Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Lietuvis, išgelbėjęs du popiežius ir suteršęs Vatikano reputaciją

 
2018 01 15 9:42
Vyskupas Marcinkus (kairėje) ir popiežius Jonas Paulius II.
Vyskupas Marcinkus (kairėje) ir popiežius Jonas Paulius II. wikipedia.org nuotraukos

Šiandien sukanka 96 metai nuo tos dienos, kai gimė vyskupas Paulius Kazimieras Marcinkus. Lietuvių kilmės amerikiečių dvasininkas paliko bene ryškiausią ir kontroversiškiausią lietuvišką pėdsaką moderniojoje Vatikano istorijoje.

Iš pradžių šlovintas, kaip didvyris, išgelbėjęs popiežiaus gyvybę, vėliau vyskupas Marcinkus dar labiau išgarsėjo dėl to, kad į nešvarias finansines machinacijas įvėlė Vatikano banką.

Emigranto vaikas

Pauliaus Marcinkaus tėvas Mykolas į JAV persikėlė 1914 metais, baimindamasis, kad prasidėjus Didžiajam karui bus paimtas į Rusijos kariuomenę. Pirmiausiai Mykolas Marcinkus atvyko į Pitsburgą (Pensilvanija), tačiau šiame mieste neužsibuvo ir persikėlė į Fondiulaką, Viskonsino valstijoje, kur dirbo pusbrolio ūkyje. Galiausiai Mykolas Marcinkus persikraustė į Siserą, Ilinojaus valstijoje, kur praleido visą likusį gyvenimą, daugiau nei 30 metų dirbęs langų plovėju.

Paulius Kazimieras – ketvirtasis vaikas Marcinkų šeimoje – gimė 1922 metų sausio 15 dieną. Jaunasis Paulius Marcinkus pasirinko dvasininko kelią. Baigęs Arkivyskupo Quigley‘aus parengiamąją semiariją ir Šventosios Marijos ežero seminariją, 1947 metų gegužės 3 dieną Paulius Marcinkus buvo išventintas į kunigus Čikagos arkidiecezijoje. Du metus praleidęs Šventosios Kristinos ir Šventojo Kryžiaus parapijose pietų Čikagoje, 1949 metais Paulius buvo paskirtas į arkidiecezijos santuokų tribunolą, kuris svarstė skyrybų prašymus.

Paulius Marcinkus - vienas aukščiausiai Vatikane iškilusių JAV katalikų dvasininkų.
Paulius Marcinkus - vienas aukščiausiai Vatikane iškilusių JAV katalikų dvasininkų.

Į Romą

1950 metais Paulius Marcinkus pradėjo studijas Grigaliaus universitete Romoje. Studijų metais jis jau gaudavo įvairių pavedimų iš Vatikano, o baigus mokslus 1953 metais Pauliui Marcinkui pasiūlyta pasilikti Vatikane. Tuo metu taip pat užsimezgė dvasininko karjerai didelę įtaką darysianti draugystė su kardinolu Giovanniu Battista Montiniu, kuris 1963 metais tapo popiežiumi Pauliumi VI.

Mokslus Romoje Paulius Marcinkus tęsė diplomatijos mokykloje ir 1955 metais išvyko dirbti į Vatikano nunciatūrą Bolivijoje, o po keturių metų – Kanadoje. Jo pareigos atitiko ambasados sekretoriaus rangą.

Įgijęs diplomatinio darbo patirties, 1959 metais Paulius Marcinkus grįžo į Vatikaną. Šie metai žymėjo ir didžiausio pakilimo Pauliaus Marcinkaus karjeroje pradžią. Ganėtinai pramokęs italų kalbos, Paulius Marcinkus ėmė vertėjauti popiežiui Jonui XXIII, o po pastarojo mirties, senas bičiulis popiežius Paulius VI paskyrė Paulių Marcinkų vyriausiu italų – anglų kalbų vertėju. Be to, jis vertėjavo ir ispanų bei lietuvių kalbomis ir pasižymėjo, kaip gabus popiežiaus užsienio vizitų rengėjas. 1969 metais jis tapo Hortos arkivyskupu ir Romos Kurijos sekretoriumi.

Popiežiaus sargybinis

Tačiau labiausiai Paulių Marcinkų išgarsino ne lingvisto ar administratoriaus gabumai. Aukštas, atletiškai sudėtas dvasininkas, mėgstantis tenisą ir golfą, tapo popiežiaus asmens sargybiniu ir Vatikane pelnė labiau gangsterių gaujai pritinkančią „Gorilos“ pravardę.

Paulius Marcinkus išgarsėjo, kaip jokių autoritetų nepaisantis popiežiaus sargas, be galo atsakingai vykdantis savo pareigas ir kartais besielgiantis tiesiog prasčiokiškai grubiai. 1969 metais jis beveik sukėlė tarptautinį skandalą, kai neleido JAV Slaptosios tarnybos (atsakingos už prezidento apsaugą, – aut. past.) darbuotojams dalyvauti pontifiko susitikime su Vatkiane apsilankiusiu prezidentu Richardu Nixonu. Pasak kai kurių liudininkų pasakojimų, popiežiaus sargybinis rėžė apstulbusiems Slaptosios tarnybos agentams: „Duodu jums 60 sekundžių nešdintis lauk arba galėsite aiškintis prezidentui, kodėl popiežius šiandien jo negalės priimti“.

Popiežiaus sargybinio bei apsaugos vado darbas iš tiesų buvo susijęs su tikrais pavojais. 1979 metais Italijos pareigūnams atlikus kratas komunistuojančios teroristinės grupuotės „Raudonosios brigados“ narių namuose, rasti dokumentai, byloję, kad kairieji teroristai rengė pasikėsinimą į Pauliaus Marcinkaus gyvybę.

Pasaulinę šlovę Paulius Marcinkus pelnė 1970 metais, kai sustabdė popiežių Paulių VI puolusį, peiliu ginkluotą Bolivijos dailininką, pontifiko vizito Filipinuose metu. Ta pati situacija pasikartojo 1982 metų rugsėjo 26 dieną. Po popiežiaus Pauliaus VI mirties, lietuvių kilmės vyskupas ir toliau rūpinosi popiežiaus saugumu. Jonui Pauliui II lankantis Fatimoje (Portugalija), jį užpuolė durtuvu apsiginklavęs nestabilios psichikos kunigas Juanas Maria Fernandezas y Krohnas. Paulius Marcinkus pats sustabdė užpuoliką.

Vatikano bankininkas

Sustabdęs pasikėsinimą į popiežiaus gyvybę Paulius Marcinkus tapo garsenybe, tačiau dažniausiai jo pavardė siejama ne su šiuo įvykiu, o su kitomis svarbiomis pareigomis, kurios vyskupui pelnė anaiptol ne gerą vardą. Nors visiškai neturėjo patirties finansų srityje, 1971 metais jis tapo Religinių reikalų instituto, geriau žinomo Vatikano banko vardu, vadovu. Šios pareigos vyskupo Marcinkaus vardą ilgam susiejo vien su kaltinimais dalyvavus finansinėse aferose, susijusiose su fiktyviomis paskolų sutartimis ir nusikaltėlių pinigų plovimu.

Jau 1973 metais Paulių Marcinkų jo biure Vatikane apklausė JAV federalinis prokuroras Williamas Aronwaldas ir Teisingumo departamento Organizuoto nusikalstamumo ir reketo skyriaus šefas Billas Lynchas. JAV teisėsaugą domino galimas Pauliaus Marcinkaus dalyvavimas 14,5 milijonų dolerių vertės vertybinių popierių kontrabandoje iš JAV į Vatikaną 1971 metais. Vyskupas pateko į JAV teisėsaugos akiratį, tiriant vienos tarptautinės nusikalstamos grupuotės veiklą. Paulius Marcinkus tuo metu pareiškė, kad keliamus įtarimus vertino rimtai, tačiau nepakankamai pagrįstais, kad siekdamas apsaugoti save, jis galėtų pažeisti Vatikano banko konfidencialumo nuostatas. JAV teisėsauga tuo metu nusprendė, kad tęsti Pauliaus Marcinkaus bylos pagrindo nebuvo.

Tuo vyskupo Marcinkaus nemalonumai nesibaigė. 1982 metų liepą Europos spaudoje kilo didžiulis skandalas dėl finansinių machinacijų, susijusių su Ambrosiano banko (tuo metu stambiausias privatus bankas Italijoje) žlugimu ir Pauliaus Marcinkaus vardas sušmėžavo pirmuose laikraščių puslapiuose. Paulius Marcinkus formaliai buvo Ambrosiano banko užjūrio padalinio vadovu. Šis padalinys buvo registruotas „ofšorinėje“ zonoje Bahamų salose.

Žiniasklaidos tyrimai atskleidė Pauliaus Marcinkaus ryšius su neskaidriu finansininku (kurį laiką buvusiu Ambrosiano banko vadovu) Roberto Calviu, per kurį suspažino su kitu finansininku Michele‘iu Sindona. Pastarasis garsėjo ryšiais ir nešvariais sandoriais su italų mafija. Žiniasklaida taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Robertas Calvis buvo masonų ložės „P2“ narys – neįprasta kompanija aukštas pareigas užimančiam Vatikano dvasininkui.

Kaltinimai Pauliui Marcinkui niekada nepateikti, tačiau įtarimų, kad Vatikano banko vadovas įsivėlė į tamsias aferas vis daugėjo. 1971 metais buvo nužudytas galimus Vatikano banko ir mafijos ryšius tyręs žurnalistas Mino Pecorellis, o 1982 metais Londone buvo rastas po tiltu Blackfrier pakartas Robertas Calvis. 1986 metais Italijos kalėjime nusižudė Michele‘is Sindona.

1987 metais Milano magistratas buvo išdavęs Pauliaus Marcinkaus arešto orderį ir nors dvasininkas areštuotas nebuvo, prasidėjo gana rimtas Vatikano konfliktas su italijos teisėsaugos institucijomis. Pats vyskupas Marcinkus ir du jo padėjėjai kurį laiką net nekėlė kojos iš Vatikano, baimindamiesi, kad Italijos teritorijoje bus sulaikyti. Dėl tos pačios priežasties vyskupas Marcinkus nebegalėjo lydėti popiežiaus kelionių užsienyje metu.

Ginčai baigėsi, kai Italijos Kasacinis teismas, remdamasis 1929 metų Laterno sutartimi, nusprendė, kad aukščiausi Vatikano hierarchai nepavaldūs Italijos teisei.

Skandalų krečiamas Vatikano bankas, skirtingais vertinimais, patyrė nuo 200 iki 500 milijonų dolerių nuostolių, o vadovavimą jam perėmė samdomų profesionalių finansininkų taryba. 1989 metais bankas sutiko išmokėti apie 200 milijonų dolerių apgautiems Ambrosiano banko kreditoriams, nors Paulius Marcinkus atvirai kritikavo šį sprendimą. 1989 metais Paulius Marcinkus atsistatydino iš banko vadovo posto.

Vyskupo darbą tyrę žurnalistai ne kartą teigė, kad nors Paulius Marcinkus veikiausiai iš tiesų buvo įsivėlęs į mafijos finansines operacijas, jam vadovaujant, Vatikano bankas iš mažai kam žinomos ir nereikšmingos Vatikano žinybos virto rimta finansine institucija. Daugelio nuomone, būtent tai ir paskatino teisėsaugos domėjimąsi šio banko veikla.

Pauliaus Marcinkaus pasisakymai apie šį skandalą leidžia manyti, kad savo pareigas banke jis vertino taip pat rimtai ir pragmatiškai, kaip ir pontifiko apsaugą. 1986 metais jis pasakė bene garsiausią savo frazę, atspindinčią jo požiūrį į tai, kaip derėjo tvarkyti Vatikano banko reikalus: „Kai mano darbuotojai išeis į pensiją, jie tikėsis gauti pensiją. Negaliu jiems pasakyti: aš sumokėsiu jums 400 Sveikų Marijų“.

Paulius Marcinkus visada neigė jam mestus kaltinimus, bet prisipažino manęs, kad istorija jį prisimins, kaip "piktadarį".
Paulius Marcinkus visada neigė jam mestus kaltinimus, bet prisipažino manęs, kad istorija jį prisimins, kaip "piktadarį".

Vyskupo palikimas

1990 metais Paulius Marcinkus grįžo į Čikagą, o netrukus persikraustė į Sansitį Arizonoje, kur 2006 metų vasario 20 dieną pasimirė, būdamas 84 metų. Jis niekada viešai neaptarinėjo Vatikano banko skandalo ir neatsakinėjo į žurnalistų klausimus apie Ambrosiano banką arba jo velionį finansinį partnerį Robertą Calvį. Tik vieną sykį jis pripažino, kad galbūt klydo dėl patirties stokos: „ankstesnė mano, kaip finansininko patirtis apsiribojo sekmadieninių aukų surinkimu“.

Vyskupo pavardę linksniavo ir sąmokslų teorijų kūrėjai, neapsiriboję kaltinimais finansiniais nusikaltimais. Žurnalistas Davidas Yallopas knygoje „Dievo vardu“ apkaltino Paulių Marcinkų dalyvavus sąmoksle nužudyti popiežių Joną Paulių I. Esą vos 33 dienas popiežiumi išbuvęs Jonas Paulius I ketino „išvalyti“ Vatikano finansus ir todėl buvo nužudytas. Davidas Yallopas taip pat pažėrė kaltinimų, kad Vatikano bankas pelnėsi ryšių su mafija dėka. Žurnalistas viešai yra pavadinęs Paulių Marcinkų „sukčiumi ir nusikaltėliu“.

Italijoje vis dar nebaigta Roberto Calvi žmogžudystės byla. Paulių Marcinkų ne kartą ketinta kviesti liudyti, tačiau to taip ir nepadaryta. Vyskupas taip pat nei karto nebuvo apklaustas dėl žiniasklaidoje jam keltų kaltinimų pinigų plovimu ir naudojimusi pareigomis, pridengiant Roberto Calvio „ofšorines“ kontoras.

2006 metais JAV pastatytas režisieriaus Paulo Winarskio monospektaklis „Marcinkus“. Vyskupo personažai taip pat sukurti 2002 metų italų filme „Dievo bankininkai“ (Roberto Calviui žiniasklaidos duota pravardė) ir garsiosios Francio Fordo Coppolos trilogijos „Krikštatėvis“ trečiojoje dalyje. 1986 metais pastatytame italų filme „Tėvo vardu“ Paulių Marcinkų vaizduojantis personažas net rengė sąmokslą nužudyti SSRS vadovą Jurijų Andropovą.

Įvairūs šaltiniai skirtingai vertina Pauliaus Marcinkaus asmenybę ir jo veiklą Vatikano banke. Vieni teigia, kad vyskupas atliko savo pareigą ir siekė bet kokia kaina užtikrinti Vatikano interesus, kiti – kad jis buvo ciniškas karjeristas. Tačiau veik visi šaltiniai sutaria, kad istorijoje Pauliaus Marcinkaus vardas visada bus labiausiai siejamas su žala, kurią jis padarė Vatikano reputacijai. Tiesa, net ir aršiausi kritikai pripažino, kad tikintieji apie Paulių Marcinkų gerai atsiliepė visose parapijose, kuriose jam teko darbuotis.

Išvykdamas iš Romos, Paulius Marcinkus neslėpė nusivylimo: „Neabejoju, kad mane prisimins, kaip piktadarį iš Calvio aferos“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"