Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Lenkijos veiksnys kuriant Lietuvos valstybę

 
2018 07 13 12:00
Józefas Piłsudskis su lenkų legiono karininkais Voluinėje. 1916-ųjų pavasaris./ipsb.nina.gov.pl nuotrauka
Józefas Piłsudskis su lenkų legiono karininkais Voluinėje. 1916-ųjų pavasaris./ipsb.nina.gov.pl nuotrauka

Tęsdami pasakojimų apie ankstyvąjį Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį ciklą, šįkart atkreipsime dėmesį į vienos svarbiausių Pirmosios Lietuvos Respublikos problemų – santykių su Lenkija – genezę.

Šia tema rašomos mokslinės disertacijos ir šimtų puslapių apimties monografijos, tad savaime suprantama, jog čia pavyks aptarti tik nedidelę dalį šios problematikos. Lietuviškoje erdvėje įprasta svarstymus apie dvišalius santykius pradėti nuo Lietuvos valstybės perspektyvos, ir tai visiškai natūralu.

Puikiai suprasdamas, kad Lietuvos Vyriausybė, kaip vėliau surimuos Petras Vaičiūnas, be Vilniaus nenurims, Jozefas Pilsudskis tikėjosi, kad tai privers lietuvius derėtis dėl bendros abiejų valstybių ateities.

Tačiau nesuprasdami lenkiško konteksto, vargu ar galime visiškai suvokti šiuos procesus. Tad prieš pradėdami analizuoti 1917–1920 metų įvykius pažvelkime, kokia buvo Lenkijos situacija Didžiojo karo akivaizdoje.

Lenkijos fenikso prisikėlimas

„Dievo žaislas“ – tokią metaforą Lenkijos istorijai apibūdinti pasirinko britų istorikas Normanas Daviesas. Lenkija niekaip nebuvo susijusi su Pirmojo pasaulinio karo priežastimis, o ir karas pirminiame etape jai nežadėjo beveik nieko, nebent frontų slinktis ir galbūt tuščius imperatorių pažadus.

Kitaip nei Lietuva, kurios didžioji dalis teritorijos atiteko Rusijos imperijai, Lenkija po trečiojo padalijimo atsidūrė trijų skirtingų imperijų – Rusijos, Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos – įtakoje.

Tai turėjo daugybę pasekmių. Pavyzdžiui, Vokietijoje, laikomoje pirmąja pasaulyje gerovės valstybe, susirūpinta socialine apsauga ir švietimu, todėl neraštingų lenkų ten buvo itin mažai (tiesa, dėl to jie lengviau germanizavosi).

Tuo metu likusioje Lenkijos dalyje gyventojų neraštingumas siekė 80 proc. ir net daugiau. Išskyrus nebent didžiausius miestus, visos trys imperijos į Lenkiją žvelgė kaip į absoliučią periferiją, todėl didesnių investicijų ten taip pat nebūta.

XIX amžiaus antroje pusėje įvyko ir demografinis sprogimas: didėjo gimstamumas bei susidarė darbo jėgos perteklius, todėl nuo 8-ojo XIX amžiaus dešimtmečio prasidėjo masinė emigracija, daugiausia – į JAV. Reikia pažymėti, kad Lenkijos išeivių bendruomenė buvo itin aktyvi Pirmojo pasaulinio karo metais ir, ko gero, buvo vienas veiksnių, nulėmusių palankų prezidento Woodrow Wilsono požiūrį į Lenkiją.

Lenkų inteligentija, dėl objektyvių priežasčių buvusi kur kas gausesnė nei lietuvių, dar gerokai iki karo pradžios puoselėjo nepriklausomos, nacionalinės valstybės idėjas.

Tačiau buvo akivaizdu, kad vieni lenkai jos neišsikovos: reikėjo kurios nors didžiosios valstybės paramos. Tačiau kur pasukti, jei visos trys imperijos, bandydamos sustiprinti savo įtaką regione ir pelnyti lenkų palankumą, ėmė siūlyti vis didesnes nuolaidas?

Dėl Lenkijos teritorijos padalijimų lenkai atsidūrė ir skirtingose kariuomenėse: N. Davieso duomenimis, 1916 metais kariaujančiose kariuomenėse tarnavo 1,9 mln. lenkų. 450 tūkst. jų per karą žuvo, o iš viso nukentėjo apie milijonas.

Tokios aplinkybės karo metais lėmė didžiulį lenkų susiskaldymą: 1914 metais Krokuvoje įkurtas Aukščiausiasis tautinis komitetas, siekiantis suvienyti visus Lenkijos nepriklausomybės šalininkus Austrijos globoje. Austrijai pavaldūs buvo ir pirmieji Józefo Piłsudskio batalionai.

Tuo pačiu metu analogišką tikslą – tik jau su Rusijos vėliava – Varšuvoje iškėlė Romano Dmowskio šalininkai. Tuo metu lenkų kairieji didžiausia kliūtimi krašto savarankiškumui laikė būtent Rusiją.

Svarbios buvo ir lenkų išeivių organizacijos JAV, Didžiojoje Britanijoje bei Šveicarijoje – kiekviena jų turėjo atskirą požiūrį į Lenkijos ateitį. Savo globoje išlaikyti lenkus stengėsi ir imperatoriai. Pavyzdžiui, 1916-ųjų lapkričio 5 dieną Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperatoriai paskelbė bendrą manifestą, deklaruojantį laisvos Lenkijos sukūrimą.

Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne du vienas po kito ėję įvykiai: vasario revoliucija Rusijoje ir JAV įsitraukimas į karą. Žlugus Rusijai, buvusios šios sąjungininkės, raginamos JAV, jau galėjo aiškiai paremti Lenkijos siekius.

1918-ųjų sausį paskelbus garsiuosius JAV prezidento W. Wilsono keturiolika punktų, tryliktas jų skelbė apie „suvienytą, nepriklausomą ir autonomišką Lenkiją, turinčią laisvą, neribotą priėjimą prie jūros“. Tai reiškė, kad Rusijai pasitraukus iš politinio horizonto, didžiausia Lenkijos nepriklausomybės prieše liko Vokietija (ir vis labiau byranti Austrija-Vengrija).

1918-ųjų gruodžio 12 dieną Lenkijos premjeras Jędrzejus Moraczewskis pareiškė, kad lenkams derėtų tiesiog užimti Lietuvą ir taip sukurti „įvykusį faktą“.ipsb.nina.gov.pl nuotrauka
1918-ųjų gruodžio 12 dieną Lenkijos premjeras Jędrzejus Moraczewskis pareiškė, kad lenkams derėtų tiesiog užimti Lietuvą ir taip sukurti „įvykusį faktą“.ipsb.nina.gov.pl nuotrauka

Karui baigiantis, susikūrė ir Lenkijos Respublika, kurios Nepriklausomybės diena laikoma 1918-ųjų lapkričio 11 diena. Tai siejama su neabejotinai ryškiausia Lenkijos tarpukario politine figūra – J. Pilsudskiu ir jo valdžios susiformavimu.

Tik 1918 metų lapkričio 10 dieną iš kalėjimo paleistas J. Pilsudskis jau lapkričio 14-ąją rankose laikė beveik visus Lenkijos valdžios svertus.

„Lygiai kaip Leninas Petrograde prieš metus, Pilsudskis „rado valdžią gulinčią gatvėje“. Kai jis pasilenkė jos paimti, iš karo pelenų po kojom pakilo lenkiškas feniksas“,– rašė N. Daviesas. Nuo šios dienos svarbiausia Lietuvos ir Lenkijos santykių figūra tapo J. Pilsudskis.

Išdraskyti unijiniai sentimentai

„Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra jau vienas neišskiriamas vienalytis kūnas, taip pat viena bendra neišskiriama valstybė, kuri iš dviejų valstybių ir tautų susidarė ir susijungė į vieną“, – skelbė 1569 metų liepos 1 dieną pasirašytos Liublino unijos tekstas.

Nors po ilgų derybų ir buvo sukurta bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybė, tačiau jos laikinumas ir kitos priežastys lėmė, kad pastarasis unijos punktas – sujungti abi tautas į vieną – neliko įgyvendintas.

Vis dėlto kalbant apie Lietuvos ir Lenkijos santykius net ir XX amžiaus pradžioje, norisi atsispirti nuo ilgalaikės, šių laikų sąvokomis kalbant, „strateginės partnerystės“, kuri neišvengiamai paliko didžiulių sentimentų tarp abiejų tautų šviesuomenės.

Net ir susikūrus nacionalinėms, atskiroms Lietuvos ir Lenkijos valstybėms, abiejose pusėse būta inteligentų (dažniausiai vadinamųjų krajovcų), puoselėjančių tam tikrą nostalgiją unijinei abiejų valstybių praeičiai bei tikinčių bendra abiejų valstybių ateitimi: Mykolas Romeris, Tadas Vrublevskis, Stanislovas Narutavičius, Liudvikas Abramowiczius, Jozefas Mackiewiczius ir kiti.

Generolas Lucjanas Żeligowskis 1919 metais, Lenkijos kariuomenei išstūmus bolševikus iš Vilniaus.Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotrauka
Generolas Lucjanas Żeligowskis 1919 metais, Lenkijos kariuomenei išstūmus bolševikus iš Vilniaus.Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotrauka

Kita vertus, ilgalaikė bendra istorija turėjo ir kitokių pasekmių: lietuvių savimonėje buvimas bendroje valstybėje su Lenkija buvo tapatinamas su savasties praradimu, o lenkai į lietuvius žvelgė kaip į savotiškus mažesniuosius brolius, kuriuos, esant reikalui, galima ir paauklėti.

Tačiau ne tik tarp „krajovcų“ aptinkame palankaus požiūrio į Lietuvą ir jos valstybingumą apraiškų, tiesa, dažnu atveju bendros valstybių unijos kontekste. Štai 1917 metų gegužę (JAV jau įsitraukus į karą!) Varšuvoje Lenkijos politinių partijų atstovai priėmė deklaraciją, kuria skelbiama: „Politinės partijos ir judėjimai (...) reikalauja, kad buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės taip pat būtų nepriklausoma valstybė.

Romano Dmowskio projektuose Lietuvai geriausiu atveju žadėta autonomija.upload.wikimedia.org nuotrauka
Romano Dmowskio projektuose Lietuvai geriausiu atveju žadėta autonomija.upload.wikimedia.org nuotrauka

Lenkija nepalenkiamai sieks atnaujinti ryšius su nepriklausoma Lietuva būdama tvirtai įsitikinusi, kad, abiem valstybėms savanoriškai ir taikiai susijungus, Lietuvoje gyvenančioms tautoms – lietuviams, lenkams, baltarusiams – bus užtikrinta visų visuomenės sluoksnių nacionalinė, kultūrinė ir ekonominė raida.“

Kitame dokumente – 1918-ųjų lapkričio 7 dienos Liublino vyriausybės manifeste rašoma: „Lenkus, gyvenančius buv. Lietuvos Kunigaikštystės žemėse, raginame, kad broliškai sutardami su lietuvių ir baltarusių tautomis jie siektų atkurti Lietuvos valstybę jos senosiose istorinėse ribose.“

Sunku pasakyti, ką tiksliai galėtų reikšti tas draugiškas, broliškas sugyvenimas, atspindėtas minėtose deklaracijose, tačiau greičiausiai vienaip ar kitaip orientuotasi į buvusios unijos atkūrimą. Istorikų teigimu, nuo pat Lenkijos valstybės kūrimosi pradžios (dar karo metais) požiūris į Lietuvą buvo dvejopas.

Anksčiau išvardytus dokumentus galima laikyti vadinamosios federalinės linijos iliustracijomis: atkurti nepriklausomą Lenkijos valstybę, o tada susitarimais su Lietuva, Baltarusija ir Ukraina bus galima sudaryti bendrą politinį darinį.

Antroji stovykla – vadinamoji inkorporacinė – su R. Dmowskiu priešakyje propagavo idėją, kad Lenkija besąlygiškai turėtų prisijungti tas teritorijas, kuriose lenkai sudarė daugumą ar net didesnes mažumas. Taip jų taikinyje atsidūrė ne tik Vilniaus kraštas, bet ir Vakarų Baltarusija, Ukraina ar net Latgala. R. Dmowskio projektuose Lietuvai geriausiu atveju žadėta autonomija.

Lenkijos okupacinė kariuomenė žygiuoja Vilniaus A. Mickevičiaus gatve (Gedimino pr.). XX a. 3-4 dešimtmečiai.miestai.net nuotrauka
Lenkijos okupacinė kariuomenė žygiuoja Vilniaus A. Mickevičiaus gatve (Gedimino pr.). XX a. 3-4 dešimtmečiai.miestai.net nuotrauka

Šiek tiek mįslinga buvo paties J. Pilsudskio laikysena. Nors ilgą laiką jis buvo artimas Lenkijos socialistų partijai (PPS), atrodo, kad į Lietuvą jis žvelgė specifiškai, nesitapatindamas su PPS puoselėtomis federalinėmis idėjomis.

Jo tekstuose ir kalbose gausu dviprasmybių, nutylėjimų, žaidimų žodžiais, iš kurių matyti, kad J. Pilsudskis buvo įsitikinęs, jog geriausiai Lietuvos interesams atstovautų jis pats. Apskritai, lenkų istorikai J. Pilsudskio diplomatijos idėjas, visą politiką Rytuose yra pavadinę prometėjizmu.

Šios laikysenos reikšmę įvertino ir lietuvių istorikas Algimantas Kasparavičius: „Prometėjiškas Pilsudskio užmojis Lenkiją sustiprinti Lietuva ar bent pirmajai dovanoti antrosios istorinę sostinę ir tokiu būdu sugrąžinti modifikuotą Abiejų Tautų Respublikos „aukso amžių“ paskatino ilgametį ir nevienareikšmį Lietuvos ir Lenkijos konfliktą.“

Santykių atšalimas ir realioji politika

Apie lietuvių ir lenkų diplomatų apsižodžiavimus ir nesutarimus Paryžiaus taikos konferencijoje pakalbėsime kitą kartą, o dabar susitelksime į labiau apčiuopiamus politinius rezultatus – konfliktą dėl Vilniaus bei nepavykusį POW (lenk. Polska Organizacja Wojskowa – lenkų slaptos karinės organizacijos) perversmą.

1918-ųjų pabaigoje Lietuvai grėsusi bolševikų invazija palietė ir Lenkiją: sovietinės vadovybės nurodymu bolševikų kariuomenė turėjo atsiimti po 1917 metų suirutės prarastas teritorijas Vakaruose. Tuo metu Lietuvos likimas Europos politiniame žemėlapyje dar anaiptol nebuvo faktas, tad svarstyta pasinaudoti susidariusia padėtimi. 1918-ųjų gruodžio 12 dieną Lenkijos premjeras Jędrzejus Moraczewskis pareiškė, kad lenkams derėtų tiesiog užimti Lietuvą ir taip sukurti „įvykusį faktą“.

Stepono Batoro universiteto inauguracija.1919 m.gidas.mb.vu.lt nuotrauka
Stepono Batoro universiteto inauguracija.1919 m.gidas.mb.vu.lt nuotrauka

1919-ųjų sausį bolševikai jau buvo Vilniuje ir čia išsilaikė iki balandžio, kai juos išstūmė lenkų kariuomenė. Ta proga J. Pilsudskis paskelbė kreipimąsi į buvusios LDK gyventojus, kuriame buvo teigiama, kad 140 metų trukęs engimo laikotarpis baigiasi – tai užtikrins čia atvesta lenkų kariuomenė, atliksianti tik tvarkdario vaidmenį: „Noriu suteikti Jums galimybę išspręsti tautinius ir tikybinius vidaus reikalus taip, kaip patys norėsite, be jokios prievartos ar spaudimo iš Lenkijos.“ Vilniuje buvo įvesta civilinė valdžia, kuri, atsižvelgdama į lenkišką gyventojų daugumą, aiškiai palaikė J. Pilsudskio liniją. Istorikų teigimu, nuo 1919-ųjų balandžio būtent Vilniaus klausimas ir tapo pagrindinis, nulėmęs dvišalius santykius.

Vilnius tapo koziriu J. Pilsudskio rankose: puikiai suprasdamas, kad Lietuvos Vyriausybė, kaip vėliau surimuos Petras Vaičiūnas, be Vilniaus nenurims, tikėjosi, kad tai privers lietuvius derėtis dėl bendros abiejų valstybių ateities. Be to, jis daug vilčių dėjo ir į Lietuvoje gyvenančius lenkus.

Tačiau derybos strigo, o kitaip ir būti, ko gero, negalėjo – lietuvių požiūriu, lenkų kariuomenės buvimas Vilniuje buvo invazija į Lietuvos teritoriją. Jau gegužės 8 dieną įvyko pirmieji abiejų valstybių karinių dalinių susišaudymai ties Vieviu.

Matydama, kad susitarti su Lietuvos Vyriausybe nepavyks, Lenkijos valdžia ėmė rengti POW perversmą, o šiam žlugus griebėsi vadinamosios apsupimo taktikos.

Netrukus atsirado ir dar vienas konflikto taškas – Seinai ir Punskas, į kuriuos pretenzijas reiškė abi valstybės. Tarpininkauti konfliktui bandė Antantės atstovai. Jie braižė demarkacijos linijas, kurių nei viena neatlaikė – kildavo nauji susirėmimai, iš esmės Lietuva ir Lenkija kariavo.

Matydama, kad susitarti su Lietuvos Vyriausybe nepavyks, Lenkijos valdžia ėmė rengti POW perversmą. Šiam žlugus – griebėsi vadinamosios apsupimo taktikos: imta gerinti santykius su visais Lietuvos kaimynais, ypač – Latvija, tikintis, kad taip bus galima paveikti lietuvius. Esant tokiai padėčiai, įtampa kilo ir visuomenėje, senosios simpatijos dar labiau blėso: tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje per visą spaudą pasirodė eilės propagandinių, kaimynus niekinančių tekstų. 1919-ųjų spalio 13 dieną J. Pilsudskis iškilmingai atidarė Stepono Batoro universitetą Vilniuje, tuo gestu vėl suerzindamas lietuvius – Lietuvos sostinėje atidaromas lenkiškas universitetas!

POW narių (bylos buvo iškeltos net 117 asmenų) teismas. 1920-ųjų gruodis.Centrinio valstybės archyvo nuotrauka
POW narių (bylos buvo iškeltos net 117 asmenų) teismas. 1920-ųjų gruodis.Centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Atskiro rašinio vertas ir Sovietų Rusijos vaidmuo vykstant šiam konfliktui, tačiau šįkart užteks akcentuoti, kad tai buvo bene vienintelė valstybė, suinteresuota konflikto dėl Vilniaus krašto užšaldymu. Dėl šios priežasties, kaip rodo istoriko Zenono Butkaus tyrimai, trečiajame dešimtmetyje sovietai finansavo jau opozicijoje atsidūrusių tautininkų spaudą: Antanas Smetona ir Augustinas Voldemaras kategoriškai prieštaraudavo bet kokio kompromiso Vilniaus klausimu paieškoms.

Konfliktas tai įkaisdavo, tai atšaldavo, tačiau rezultatų vis nebuvo. Po 1920 metų spalio 7 dienos Suvalkų taikos sutarties, turėjusios normalizuoti abiejų šalių santykius, vyko generolo Lucjano Żeligowskio invazija – ji sustabdyta ties Širvintomis ir Giedraičiais. Tačiau ir tai nebuvo joks sprendimas – iki pat 1938 metų Lietuva ir Lenkija neturėjo jokių diplomatinių santykių.

Perversmo galimybė Lietuvoje

Kaip jau minėta, J. Pilsudskio planuose figūravo ne tik diplomatija ir kariuomenė – svarbiu įtakos svertu laikyti Lietuvoje gyvenę lietuviai. Dar 1915 metais Lietuvoje slapta ėmė veikti POW, tačiau jos veikla svarbi tapo tik nuo 1918 metų pabaigos, kai POW pasiekė Kauną. Iš pradžių organizacija apsiribojo savotiška mobilizacine veikla: suvienyti aktyvią lenkų visuomenės Lietuvoje dalį, kuri galėtų pasitarnauti kovose su bolševikais ar atlikti tam tikras misijas Lietuvoje. Svarbų vaidmenį čia suvaidino iš tarnybos Rusijoje į Vilniaus kraštą sugrįžę lenkai. 1919-ųjų sausio 1–5 dienomis POW iš esmės turėjo valdžią Vilniuje, kol juos išvijo bolševikų divizijos. Vėliau POW ėmė skleisti propagandą ir dezinformaciją, nukreiptą prieš Lietuvos Vyriausybę – esą ji provokiška, neatstovauja Lietuvos gyventojų interesams ir t. t.

O galiausiai Varšuvoje buvo suformuluota ir perversmo idėja: nuversti Lietuvos Vyriausybę ir suformuoti naują, prolenkišką. 1919-ųjų liepos mėnesį Kauno skyriams duodamas nurodymas būti pasirengusiems, rugpjūtį POW Kauno apygarda jau turėjo 435 narius. Pagal Varšuvoje parengtą POW perversmo planą, jis turėjo įvykti Kaune, naktį į rugpjūčio 29-ąją, į pagalbą pasikvietus lenkų kariuomenę. Kariniu diktatoriumi numatyta paskirti generolą Silvestrą Žukauską, premjeru – Vasario 16-osios akto signatarą Stanislovą Narutavičių. Surinkti ir kitų, tariamai prolenkiškų, „patikimų“ žmonių sąrašai – čia aptinkame ir Mykolą Romerį, ir Oskarą Milašių, ir Mykolą Biržišką. Vis dėlto pirminis planas nebuvo įgyvendintas, sukilimas nukeltas į rugsėjo 1 dieną, tačiau, matyt, ši informacija pasiekė ne visus narius. Naktį į rugpjūčio 29-ąją Kauno apylinkėse buvo nupjaustyti telegrafo stulpai, kai kur – išardyti geležinkelio bėgiai, aidėjo šūviai, užpulti sargybos punktai.

Tai buvo ženklas Lietuvos Vyriausybei sunerimti – jei sukilimas būtų buvęs geriau koordinuotas, nežinia, kaip viskas galėjo pasibaigti. Prasidėjo įtariamųjų suiminėjimas – skirtingais duomenimis, suimta nuo 200 iki 400 žmonių, tiksliai nežinant, ar tai POW narys, ar ne. Reikėjo tikslingesnės informacijos, norint galutinai likviduoti perversmininkų pavojų – nepaisant areštų, rugsėjo 17 dieną vadinamieji poviakai vėl gavo įsakymą rengtis sukilimui. Šįkart tikėtasi, kad jei sukilėliai Kauną savo rankose išlaikytų bent penkias valandas, į miestą įsiveržtų Lenkijos kariuomenė ir sutvarkytų formalumus. Čia pirmą kartą Lietuvos žvalgyba šventė didžiulę pergalę, kurią garantavo agentės Elzos – Marcelės Kubiliūtės – darbas.

Lietuvos žvalgybos agentė Marcelė Kubiliūtė gavo informacijos apie lenkų rengiamą perversmą. Taip už atitinkamą atlygį Lietuvos tarnybų rankose atsidūrė 66 POW narių sąrašas. Lietuvos mokslų akademijos archyvo nuotrauka
Lietuvos žvalgybos agentė Marcelė Kubiliūtė gavo informacijos apie lenkų rengiamą perversmą. Taip už atitinkamą atlygį Lietuvos tarnybų rankose atsidūrė 66 POW narių sąrašas. Lietuvos mokslų akademijos archyvo nuotrauka

Kaip viena pirmųjų Lietuvos kontržvalgybininkių ji 1919 metais buvo palikta dirbti Vilniuje. Tuo metu vos 21-erių M. Kubiliūtė sugebėjo užmegzti ryšius su lenkų kariuomenėje dirbančiu cenzoriumi Petru Vrublevskiu. Šis M. Kubiliūtei prasitarė turįs informacijos apie lenkų rengiamą perversmą ir galįs ją perduoti už atitinkamą atlygį. Taip Lietuvos tarnybų rankose atsidūrė 66 POW narių sąrašas, kuriuo remiantis buvo suimta beveik visa Kauno apygardos vadovybė. Sužlugus ir antram perversmui, net 117 asmenų buvo iškeltos bylos.

Nevienodos konflikto pasekmės

Tai – tik nedidelė dalis Lietuvos ir Lenkijos santykių tarpukariu istorijos, apie kurią dar tikrai bus progos pakalbėti. Pabaigoje norėtųsi akcentuoti kelis dalykus. 1917–1918 metais tarp jų būta dvišalės draugystės ar net sąjungos šalininkų, tačiau tam sukliudė keli veiksniai. Visų pirma, kuriantis nacionalinėms valstybėms, reikšmingai lietuvių inteligentijos daliai mintis eiti į bet kokią sąjungą su Lenkija atrodė atgrasi, savotiškas anachronizmas.

Nepadėjo net ir J. Pilsudskio laikysena. Beje, jis, teoriškai deklaruodamas palankumą Lietuvai, savo rankose turėdamas įtakos svertų, rezgė intrigas, kenkiančias Lietuvos Vyriausybei: tai buvo ir manipuliacijos Vilniaus krašte, ir POW perversmas, ir L. Zeligowskio maištas. Į Lietuvą J. Pilsudskis nežiūrėjo kaip į lygiavertę partnerę, todėl ir lietuviams buvo sunku ieškoti kompromisų.

Vis dėlto Lietuvai tokia istorijos raida buvo nepalyginti skaudesnė nei Lenkijai. Lietuvių dėl tariamo prolenkiškumo dažnai skeptiškai vertinamas britų istorikas N. Daviesas savo knygos skyrelyje apie Lenkiją tarpukariu konfliktą su Lietuva dėl Vilniaus pamini vos keliomis eilutėmis. Be to, net ir tose eilutėse jis privelia faktinių klaidų, kurios erzina lietuvių skaitytojus. Vis dėlto jis gana adekvačiai įvertino šio konflikto reikšmę Lenkijai – tai buvo tik kelių eilučių vertas tarpukario Lenkijos istorijos etapas, kai Vilnius tapo Pirmosios Lietuvos Respublikos svarbiausia problema.

Nepavykus susitarti, Lietuva prarado kur kas daugiau. Ji neteko ne tik istorinės sostinės, potencialios sąjungininkės, bet ir Vakarų valstybių diplomatų buvo nuolat spaudžiama derėtis.

Dėl šio konflikto 4-ajame dešimtmetyje žlugo ir bet kokie kolektyvinio saugumo projektai Rytų Europoje. Kaip vaizdžiai apibūdina A. Kasparavičius, „Lietuvos diplomatija tapo panaši į tarp Rytų ir Vakarų klajojantį liūdnojo vaizdo riterį – ideologiškai (tautiškai) patvarų, juridiškai pažeidžiamą ir fiziškai silpną tarptautinio teisingumo ieškotoją“. Šio konflikto įšaldymas buvo naudingas tik dviem valstybėms – tuometinei Sovietų Rusijai, o nuo 4-ojo dešimtmečio – nacistinei Vokietijai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"