Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Kunigaikštis Andrejus Kurbskis – pirmasis rusų disidentas

 
ldkistorija.lt nuotrauka

Andrejus Michailovičius Kurbskis (1528–1583) buvo vyriausias kunigaikščio Michailo Michailovičiaus Karamyšo Kurbskio ir Marijos Michailovnos Tuškovos sūnus. Michailas Kurbskis gyvenimo pabaigoje (mirė ~ 1548) gavo aukštą bojarino pareigybę Maskvos didžiojo kunigaikščio dvare, todėl jaunajam Andrejui anksti teko stoti į tarnybą aukščiausiose valdžios struktūrose.

Rožėmis klotas jaunojo bojarino kelias

Pirma kunigaikštis Andrejus Kurbskis valdovo dvare dirbo pasiuntiniu, vėliau tapo įvairiausių karo žygių dalyviu prieš Kazanės ir Krymo chantus. Pasižymėjęs kovose su totoriais, jis greitai pelnė sumanaus karžygio vardą. Ištarnavęs pulkuose maždaug tik porą metų, gavo svarbią vaivados pareigybę. Po 1552 m. sėkmingo Kazanės užėmimo A. Kurbskis dar kelerius metus kovojo su nenoriai Maskvos didžiajam kunigaikščiui paklūstančiais totoriais, o po ketverių metų už įvairius nuopelnus jam buvo suteikta bojarino pareigybė. Tai, ko jo tėvas siekė visą savo gyvenimą, A. Kurbskiui pavyko realizuoti jau 29 savo gyvenimo metais.

Nors pabėgėlių XVI a. buvo tūkstančiai, tačiau kunigaikštis A. Kurbskis tapo išskirtiniu.

Iš Kazanės stepių platybių patyręs karvedys kunigaikštis Andrejus buvo perkeltas į europinę Maskvos valstybės dalį – šį kartą Livonijoje brendo naujas karinis konfliktas. Išplėtota Livonijos prekybinė infrastruktūra buvo gardus kąsnis daug žaliavų į Vakarų Europą eksportuojančiai Maskvos Didžiajai Kunigaikštystei, kuri dėl Livonijos tarpininkavimo prarasdavo didelę dalį pelno, o dėl prekybos apribojimų negaudavo iš Vakarų Europos kai kurių prekių ir net amatininkų – specialistų. Pelningą prekybą siekė kontroliuoti ir Lietuva, net Švedija bei Danija.

Andrejus Kurbskis – disidentas, Ivano Žiauriojo epochos kritikas, nupiešęs istorijoje įsitvirtinusį neigiamą caro portretą. Valstybės dvasiniu žlugdymu kaltinantys laiškai Maskvos valdovą pasiekė iš pabėgėlį A. Kurbskį priglaudusios LDK.

Karinis susidūrimas prasidėjo 1558 m., kai livoniečiai atsisakė mokėti sutartas duokles Maskvos didžiajam kunigaikščiu Ivanui Žiauriajam. Todėl maskvėnai buvo „priversti“ patys atvykti ir atsiimti jėga tai, kas jiems priklausė pagal tarpusavio susitarimą. Nors pirma atrodė, jog konfliktas bus tik lokalus ir baigsis, kai livoniečiai.

pradės mokėti duoklę, tačiau į karą įsikišo LDK, Švedija ir Danija. Konfliktas dėl Livonijos tęsėsi net 25 metus. Jau pirmajame žygyje prieš livoniečius sėkmingai maskvėnų būrius vedė kunigaikštis ir bojarinas Andrejus Kurbskis. Po poros metų didelė Livonijos teritorijos dalis tapo pavaldi Ivanui Žiauriajam. Anuometinis Tartu (tuo metu turėjęs Derpto pavadinimą) buvo pervadintas į Jurjevą. Jis tapo maskvietiškos Livonijos sostine. Kunigaikščio A. Kurbskio karjera ir įtaka Maskvos valdovo dvare nuolat augo, jokie ženklai nepranašavo apie artėjančius pasikeitimus...

Likimo smūgiai kareivį paverčia mąstytoju

Staigus karjeros nuosmukis prasidėjo apie 1560 metus. Šaltiniai nutyli, tačiau kunigaikštis A. Kurbskis dėl intrigų Maskvos valdovo dvare buvo apšmeižtas ir pateko į Ivano Žiauriojo nemalonę. Jis buvo pašalintas iš Livonijos karo lauko ir perkeltas į Mscenską bei Velikije Luki. Ten, anot Martyno Belskio kronikos, 40 tūkstančių siekianti maskvėnų kariuomenė, vadovaujama A. Kurbskio, prie Nevelio miesto pralaimėjo žymiai mažesnėms LDK pajėgoms. A. Kurbskio pozicijos dar labiau susvyravo.

Bet kunigaikščiui A. Kurbskiui pavyko reabilituotis 1563 m., kai maskvėnai užėmė Lietuvai priklausiusią Polocko pilį. Po šios pergalės A. Kurbskio geras vardas buvo atstatytas. Ivanas Žiaurusis paskyrė kunigaikštį A. Kurbskį vyriausiuoju Jurjevo vaivada – jis tapo maskvietiškos Livonijos vietininku. Staigus nuopuolis ir po to sekęs staigus pakylėjimas privertė A. Kurbskį susimąstyti...

Livonietiškų karjeros nuopuolių ir šuolių kontekste kunigaikštis A. Kurbskis susidomėjo religine, ypač eschatologine (kalbančia apie pasaulio pabaigą) literatūra. Būdamas Livonijoje, Mscenske, Velikije Luki, Jurjeve jis nepaliaujamai skaitė, tapo intelektualu; net susirašinėjo su Pskovo-Pečioros vienuolyno vienuoliu Vasilijum Muromcevu, kėlė įvairius būties, politikos ir socialinius klausimus. Jo laiškuose aršios kritikos sulaukė ne tik prabangoje gyvenanti dvasininkija, bet ir valdovas. Kunigaikštis A. Kurbskis nebegalėjo likti Maskvos valstybėje. Dar nuo 1563 m. jis vedė derybas su Vitebsko vaivada Mykolu Radvila, o 1564 m. balandžio 30 d., lydimas gausios palydos, pabėgo į LDK.

Laiškai Ivanui Žiauriajam iš LDK

Atvykusiam kunigaikščiui A. Kurbskiui Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas suteikė valdų bei aprūpino pareigybėmis. Andrejus Kurbskis tapo visateisiu LDK politinės tautos atstovu, jo karinė patirtis ir vakarinių Maskvos valstybės paribių žinojimas buvo vertinamas Lietuvoje.

Nors pabėgėlių XVI a. buvo tūkstančiai, tačiau kunigaikštis A. Kurbskis tapo išskirtiniu. Turėdamas poreikį rašyti ir negalėdamas tylėti jis kreipėsi į Ivaną Žiaurųjį trimis (1564, 1569 ir 1579 m.) viešais laiškais. Jis kaltino Maskvos valdovą dėl savo bei kitų Maskvos teisuolių priverstinės emigracijos ir net fizinio susidorojimo, valstybės dvasinio nuopuolio, kuris reiškėsi per „bedievį, eretiką, velnio ir antikristo sąjungininką“ – Maskvos didįjį kunigaikštį Ivaną Žiaurųjį. Toks nuo Dievo nusisukęs valdovas, anot A. Kurbskio, buvo didžiausias Maskvos valstybės priešas, sykiu ir pražūties kaltininkas. Kunigaikščio A. Kurbskio laiškai padarė poveikį, Ivanas Žiaurusis net buvo priverstas vieša forma atsakyti į juos (1564 ir 1577 m.), ne tiek siekdamas reabilituoti savo gerą vardą, kiek kaltindamas Andrejų, jog tas nusigręžė nuo savo prigimtinio valdovo ir tikrojo Dievo...

Kunigaikščio A. Kurbskio į viešumą iškeltos Maskvos valdovo neigiamos įvaizdžio detalės ilgainiui tapo Ivano Žiauriojo portreto dalimi. Dėl šio viešo abipusio susirašinėjimo kunigaikštis A. Kurbskis, kaip svarbiausias Maskvos valdovo Ivano Žiauriojo aponentas, pelnė istorinį nemirtingumą. Anot istoriko Aleksandro Filiuškino, šiandien galėtume A. Kurbskį laikyti didžiausiu XVI a. Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano Žiauriojo epochos kritiku – pirmuoju rusų disidentu.

ldkistorija

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"