda jiems sulenkiejusieji Lietuvos dvarininkai, norėdami apsaugot savo dvarus nuo padalinimo valstiečiams ir darbininkams.“ Buvo teigiama: jei lenkai laimės, sugrįš baudžiavos laikai. Nuo baudžiavos panaikinimo buvo praėję apie 60 m., taigi kaimo žmonės bent iš pasakojimų žinojo, ką reiškė ponų valdžia. Visiems kovų už Lietuvos nepriklausomybę dalyviams buvo žadami žemės sklypai, o atsišaukimuose, brošiūrose lenkų ir lietuvių dvarponiai buvo pagrindinis blogio įvaizdis, pvz., atsišaukime „Ginkimės nuo lenkų!“ rašoma: „Ar atmenat baudžiavos gadynę, kada mūsų tėvai dvaruos buvo kankinami, ant šunų mainomi? Jei neapsiginsime nuo lenkų, vėl pas mus baudžiava bus, nors ir kiek kitokia.“

Tautinių mažumų korta

Abi valstybės ypač išnaudojo tautinių mažumų kortą. Visuomenių vaizduotę kaitino pranešimai apie represijas, švietimo įstaigų uždarymą, tautinių mažumų persekiojimą. Tiek lietuviai, tiek lenkai stengėsi pateikti oponentus kaip agresorius, budelius, visuomenės bei moralės normų nepaisančius nusikaltėlius. Štai kaip rašoma lietuvių atsišaukime „Laisvos Lietuvos piliečiai, žinokite, ką lenkai okupantai daro!“: „Areštavo ir prikankino daugybes žmonių. Areštavo ir mušė ypač vyrus, net seniukus 70 metų. Mušė ir kankino mergaitę 10 metų. Daug moterų išgėdino, o Marijoną Steckevičaitę užmušė už tai, kad pasisakė lietuvė esanti, ne lenkė!..“

Lenkai savo vidinei auditorijai leido pranešimus apie lietuvių nusikaltimus prieš lenkų mažumas.

Siekiant pakelti visuomenės moralę daug dėmesio buvo skiriama pergalių viešinimui, ypač akcentuotos pilietinės iniciatyvos, jaunimo indėlis, pvz., atsišaukime „Susirūpinkime piliečiai“ rašoma: „Daugelis mūsų abejojo, ar begali ką padaryti visuomenė. Štai neseniai pasklido žinia, kad lenkų raiteliai atsidūrė apie Kėdainius ir arti Panevėžio. Mūsų jaunimas drąsiai stojo į kovą ir drauge su mūsų kariuomene išvijo plėšikų pulkus. Ypač pasižymėjo Raguvos ir Traškūnų jaunimas, kurs savo krauju apgynė Panevėžį...“ Gausiai buvo leidžiami informaciniai pranešimai, pvz. „Instrukcija rūbams rinkti“ ragino piliečius remti kariuomenę, pranešime „Lietuvos piliečiai“ buvo aprašyta priešų šnipų veikla ir pateikti detalūs nurodymai:

„1. Neleistinas dalykas platinti, žodžiu ar raštu melagingas paskalas, kurios drumsčia gyventojų ūpą, kiršina vienus prieš kitus, stumia valstybę vargan.

2. Visa, kas neturėtų būti mūsų priešams žinoma, apie karinį, politinį ar ekonominį šalies gyvenimą, turi būti laikoma paslaptyje.

3. Skleidžiančius melagingas žinias, ar visokius priešų agitatorius ir agentus kiekvienas pilietis privalo sulaikyti ir atiduoti Vyriausybės žiniai.“

Lenkų kariams skirtuose atsišaukimuose buvo akcentuojama bendra istorinė praeitis, bendras tikėjimas ir lyginami panašumai. Štai kokie sugretinimai lenkų kalba leistame atsišaukime „Broliai legionieriai“: „Mes ir jūs – esame tie, kurie praleidžia gyvenimus fabrikuose, kasyklose – žemdirbių vaikai, vaikai skurdo ir negerovės – šiandien esame kariais. Mes Lietuvos armijos, jūs Lenkijos. Ir mes ir jūs nešame savo kraują, sveika-tą ir gyvybę į mūšio lauką. Ar negaila jums, broliai, ginant lenkų ponų turtus Lietuvoje, lieti savo ir mūsų kraują? Kai jūs apgauti savo vadų puolate, mes privalome gintis.“ Buvo teigiama, kad lenkų kariai tapo apgaulės ir manipuliavimo aukomis, kad lenkų ponai ir generolai juos išnaudoja, o vėliau jie bus palikti likimo valiai: „Ir štai jūs, vedami turtingų ponų, ateinate kovoti su darbininkais ir valstiečiais, kurie myli savo žemę, kaip ir jūs mylite savąją. Kaip ir jums buvo nemalonus bolševikų antpuolis, taip ir mums nereikalinga ši okupacija. Jie bando jūsų rankomis užgrobti Lietuvą, o po to ir Latviją. Jeigu nepavyks, tai ką padarysi: vienas kitas tūkstantis žuvusiųjų, tūkstantis sužeistų, invalidų nesugebančių dirbti, – tai paprasti kasdieniniai dalykai.“

Buvo leidžiami atsišaukimai neva parašyti pačių lenkų karių. Juose buvo raginama nutraukti brolžudišką karą, kurį pradėjo savanaudiškų tikslų turintys turtingieji: „Mus apgavo! Mums buvo sakyta, kad einame į Vilnių išvaryti bolševikus, kurie turėjo ten slėptis už lietuvių kariuomenės nugarų, smogėme lietuviams, išmetėme iš Vilniaus, bet bolševikų neradome. O mes tiek savo ir svetimo kraujo praliejome.“

Didelis dėmesys buvo skiriamas okupuotų kraštų gyventojams, žmonės buvo raginami nebendradarbiauti su okupantais, vengti mobilizacijos, gadinti ginklus arba jungtis prie lietuvių. Buvo prašoma kantrybės ir žadamas greitas išvadavimas. Ypač buvo akcentuojama sunki okupuotų kraštų ekonominė padėtis, piešiamos niūrios ateities perspektyvos valdant lenkams. O Lietuva buvo pristatoma kaip pažangi ir klestinti valstybė.

„O, Vilniaus nepamiršk, lietuvi!“

Po 1922 m. Vilniaus krašto prijungimo prie Lenkijos (to Lietuva niekada nepripažino) valstybių santykiai liko įtempti, galiojo karo padėtis. Lietuvos valdžia atsisakė užmegzti diplomatinius santykius su lenkų vyriausybe. Nutrūko ekonominiai ryšiai, buvo perkasti keliai, išmontuoti geležinkeliai, įsigaliojo draudimas bendrauti telefonu ir paštu. Lietuvių pasuose būdavo įrašas „Galioja visose valstybėse, išskyrus Lenkiją“.

Okupuotas Vilniaus kraštas lietuviams tapo kultiniu simboliu, buvo raginama telkti visas jėgas ir atgauti šią teritoriją. Kūrėsi įvairios organizacijos, iš kurių svarbiausia buvo Vilniaus vadavimo sąjunga (VVS), pradėjusi veikti 1925 metais. Ši organizacija propagavo Vilniaus krašto atgavimo idėją, leido žurnalą „Mūsų Vilnius“, rinko lėšas remti Vilniaus krašto lietuvių draugijas ir mokyklas, leido leidinius ir atsišaukimus, o jų šūkiai „O, Vilniaus nepamiršk, lietuvi!“ ir „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ tapo tautos patriotizmo išraiška. 1938 m. organizacija vienijo apie 27 000 narių.

Brošiūros, skrajutės, plakatai bei atsišaukimai buvo pagrindiniai psichologinio karo ginklai. Po Vilniaus krašto okupacijos Literatūros skyriaus Propagandos sekcijos spausdintos produkcijos užsakymai išaugo šimtus kartų.

1926 m. pradėjo veikti Kauno radiofonas. Buvo suvokta, kad radijas yra puiki psichologinio karo priemonė. Trumposios arba vidutinės radijo bangos sklido toli ir nepaisė valstybių sienų. Vos po metų nuo radijo veikimo pradėta kartą per savaitę transliuoti laidą „Vilniaus pusvalandis“. Vėliau rengiamų laidų trukmė vis ilgėjo, o transliacijų diapazonas plėtėsi. Per radiją universitetų dėstytojai skaitydavo paskaitas, vykdavo spaudos apžvalgos, buvo skaitomi ištisi straipsniai, transliuojami Vyriausybės pasisakymai. 1928 m. pradėta rengti radijo laida lenkų kalba. Radijas buvo ne tik švietimo ir kultūrinimo priemonė, bet ir formavo visuomenės nuomonę apie pagrindinius vidaus ir užsienio politikos įvykius, kūrė neigiamą Lenkijos ir lenkų įvaizdį.

Laidose buvo pasakojama apie sunkią Vilniaus krašto gyventojų padėtį, mokytojų persekiojimus, pvz., „kaip mokytojus šunimis pjudo ir duobėse pūdo“. Savo ruožtu lenkai nuo 1928 m. transliavo „Lietuviškas valandėles“ – pasakojo apie žiauriausius lenkų persekiojimus Lietuvoje. Žymiausi to meto radijo laidų vedėjai buvo lietuvybę pasirinkęs Andrius Rondomanskis ir lenkas Józefas Ostrowskis. Tarp jų kildavo tikros propagandinės dvikovos.

Įvaizdžių karas

Dar reikėtų paminėti įvaizdžių arba stereotipų karą. Termino „stereotipas“ autorius – amerikiečių mokslininkas Valteris Lipmanas. Jo apibūdinimas toks: „Vaizdai mūsų galvose arba kokio nors reiškinio atspindys žmonių sąmonėje.“ Svarbią vietą šiame stereotipų kare užėmė abiejų pusių spaudoje naudotos karikatūros. Pasak lenkų mokslininko ir publicisto Tomašo Šarotos, karikatūros – tai informacijos tipas, kuris itin svarbus tiriant tautos stereotipus, „tiksliau pasakius, vizualinius vaizdinius, veikiančius atitinkamų visuomenių ir tautų sąmonę, taigi iš-reiškiančius egzistuojantį požiūrį, nuomonę ir emocinį nusiteikimą“. Lietuviai leido daug periodinių satyrinių leidinių: „Ragutis“, „Garnys“, „Spaktyva“, „Vapsva“, Lenkijoje populiarūs buvo „Mucha“, „Szopka“ ir pan.

Karikatūrose dažnai buvo naudojama animalizacija, kai tautai ar žmonių grupei priskiriami visuotinai suprantami gyvūnų bruožai. Lietuvių karikatūrose Lenkija dažnai vaizduota kaip plėšrus baltas erelis, kartais naudotas žalčio su konfederate (lenkų tautinė kepurė su keturkampiu viršumi) įvaizdis arba hidros su lenkų lyderių galvomis, ryjančiomis Lietuvą. Taip pat lenkams buvo klijuojami kiaulių, rūpūžių, šunų epitetai. Žymus dailininkas Petras Rimša Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) užsakymu sukūrė plakatą, kuriame vaizduojama kiaulė su konfederate, ponišku monokliu ir persijuosusi Lenkijos vėliava.

Kartais lenkai vaizduoti kaip žiurkės, vagiančios maistą (Vilnių) iš sandėliuko. Vienoje karikatūroje Lenkija buvo vaizduojama kaip nepatraukli senmergė, kuri vejasi jaunuolį (Lietuvą) šaukdama „Noriu unijos“.

Lenkų karikatūrose lietuviai vaizduoti kaip primityvūs laukiniai, dažniausiai avintys vyžas, apsisiautę kailiais, rankose laikantys kuokas. Kažkas panašaus į lenkų viduramžių istoriko Jano Długoszo vaizduotus žemaičius. Kartais Lietuva buvo piešiama kaip maža, pikta, rėksminga neūžauga, norinti parodyti savo galią. Animalizuojant lietuviai vaizduoti kaip skalijantys šunėkai, lokiai arba asilai. Taigi satyros ir stereotipų metodais į kolektyvinę abiejų tautų sąmonę įsismelkė oponento, kaip priešo, įvaizdis.

◆ ◆ ◆

Apibendrinus visus tris publikuotus straipsnius, norisi pasidžiaugti, kad lietuviai nuo pat savo šalies Nepriklausomybės atkūrimo įvertino psichologinių operacijų (propagandos) privalumus ir taikė gerai suplanuotas bei nuoseklias kampanijas. Iš pradžių didžiausias krūvis teko Lietuvos kariuomenės Literatūros skyriaus Propagandos sekcijai, kuri turėjo remti karines operacijas, šviesti šalies visuomenę. Vėliau radosi pilietinių iniciatyvų, prie propagandinės veiklos jungėsi intelektualai, mokytojai.

Didelis indėlis į propagandinę kovą buvo tokių organizacijų kaip LŠS, VVS. Buvo greitai įsisavinamos ir praktiškai pritaikomos naujausios technologijos: per paskaitas naudojami projektoriai, vaizdinė dokumentika; brošiūros, atsišaukimai buvo spausdinami ant kokybiško, kartais net spalvoto, popieriaus, išnaudotos radijo galimybės. Pats žodis „propaganda“ neigiamą atspalvį įgavo po II pasaulinio karo, todėl tarpukariu net valstybinės institucijos siejo save su propagandine veikla. Šis reiškinys tuomet buvo suprantamas kaip ir mūsų dienomis, tai rodo tarpukariu rašytas mjr. L. Drungos paskaitų konspektas „Priešo propaganda taikoma kariams“.

Principai išliko tie patys, tiesiog dėl technologijų plėtros yra daugiau priemonių ir galimybių

Jame propaganda apibūdinama taip: „Propagandai panašios yra dvi lygiagretės: agitacija ir reklama. Agitacija naudojama vidaus ir luomų politikoje, iškelti ar smukdyti kurią nors vienaip ar kitaip įsitikinusią žmonių grupę. Reklama daugiausiai vartojama prekyboje. Propaganda nuo jų skiriasi didesniu nuoseklumu. Jos tikslas – paveikti viešąją nuomonę.“

Daugelis tuomet taikytų psichologinio karo priemonių naudojamos ir mūsų dienomis: konfliktuojančios valstybės kovoja dėl įvaizdžio ir stengiasi diskredituoti oponentą tarptautinėje bendruomenėje, stengiasi paveikti priešiškas, draugiškas, taip pat neautralias auditorijas, kuria stereotipus (fašistai, vatnikai ir pan.). Principai išliko tie patys, tiesiog dėl technologijų plėtros yra daugiau priemonių ir galimybių.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, privačių kolekcijų nuotr., tarpukario Lietuvos spaudos karikatūros

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"