Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Laikinosios sostinės virsmai

 
2018 06 11 15:00
Švč. Trejybės bažnyčia. 2006 m. /
Švč. Trejybės bažnyčia. 2006 m. / lt.wikipedia.org nuotrauka

Prieš porą savaičių „Lietuvos žinių“ skaitytojams siūlėme susipažinti su 1918-ųjų Vilniumi – istorine Lietuvos sostine. Šiandien mūsų tyrimo taikinyje – svarbiausias Pirmosios Lietuvos Respublikos miestas Kaunas.

Kaunas nuolat figūravo Lietuvos istorijoje, tačiau išskirtinio, ypatingo vaidmens neturėjo. Miesto istorija panaši kaip ir daugelio kitų: jis plėtėsi aplink gynybinę pilį, ilgainiui įgavo savivaldą, traukė užsienio pirklius ir amatininkus bei nuolat degė didžiuosiuose gaisruose. Vis dėlto vėlyvaisiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais Kaunas neteko savo vidinės dinamikos, jo plėtra nebuvo itin sparti. Didžiulį smūgį jis patyrė XIX amžiaus pradžioje, po 1795-ųjų padalijimo ir Napoleono karų. Miestas pradėjo beveik merdėti – po 1812-ųjų Napoleono žygio į Maskvą čia galėjo likti tik apie 3 tūkst. gyventojų.

Dėl bandymų lietuvinti Kauną buvo nepatenkintos kai kurios kitos tautinės mažumos. Pavyzdžiui, prie Švč. Trejybės bažnyčios įvyko lenkų ir lietuvių muštynės, kurių ginklais tapo net bažnytinės vėliavos ir žibintai.

Ikikarinis miesto portretas

Tik nusistovėjus taikos periodui Kaunas pamažu ėmė atgimti. Pozityvų impulsą jo istorijai davė 1842–1843 metais Rusijos imperijoje įvykusios administracinės reformos, kai miestas tapo gubernijos centru. Po 1863-iųjų sukilimo čia perkeltas ir Žemaičių vyskupystės centras, istoriškai buvęs Varniuose. Prasidėjo ir miesto sakralių erdvių pertvarkymai: Kauno jėzuitų bažnyčia buvo paversta Aleksandro Nevskio soboru, Pažaislio bažnyčia taip pat pritaikyta stačiatikių apeigoms, o kai kurios kitos šventovės – uždarytos arba skirtos kam nors sandėliuoti.

Tačiau miestas pamažu plėtėsi, keitėsi ir jo viešoji erdvė. 1876 metais buvo įrengtas žibalinis gatvių apšvietimas, nuo 1899-ųjų įvesta elektra. Miestiečių susisiekimą pagyvino arklių traukiamas tramjavus-konkė. Kaunas plėtėsi, buvo statomi nauji priemiestiniai rajonai: Šančiai, Vilijampolė, Aleksotas, kuriuose daugiausia virė darbininkijos gyvenimas. Kūrėsi ir naujos pramonės įmonės, pavyzdžiui, 1853 metais buvo įsteigta ir šiandien atpažįstama Volfo-Engelmano alaus gamykla.

Kauno erdvę labiausiai ribojo tai, kad dėl savo geografinės padėties jis amžių sandūroje tapo Rusijos imperijos pirmos klasės sausumos tvirtove (faktiškai – imperijos siena). Tai reiškė kelis dalykus: čia buvo draudžiama statyti aukštus pastatus, miestą turėjo apjuosti daug įtvirtinimų ir fortų. Tiesa, iki karo jie nebuvo visiškai baigti statyti. Tai lėmė ir tautinės miestiečių sudėties kaitą: Kaune apsigyveno daugybė karininkų su šeimomis bei eilinių karių.

1897 metais Kaunas jau turėjo daugiau kaip 70 tūkst. gyventojų, bet lietuvių, kaip ir Vilniaus atveju, – tik apie 4700, t. y. 6,6 procento. Vis dėlto lietuvių mažuma, kurios ryškiausi veikėjai buvo Adomas Jakštas-Dambrauskas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Saliamonas Banaitis, Juozas Naujalis, Tadas Daugirdas ir kiti, dirbo aktyviai. Kaune veikė lietuvių spaustuvė, knygynas. Reikėtų paminėti 1906 metais surengtus „Saulės“ kursus, kurie ilgainiui tapo bene pagrindine vieta lietuviams mokytojams rengti.

Pirmoji lietuviška gimnazija: karo metų žiburys

Prasidėjus karui Kaune buvo įvesta ypatingoji padėtis, visą valdžią savo rankose sutelkė komendantas Vladimiras Grigorjevas. Jau 1914 metų liepos 14 dienos įsakymu didelė dalis miesto gyventojų buvo evakuota į Rusijos gilumą. Šis nutarimas palietė ir Kauno inteligentijos gyvenimą. 1915-ųjų pavasarį vyriausiojo Rusijos karo vado įsakymu miestą privalėjo apleisti ir visi žydai.

Galbūt vokiečių puolamuosiuose planuose Kaunui nebuvo numatytas esminis vaidmuo, tačiau užimti miestą strategiškai buvo svarbu: per jį atsivėrė tiesiausias kelias ne tik į likusią Lietuvos teritoriją, bet ir į Rusijos imperijos gilumą. Pagrindinės kovos dėl Kauno virė 1915-ųjų vasarą, o rugpjūčio 17 dieną mieste ėmė šeimininkauti vokiečių kariuomenė. Jau ne kartą rašėme, kad vokiečiai, okupavę Lietuvą, užgniaužė šalyje vykusį kultūrinį gyvenimą. Kaune jis apskritai nustojo egzistavęs, nes beveik visa lietuvių šviesuomenė pasitraukė arba į Rusiją, arba į Vilnių. Kaip teigė atsiminimuose Pranas Dovydaitis, „civiliai gyventojai buvo traktuojami kaip tam tikras quantite negligeable (nepaisytinas kiekis)“.

Tačiau ir čia išryškėjo svarbių iniciatyvų, daugiausia sietinų su Kaune likusiu S. Banaičio, būsimo Nepriklausomybės Akto signataro, asmeniu. 1915 metais Kaune atsirado pirma lietuviška „Aušros“ gimnazija. Iš pradžių jai trūko mokytojų, patalpų, mokomųjų priemonių. Todėl pirmais mokslo metais, siekiant pritraukti daugiau mokinių, mokymasis buvo nemokamas. Tiesa, gimnaziją lankė ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių moksleiviai. 1915-ųjų pabaigoje ji turėjo jau 60 mokinių, ir jų skaičius ilgainiui tik didėjo. Netrukus buvo įsteigta ir parengiamoji klasė. Kurį laiką vokiečių administracija palankiai žiūrėjo į gimnazijos veiklą, bet paskui ėmė kištis į jos vidaus gyvenimą, vertė pakeisti mokymo turinį pagal vokiečių reikalavimus. Dėl nesibaigiančių konfliktų tuometis mokyklos direktorius P. Dovydaitis pasitraukė, o naujuoju vadovu tapo vokiečių karys, turėjęs mokytojo profesiją. Laimė, jam nesisekė susidoroti su naujomis pareigomis, todėl netrukus P. Dovydaičiui buvo leista sugrįžti į savo postą ir dirbti toliau.

Išsisklaidžius įtampai gimnazija pamažu vis plėtėsi ir tarpukariu tapo viena žymiausių mokymosi įstaigų visoje Lietuvoje. Daugelis joje dirbusių pedagogų buvo ne tik mokytojai, bet ir dėstytojai Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitete.

Kaip Kaunas tapo sostine

Toks lietuvių šviesuomenės žiburys karo metų Kaune – veikiau išimtis nei taisyklė. Nors Kaunas tuo metu nebuvo nei labai lietuviškas, nei savas, klaidinga manyti, jog lietuviai nelaikė jo savu. Sostine miestas tapo tik dėl politinės situacijos (bolševikų karinės agresijos ir Lucjano Żeligowskio žygio Vilniaus krašte), tačiau dar iki Nepriklausomybės paskelbimo būta manančiųjų, kad būtent Kaunas turi tapti lietuvių visuomeninio, kultūrinio ir politinio gyvenimo centru.

Šis klausimas, pasak istoriko Dangiro Mačiulio, tapo aktualus maždaug nuo 1905 metų, kai lietuvių aktyvistai ėmė kelti kultūrinius klausimus ir jų reikalavimai virto politiniais. „XX amžiaus pradžioje lietuvių inteligentija neturėjo bendro požiūrio į Vilnių kaip į vienintelį kultūrinės autonomijos siekiančios Lietuvos centrą“, – teigė D. Mačiulis.

Kauno viziją labiau palaikė lietuvių dvasininkų atstovai, nes miestas dar XIX amžiaus viduryje buvo tapęs vyskupystės centru – čia telkėsi didžioji dalis lietuvių dvasininkijos elito, veikė įvairios katalikų organizacijos. Šis klausimas atspindėjo ir platesnę idėjinę lietuvių inteligentijos diferenciaciją tarp simpatizavusiųjų atitinkamai labiau krikdemiškoms ir liberalioms idėjoms. Palaikusieji Kauną tvirtino, kad jis jau yra tapęs tam tikru etnografinės lietuvių erdvės centru, o Vilnius nutolo, virto „Lietuvos pakraščio miestu“. Daugiausia spaudoje dėl šios problemos ginčijosi kunigas Adomas Jakštas ir Antanas Smetona, tačiau apčiuopiamų rezultatų taip ir nepasiekė. Perspektyvas Kaunui atvėrė tik karai.

Valstybės politinis gyvenimas persikėlė į Kauną nuo 1919-ųjų pradžios. Čia atvyko didžioji dalis Valstybės Tarybos narių, o kartu su jais – ir ministerijos, pradėti kurti savivaldos organai. Formaliai tai įvyko 1919 metų sausio 2-ąją, kai bėgdama nuo bolševikų iš Vilniaus paskutiniu vokiečių traukiniu į Kauną persikėlė Lietuvos Vyriausybė. Nuo tos dienos iš Kauno buvo koordinuojamos Nepriklausomybės kovos ir rengiami svarbiausi Pirmosios Lietuvos Respublikos rinkimai į Steigiamąjį Seimą. Taip bent iš dalies išsipildė A. Jakšto svajonė.

Pačiam miestui tai reiškė ne tik garbę, prestižą, bet ir apčiuopiamą naudą: labai greitai Kauną imta modernizuoti. Tiesa, starto pozicijos buvo gana sudėtingos. 1918 metais išrinkta miesto taryba atrodė itin marga: 30 lenkų, 22 žydai, 12 lietuvių, 6 vokiečiai ir 1 rusas. Nereikėtų pamiršti, kad būtent Kaune 1919-ųjų rugpjūtį planuota surengti Polska organizacja wojskowa (POW) perversmą, kuris galėjo turėti katastrofiškų pasekmių ką tik sukurtai valstybei. Esant tokioms sąlygoms kai kurioms valstybės įstaigoms tuo metu teko glaustis ir blaškytis privačiuose butuose, o ne atskirų pastatų kompleksuose.

Greitai susirūpinta Kauno viešosios erdvės lietuvinimu, senųjų istorinių naratyvų aktualinimu ir naujų kūrimu. Jau 1919-ųjų vasario 16 dieną buvusi Kaizerio Vilhelmo gatvė (dar prieš tai – Nikolajaus prospektas) buvo pervadinta Laisvės alėja. Tais pačiais metais Krašto apsaugos ministerijos nutarimu suskubta kurti Lietuvos karo muziejų, aiškinantį ir naują modernios Lietuvos valstybės istorinį naratyvą. Po poros metų, 1921-aisiais, ir vėl vasario 16-ąją, muziejus buvo atidarytas, o jo kiemelyje po pusmečio atidengtas paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę.

Dėl bandymų lietuvinti miestą buvo nepatenkintos kai kurios kitos tautinės mažumos. Pavyzdžiui, 1922 metais prie Švč. Trejybės bažnyčios įvyko lenkų ir lietuvių muštynės, kurių ginklais tapo net bažnytinės vėliavos ir žibintai. Tačiau miestas vis tiek kuo toliau, tuo labiau lietuvėjo: 1922 metais buvo atidarytas klasikinis laisvųjų menų (artes liberales) universitetas – Lietuvos universitetas, 1924-aisiais priimtas nutarimas, kad visos iškabos ir kiti vieši pranešimai turi būti rašomi tik lietuvių kalba. Jau ir daugiau gatvių turėjo įvairių lietuvių tautinio atgimimo, pirmųjų Nepriklausomybės metų veikėjų vardus.

Įtvirtinus Nepriklausomybę Kaunas natūraliai vis labiau plėtėsi. Čia atsivėrė ne tik naujos darbo galimybės, bet ir kultūrinis gyvenimas: pradėjo veikti universitetas, konservatorija, meno mokykla, dauguma leidyklų, spaustuvių, muziejų. Miestas augo ir pastebimai jaunėjo – į jį iš kaimo vietovių kėlėsi tiek darbo, tiek naujų saviraiškos būdų, veiklos ieškantis jaunimas. Savitu naujojo Kauno kultūrinio, dvasinio ir istorinio atgimimo simboliu turėjo tapti Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, pradėta statyti 1934 metais, bet taip ir nebaigta iki pat sovietų okupacijos.

Tiesa, susvetimėjimo ženklų buvo matyti net ketvirtąjį dešimtmetį. Bene ryškiausias to pavyzdys – Kauno miesto soboras. Apskritai carinių paminklų Kaune buvo likę nedaug (juos susirinko besitraukianti rusų kariuomenė arba savaip panaudojo vokiečiai), tad vienu ryškiausių buvusios okupacijos ženklų imta laikyti Laisvės alėjoje stovintį soborą, kuris ilgainiui virto Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia.

Kauniečius erzinantis pastatas tarpukariu kėlė didžiules aistras, žmonės nuolat ragindavo jį nugriauti. Štai 1932 metais Igno Šeiniaus užrašyti žodžiai: „Jis toks rusiškas tas soboras. Diktas, guzuotas, milžiniškais prinokusiais svogūnais užvožtas. Į jį įsižiūrėjus, pajuntamas virš galvos dvigalvio erelio plasnojimas, regimas ir tamsoje ieškantis, veriantis žvilgsnis.“ Rašytojui antrino ir Kauno burmistras Juozas Vokietaitis: „Šitokis mano nusistatymas susidaręs dėl tų jausmų, kurie manyje kyla prisiminus tą priespaudą ir skriaudas, kurias teko pakelti lietuvių tautai dėl soboro pastatymo dvasinių įkvėpėjų carizmo ir rusifikacijos mūsų krašte vykintojų.“

Kauno viziją labiau palaikė lietuvių dvasininkų atstovai, nes šis miestas dar XIX amžiaus viduryje buvo tapęs vyskupystės centru – čia telkėsi didžioji dalis lietuvių dvasininkijos elito, veikė įvairios katalikų organizacijos.

Kaunas grožinėje literatūroje

Istorikai vis dažniau naudojasi grožine literatūra kaip istoriniu šaltiniu. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti keista, istorikai remiasi prielaida, kad didelė dalis rašytojų savo kūriniuose atspindi asmeninę patirtį (galbūt kiek mažiau tai būdinga fantastams) ir bent iš dalies – istorinę tikrovę. Tad koks Kauno vaizdinys atsiveria lietuvių grožinėje literatūroje?

Štai kaip Petronėlė Orintaitė apibūdina pirmųjų pokario metų atmosferą, lyg ir laisvą, bet vis dar svetimą Kauną: „Trobesiai menki ir nugyventi, dumble nuklimpę arba griuvenom susmukę, o pašaliais ir aplinkui tebetvoskia maskolių kariškos tvirtovės niūrumo tvaikas.“

Panašūs vaizdai atspindimi ir Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“. Trečios dalies pradžioje Liudas Vasaris, maždaug dešimt metų praleidęs Vakarų Europoje, sugrįžta į trečiojo dešimtmečio Kauną. Aptinkame užuominų, kad Kauną dėl didėjančio gyventojų skaičiaus apėmusi butų krizė (būsto stoka), akcentuojamas miesto ankštumas ir matomi atsilikimo nuo Europos ženklai: „Nepaprastai menkas ir nuskuręs pasirodė L. Vasariui Kaunas po užsienio miestų. Žemutė stotis, duobėta aikštė ir kreivų, į žemę sulindusių, kiaurais stogais medinių lūšnų gatvė su kuprotu grindiniu. Iš šalių – gilūs, purvini grioviai. Jis skaito parašą – Vytauto prospektas...“ Negelbėja nė konkė: „Prospektu“ liesas kuinas, barškindamas pasagom ir klupdamas, apkniupstom velka užkeltą ant bėgių medinę dėžę, prisėstą nuskurusių piliečių (...) Lėtas tempas, lėtas gyvenimas. Vis žemi, prie žemės priploti namukai.“ L. Vasaris veikiausiai įgarsina daugelio užsieniečių pirmus apsilankymus pokario Kaune. Kita vertus, atsižvelgiant į istorines aplinkybes, vargu ar teisinga lyginti Kauną su Paryžiumi bent jau trečiojo dešimtmečio pradžioje.

Apie Kauno modernizaciją, tarsi likimo valiai paliktus priemiesčius ironiškai rašė ir kairiųjų pažiūrų poetas Teofilis Tilvytis: „Supdamas Nemuną ir Nerį / Kaunas skamba, Kaunas žėri / Ir naujų namų stogais / Varo kraštą ubagais (…) Sodžiuj gryčia be grindų – Kaunas virsta Madridu.“

Tačiau tikrai ne visiems Kaunas liko svetimas. Reikėtų nepamiršti, kad didžioji dalis kūrėjų buvo atsikėlę iš kaimų, tad susvetimėjimas su intensyviu miesto gyvenimu visiškai suprantamas. Kur kas dinamiškesnis, jautresnis Kauno paveikslas atsiveria jaunųjų kūrėjų ir futuristų (pavyzdžiui, Kazio Binkio) poezijoje, o dar idealistiškiau jis atsispindi po Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos pasitraukusių išeivių kūryboje – virsta tam tikru istoriniu, geografiniu, politiniu simboliu. Literatūrologė Viktorija Šeina, tyrinėjusi laikinosios sostinės įvaizdžius lietuvių kūryboje, prieina prie tokios išvados: „Susidaro įspūdis, kad naujakurių kauniečių kolektyvinėje sąmonėje šis miestas funkcionavo kaip pasaulis, užgimęs kartu su nepriklausomybe, su naujuoju laikinosios sostinės statusu (...) Socialinį kriticizmą lėmė istorinės-politinės situacijos padiktuotas lūkesčių horizontas: į Kauną buvo sudėta daug vilčių, jis turėjo pavaduoti Vilnių, atitikti susikurtą valstybės sostinės idealą, todėl ir jo trūkumai – socialiniai miesto gyvenimo prieštaravimai, agrarinės ir moderniosios vartotojiškosios kultūros susidūrimas, tradicinių vertybių devalvacija – buvo kritiškai vertinami tiek visuomeniniame, tiek literatūriniame diskurse.“

Epilogas

Tęsiant V. Šeinos mintį galima manyti, kad Kaunas taip ir neatsikratė laikinumo statuso. A. Jakšto svajonei buvo lemta išsipildyti, tačiau ne taip, kaip norėta: Kaunas tapo atsarginiu Lietuvos valstybės variantu. Vis dėlto Kaune ir Lietuvoje įvykusią modernizaciją tarpukariu Marija Drėmaitė įvardijo pavartodama „Progreso meteoro“ metaforą – Kaunas ir toliau gyveno Vilniaus ritmu.

Net nesigilinant į itin plačią Vilniui vaduoti sąjungos veiklą matyti, kad tiek „mainstreaminio“ kultūrinio, tiek politinio (ypač – diplomatinio) Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvenimo ašis buvo Vilniaus klausimas. Tai trukdė Kaunui, neretai net dvejota dėl įvairių nacionalinės reikšmės pastatų, paminklų statybos Kaune – o kam, jei sostinė ne čia?

Todėl ir pasakojimą apie Kauną norisi baigti mintimis apie Vilnių, konkrečiai – citata iš kaunietiško Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščio (1939 m. spalio 11 d.): „Pagaliau (nuo vakardienos) Vilnius mūsų! Taip! Mūsų! Eidamas gatve triukšmingoje studentų minioje galvojau: dingo tas nuolatinis ir visur esantis skausmas, sekęs mane nuo pat vaikystės, staiga užgijo ta nuolat maudžianti žaizda, kuri nuodijo mano gyvenimą ir dėl kurios aš visą laiką jaučiausi įžeistas. Tik dabar aš esu visiškai laisvas.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"