Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Lenkija, 1980-ieji: pilietinis pasipriešinimas

 
Streikas laivų statykloje buvo ilgo antikomunistinio judėjimo pradžia. Gdanskas, 1980 m. rugpjūtis.
Streikas laivų statykloje buvo ilgo antikomunistinio judėjimo pradžia. Gdanskas, 1980 m. rugpjūtis.

Nuo tada, kai Lenkija buvo priversta pasukti „šviesaus komunizmo rytojaus“ link, šalies ekonomika pradėjo tolygiai silpnėti dėl žaliavų tiekimo Sovietų Sąjungai (SSRS) ir didelių išlaidų specialiosioms tarnyboms. 1970 m. gruodžio mėnesį Lenkijoje ypač drastiškai pakilo maisto produktų kainos. Prasidėjo streikų ir protestų banga, kuri buvo nuslopinta policinėmis priemonėmis. 

Streikininkai nuvertė komunistinės Lenkijos jungtinės darbininkų partijos (LJDP) pirmąjį sekretorių Władysławą Gomułką. Į jo vietą stojo Edwardas Gierekas. Jis paėmė dideles paskolas Vakarų Europoje. Ekonomika pradėjo augti, bet dėl socialistinio planavimo neefektyvumo padėtis vėl ėmė blogėti. Pradėjo trūkti produktų. „Žmonės turėjo keltis 3–4 valandą ryto, kad užimtų eiles parduotuvėse“, – prisimena Pavelas Zinčukas, tuo metu dirbęs laivų statykloje Gdanske.

Režimo brutalumas daug kam atvėrė akis. „Kovojantis Solidarumas“ akcentavo griežtą antikomunistinę programą. Viename plakatų – reikalavimas atidaryti Lenkijos ir Lietuvos sieną.
Režimo brutalumas daug kam atvėrė akis. „Kovojantis Solidarumas“ akcentavo griežtą antikomunistinę programą. Viename plakatų – reikalavimas atidaryti Lenkijos ir Lietuvos sieną.

Vyriausybė nesusidorojo su krize. Ji didino kainas, nes negalėjo apmokėti paskolų. Daugelį prekių buvo galima įsigyti tik pateikus talonus. Lenkų nepasitenkinimas augo, brendo socialinė krizė.

Darbininkų streikas... prieš „darbininkų valdžią“

Gdanske, Lenino laivų statykloje, išaušo 1980 m. rugpjūčio 14-osios rytas. Atėję į darbą 17 000 darbininkų užrakino pagrindinius vartus ir pareiškė nedirbsiantys. Ir tai įvyko socialistinio bloko šalyje, kur, pasak komunistinės ideologijos kanonų, visa valdžia atstovavo darbo klasės interesams, o streikų apskritai negalėjo būti.

Prie streikininkų greit prisijungė ir kitų gamyklų darbininkai. Čia pat buvo suorganizuotas jungtinio streiko komiteto susirinkimas. Pasak atsiminimų, tada kažkas šūktelėjo: „Kas bus toliau? Kur mūsų solidarumas?“ Taip gimė nepriklausoma profsąjunga, o vėliau ir politinis judėjimas „Solidarumas“.

Vyriausybei buvo pateiktas sąrašas (jį sudarė 21 punktas), kuriame reikalaujama ne tik padidinti atlyginimus, bet ir žodžio laisvės, teisės į nepriklausomas profesines sąjungas.

Rugpjūčio 17 d. per televiziją į dirbančiuosius kreipėsi Lenkijos valdančiosios partijos pirmasis sekretorius E. Gierekas ir pripažino socialinės, ekonominės politikos klaidas, pažadėjo reformų, paragino streikininkus grįžti į darbą. 1980 m. rugsėjo 6 d. po E. Giereko atsistatydinimo kaip kompromisinė figūra LJDP CK pirmuoju sekretoriumi, faktiniu šalies vadovu buvo išrinktas komunistinio judėjimo nomenklatūrininkas Stanisłavas Kania. Atlyginimai buvo šiek tiek pakelti. Tačiau žmonės jau suprato protesto jėgą. Judėjimas augo. Greitai „Solidarumo“ gretas papildė 10 mln. lenkų – apie trečdalis visų šalies gyventojų. Žiniasklaidos priemonės palaipsniui pradėjo slysti iš komunistų rankų. Netrukus konservatyvioji partinė nomenklatūra kontroliavo tik kariškiams skirtą laikraštį „Laisvės kareivis“. LJDP politinė įtaka menko tiesiog akyse, naująjį judėjimą palaikė du trečdaliai gyventojų. Žemesnės partinės struktūros tiesiog nyko, o „Solidarumas“ pradėjo formuoti paralelinius valdžios organus. Baimė prieš komunistų vienvaldystę buvo nugalėta.

Vieno aktyvisto teigimu, tuo metu tai atrodė nuostabu: visi suprato, kad laisvės banga užlies visą šalį, tačiau neapleido nerami nuojauta, kad sistema su tuo nesitaikstys. Džiaugsmas neslūgo šešiolika mėnesių. Paskui prasidėjo blogiausia.

Lenkijos partinis aktyvas „už neveiklumą“ nuo politinės scenos pašalino S. Kanią. Nuo 1981 m. spalio 18 d. praktiškai visi valdžios svertai perėjo į „griežtos linijos“ šalininko gen. Wojciecho Jaruzelskio, tapusio ministru pirmininku, LJDP pirmuoju sekretoriumi, Valstybės tarybos pirmininku, rankas.

Sovietinės kariuomenės klausimas

Pokyčiai Lenkijoje negalėjo neatkreipti „vyresniojo brolio“ dėmesio. Šaltojo karo kontekste Lenkija Maskvai buvo labai svarbus regionas. Per ją ėjo svarbios komunikacijos, jungiančios SSRS su sovietų kariuomenės kontingentu Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR). Be to, pietinė Baltijos pakrantė su visa infrastruktūra buvo grandis, siejanti visas Varšuvos sutarties karines jūrų pajėgas. Jei komunistai Lenkijoje nesukontroliuotų situacijos, jėgų balansas Europoje stipriai pakistų. Tai Kremlius turėjo puikiai suprasti ir imtis priemonių išsaugoti vadinamąjį socialistinį lagerį.

Ko gero, SSRS komunistų viršūnės susidūrė su keblia problema. Viena vertus, sovietai jau buvo partyrę malšindami „kontrrevoliuciją“ Vengrijoje ir Čekoslovakijoje (ČSSR). Sprendžiant iš kai kurių faktų, sovietų generalitetas turėjo paruošęs ir Lenkijos planą. Minima, kad 1980 m. gruodį sovietų maršalas Nikolajus Ogarkovas, susitikęs su lenkų generolu Gupalovskiu, užsiminė jam, kad prireikus į Lenkiją gali būti įvestos jungtinės Varšuvos sutarties pajėgos, sudarytos iš vienos ČSSR, 15 sovietinių, 2 VDR divizijų.

Be abejo, sovietų Generalinio štabo „vanagai“ būtų tik už karinę operaciją – ji žadėjo laipsnius ir ordinus. Tačiau politiniu požiūriu karinė invazija galėjo tapti nedovanotina klaida. Tuo metu sovietai jau metus kariavo Afganistane ir šis karas jiems daug kainavo. Be to, „brandaus socializmo šalis“ pati balansuoja ant krizės slenksčio. Daugelį produktų ji perka iš užsienio valstybių. Jeigu dėl įsiveržimo į Lenkiją Vakarai paskelbtų prekybos embargą, SSRS prasidėtų tokia pat krizė kaip ir Lenkijoje.

Todėl SSKP CK Politinis biuras pasirinko tarpinį variantą – diplomatinį ir karinį spaudimą. Proga paspausti Lenkiją buvo bendri kariniai mokymai „Sojuz“, kurie turėjo prasidėti spalio gale. Tačiau Lenkija paprašė nukelti juos, motyvuodama „sudėtinga vidine padėtimi“. Galiausiai SSRS gynybos ministras D. Ustinovas pareiškė, jog ilgiau nelauks. Jis paskelbė galutinę mokymų pradžią – 1981 m. gruodžio 8–10 dienomis.

Gen. Wojciechas Jaruzelskis skelbia karinės padėties pradžią. 1981 m. gruodžio 13 d
Gen. Wojciechas Jaruzelskis skelbia karinės padėties pradžią. 1981 m. gruodžio 13 d

Su tuo sutiko visi, bet Lenkija vis dar delsė. W. Jaruzelskis suprato, kad tai paskutinis Maskvos skambutis. Jam beliko spręsti – įvesti tvarką savomis rankomis ar leisti tą padaryti sovietams. Dėl bekompromisio spaudimo tomis dienomis jis buvo lyg šoko ištiktas. Kartu su labiausiai idėjiniais partiečiais jis atsidūrė lyg tarp kūjo ir priekalo: jei Lenkijoje būtų kilęs visuotinis streikas, jos ekonomika žlugtų, kita vertus, jiems itin nesinorėjo, kad valdžią Lenkijoje perimtų sovietai. Užvis labiausiai W. Jaruzelskis bijojo būti suimtas ir internuotas.

Galiausiai laimėjo konservatyviausių komunistų ir kariškių frakcijos nuomonė patiems įvesti karinę padėtį, nors kai kas su tuo nesutiko. Nusprendęs nedalyvauti akcijoje, nukreiptoje prieš savus tautiečius, į Vakarus kartu su šeima netikėtai pasitraukė Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo Operatyvinio skyriaus viršininkas Ryszardas Kuklińskis. Karo tarybai teko koreguoti kai kurias karinės padėties direktyvas. Gruodžio 11 d. buvo suimtas pagrindinis „antivalstybininkas“ Lechas Wałęsa.

Pagaliau 1981 m. gruodžio 12 d. rytą W. Jaruzelskis paskambino į Maskvą ir pranešė: visoje respublikos teritorijoje artimiausią naktį įsigalios karinė padėtis. Visą atsakomybę dėl šio sprendimo jis prisiimąs sau. Neseniai paaiškėjo, kad net ir šiuo atveju sovietai neskubėjo pasitraukti iš žaidimo: pasak publikuotų sovietinio generolo V. Dubynino atsiminimų, „internacionalinė pagalba“ buvo suplanuota ir invazija būtų įvykdyta gruodžio 14 d., jei karinės padėties įvedimas pasirodytų esąs neveiksnus. Jo versiją patvirtina ir tuometinės ČSSR generolo S. Prochazkos liudijimas, jog jo vadovaujama tankų divizija tuo metu buvo kovinės parengties lygio, pasiruošusi ginkluotam įsiveržimui „pagal Maskvos nurodymą“.

Įvyko!

Savo planams įgyvendinti Lenkijos komunistų „partinis betonas“ galėjo remtis šiais pagrindiniais resursais: maždaug 400 000 kariškių, 100 000 vidaus reikalų ministerijos (VRM) darbuotojų, t. y. 0,5 mln. žmonių, kurie turėjo primesti partinio elito valią beveik 30 mln. Lenkijos piliečių. Apsisprendusiam tai įvykdyti W. Jaruzelskiui pats planas neturėjo atrodyti morališkai ir techniškai sunkus – jis jau buvo dalyvavęs Prahos pavasario įvykiuose.

Gruodžio 12-ąją 22 val. 30 min. Varšuvos laiku visoje šalyje dingo telefono ryšys. Vidurnaktį gatvėse pasirodė kariuomenės technika ir pradėjo blokuoti svarbesnius objektus visuose didesniuose miestuose. Operacijoje dalyvavo apie 1 750 tankų ir 1 400 šarvuotųjų mašinų, 500 karinių transporto priemonių, 9 000 automobilių. Gruodžio 13 d. 6 val. ryto W. Jaruzelskis pasirodė televizijos ekranuose Lenkijos kariuomenės vėliavos fone. Iš lapo jis perskaitė atsišaukimą į tautą, pranešdamas, jog nuo šiol visa valdžia priklausysianti Karinei nacionalinei gelbėjimo tarybai (lenk. Wojskowa Rada Ocalenia Narodowego, WRON), nes esą „reikia supančioti rankas avantiūristams, kol jie neįtraukė tėvynės į brolžudiško karo sūkurį“.

Streikininkų buitis. Iš pradžių protestai pasireiškė streikais darbo vietose, kiek vėliau buvo organizuojami mitingai ir gatvių manifestacijos.
Streikininkų buitis. Iš pradžių protestai pasireiškė streikais darbo vietose, kiek vėliau buvo organizuojami mitingai ir gatvių manifestacijos.

Tokia buvo valdančiosios viršūnės logika. Žvelgiant iš tautos pozicijų, viskas atrodė kiek keisčiau. Štai kaip prisimena tą itin žvarbų rytmetį „Solidarumo“ aktyvistė Ewa Tomaszewska: „Savo šalyje matai tankus, kurių vamzdžiai seka tave. Prisimenu, kaip viena pažįstama pagyvenusi moteris, kuri tądien turėjo išvažiuoti iš Varšuvos, atvyko į stotį ir pamatė kariškius, kurie blokavo prieigas prie peronų. Kada ji išgirdo, kad įvesta karinė padėtis, iš rankų jai iškrito lagaminas ir ji paklausė: „Atsiprašau, o kas mus užpuolė?..“ Ir aš negaliu atsakyti į tą klausimą iki dabar. Kaip galima užpulti savo liaudį?“

Kol kariuomenės padaliniai blokavo objektus ir suvaržė susisiekimą, VRM ir saugumo organai pradėjo areštus. Jie prasidėjo jau pirmą valandą nakties. Buvo sulaikomi ne tik „Solidarumo“, bet ir Lenkijos socialistinės darbo partijos, Nepriklausomos Lenkijos konfederacijos, kitų opozicinių organizacijų nariai. Pirmosiomis karo padėties dienomis suimta per 3 000 aktyvistų. Jie buvo internuoti specialiai paruoštuose vietose, oficialiai – „izoliuoti nuo visuomenės“.

Vitoldas Selevičius, internuotas Bialolenkėje: „Buvo siaubinga. Šaltis – minus dvidešimt, aplink balta, nesuprasi, kur mus veža. Kažkas paleido gandą, kad į SSRS. Aplink vien miškas. Manėme – turbūt mus čia visus ir sušaudys; na ką gi, būna, ką padarysi. Mašina sustojo. Mus pradėjo išlaipinti – po vieną paeiliui, todėl neaišku, ką ir kur. Ir staiga girdime kraupų šauksmą ir dejones. Galvojame: „Štai ir viskas, prasidėjo!“ O paskui paaiškėjo, kad vienas mūsų lipdamas paslydo ant mašinos laiptelių ir pasitempė koją...“

Iki metų pabaigos internuotųjų skaičius šoktelėjo iki 5 128. Kaip alternatyva internavimui buvo praktikuojamas nelojalumu įtariamų asmenų šaukimas į karinę tarnybą pagal rezervo nuostatus. Per visą karinės padėties periodą iš viso buvo „izoliuota“ iki 10 000 lenkų (net ir čia neatsikratyta „socialistinio planavimo“). Maždaug tiek pat stojo prieš teismą. Dėl pilietinių teisių ir laisvių didelio apribojimo būti nuteistam tapo labai paprasta. Pramonė buvo militarizuota, gamykloms ir kombinatams pradėjo vadovauti kariniai komisarai. Strateginių pramonės sričių darbininkai buvo paskelbti atliekantys karo tarnybą, o už bet kokį nepaklusimą grėsė bausmės, numatytos disciplinarinių statutų ir karo teisės. Buvo įvesta karo cenzūra, komendanto valanda. Bet kokį pasipriešinimą ir viešas akcijas malšino milicija ir ZOMO – specialieji mobilūs milicijos padaliniai, sovietinio OMON atitikmuo, oficialiai sukurti „krizių ir katastrofų padarinių likvidavimo atvejams“.

Opozicija pogrindyje

Pasipriešindamos karinei diktatūrai, demokratinės jėgos jau gruodžio 13 d. Gdanske bandė kurti Visos Lenkijos streiko komitetą. Panašus judėjimas vyko ir kituose didesniuose miestuose, ypač Lodzėje ir Vroclave. Tačiau šių organizacijų darbas pasirodė esąs bevertis. Gruodžio 14 d. prasidėjusios protesto demonstracijos buvo išvaikytos ZOMO padalinių, sustiprintų šarvuotąja technika, o darbo vietose užsibarikaduoti bandę darbininkai buvo numalšinti jėga. Vienas po kito žlugo pasipriešinimo židiniai Gdansko ir Ščecino laivų statyklose, Krokuvos metalurgijos kombinate, Liublino automobilių gamykloje. Ypač dramatiškas buvo šachtininkų pasipriešinimas: šachtoje „Vujek“ per susidūrimą su ZOMO buvo nukauta 10 streikininkų, nepanorusių palikti savo manifestacijos vietos. Iki gruodžio pabaigos WRON visiškai susitvarkė su bet kokiais viešais protestais. Galiausiai gruodžio 28-ąją žlugo net 2 000 šachtininkų streikas paskutiniąja „Solidarumo“ citadele tapusioje šachtoje „Piastas“.

Sąlyginai lengva WRON pergalė demoralizavo „Solidarumo“ rėmėjus ir giliai sukrėtė jo aktyvistus. Visa iki tol veikusi strategija, suvienijusi daugiau nei dešimtį milijonų žmonių, neatsilaikė prieš režimo panaudotas jėgos priemones. Streikai 1982 m. pradžioje praktiškai liovėsi dėl drakoniškų priemonių darbininkų atžvilgiu. Tačiau į opozicinį judėjimą įsiliejo daugiau akademinio jaunimo. Varšuvoje, Krokuvoje, Vroclave ir Gdanske įvyko keletas gatvės manifestacijų, prieš kurias, savaime aišku, buvo imtasi jėgos priemonių.

Judėjimas, nuvarytas į pogrindį, turėjo atsistatyti ir persitvarkyti. L. Wałęsa ir artimi jo bendražygiai negalėjo tiesiogiai vadovauti opozicijai, bet „Solidarumo“ organizacijų atstatymas prasidėjo pavasarį. 1982 m. balandžio 22 d. nelegalus aktyvas įkūrė Laikinąją koordinacinę tarybą ir jos vadovu paskyrė Z. Bujaką. Buvo numatytos veiklos gairės, atspindinčios „ilgo maršo strategiją“.

Beje, nuostolių patyrė ir WRON. Valdančioji partija prarado apie milijoną narių – jie atsisakė partinių bilietų protestuodami prieš žiaurias priemones arba tiesiog nusivylę komunistų politika.

Griežtasis „Solidarumo“ sparnas

„Kovojantis Solidarumas“ egzistavo iki 1992 m., o jo aktyvistai palaikė mūsų laisvės gynėjus Vilniuje per 1991-ųjų Sausio įvykius. Viena jų, Jadvyga Chmielevska, vėliau buvo apdovanota ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“.

Iš pradžių „Solidarumas“ tebuvo profsąjunga, o drąsiausias jo tikslas apsiribojo sukurti „socializmą žmogišku veidu“. Žiaurios sankcijos ir represijos daug kam atvėrė akis. Daliai aktyvistų jau nepakako reikalauti nutraukti karinį režimą ar vėl siekti pagrindinių laisvių – tokie tikslai tada atrodė pernelyg nuosaikūs. Jie jau siekė nuversti komunistų diktatą šalyje. Šios krypties lyderiu tapo Vroclavo „Solidarumo“ narys K. Moraveckis, per stebuklą išvengęs internavimo. Radikalusis sparnas buvo pavadintas „Kovojančiu Solidarumu“, o į jo gretas greit įsiliejo apie 2 000 narių – daugiausia studentų ir techninės inteligentijos, kurie susibūrė į regioninius skyrius visoje Lenkijos teritorijoje. Be to, buvo surasta ir atstovų užsienyje, netgi SSRS. „Kovojantis Solidarumas“ veikė kaip pogrindinė pasipriešinimo organizacija, kurioje buvo laikomasi konspiracijos normų. Valdančiosios grandies vaidmenį atliko „Kovojančio Solidarumo“ pirmininkas, Taryba ir Vykdomasis komitetas, o veiklą įgyvendino gerai konspiruotos vykdomosios grupės, susidedančios iš atskirų nedidelių celių. Kiekvienas naujai stojantis į organizacijos gretas turėjo gauti rekomendacijas iš dviejų veikiančių narių ir duoti priesaiką: pasižadėti kovoti prieš komunistinę sistemą, siekiant sukurti demokratiniais krikščioniškais principais pagrįstą visuomenės santvarką. Buvo akcentuojama, kad kova neapsiriboja vien Lenkija, o aprėpia visą esamą komunistinį bloką. Taip pat buvo pabrėžiama Vokietijos sujungimo svarba. Kaip matome dabar, šios idėjos tuomet galėjo atrodyti fantastiškai, tačiau po dešimtmečio jos iš esmės tapo realybe.

Organizacijos struktūra buvo tokia vykusi, jog Lenkijos saugumas praktiškai negalėjo infiltruoti savo agentų į „Kovojančio Solidarumo“ tinklą. Be to, „Kovojantis Solidarumas“ pats sėkmingai žaidė su VRM sistema, kadangi jos narių techninė kvalifikacija leido perimti kai kurias milicijos ir ZOMO radijo ryšio transliacijas.

Beje, „Kovojantis Solidarumas“ egzistavo iki 1992 m., o jo aktyvistai palaikė mūsų laisvės gynėjus Vilniuje per 1991-ųjų Sausio įvykius. Viena jų, Jadvyga Chmielevska, vėliau buvo apdovanota ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“.

Pasipriešinimas ir jo formos

„Solidarumas“ ir „Kovojantis Solidarumas“ atnaujino savo veiklą pavasarį. Nelegali aktyvistų padėtis skatino ieškoti išradingų sprendimų, ir pagrindinės politinio spaudimo priemonės tapo įvairesnės. Demonstracijos virto labiau organizuotomis, sugalvota speciali protestų taktika, prieš riaušių malšintojus buvo naudojamos įvairios priemonės (užpurškiami technikos langai, prieš dujas naudojamos dujokaukės ir pan.). Gatvių demonstracijos ir susirėmimai prasidėjo 1982 m. birželį ir ypač suaktyvėjo vasaros pabaigoje.

Kadangi už „Solidarumo“ ženklą buvo baudžiama, pradėta naudoti naujai įprasminta simbolika. Pavyzdžiui, WRON pavaizduoti buvo piešiamas juodas varnas, o opozicija buvo siejama su „S“ (pagal pavadinimą) arba „V“ raide (žinomas gestas, reiškiantis pergalę). Antikomunistiniu simboliu tapo kiškis, kuris buvo vaizduojamas su „V“ formos ausimis. Atpažįstamu memu tapo ir juodi akiniai, su kuriais nesiskyrė W. Jeruzelskis, ir pan. Prasmės buvo puikiai suprantamos abiem konfrontuojančioms pusėms, bet, didžiam represinio aparato liūdesiui, už tai negalima buvo skirti nuobaudų.

Gyvasis judėjimo „Solidarumas“ simbolis Lechas Wałęsa ant laivų statyklos sienos. Didžiulį gyventojų palaikymą rodo jų suneštos gėlės.
Gyvasis judėjimo „Solidarumas“ simbolis Lechas Wałęsa ant laivų statyklos sienos. Didžiulį gyventojų palaikymą rodo jų suneštos gėlės.

Vroclave buvo įkurtas nelegalus radijo transliacijų centras. Veikė pogrindinis spaustuvių ir spaudos platinimo tinklas. Vien „Kovojančio Solidarumo“ iniciatyva buvo leidžiama apie 130 pavadinimų periodikos leidinių. Kaip agitacijos priemonė plačiai paplito grafičiai. Šios žinutės buvo skirtos tiek savai, tiek priešiškai auditorijai. Tai buvo ne vien piešiniai, bet ir trumpi įsimenantys šūkiai, pvz., „Nie boj się WRONY“ („Nebijok varnos“), „Orła wrona nie pokona!“ („Varna aro nenugalės!“), „Zima wasza wiosna nasza!“ („Žiema jūsų – pavasaris mūsų!“).

Paplitusios visuomeninio nepaklusnumo formos buvo tyčinis vėlavimas į darbą, prastovos, sabotažas. Žmonės nepirko valstybinės spaudos, nedalyvavo valstybiniuose renginiuose, rinkosi į pogrindinius susirinkimus. Meno ir kultūros veikėjai atsisakydavo bendradarbiauti su valdžia ir jos kontroliuojama žiniasklaida, boikotavo pasirodymus televizijoje. Už tai 1982 m. buvo uždaryta Lenkijos žurnalistų sąjunga, 1983 m. – PEN klubas, Literatų sąjunga ir kt.

Pilietinio pasipriešinimo raidoje labai svarbi buvo Bažnyčia. Per visą karinės padėties laikotarpį tai buvo kaip didelė moralinė atspara ir priedanga nelegaliai veiklai. Milžinišką vaidmenį turėjo tuometinio popiežiaus lenko Karolio Józefo Wojtyłos (Jono Pauliaus II) autoritetas ir charizma. Viename savo vėlesniųjų interviu V. Jeruzelskis paminėjo, jog jei ne popiežius ir jo vizitas į socialistinę Lenkiją, „Solidarumas“ nebūtų net susiformavęs.

Moralinė sudedamoji buvo kertinis pasipriešinimo veiksnys. Režimas buvo stipresnis už opoziciją, tačiau, be jėgos pozicijos ir draudimų, jis nieko negalėjo pasiūlyti.

Finalas

1983 m. birželio 22 d., po 586 konfrontacijos dienų, karinė padėtis buvo atšaukta. „Karas prieš liaudį“ pareikalavo aukų: pusantrų metų trukęs prigimtinių bei konstitucinių teisių bei laisvių suvaržymas, 10 000 internuotųjų asmenų, apie 100 nuo šaunamojo ginklo, sumušimų ir kitų sužalojimų žuvusių per įvairias protesto akcijas. Mirčių būta ir dėl kitokių priežasčių, pvz., telefoninio ryšio apribojimai neleido operatyviai iškviesti medikų skubiais atvejais. Nemaža dalis gyventojų buvo demoralizuoti ir stengėsi palikti šalį bet kokiai progai pasitaikius. 1980–1989 m. iš Lenkijos emigravo ne mažiau 1 mln. gyventojų. Infliacijos ir kainų augimo sustabdyti nepavyko, bet minėti reiškiniai nebuvo tokie drastiški.

Sovietinės kariuomenės įvedimo baimintis nebereikėjo – po SSKP generalinio sekretoriaus L. Brežnevo mirties 1982 m. lapkričio 10 d. SSRS atsirado savų politinių, ekonominių ir socialinių problemų.

WRON veikla iki šiol vertinama nevienareikšmiškai ir netgi prieštaringai. Pats W. Jaruzelskis teisinosi, kad karinė padėtis buvo neišvengiama bent jau dėl to, kad į šalį neįžengė „internacionalinės pagalbos“ pajėgos. Jei karinė padėtis ir buvo taktinė valdančiosios viršūnės pergalė, tai ši pergalė vis tiek tapo strateginiu pralaimėjimu. Dėl liberalėjančios atmosferos Lenkijos valdžia jau 1986 m. buvo priversta paskelbti amnestiją tiems gyventojams, kurie buvo teisti už opozicinę veiklą karinės padėties metais.

1988 m. vėl prasidėjo masiniai streikai. L. Wałęsai buvo suteikta galimybė dalyvauti TV debatų laidoje. Jo oponentas buvo „oficialiosios“ profsąjungos lyderis, valdančiosios partijos CK narys A. Medovičius. Organizatoriai buvo įsitikinę, kad „paprastas elektrikas“ neatsilaikys šioje diskusijoje ir taps pajuokos objektu visuomenės akyse. Tačiau rezultatas buvo priešingas.

L. Wałęsa laimėjo diskusijoje ir pelnė 20 mln. lenkų simpatijas. Tapo aišku, kad pribrendo metas kardinalioms deryboms. 1989 m. buvo organizuotos žymiosios apskritojo stalo diskusijos, kurias boikotavo tik maištingasis „Kovojantis Solidarumas“, iš principo nenorėjęs jokių derybų su komunistiniu bloku. Po metų jis įkūrė dešiniosios pakraipos „Laisvės partiją“.

Derybų metu buvo nutarta per keturis metus pertvarkyti šalį demokratiniais pagrindais. Tais pačiais metais įvykusius parlamentinius rinkimus opozicija laimėjo dauguma rinkėjų balsų. Tiesa, nacionalinio susirinkimo metu renkant šalies prezidentą, vienintelio (!) balso persvara juo tapo… W. Jaruzels-kis. Tačiau savo politinėmis pažiūromis jis jau buvo praeito laikmečio žmogus. Po poros mėnesių šio posto jis atsisakė. „Solidarumo“ sielai, Nobelio premijos laureatui L. Wałęsai pavyko tapti valstybės prezidentu 1990 m gruodžio 9 dieną.

Tik 2011 m. kovo 16 d. Lenkijos Konstitucinis Teismas 1981 m. gruodžio 12 d. įsakymą dėl karinės padėties įvedimo pripažino aktu, prieštaraujančiu valstybės Konstitucijai.

Niezalezna.pl, culture.pl, solidarnosc.gda.pl, polska.pl, justice4poland.com, thenews.pl nuotr.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"