Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Kovo 9-oji – ATR bajorų laisvių, nuvedusių į pražūtį, gimtadienis

 
1622 metais Varšuvoje vykęs Seimas
1622 metais Varšuvoje vykęs Seimas

Prieš 366 metus Varšuvoje vykusiame Abiejų Tautų Respublikos Seime, anot legendos, pirmą sykį buvo pasinaudota Liberum Veto teise, kurią iki šiol daug kas regi kaip bajoriško tingumo ir aplaidumo simbolį bei teigia esant pagrindine Lenkijos – Lietuvos valstybės žlugimo priežastimi.

1652 metų kovo 9-oji, Varšuva. Diena jau eina į pabaigą, tačiau Seimo salėje, kurioje susirinko atstovai iš visos Abiejų Tautų Respublikos, netyla balsai bei bruzdesys. Diskusijos, apie pagrindines valstybinės santvarkos problemas ir ne tik, truko ištisas savaites.

Pagrindiniu kaltininku dažniausiai laikomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas Jonušas Radvila.

Dura lex, sed lex

XVII – XVIII a. kiekvieno atstovo turėta teisė, galiojusi Seimo susirinkimuose, įgalinusi kiekvieną nutraukti vieno ar kito klausimo sprendimą ar net patį Seimą, buvo įgyvendinta 73 kartus, dažnai nutraukdama esminių Abiejų Tautų Respublikos politinių sprendimų ir reikalų svarstymą. Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje šiandien Liberum Veto beveik visuotinai vis dar vertinama kaip pagrindinė valstybinių problemų priežastis, lėmusi didžiausią anuomet valstybės vidaus krizę bei valstybės padalijimus. Nors šiandien istorikai vertinti šį reiškinį stengiasi švelniau, nekyla abejonių dėl jo prieštaringumo, o pirmasis Liberum Veto panaudojimo atvejis apaugo aibe legendų. Su ko gero žinomiausia iš jų neatskiriamai suaugusi Upytės pavieto (dabartinis Panevėžio rajonas) bajoro Vladislovo Viktorino Sicinskio (Čičinsko) figūra.

Seimas turėjo pasibaigti kovo 8-ąją, tačiau nespėtų aptarti klausimų kiekis lėmė tai, kad Seimas buvo viena diena prailgintas. Kovo 9-ąją diskusijos užsitęsė, tad didysis Karūnos kancleris Andžejus Leščinskis pasiūlė Seimą prailginti dar viena diena. Staiga iš pastato galo nugriaudėjo duslus balsas: „Neleisiu prolongatos!“ (prailginimo), o jo savininkas, Vladislovas Viktorinas Sicinskis, palikdamas sujudimą, demonstratyviai paliko salę.

Apstulbę susirinkusieji po kurio laiko nutarė, kad nėra jokio pagrindo nesutikti su išėjusiu atstovu, tad Seimas turi baigtis ir nebepriiminėti jokių kitų sprendimų. Šis beprecedentis, nors ko gero ne iki galo sutampantis su istorine tiesa, įvykis yra populiariausia pirmojo istorijoje Liberum Veto panaudojimo versija.

Privatūs interesai?

Kad jau legenda virtęs Vladislovo Viktorino Sicinskio ekscesas pradėjo naują, liūdnai pagarsėjusią teismų nutraukinėjimo tradiciją, būtina užduoti klausimą, kodėl Upytės paviete gyvenęs bajoras ištarė istoriniais tapusius žodžius. Kokie motyvai jį paskatino tai padaryti? Egzistuoja kelios versijos.

Jonušas Radvila
Jonušas Radvila

Pagrindiniu kaltininku dažniausiai laikomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas Jonušas Radvila. Jis turėjo ambiciją tapti vienu iš svarbiausių asmenų valstybėje – nutraukdamas Seimą jis galėjo norėti valdovui Jonui Kazimierui Vazai pademonstruoti savo įtaką. Gali būti, kad turėdamas galimybę papirkti vieną iš Seimo dalyvių, jis ta galimybe ir pasinaudojo, o taip nutiko, kad papirktasis pasirodė esąs Vladislovas Viktorinas Sicinskis. Tiesa, ši teorija egzistuoja tik spėlionių lygmenyje – nėra jokių liudijimų, kaip labai šie asmenys galėjo būti susiję.

Gali būti, kad Vladislovą Viktoriną Sicinskį taip pasielgti paskatino kitos priežastys. Galima spėlioti, ar prie to neprisidėjo Lenkijos pakanclerio Jeronimo Radziejovskio, nuteisto mirties bausme dėl konflikto su valdovu, šalininkai. Tik nutraukus Seimo veiklą buvo įmanoma atidėti nuosprendžio skelbimą. Nereikėtų atmesti ir šios galimybės – kad politiniai pakanclerio šalininkai pasinaudojo paskutine priemone papirkdami Vladislovą Viktoriną Sicinskį.

Galima paminėti ir, ko gero, proziškiausią teoriją, kodėl Upytės pavieto atstovas atsisakė pratęsti Seimo trukmę – galbūt jis tai padarė dėl asmeninių priežasčių, išreikšdamas protestą valdovo politikai Šiaulių ekonomijos klausimais. Turbūt niekada nebus visiškai aišku, kodėl Vladislovas Viktorinas Sicinskis Didžiojo Seimo metu 1652 metų kovo 9 dieną galėjo ištarti lemtingais Abiejų Tautų Respublikos istorijai tapsiančius žodžius.

„Teprapuola!“

Seimo maršalkai pranešus sprendimą nutraukti sesiją, Kujavijos Bresto vaivada Jokūbas Ščavinskis užriko „Teprapuola!“. Į jo prakeiksmą visa salė vienbalsiai atsakė „Amen“. Apie šį prakeiksmą pasklido aibė gandų ir legendų. Viena populiariausių buvo tokia, kad Vladislovas Viktorinas Sicinskis drauge su šeima žuvo vos grįžus iš Seimo, mat juos nutrenkė Perkūnas. Tiesa, Perkūnas jo nenutrenkė, jis dalyvavo ir kituose Abiejų Tautų Respublikos seimuose.

Vladislovo Sicinskio mumija, saugota Upytėje
Vladislovo Sicinskio mumija, saugota Upytėje

Lenkijos literatūros ir kultūros istorikas Aleksanderis Bruckneris pasakojo, kad po bajoro mirties 1672 metais, esą jo lavono nenorėjusi priimti žemė, o mumifikuotas kūnas, kaip įspėjimas, buvo išstatytas viešumoje ir iki pat XIX a. pabaigos buvo Upytėje. Tiek jo laidotuvės, tiek pats asmuo yra apipintas legendomis. Vladislovas Viktorinas Sicinskis (Čičinskas) tapo net lietuvių tautosakos personažu, blogo bajoro sinonimu.

Didžioji dalis istorijų bei legendų radosi jau po Vladislovo Viktorino Sicinskio mirties ir laikui bėgant patyrė daug transformacijų. Tačiau tikra yra tai, kad Liberum Veto teisė tapo itin reikšminga vėlesniame valstybės politiniame bei visuomeniniame gyvenime, o pats Sicinskis, apsuptas prastos šlovės, visoje Abiejų Tautų Respublikoje laikytas nusikaltėliu bei tėvynės išdaviku, vėliau kaltintas visomis valstybės nesėkmėmis.

Reziume

Vladislovo Viktorino Sicinskio istorijos tikrumas kelia aibę abejonių – šiandien manoma, kad pirmasis Liberum Veto atvejis buvo 1669 metais ir priklauso Janui Olizarui. Vis dėlto legenda ir toliau gyvuoja kaip XVII amžiuje įsitvirtinusių šlėktos demokratijos realijų pavyzdys. Nuo to daugmaž to laikotarpio Liberum Veto tapo koziriu nesąžiningų bajorų rankose, naudotu asmeniniams interesams tenkinti bei paralyžuojant bet kokius pokyčius valstybėje, tokiu būdu sukūręs prielaidas korupcijai ir papirkinėjimams.

Ant Vladislovo Viktorino Sicinskio figūros buvo numestas šešėlis. Ateinančioms kartoms jis tapo blogio sinonimu. Tačiau jis buvo spalvinga figūra, ne iki galo teisėtai tapusi atpirkimo ožiu. Vis dėlto nutiko taip, kad bajorijos laisvė, galėjusi tapti stiprios demokratinės valstybės pagrindu, sukėlė chaosą, kurio simboliu tapo Vladislovas Viktorinas Sicinskis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"