Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Lietuviai Jungtinėje Karalystėje prieš 100 metų: integracija

 
Po karo lietuviai raginti eiti į taikos demonstracijas visoje JK ir taip pristatyti save ir atkurtą Lietuvą./Wikipedia.org nuotrauka. 
Po karo lietuviai raginti eiti į taikos demonstracijas visoje JK ir taip pristatyti save ir atkurtą Lietuvą./Wikipedia.org nuotrauka. 

Lietuviai, į Jungtinę Karalystę emigravę XX a. pr., dažnai buvo laikomi kitų tautybių atstovais arba atvykėliais iš negirdėtos šalies: ko tikėtis, kai tėvynė neegzistuoja pasaulio žemėlapiuose, todėl pasakojimus apie kilmę lydėdavo nesusipratimai ir kuriozai. Tačiau ano meto spauda liudija ir tai, kad mūsiškių žinios apie vietinius irgi buvo nepagirtinos.

Ankstesniuose straipsniuose jau minėjome, kad tūkstančiai lietuvių – pirmoji emigracijos banga – į JK atvyko XIX a. 2-oje p. ir XX a. pr., jie bėgo nuo nepritekliaus ir gimtąsias vietas užėmusios Rusijos imperijos nešamų negandų.

„Anglų supratimas apie Lietuvą menkas“, – 1915 m. konstatavo JK lietuvių leidžiamas laikraštis „Išeivių draugas“.

Panašu, kad britams tai buvo pirmoji pažintis su tokia šalimi kaip Lietuva, kuri tuo metu neegzistavo ir tik siekė Nepriklausomybės. Dėl to atvykėliai buvo vadinami lenkais, rusais ar tiesiog imigrantais, lietuvių lyderiai spaudoje ragino kuo daugiau kalbėti apie atsikūrimo siekiančią valstybę, nesigėdyti prisistatyti šios tautos atstovais.

„Anglų supratimas apie Lietuvą menkas“, – 1915 m. konstatavo JK lietuvių leidžiamas laikraštis „Išeivių draugas“.

Tačiau lietuviams sunkiai sekėsi ne tik skleisti garsą apie save, bet ir pažinti vietos gyventojus. Tai, kas šiandien vadinama integracija, prieš šimtmetį, atrodo, vyko kur kas sunkiau nei šiandien, nors galima įžvelgti bendrų bruožų su dabartimi.

Suartino karas

1918-ųjų vasarą, kai Lietuva jau buvo nepriklausoma valstybė ir vis labiau skynėsi kelią į pripažinimą tarptautinėje bendruomenėje, JK lietuvis A. Kriaučiūnas nutarė tautiečiams iš arčiau pristatyti anglus. Jautėsi juos pažinęs, mat Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo Anglijos kariuomenėje ir šios šalies interesus petys petin gynė su jos piliečiais.

Negi nepažinsi žmogaus, su juo praleidęs baisiausią gyvenimo etapą?

„Mes, lietuviai, daugiausiai pasijuokdavome iš anglų kareivių, sakydami ale kam jie verti tie anglų kareiviai, ana ve rusai tai bent kareiviai, druti, dideli, vienas rusas 10 anglų su kumščia užpumpytų <...>

Anglus palyginus su rusais, man rodos, jau tokią nuomonę galima išnešti. Vienas kad ir menkas bet labiau išlavintas anglas lengvai gali apeiti ir drutą, bet blogai išlavintą rusą“, – savo nuomone apie svetimšalius dalijosi A. Kriaučiūnas, britų armijoje praleidęs 5 mėnesius ir dalyvavęs ne viename mūšyje („Išeivių draugas“ Nr. 23 (219), 1918 m. birželio 8 d.) .

Lietuvis savo rašiniu britus pristato ne kaip jėga, bet protu pasižyminčius žmones, sugebančius pasinaudoti moderniausiais to meto išradimais, plačiai juos pritaikyti.

Pabrėžiamos moralinės vertybės, pagarba tradicijoms. Taip pat lietuviams anais laikais dar negirdėta darbininkų drąsa ginti savo teises ir spausti reikalavimais darbdavius.

„Britanijoj streikų netrūksta niekad, ypač daug jų dabar. Matomai varoma smarki agitacija už streikų kėlimą. Tie streikai ant kiek jie pavyksta-tankiai atneša šiek tiek pelno streikuojantiems darbininkams“, – pranešė „Išeivių draugas“ 1918-ųjų spalio 5-ąją (Nr. 40/236).

Žinoma, lietuviai suskubo pasinaudoti ir seniausios pasaulio demokratijos teikiamais pranašumais ir pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui bandė dar kartą pristatyti save britams: 1918 m. gruodžio 7-ąją tautiečiai viešai pakviesti dalyvauti taikos demonstracijoje – geresnės progos net negalėjo būti.

Kvietė tūkstančius lietuvių

Nors ano meto išeivijos šviesuoliai taikliai įvertino taikos demonstracijas kaip progą priminti britų visuomenei apie lietuvius, abejojo, kiek jų susirinks.

„Klausimas, ar lietuviai taikos paminėjimui dalyvaus tose iškilmėse ar džiaugsme? Ką darys, kaip prisidės Škotijos lietuviai, ir Anglijos lietuviai. Juk lietuvių Didžios Britanijos ribose gyvena apie 12 000!“ – skelbė „Išeivių draugas“.

Tame pačiame numeryje subtiliai užsiminta, kad, norint būti gerbiamam svetimoje šalyje, reikia gerbti ir jos tradicijas bei žmones, kitaip kažin ar pavyks pritapti, kitaip tariant, integruotis į vietos visuomenę. Lietuviai neakivaizdžiai paraginti nepasirodyti kaip tamsuoliai.

„Vargiai atrasi daug lietuvių Škotijoj ir Anglijoj, kurie nenorėtų taikos iškilmėse ar atskirai ar sykiu su visais šios šalies gyventojais pasirodyti. Jei tokių neišmanėlių rastus, tai jie pasirodytų esą juodais tamsuoliais. Jie nenorėtų nei pagerbti nei tų kritusių karėj, kurie dėl geresnės ateities kariavo, nei pasirodytų gerais pyliečiais, pagarbos ir užuojautos vertais iš tos šalies žmonių, su kuriais gyvena.

Lietuviai skundžiasi ir teisingai, kad lietuvių nieks neatskiria nuo kitų tautų: lenkų, žydų ir tt. Kas iš tikrųjų kaltas? Patys lietuviai kruvon paimti. Ko verti tą ir turi!

Lietuvių <...> pasirodymas kaip lietuviai čionai gyvena. Bet nereikia norėti, kad užkarto mums atiduotų ir pripažintų tą, kas mums priklauso tie, kurie mus taip mažai pažįsta ir žino“, – sunkią integracijos proceso pradžią pateikė laikraštis, parodęs, kad norint pripažinimo nereikia jo laukti rankų sudėjus.

Proga priminti Lietuvos Nepriklausomybę

Minėtai demonstracijai besiruošiant sulaukta nemažo JK lietuvių susidomėjimo, tautiečiai raginti suaukoti bent 50–100 svarų sterlingų priemonėms, kurių reikia doram tautos prisistatymui iškilmių metu.

O pinigų reikėjo tikrai gražiam planui įgyvendinti: pagal organizatorių sumanymą, lietuviai demonstracijoje turėjo išsiskirti iš minios: būti apsirengę tautiniais drabužiais ar bent naudotų jų motyvus, rankose neštis mažas Lietuvos vėliavėles, merginos į plaukus įsirišti geltonos, žalios ir raudonos spalvų kaspinėlius.

„Klausimas, ar lietuviai taikos paminėjimui dalyvaus tose iškilmėse ar džiaugsme? Ką darys, kaip prisidės Škotijos lietuviai, ir Anglijos lietuviai. Juk lietuvių Didžios Britanijos ribose gyvena apie 12 000!“ – skelbė „Išeivių draugas“.

„Išpultų turėti didelį gražų Lietuvos vytį ir nešti vėliavos pavydale. Lietuvos vėliava graži, daili.

Be abejonės, tos iškilmės ir viešas pasirodymas išvestų lietuvius aikštėn anglų akyse, paskelbtų lietuvių mintį, norus, pageidavimus, o tas nemažai atgarsintų lietuvių tautišką judėjimą. Kitos panašios progos netik mes, bet ir vaikų vaikai neturės“, – skelbė „Išeivių draugas“ karui jau pasibaigus ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"