Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

LDK šio karo nenorėjo, bet kariavo. Nugalėjo, bet nieko nelaimėjo

 
2018 03 19 14:53
Šiaurės karo laikų švedų uniformas atkuria karo istorijos mėgėjų klubai./
Šiaurės karo laikų švedų uniformas atkuria karo istorijos mėgėjų klubai./ nwcaroliner.se nuotrauka

Šiaurės karas, dar vadinamas Trečiuoju arba Didžiuoju šiaurės karu, buvo daugybę mūsų regiono valstybių apėmęs konfliktas, kuriame dalyvavo ir Abiejų Tautų Respublika (ATR). Nors valstybė jo nenorėjo, karas praūžė ir per Lietuvą ir per Lenkiją. Galiausiai, formaliai buvusi tarp nugalėtojų, ATR ne tik visiškai nieko nelaimėjo, bet ėmė lėtai, bet užtikrintai grimzti į Rusijos įtaką.

Kaip nutiko, kad oficialiai net nepaskelbusios karo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) ir Lenkijos Karalystė (LK) į jį įsitraukė ir kas galiausiai gavo daugiausiai naudos iš šio konflikto, LŽ kalbėjosi su istoriku dr. Gintautu Sliesoriūnu.

Augustas II - vienas pagrindinių karo su Švedija iniciatorių/wikipedia.com nuotrauka
Augustas II - vienas pagrindinių karo su Švedija iniciatorių/wikipedia.com nuotrauka

Augustas ir Livonijos „sukilėliai“

Augustas II stiprusis, dar prieš tapdamas ATR karaliumi, buvos artimai susijęs giminystės ryšiais su Danija ir kurį laiką net vertintas, kaip galimas danų sosto paveldėtojas. Danija nuo seno buvo svarbiausia Švedijos varžovė Baltijos jūroje, todėl Augustas II laikėsi prodaniškų nuostatų jau „startinėje pozicijoje“.

„Kitas svarbus momentas buvo tai, kad Livonijos vokiečių aristokratija tuo metu buvo labai nepatenkinta Švedijos valdymu – redukcijos politika“, – teigė Gintautas Sliesoriūnas. Šios politikos pasekoje, Švedijos karūna faktiškai nusavino didelę dalį vokiečių dvarininkų žemių. Jų nepasitenkinimas suteikė Augustui II viltį, kad jis gali lengvai ir greitai atkariauti iš švedų Livoniją ir taip pelnyti ATR bajorijos palankumą.

„Tuo metu daugeliui atrodė, kad septyniolikmečio Karolio XII valdyta Švedija buvo silpna. Taigi, Augustas II tikėjosi, kad vokiečių bajorai sukils, o jo kariuomenė nesunkiai išvys švedus iš Livonijos“, – sakė LŽ pašnekovas. Panašiai mąstė ne vien Augustas II ir prieš „silpną“ Švediją ėmė formuotis plati koalicija.

Karo sėkmę sustiprinančiu faktoriumi turėjo būti tai, kad į Livoniją įžengtų saksų kariuomenė, kurią sukilę aristokratai ir miestiečiai būtų priėmę, kaip savus – išvaduotojus vokiečius.

Tuo pat metu Livonijos vokiečiai, iš tiesų buvę nepatenkinti centralizacine Švedijos politika, tikėjosi, kad atsidavę Augusto II malonei, gautų autonomiją ir privilegijas, kaip ATR karaliaus valdiniai. Antišvediškos opozicijos lyderis Johanas Reinholdas Patkulis pakurstė Augusto II ambicijas, žadėdamas, kad viskas bus taip, kaip ir suplanuota. „Kartais istorijoje taip nutinka, kad daug ką lemia asmenybė. Johanas Reinholdas Patkulis tapo tuo katalizatoriumi, kuris aplink save jungė visus nepatenkintuosius ir potencialius sąjungininkus“, – teigė istorikas.

1699 metų sausį jis atvyko į LDK (Gardiną) ir pirmą sykį susitikęs su Augustu II, išdėstė jam vokiečių sukilimo ir saksų įsiveržimo planą, pabrėždamas, kad į šį karą būtinai reikėjo įtraukti ir Rusiją, kuri troško susigrąžinti prarastas teritorijas Ingrijoje (didžioji dalis dabartinės Leningrado srities) ir u-imti dalį Estijos – Narvą.

Karalius laikosi priesaikos

Karūnuodamasis ATR valdovu, Augustas II davė pažadą atkovoti prarastas Respublikos teritorijas. „Šį standartinį pažadą duodavo visi valdovai, bajorija rimtai į tai nežiūrėjo ir visiškai netroško karo su Švedija. Tačiau Augustas II sumanė „laikytis priesaikos“ ir būtent taip pasielgti“, – pasakojo Gintautas Sliesoriūnas. Susidūręs su problema, kad karą galėjo skelbti tik Seimas, Augustas II nusprendė apeiti šią kliūtį ir formaliai į karą neįtraukti nei LDK, nei LK ir kariauti vien Saksonijos pajėgomis.

Be to, karo net nebuvo galima pradėti iš Lietuvos arba Lenkijos teritorijos, bet Augustas II apėjo ir šią kliūtį, įsiveržimą nusprendęs pradėti iš ATR leno – Kuršo kunigaikštystės. Nugalėjus švedus, panašų į Kuršo statusą tikėjosi gauti ir Livonijos bajorai, nors pats Augustas II, jau prasidėjus karui, tvirtino, kad siekė prijungti Livoniją prie ATR. Tuo pat metu Augustas II būtų įtvirtinęs savo, kaip sėkmingo karaliaus pozicijas.

Tačiau bajorijai tokio plano jis pristatyti negalėjo, todėl tvirtino, kad siekė Livonijos prijungimo ir kariauti ketino tik už savas lėšas ir tik saksų kariuomenės jėgomis. Karo visiškai nenorėję bajorai su tokiomis sąlygomis sutiko, nes piktintis lyg ir neturėjo kuo. „Patiems kariauti nereikėtų, o Livonija grįžtu „už dyką“, – sakė Gintautas Sliesoriūnas.

Dr. Gintautas Sliesoriūnas/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Dr. Gintautas Sliesoriūnas/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Sąjungininkai ir draugai

1698 metais, grįždamas iš „Didžiosios pasiuntinybės“ Europoje, Petras I Ravoje susitiko su Augustu II. Kaip manoma, abu valdovai vienas kitam aiškiai simpatizavo. Susitarimų valdovai nepasirašinėjo, bet gali būti, kad jau pirmojo susitikimo metu žodžiu aptarė galimą sąjungą prieš Turkiją ir Švediją.

1699 metais Saksonija sudarė sutartį su Danija, o Livonijos bajorai, pasižadėjo Augustui II po sukilimo atsiduoti jo globai. Saksonija ir Danija taip pat pasirašė atitinkamas sutartis su Rusija ir antišvediškos koalicijos branduolys buvo suformuotas.

ATR šiuo atžvilgiu neprisiėmė jokių įsipareigojimų, o didžioji dalis bajorų net nežinojo, kas vyksta.

Po planuotos pergalės Rusijai turėjo atitekti teritorijos tarp Nevos ir Narvos upių ir pati Narva. Likusi Livonijos dalis turėjo atitekti Augustui II ir ATR.

Pasirengimai Lietuvoje

Konfliktas prasidėjo Vakaruose – Danija ir Švedija susigrūmė dėl Holšteino žemių. Saksonija pasekė Danijos pavyzdžiu, o Rusija dar vis delsė, nes jos pajėgos buvo užimtos pietuose – kare su Osmanų Imperija.

Nepaisant to, kad LDK kare nedalyvavo, ji greitai pajuto jo poveikį. Augustas II sumanė pasinaudoti LDK bajorų rietenomis ir laimėti jų paramą. Didelės saksų pajėgos į LDK teritoriją įvestos 1698 metų rudenį, tiesa bajorams tai vis dar nieko nekainavo, nes šios pajėgos buvo išlaikomos iš karaliaus ekonomijų. Prisidengiant planais statyti Šventosios uostą, Augustas II sukoncentravo saksų pajėgas Žemaitijoje.

Sutelktos pajėgos buvo gana stiprios, tačiau ne tiek, kad laimėtų karą. Riboti kariuomenės kiekį teko ir tam, kad nekiltų įtarimų švedams ir tam, kad Lietuvos bajorai neimtų reikšti nepasitenkinimo.

Derybas dėl paramos, Augustas II panašu vedė ir su etmonu Kazimieru Jonu Sapiega ir su didžiausiu jo oponentu, antisapieginės frakcijos lyderiu – Grigaliumi Oginskiu. „Greičiausiai abiem pusėms buvo pateiktas panašus pasiūlymas: jei norite karaliaus paramos Lietuvoje, turite paremti karalių prieš švedus“, – teigė Gintautas Sliesoriūnas.

Rusai atiduoda vėliavas Karoliui XII po sutriuškinimo prie Narvos/wikipedia.com nuotrauka
Rusai atiduoda vėliavas Karoliui XII po sutriuškinimo prie Narvos/wikipedia.com nuotrauka

Pirmieji nesklandumai

Saksų kariuomenė pradėjo veiksmus 1700 vasarį. Tikėtasi, kad žiemą Švedijos laivynas negalės veiksmingai paremti pajėgų Livonijoje. Šitaip laivyno neturintys saksai tikėjosi įgyti pranašumą prieš jūrine valstybe buvusį priešininką.

Užimti Rygą planuota netikėtu smūgiu, palyginti nedidelėmis pajėgomis, tačiau nuo pat pradžių viskas klostėsi ne taip sklandžiai, kaip tikėtasi: Švedija matė įtartiną diplomatinių kontaktų su Rusiją suintensyvėjimą, o ir saksų daliniai neliko nepastebėti švedų šnipų. Ryga pasiruošė gynybai.

Saksams pavyko užimti vadinamuosius Koburgo fortus kairiajame Dauguvos krante ir gana sunkiu šturmu paėmė Diunemundės (Daugavgrivos) tvirtovę, saugojusią Dauguvos žiotis. Tačiau dešiniajame krante jie patyrė nesėkmę ir ne tik nepaėmė įtvirtinimų, bet net nesugebėjo visiškai blokuoti Rygos.

Kariuomenei reikėjo pastiprinimų ir aprūpinimo, kuriuos Augusto II nuomone, turėjo užtikrinti LDK. Nei Lietuva, nei Lenkija vis dar nebuvo formaliai traukiamos į konfliktą, tačiau karalius leido suprasti, kad pageidauja savo pusėje matyti LDK ir LK bajorus su privačiai nusamdytais daliniais (juos išlaikyti žadėjo pats karalius). Bajorai pakluso karaliaus valiai ir ėmė siųsti pirmuosius karius.

„Kazimieras Jonas Sapiega susirašinėjo su švedų pasienio garnizonų vadais, viename laiške aiškino švedų generolui, kad karo nenorėjo, bet esą „gyvenimas privertė“. Kaip paaiškėjo vėliau, švedai skeptiškai vertino pasiteisinimus, kad kare dalyvavo piliečiai, o ne valstybė“, – teigė LŽ pašnekovas.

Pasak kai kurių šaltinių, Grigalius Oginskis pažadėjo karaliui keliatūkstantinę Žemaitijos bajorų kariuomenę, tačiau prie Rygos ji taip ir nepasirodė. Daugumą iš LDK prie Rygos buvusių kareivių atsiuntė Sapiegos.

Iš LDK atėjusios kariuomenės kokybė taip pat nekėlė daug vilčių. Tai buvo nereguliarioji kariuomenė, kurią daugiausiai sudarė „totorių arba valakų“ lengvoji kavalerija ir „vengrų“ pėstininkai, t.y. ne vokiško tipo daliniai, kuriais didžiavosi saksai. Pėstininkams daugiausiai buvo skirtos įgulų ir kitos pagalbinės funkcijos, o kavalerijai – žvalgyba ir netolimi reidai.

Petras I - daugiausiai iš šio karo naudos gavęs valdovas/wikipedia.org nuotrauka
Petras I - daugiausiai iš šio karo naudos gavęs valdovas/wikipedia.org nuotrauka

Problemos su vokiečiais ir lietuviais

Nepaisant visų planų ir pažadų, įsiveržus saksams, Livonijos vokiečiai sukilimo nepradėjo. Pamatę ryžtingą švedų pasipriešinimą ir pasiryžimą grubiai ir staigiai susidoroti su bet kokiomis nelojalumo apraiškomis, vokiečių aristokratų ūpas sumenko.

Nepatiko vokiečiams ir lietuviški „totoriai su vengrais“. Karas vyko priešiškoje teritorijoje ir LDK samdiniai elgėsi „kaip visada“ – apsirūpindavo tuo, ką patys surasdavo – plėšė vokiečių dvarininkų žemes. Augustas II mėgino apmaldyti vokiečių nepasitenkinimą ir keletą sykių surengė „plėšikų“ teismus. Samdinių noro kariauti tokios priemonės, savaime suprantama, nesustiprino.

Karalius susitarė su Sapiegų frakcija, kad iš LDK butų atsiųsta daugiau nei 3000 kareivių, tačiau Sapiegoms ėmus įgyvendinti šiuos Seimo nesankcionuotus įsipareigojimus – kilo Lietuvos bajorų nepasitenkinimas. Pasklido gandai, kad Sapiegos neteisėtai rinko kariuomenę, kad nukreiptų ją prieš kitus bajorus.

Augustas II – palyginti naujas valdovas, menkai susipažinęs su LDK bajorų rietenų subtilybėmis, mėgino užsitikrinti abiejų pusių paramą, tačiau iš tiesų padėties visiškai nekontroliavo. „Augustas II pervertino savo galimybes ne tik kariauti su švedais, bet ir manipuliuoti savo valdiniais“, – teigė istorikas.

Bajorams buvo išsiuntinėti raštai, įpareigojantys ruošti visuotiniam šaukimui atremti galimą švedų įsiveržimą. Nors įsiveržimo nebuvo, o raštai turėjo būti 3 (įspėjimas apie pavojų, nurodymas rengtis visuotiniam šaukimui, įsakymas vykti į visuotinį šaukimą), antisapieginės koalicijos Respublikonai ėmė rinkti pajėgas, esą uoliai atsiliepdami jau į pirmąjį karaliaus kreipimąsi. Iš tiesų tai tapo teisiniu pretekstu telkti pajėgas prieš Sapiegas. Pastarieji, pajutę pavojų, į šaukimą neatsiliepė ir jų oponentai įgijo naują pretekstą – esą Sapiegos pažeidė įstatymą. Be to, karalius supyko, kad žadėtų pajėgų į Livoniją jie neišsiuntė, o sutelkė jas savo dvarams saugoti.

Įtampa kaupėsi ir galiausiai išsiliejo 1700 metų lapkričio 18 dieną Valkininkų mūšyje, kuriame Sapiegos ir jų šalininkai buvo sutriuškinti ir turėjo bėgti iš krašto. LDK bajorai, turėję surinkti pajėgas gintis nuo švedų, kibo į gerkles vieni kitiems. Vadinamuoju Valkininkų nutarimu, Sapiegų dvarai buvo konfiskuoti, giminės atstovai nušalinti nuo pareigų ir suformuota nauja Lietuvos valdžia, paskirta nauja aukščiausia karinė pareigybė – Lietuvos vaivadijų ir pavietų vyriausias pulkininkas, kuriuo tapo Mykolas Višnioveckis.

Visgi Lietuvoje įsigalėjo stipri vadovybė, kariuomenė buvo padidinta ir Augustas II nusprendė, kad kare su švedais gali remtis Respublikonų jėgomis.

Danai iškrenta iš žaidimo

1700 metais baigėsi Rusijos – Turkijos karas ir Petras I galėjo įsitraukti į konfliktą su Švedija. Rudenį rusai surengė Narvos puolimą (kaip ir buvo iš anksto sutarta), tačiau švedai juos visiškai sutriuškino. Be to, švedai stebėtinai sėkmingai kariavo su danais.

Tai tapo netikėtumu visiems: demografine prasme nedidelė Švedija ir negausi jos kariuomenė, vedama jauno karaliaus, pasirodė besanti kietas riešutas. Švedų pajėgos prispaudė danus Holšteine ir išsilaipino prie Kopenhagos.

Daniją išgelbėjo dvi kitos didžiosios Europos valstybės – Vilhelmo Oraniečio valdomos Anglija ir Olandija, kurios nenorėjo Švedijos įsigalėjimo Baltijos jūroje (kaip ir jokios kitos valstybės) ir siekė išlaikyti pusiausvyrą tarp regiono žaidėjų, kad užsitikrintų kuo laisvesnę prekybą. Įsitraukti į karą jos nenorėjo, tačiau paspausti Švediją jos nepalaužiant jėgų ir noro pakako.

Išgelbėti danai buvo pažeminti, tačiau (dideliam saksų apmaudui) pasitraukė iš karo nepraradę teritorijų ir gavę anglų – olandų garantijas ginti juos, jei švedai įsiveržtų.

Savitą poziciją konflikte užėmė Prūsija – Brandenburgas, kuri neįsijungė į karą nei vienoje pusėje, tačiau užėmė nuosaikiai antišvedišką poziciją, garantuodama Saksonijai, kad nepraleis švedų pajėgų per savo teritoriją, t.y. nesėkmės atveju, Saksonija švedams buvo nepasiekiama nei iš Pomeranijos, nei iš Lenkijos.

Kariuomenių judėjimas Šiaurės karo metu/wikipedia.org nuotrauka
Kariuomenių judėjimas Šiaurės karo metu/wikipedia.org nuotrauka

Gėdingas Augusto sprendimas

Atlaisvinusi rankas vakaruose, Švedija ėmė rinktis kitą taikinį: Petrą I arba Augustą II. Pirmuoju taikiniu tapo saksai, nes viena vertus, rusai jau sykį buvo sumušti prie Narvos, o saksų pajėgos buvo vertinamos, kaip rimtesnis priešininkas. „Šiandien, svarstydami post factum, žinome, kad Petro I Rusija turėjo didelį karinį potencialą, tačiau 1700 metais taip mažai kas galvojo“, – pastebi Gintautas Sliesoriūnas.

Antra vertus, veiksmai prieš saksus buvo daug patogesni logistikos požiūriu. Artimesnės Švedijai Saksonija, Lenkija ir Lietuva žadėjo jos kariuomenei geresnes aprūpinimo galimybes, o kariauti dviem frontais pajėgų nepakako. Nugalėjęs Augustą II (įskaitant ir ATR), švedų karalius tikėjosi visas pajėgas nukreipti prieš Rusiją, kaip paskutinį taikinį.

Po Narvos katastrofos Petras I ėmė kaip niekada anksčiau vertinti sąjungą su Augustu II, kuris jautėsi nepasvertai užtikrintai: saksai dar nebuvo patyrę nei vieno pralaimėjimo ir vis dar buvo priešininko teritorijoje. 1701 metų kovo 9 dieną abu monarchai Biržuose sutarė kartu kariauti toliau.

Rusija žada Augustui II visokeriopą pagalbą, įskaitant subsidijas, o Augustas II žengia istoriškai gėdingą žingsnį – leidžia Petrui I papirkinėti ATR bajorus, kad šie aktyviau dalyvautų kare. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo katastrofiškas žingsnis ir kai Augustas II susigriebė mažinti Rusijos įtaką Respublikoje, buvo jau per vėlu.

Galbūt jo sprendimą lėmė lemtingas Rusijos galimybių nuvertinimas, o gal ir tai, kad savo paties valdinių Augustas II ne tik gerai nepažinojo, bet ir bijojo. Rusija galėjo atrodyti patogiu įrankiu įtvirtinti savo valdžią ATR.

Karolis XII visada atakuodavo net ir daug stipresnį priešininką. Iki 1709 metų jo kariuomenė laikyta nenugalima/pinterest.com nuotrauka
Karolis XII visada atakuodavo net ir daug stipresnį priešininką. Iki 1709 metų jo kariuomenė laikyta nenugalima/pinterest.com nuotrauka

Švedų atsakas

Švedų pajėgų stygo net ir karui prieš vienus saksus ir Karolis XII ėmėsi kantriai telkti pajėgas, o Rusija perėjo prie niokojamųjų žygių taktikos ir artimiausią pusmetį švedų pajėgos rytinėje Baltijos pakrantėje kariavo gynybinį karą.

1701 metų vasarą Karolis XII nusprendė, kad jėgų turi pakankamai ir puolė saksus, sumušdamas juos Dauguvos (Spilvės) mūšyje. Svarbiausias tuometinis karo objektas – Ryga užtikrintai teko švedams.

Nepaisant to, kad saksai buvo laikomi kokybiškesne kariuomenė, o be to dar ir turėjo daugiau artilerijos bei buvo gynybinėse pozicijose – nugalėjo Švedijos kariuomenė. „Tai buvo dar vienas pavyzdys, kad tame kare skaičiai ir išankstiniai stereotipai reiškė nedaug“, – pažymėjo Gintautas Sliesoriūnas. Nepaisant to, kad švedų kariuomenės gausumas, potencialas ir apginklavimas nebuvo niekuo pasižymintys, o ją pačią sudarė daugiausiai rekrūtai, ji pasirodė besanti žymiai kovingesnė už gausesnius ir kaip manyta, stipresnius priešus. Be to, jai vadovavo išties gabus ir įkvėpti gebantis vadas – Karolis XII.

„Švedų kariuomenė buvo tiesiog „neeuropietiška“. Tuo metu laikyta visiškai normaliu dalyku pasiduoti, tada derėtis dėl išpirkos ar apsikeitimo ir pan. Gi švedai niekada nesiderėjo ir kovėsi iki galo“, – teigė istorikas. Rygos garnizonui taip pat ne kartą siūlytas garbingas pasidavimas, tačiau nepasidavė ne tik kareiviai, bet buvo uždrausta pasitraukti ir civiliams.

Karas ateina į Lietuvą

Vyraujantis požiūris ATR buvo toks, kad saksai užtraukė valstybei švedų pavojų. Nepasitenkinimas buvo didžiulis ir po pralaimėjimo ties Ryga, Saksonijos kariuomenė atsitraukė ne į Kauną ar kurį kitą Lietuvos miestą, bet buvo varu išvaryta į Vokietiją. Manyta, kad net ir švedų įsiveržimą į Kuršą derėjo tiesiog iškentėti, nes juk iš šios kunigaikštystės teritorijos saksai užpuolė švedų valdas.

Viltys, kad tai sustabdys švedus buvo visiškai nepagrįstos. Išmušę saksus iš paskutinės saksų tvirtovės – Diunemundės, 1701 metų pabaigoje – 1702 metų pradžioje švedai įžengė į LDK teritoriją. Į Lietuvą švedai įžengė deklaruodami, kad kariauja ne su ja ir Lenkija, o su karaliumi Augustu II. Ši taktika pasiteisino ir švedai įžengė į ATR nesutikdami pasipriešinimo (pradžioje jiems ATR teritorijoje priešinosi tik Lietuvos Respublikonai) ir gerokai mažiau, nei XVII amžiaus viduryje rizikuodami sukelti visuotinį sukilimą. ATR bajorai laukė tik vieno – kad švedai kuo greičiau „išsiaiškintų santykius“ su saksais ir Augustu II paliktų valstybės teritoriją.

1702 metų pradžioje Lenkijoje vyravo nusistatymas, kad tai – ne Respublikos karas, nors Lietuvoje požiūris buvo kiek kitoks. Susisaistę su karaliumi Respublikonai baiminosi, kad švedai jį nuvers ir sugrįš naujieji Karolio XII sąjungininkai Sapiegos. Visgi, nepaisant Respublikonų įsitraukimo į karo veiksmus, Švedijos kariuomenė be vargo paėmė Vilnių ir tais pačiais 1702 metais nužygiavo net iki Krokuvos.

Lenkija atsitokėjo tik po Varšuvos paėmimo. Nuspręsta įvilioti švedus į šalies gilumą ir ten juos sumušti. Grįžo ir saksų pajėgos, kurios kartu su LK kariuomene turėjo iškovoti lemiamą pergalę. Tačiau liepos 24 dieną Klišovo (šiauriau Krokuvos) mūšyje Karolis XII vėl triumfavo. Šis mūšis galutinai pakeitė ir vis dar vyravusią nuomonę, kad iki tol švedams galbūt sekėsi, bet bendrų Saksonijos – ATR pajėgų jiems tikrai nepavyktų įveikti.

Karolis XII - talentingiausias Šiaurės karo karvedys/wikipedia.org nuotrauka
Karolis XII - talentingiausias Šiaurės karo karvedys/wikipedia.org nuotrauka

ATR nesubyrėjo

Po Klišovo mūšio Augustas II buvo priverstas bėgti ir ne tik jis, bet ir jos sąjungininkas Petras I ėmė tikėti, kad ambicingas Karolio XII planas gali pavykti, o ATR stos švedų pusėn žygyje į Rusiją. Rusijos kariuomenė tuo metu nevykdė aktyvių karo veiksmų, neskaitant nebent diversinio švedų puolimo link Archangelsko atrėmimo.

Laivyną būsimoms kampanijoms Archangelske statęs Petras I gavo žinią apie sąjungininkų sutriuškinimą ir suprato, kad privalėjo imtis bent kokių veiksmų, nepaisant to, kad aktyvių kovos žygių imtis negalėjo. Logiškas žingsnis buvo padaryti viską, kad sukaustyti švedų pajėgas ATR teritorijoje ir neleisti jiems pasodinti savo statytinį į Lietuvos Lenkijos sostą.

Pasklidus gandams, kad švedai siūlo Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą Kazimierui Jonui Sapiegai, Petras I paliepė savo pasiuntiniams žadėti Mykolui Vyšnioveckiui (pasipriešinimo švedams vadui) bet kokią paramą, net atskiros nuo Lenkijos LDK sostą, su sąlyga, kad jis pasiduotų Rusijos globai. Tiesa, šių pažadų taip ir neteko duoti, o tuo labiau, įgyvendinti, nes AugustuasII galutinai nežlugo. Mažojoje Lenkijoje susibūrė Sandomyro konfederacija, tapusi pasipriešinimo švedams branduoliu. Karolio XII viltis, kad bajorija negins Augusto II, nepasiteisino.

Lietuvių sėkmės ir nesėkmės

Paaiškėjus, kad ATR bajorija nenuleis rankų, Petras I ėmėsi šią kovą remti. Beje, pirmieji sutartį su Maskva sudarę Respublikonai, mainais už rusų paramą, įsipareigojo tęsti karą net jei Lenkija iš jo pasitrauktų, o tai pavojingai disonavo su ATR įstatymais.

Švedai atsidūrė neužtikrintoje padėtyje. Viena vertus, jie skynė vieną pergalę po kitos, tačiau galutinai pasipriešinimo palaužti negalėjo ir kas nemažiau svarbu, negalėjo užtikrinti užgrobtos teritorijos kontrolės – jų valdžia siekė ne daugiau kelių šimtų kvadratinių kilometrų aplink pagrindines pajėgas. Nualinus vieną rajoną, jiems tekdavo „migruoti“ į kitą.

Aprūpinimas buvo prastas, kaip ir korespondencija su Stokholmu (Karoliui XII teko per atstumą valdyti šalį). Skirtingai nuo veiksmų Vokietijoje, kur užėmus kurią nors kunigaikštystę, galėdavai apsirūpinti viskuo, įskaitant amuniciją, ATR teritorijoje to padaryti nepavyko.

Tuo metu Augustas II, nors ir bėgo nuo švedų, galėjo visai drąsiai judėti po didžiąją dalį šalies teritorijos, nes bajorų visur būdavo pasveikinamas. Švedų neužimtose teritorijose buvo galima rinkti mokesčius, mobilizuoti pajėgas, veikė valstybės aparatas. O pavyzdžiui, naujieji švedų sąjungininkai Sapiegos, be gausios apsaugos negalėjo judėti niekur.

Rusija netruko pasinaudoti tuo, kad Karolis XII įstrigo Lenkijoje ir ėmėsi veikti aktyviau – užėmė Ingriją. Tuo pat metu buvo atnaujinti susitarimai su LDK Respublikonais. Vis tvirtesnės darėsi Grigaliaus Oginskio pozicijos – Rusija jam skyrė didžiausią finansinę paramą ir nominaliai įvardijo jį Rusijos pajėgų LDK vadu, nors tikrovėje jis šiems daliniams niekada nevadovavo.

Tokiu būdu Lietuvoje pirmą sykį pavyko suformuoti prorusiškos bajorijos grupuotę. Lenkijoje šis procesas užtruko ilgiau, bet pradžia buvo padaryta ir Rusijos įtakos skverbimasis jau nebesustojo.

LDK teritorijoje tuo metu švedų pajėgų beveik nebuvo ir veik visą teritoriją kontroliavo Respublikonai, kurie su Švedijos ir Sapiegų pajėgomis susidurdavo tik LDK – Kuršo paribyje. Įsidrąsinę lietuviai ir rusai nusprendė pereiti į puolimą. Surengę keletą reidų į Kuršą, jie ryžosi stoti į rimtesnį susirėmimą, tačiau 1703 metų kovo 19 dieną buvo sumušti Saločių (Šakarnės) mūšyje.

Vadovaudamiesi senomis tradicijomis, lietuviai daugiausiai buvo kavaleristai, o būtinus to meto karybai pėstininkus tiekė Rusija. Saločių mūšyje susiklostė sąjungininkams nederanti situacija, kai sėkmei nusisukus, lietuvių kavalerija tiesiog pasitraukė iš mūšio lauko, o be priedangos likę apie 3000 rusų pėstininkų patyrė labai sunkių nuostolių. Petras I, jau anksčiau pykęs ant Augusto II, dėl neva mėginimų susitarti su švedais 1701 metais, po Saločių mūšio ėmė nebepasitikėti ir LDK Respublikonais. Grigaliui Oginskiui visgi pavyko išsaugoti Petro I palankumą.

1704 metais jungtinės LDK ir Rusijos pajėgos patyrė kitą sunkų pralaimėjimą Kroicburgo (Krustpilio) mūšyje. „Net palyginti nedidelės švedų pajėgos Livonijoje buvo vis dar neįveikiamos net ir jungtinėms sąjungininkų pajėgoms“, – pažymėjo LŽ pašnekovas.

Nesugaunamojo Augusto pagavimas

Karolis XII nesiliovė persekiojęs Augustą II ir laimėjęs seriją svarbių mūšių, palaipsniui sunaikino Augusto II pajėgų branduolį – saksų dalinius. Nepaisant Petro I paramos, 1706 metais įvyko naujas lūžis kare. Persekiodamos Augustą II į LDK teritoriją sugrįžo pagrindinės švedų pajėgos ir Gardine apsupo gausią rusų kariuomenę (nors pagrindinėms pajėgoms pavyko atsitraukti) ir antrą kartą užėmė Vilnių. Gardine likusias rusų pajėgas taip pat pavyko išgelbėti: būsimasis LDK etmonas Liudvikas Konstantinas Pociejus slapčia išvedė jų dalinius, pasinaudodamas tuo, kad švedai nepažinojo teritorijos, kurioje kariavo.

Augustui II išvykus į pietus, paskui jį vėl pajudėjo ir Karolis XII. Tačiau švedų taktika jau buvo kitokia. Prasidėjus Ispanijos įpėdinystės karui, Karolis XII nusprendė, kad Habsburgai ir Austrija yra pernelyg užimti ir grėsmės nekelia, vadinasi, per jų teritoriją buvo galima pasiekti Saksoniją. Ko jis nedrįso padaryti Prūsijoje – Brandenburge, tai padarė austrų valdose.

1706 metais Karolis XII be jokio pasipriešinimo užėmė neginamą Saksonijos kunigaikštystę. Beje, apie jokius saksų sukilimus taip pat nebuvo kalbos, nes į Augusto II avantiūras jo valdiniai vokiečiai žvelgė taip pat neigiamai, kaip ir lietuviai su lenkais. Be to, saksai vis dar jautė apmaudą, kad jų – liuteronų – valdovas, priėmė katalikybę.

Saksonijos vyriausybė pasirašė kapituliacijos susitarimą, pagal kurį Augustas II privalėjo atsisakyti Lenkijos ir Lietuvos sosto. Šioje situacijoje jis galėjo rinktis: pamiršti Saksoniją ir priešintis bei likti ATR karaliumi arba atsisakyti karūnos, bet išsaugoti ryšį su tėvonija. Augustas II pasirinko Saksoniją, tuo dar labiau įsiutinęs Petrą I. Dar labiau Rusiją Augustas II įžeidė, išdavęs švedams ne tik Rusijai tuo metu atstovavusi Johaną Reinholdą Patkulį (jam įvykdyta mirties bausmė), bet ir saksams paremti atsiųstus rusų dalinius. Pažeisdama visus susitarimus su Rusija, Saksonija pasitraukė iš karo, o Augustas II išdavė ATR, kuri nuo 1704 metų oficialiai jau dalyvavo kare.

1704 metais Narvoje sudaryta Lietuvos – Lenkijos ir Rusijos karinė sąjunga prieš švedus tuo pačiu suvedė į nulį ir ankstesnius LDK Respublikonų susitarimus su Petru I. Kare dalyvavo jau ne vien LDK ar viena jos bajorų frakcijų, bet visa jungtinė valstybė. Ta pačia sutartimi Petras I jau nebe Augustui II, o ATR įsipareigojo, kad pastaroji po karo gaus Livoniją.

Švedų statytinį Stanislową Lesčinskį ATR valdovu pripažino visos didžiosios Europos valstybė/wikipedia.org nuotrauka
Švedų statytinį Stanislową Lesčinskį ATR valdovu pripažino visos didžiosios Europos valstybė/wikipedia.org nuotrauka

Karalius be karalystės

Tais pačiais 1704 metais Karolis XII privertė iš jam paklususių bajorų sudarytą elekcinį Seimą naujuoju ATR karaliumi išrinkti Poznanės vaivadą Stanislovą Lesčinskį. Kaip jau minėta, palaikymas prošvediškai frakcijai buvo toks menkas, kad Karoliui XII išžygiavus į Saksoniją, su juo kartu buvo priversti traukti ir Stanislovas Lesčinskis ir Sapiegos.

Tiesa, net ir perėjusieji į švedų pusę didikai ne visada būdavo iš tiesų lojalūs. Pavyzdžiui, 1706 metais kancleris Karolis Stanislovas Radvila taip pat perėjo į švedų pusę, pasidavęs tipiniams švedų argumentui: „remi mumis arba sugriausime Nesvyžių“.

Karolio XII sėkmė Saksonijoje neliko nepastebėta ir atnešė jam naujų laimėjimų diplomatijos fronte. Švedams užėmus Drezdeną, daugeliui valstybių pasidarė neramu, ar jie ten sustos, ar žygiuos, pavyzdžiui, į Vieną? Baiminantis švedų priešiškumo Stanislovą Lesčinskį karaliumi pripažino visa Europa, išskyrus Romos popiežių. Nepaisant pripažinimo tuo metu, antišvediškos nuotaikos sustiprėjo ir pasireiškė vėliau. Stanislovas Lesčinskis tapo visuotinai pripažintu karaliumi, neturinčiu jokios valdžios savo karalystėje.

Karoliui XII būnant Saksonijoje ir faktiškai visiškai nekontroliuojant ATR teritorijos, netikėtą sprendimą priėmė vienas iš LDK Respublikonų vadų Mykolas Višnioveckis. „Sumąstęs, kad paskui jį seks ne tik didžioji dalis LDK kariuomenės, bet ir dauguma Lietuvos bajorų, jis pareiškė pereinantis į Švedijos pusę. Esą jo pajėgos tuomet susijungtų su Sapiegų pajėgomis, o saugumą jam garantuotų dar vis Livonijoje besiginantys švedų daliniai“, – pasakojo istorikas.

Jam pavyko iš dalies suskaidyti LDK kariuomenę, tačiau toli gražu ne taip sėkmingai, kaip Mykolui Višnioveckiui norėjosi. Jam ir jo šalininkams taip pat teko trauktis į Kuršą. LDK likę Mykolo Višnioveckio (ir Stanislovo Lesčinskio) šalininkai buvo Grigaliaus Oginskio ir rusų pajėgų be gailesčio persekiojami ir naikinami. Nepaisant šių nesėkmių, Mykolas Višnioveckis (kaip ir daug kas Europoje) manė, kad Karolis XII grįš iš Saksonijos, išstums rusus iš ATR teritorijos ir galiausiai laimės karą.

Karolio žygis į pražūtį

1708 metais pagrindinės švedų pajėgos iš tiesų pajudėjo atgal į rytus, o rusų pajėgos vengė mūšių tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje ir užleidinėjo teritoriją (jos liko komunikacijoms svarbiame Daugpilio – Vitebsko – Polocko rajone). Tačiau tai buvo ne bėgimas, o planingas atsitraukimas. Petras I traukėsi iki Maskvos valstybės sienų, o pakeliui palikdavo „išdegintą žemę“, kad švedų pajėgoms nieko neliktų. Sandomyro konfederatų pajėgos atsitraukė į Ukrainą, taip ir nepripažinusios Augusto II abdikacijos.

„Šiandien nežinoma, ar Karolis XII ketino žygiuoti į Smolenską ir Maskvą. Aišku tiek, kad šia kryptimi rusai įnirtingai priešinosi ir švedai negalėjo sau leisti tokių nuostolių. Matyt, nebuvo ir didelio noro lįsti gilyn į Rusiją, kur jie nebūtų galėję net grasinimais surinkti kontribucijų, nes caras rusų bajorams ir miestiečiams buvo baisesnis, nei užkariautojas. Be to, 1708 metais šiaurės Lenkijoje ir Rytprūsiuose jau prasidėjo maras ir švedai buvo priversti nuo jo bėgti į rytus“, – svarstė Gintaustas Sliesoriūnas.

Bet kuriuo atveju, Švedijos pajėgos vėl užėmė didesnę dalį LDK teritorijos, kuo džiaugėsi Mykolas Višnioveckis, tikėjęsis, kad Stanislovas Lesčinskis patvirtins jį LDK didžiuoju etmonu. Tačiau su tuo nesutiko Sapiegos ir Karolis XII. Mykolas Višnioveckis buvo paskirtas lauko etmonu, tačiau nusivylęs nesėkme, perleido vadovavimą naujajam didžiajam etmonui Jonui Kazimierui Sapiegai, užsisklendė savo valdose ir karo veiksmuose nebedalyvavo.

„Beje, 1708 metais Vilniuje apsilankė Stanislovas Lesčinskis. Nors jo lyg ir nepripažįstame teisėtu valdovu, tačiau tai buvo paskutinis ATR istorijoje karališkasis vizitas į Lietuvos sostinę“, – pastebėjo LŽ pašnekovas.

Tuo metu Sapiegos rūpinosi įtvirtinti naują valdžią švedų „išvaduotoje“ Lietuvoje ir persekiojo buvusius savo priešininkus, tačiau netrukus sulaukė žinių apie katastrofą Ukrainoje. Tikėtina, kad į Ukrainą jis žygiavo susiviliojęs Mazepos kazokų paramos pažadais, o gal dėl to, kad tikėjosi ten lengviau peržiemoti.

Šis planas taip pat nepavyko, nes rusai, atskleidę kazokų sąmokslą, sunaikino švedams paruoštas atsargas ir Karolio XII kariuomenė liko izoliuota. Bandyta pas karalių su amunicija ir atsargomis veržtis iš Livonijos, tačiau LDK teritorijoje, Lesnos mūšyje, švedai buvo nugalėti ir karaliaus nepasiekė. Tuo pat metu rusų pajėgoms ši pergalė tapo didžiuliu įkvėpimu – „švedai nebebuvo nenugalimi!“

Švedijos kariuomenės garbei reikia pažymėti, kad izoliuota kariuomenė nepakriko iš išsilaikė viename kumštyje, tačiau nusilpusi ir stokojanti amunicijos, 1709 metų liepos 8 dieną Karolio XII kariuomenė pralaimėjo lemiamas Poltavos kautynes (vėl atakuodama daug skaitlingesnį ir gerai aprūpintą priešininką). Palikęs kariuomenę, karalius pasitraukė į Osmanų Imperiją, kur praleido 5 metus.

Poltavos mūšis. Pirmame plane viduryje - Petras I/wikipedia.org nuotrauka
Poltavos mūšis. Pirmame plane viduryje - Petras I/wikipedia.org nuotrauka

Nauja tvarka

Poltavos mūšio išvakarėse, Petras I vis dar nebuvo įsitikinęs, kad jam vienam pavyks įveikti švedus lemiamame mūšyje ir jis žūtbūt griebėsi lipdyti subyrėjusią antišvedišką koaliciją. 1709 metais į karą vėl stojo Danija ir Saksonija.

Petras I taip pat pasižadėjo paremti nebemėgstamo Augusto II atstatymą į ATR sostą ir antrą kartą įsipareigojo karui pasibaigus perleisti jam Livoniją. Pastarosios sutarties jis neratifikavo, nes sumušęs švedus prie Poltavos norėjo pakeisti sutarties sąlygas sau palankesnėmis.

Tuo metu švedų šalininkų ATR grupuotė subyrėjo, Sapiegos ėmėsi derėtis su Maskva dėl amnestijos. Nors jų priešininkai manė, kad atėjo laikas užbaigti, kas pradėta Valkininkų mūšyje, Petras I ir Augustas II laikėsi kitokios nuomonės. Petras I, kurio žodis buvo lemiamas, Sapiegoms atleido. Mykolui Višnioveckiui ne taip sekėsi ir jis buvo išgabentas į Rusiją.

Pajutęs, kad gali diktuoti sąlygas sąjungininkams, Petras I pasirašė naują, jam daug palankesnę Torunės sutartį su Augustu II. Pastarasis vėl įsipareigojo vienašališkai nenutraukti karo su Švedija, bet atsisakė finansinės Rusijos paramos reikalavimo. Be to, Augustui II teko atsiprašinėti dėl visų Petrui I padarytų „skriaudų“.

„Galima sakyti, kad 1709 metų pabaiga – 1710 metų pradžia ženklino Petro I įtakos ATR piką“, – sakė Gintautas Sliesoriūnas. Svetimos kariuomenės valstybėje nebebuvo, karalius priklausė nuo Maskvos paramos, kariuomenės vadai buvo Petro I šalininkai, o valstybės teritorijoje dislokuotos galingos rusų pajėgos.

„Petro laimė“ truko neilgai. 1711 metais jo kariuomenė įsiveržė į Moldovą ir patyrė skaudų pralaimėjimą Pruto kampanijoje. Pagal paliaubų su Turkiją sutartį, Rusija ne tik privalėjo išvesti savo pajėgas iš ATR, bet ir ateityje, norėdama jas vėl įvesti, privalėjo gauti Osmanų Imperijos sutikimą. Ką tik triumfavęs Petras I buvo pažemintas. Lenkijos – Lietuvos valstybė galėjo lengviau atsikvėpti.

Paminklas Augustui II Drezdene/trekearth.com nuotrauka
Paminklas Augustui II Drezdene/trekearth.com nuotrauka

Skaudi pergalė

ATR iš tiesų nusprendė, kad karas baigėsi, nes jos teritorijoje karo veiksmai nebevyko jau nuo 1709 metų pabaigos. Tuo metu Petras I taip negalvojo, nes grėsmė buvo išlikusi pietuose, kur vis dar buvo pats Karolis XII, priešiškos turkų ir jų vasalų totorių pajėgos, o taip pat ten susitelkę likusieji Stanislovo Lesčinskio šalininkai.

Baimindamasis didelio turkų – švedų įsiveržimo iš pietų, Petras I buvo įpareigojęs Saksoniją ir ATR laikyti ten kariuomenę, kuri ne tik nebuvo paleista, bet ir didinama. Sąjungininkų kariuomenei esant pietuose, ATR neturėjo pajėgų, kad įsiveržtų į Livoniją ir tuo pasinaudojo Petras I, užėmęs Rygą ir Taliną. Iš vienos pusės, Maskva buvo įsipareigojusi perleisti šias teritorijas ATR, tačiau savo pajėgų neišvedė, argumentuodama tuo, kad ATR nepajėgs jų apginti, jei Švedija išlaipintų ekspedicines pajėgas.

Tačiau Petras I rado ir gana realią priežastį atsisakyti ne kartą duotų pažadų. Nuostoliai, kuriuos patyrė Saksonija ir ATR buvo milžiniški ir būtų buvę visiškai garbinga reikalauti už tai atlygio. Tačiau tam reikėjo tęsti karą tol, kol kariavo Rusija.

Švedijai pralaimint, į prieš ją nukreiptą koaliciją jungėsi vis nauji nariai, kaip pavyzdžiui, Hanoveris, kurio kunigaikštis buvo išrinktas Anglijos karaliumi. Į kai kurias švedų valdas nusitaikė ir Prūsija, o su katalikišku Saksonijos valdovu niekas švedų valdomis protestantiškoje Vokietijos Šiaurėje dalintis nenorėjo. Tuo pat metu Rusijos kariuomenė buvo įžengusi į Suomiją ir Meklenburgą (Vokietijoje), Hanoverio pašonėje.

Vokietijoje susidarė nauja koalicija, kurios tikslas buvo priversti Rusiją išeiti iš visų Šventosios Romos Imperijos teritorijų ir Lietuvos – Lenkijos valstybės. Neįvykdžius reikalavimo, jai grėstų karas. Sutarties iniciatoriumi tapo Hanoveris, o tai reiškė, kad koaliciją parėmė ir Jungtinė Karalystė (1707 metais Anglija ir Škotija susijungė į vieną valstybę). 1719 metų sausio 15 dieną susitarimą pasirašė Hanoverio kunigaikštis (Anglijos karalius), Karolis VI Habsburgas ir Saksonijos kunigaikštis Augustas II. Manyta, kad ATR formaliai prie sutarties prisijungtų vėliau, tačiau iš Vokietijos ir ATR nenoromis pasitraukę rusai sugebėjo tam sutrukdyti, pasitelkę jiems draugišką „opoziciją“.

Vienos sutartį Rusija traktavo, kaip prieš ją nukreiptą agresiją, o Augustą II – kaip sutartį su Maskva sulaužiusiu išdaviką. Taip pat vertinti ir ATR mėginimai sudaryti taiką su Švedija, remiantis taip ir nerealizuoto „Braunšveigo taikos kongreso“ planais.

Rusijos vertinimu, Saksonija ir ATR nutraukė karą prieš švedus maždaug dviem metais anksčiau, nei Rusija (1721 metais). Vadinasi, Maskvos įsipareigojimas perleisti Livoniją ATR – neteko galios. Maža to, pasirašydama Ništato taiką su Švedija, Rusija vienašališkai pareiškė, kad Saksonijos bei ATR taika su Švedija galės būti sudaryta tik Rusijai tarpininakaujant, bet ATR delegatų, pasirašant sutartį, apskritai neįleido. Formaliai karą užbaigiančias deklaracijas Saksonija ir Švedija pasirašė tik 1729, o ATR 1732 metais.

Pasibaigus Didžiajam Šiaurės karui, didesnių ar mažesnių teritorijų gavo visos antišvediškos koalicijos valstybės, įskaitant netgi kare praktiškai nedalyvavusią Prūsiją. O labiausiai karo sunkumų prislėgtos ir jo nuniokotos Saksonija ir ATR negavo nei pėdos žemės. Liko guostis nebent tuo, kad Petras I nesutiko patenkinti nežaboto Prūsijos apetito ir pripažinti jai lenkišką Varmiją ar Elbingą.

Be abejonės, daugiausiai šiame kare laimėjo Petras I, ženkliai išplėtęs teritoriją Baltijos regione, eliminavęs svarbų varžovą ir žengęs pirmąjį žingsnį įtvirtinant „draugišką“ įtaką seniausio priešininko – Lietuvos ir Lenkijos valstybės politikoje.

ATR tuo metu dar netapo Rusijos satelitu, Augustas II ir šalies visuomenė jautėsi labai įžeisti Maskvos veidmainiavimu ir Livonijos neatidavimu. „Ačiū Dievui, kad Petras I mirė anksčiau už Augustą II. Nors „istorija nežino žodžio „jeigu“, tačiau galime numanyti, kad Petras I ATR atžvilgiu vykdęs tokią nedraugišką ir agresyvią politiką, būtų ryžęsis radikaliems žingsniams, pvz. karinei intervencijai, kad pasinaudoti tarpuvaldžiu ar bet kokia rimtesne krize Lietuvos – Lenkijos valstybės viduje, žymiai griežčiau, nei tai padarė Annos Ivanovnos valdoma Rusija 1733–1735 metais.

Visgi, Rusija ėmėsi įgyvendinti vieną svarbiausių strateginių tikslų – jei ne paversti ATR nuo Maskvos priklausoma valstybe, tai užtikrinti (ir tai Maskvai pavyko), kad ji būtų taip uoliai neutrali, kad niekada neleistų jokiam Rusijos priešui peržengti savo teritorijos iš Vakarų – vienintelės krypties, iš kurios XVIII amžiaus Rusija galėjo sulaukė Europos galingiausių valstybių karinės grėsmės. Tokia politika vykdyta iki pat ATR padalijimų.

Kaip bebūtų paradoksalu, Lietuvos – Lenkijos kariuomenės mažinimas 1717 m. ir vėlesnis nenoras ją didinti, nors 1717 m. „Nebyliojo“ seimo nutarimai tokią teisę Lenkijai ir LDK paliko, kai ATR teritorijoje jau nebevyko Šiaurės karo kovos, buvo ne tiek Rusijos primesti, kiek atspindėjo bajorų visuomenės nuostatą, kad nei vienas kitas karalius nesumanytų pakartoti Augusto II avantiūrų ir neįveltų valstybės į kitą jai nenaudingą karą.

Švedų roko grupės „Sabaton“ daina „Poltava“/Mėgėjiško vaizdo klipo gamybai naudoti kadrai iš Rusijos filmo „Valdovo tarnas“./youtube.com

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"