Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Kauno benediktinės: tarp polonizmo ir lietuvybės

 
2018 02 02 14:50
Vienuolių įžadų diena. 1930 metai.
Vienuolių įžadų diena. 1930 metai.

Kauno benediktinių vienuolyno istorija atskleidžia įdomius visuomenėje vykusius lietuvėjimo procesus. Kaip ir kas įkūrė šį vienuolyną, kodėl tik Lietuvoje seserys turi vienuoliškus vardus, kodėl vienuolyne vyravo lenkų kalba ir kaip seseris paveikė 1918 metų Vasario 16-oji, – apie tai „Lietuvos žinioms“ pasakojo penkerius metus šį vienuolyną tyrinėjusi istorikė dr. Vaida Kamuntavičienė.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorė V. Kamuntavičienė viena pirmųjų inicijavo Lietuvoje veikusių vienuolynų tyrimus. Neseniai pasirodžiusi jos monografija „Kauno benediktinių vienuolyno istorija XVII – XX a. pr.“ (I tomas) išsamiai apžvelgė šio gana uždaro, tačiau neatskiriama Kauno miesto dalimi tapusio vienuolyno veiklą. Monografijos autorė nominuota 2017 metų Lietuvos mokslo premijai už darbų ciklą „Mikroistoriniai Katalikų bažnyčios Lietuvoje tyrimai“.

Grįžus iš Šventosios Žemės

Galima numanyti, kad mintis įkurti pirmąjį Kaune vienuolyną jo fundatoriui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikui, Kauno pavieto bajorui Andriejui Skorulskiui kilo neatsitiktinai. Jis 1582 – 1584 metais kunigaikštį Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį lydėjo į Šventąją Žemę. A. Skorulskis buvo daugelio Našlaitėlio valdų vietininkas ir pagrindinis jo patarėjas ekonominiams, administraciniams ir teisiniams reikalams. Manoma, kad A. Skorulskis padėjo kunigaikščiui parašyti ir kelionės dienoraštį.

V. Kamuntavičienė neabejojo, kad ši piligriminė kelionė abu vyrus galėjo taip paveikti, kad jie Dievui paskyrė daug savo darbų. A. Skorulskis netoli Jonavos, savo tėviškėje Skaruliuose, pastatė Skarulių Šv. Onos bažnyčią, fasade virš jos durų įmontavo Jeruzalės kryžių – Šv. Kapo riterio ženklą (mat kelionėje abiem piligrimams Šv. Kapo bazilikoje buvo suteikta po Šv. Kapo riterio vardą).

„To meto žmonės buvo labai religingi. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis po šios kelionės jautėsi pasveikęs nuo sunkios ligos, jo būklė iš tiesų buvo labai pagerėjusi, todėl, dėkodamas Viešpačiui, nusprendė skirti gyvenimą Dievo darbams“, – pasakojo profesorė.

Žymiausio Lietuvos reformato Mikalojaus Radvilo Juodojo sūnus Našlaitėlis atliko daug Katalikų bažnyčių fundacijų, tarp jų ir Nesvyžiaus benediktinių vienuolyno. Tai buvo pirmasis moterų vienuolynas tuometinėje LDK. 1591 metais iš Kulmo (Lenkija) atvykusios benediktinės apsigyveno Nesvyžiuje.

Žmonos Eufemijos garbei

Kaip pasakojo V. Kamuntavičienė, Našlaitėlis Nesvyžiaus benediktinių vienuolyno bažnyčiai suteikė savo jaunos mirusios žmonos Elžbietos Eufemijos Višnioveckos Radvilienės (mirė 1596 metais) vardą kaip garbingą titulą.

Našlys troško, kad jo dvynukės dukros Kristina ir Kotryna, gimusios 1593 metais, užaugusios taptų benediktinėmis. Deja, jos abi mirė vaikystėje. Kad nors po mirties prisidėtų prie vienuolių bendruomenės, tėvas jas palaidojo vienuolyno Šv. Eufemijos bažnyčioje.

Vienuolišką gyvenimą 1604 metais Nesvyžiuje pradėjo penkiolikmetė A. Skorulskio dukra Ona Skorulskytė, ji gavo garbingą sesers Eufemijos vardą. Pranciškonų ir jėzuitų vienuoliais tapo trys A. Skorulskio sūnūs (iš viso jis turėjo 8 vaikus).

„Našlaitėlio užauginta dukterėčia (brolio Stanislovo dukra) Kristina Radvilaitė 1621 metais įstojo į Nesvyžiaus benediktinių vienuolyną, tapo abate, taip pat gavo vienuolinį Eufemijos vardą. Beje, turėti dukras vienuoles buvo kiekvieno tuometinio gero tėvo kataliko troškimas. Be to, tuo metu buvo siekiama, kad fundatorių dukros ir giminaitės taptų funduotų vienuolių abatėmis“, – teigė istorikė.

Dr. Vaida Kamuntavičienė: „Galbūt tarptautinis Lietuvos Respublikos pripažinimas paskatino apaštališkąjį vizitatorių konfliktą vienuolyne išspręsti Lietuvos naudai.“

Kaip pažymėjo V. Kamuntavičienė, benediktinių gyvenimas Lietuvos ir Lenkijos vienuolynuose gerokai skyrėsi, pavyzdžiui, vienuoliški vardai per įvilktuves būdavo suteikiami tik Lietuvos benediktinėms, Lenkijoje tokios tradicijos nebuvo. Populiariausias tarp LDK vienuolių buvo Našlaitėlio žmonos Eufemijos vardas. 1605 metais Romoje buvo išspausdinta šv. Eufemijos šventės pamaldoms Nesvyžiaus benediktinių vienuolyne skirta knyga, liudijanti apie šv. Eufemijos kultą tarp vietos benediktinių.

Lietuvos ir Lenkijos vienuolynai skyrėsi ir bausmėmis: Lietuvos benediktinės už nusižengimus sulaukdavo griežtų bausmių (turėdavo pasninkauti gerdamos tik vandenį ir valgydamos nuo grindų), o Lenkijoje seserys atsipirkdavo dvasinėmis bausmėmis. „Griežtesnės bausmės buvo Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus, kurio žinioje buvo visos LDK benediktinės, pasirinkimas, – aiškino istorikė. – Kulmo benediktinės stengėsi auklėti žodžiu, maldomis, o Vilniaus vyskupas manė, jog kartais praverčia griežtesnės paskatos, tokios kaip pasninkas, kad žmogus greičiau pasitaisytų.“

Kauno vienuolyno ypatumai

Įkvėptas Nesvyžiaus vienuolyno pavyzdžio A. Skorulskis rūpinosi, kad ir jo gimtajame Kauno paviete atsirastų benediktinių vienuolynas. Iš Žaliakalnio gyventojų netoli Nemuno ir Neries santakos jis nupirko kelis sklypus, juos sujungė į vieną ir fundavo vienuolyno statybą.

1624 metais iš Nesvyžiaus į Kauną su septyniomis seserimis atvyko maždaug 35 metų tuo metu buvusi O. E. Skorulskytė. Jos įsteigė pirmąjį vienuolyną mieste. O. E. Skorulskytė po penkerių metų buvo įšventinta vienuolyno abate. „Toje epochoje žmonės dėl tvirto tikėjimo gan noriai rinkosi vienuolių kelią, vienuolynų buvo nedaug, vietų juose skaičius ribotas, tad tapti vienuoliu ar vienuole buvo savotiška garbė, socialinis avansas“ – patikslino istorikė.

1627 metais vyskupas E. Valavičius perdavė benediktinėms šalia esančią XV amžiuje statytą gotikinę Šv. Mikalojaus bažnyčią, nors miestiečiai tuo buvo nepatenkinti.

Caras netoleravo katalikybės

Kaip pasakojo V. Kamuntavičienė, moterų vienuolynai LDK laikais buvo moterų kultūrinio gyvenimo centrai, čia vienuolės studijuodavo, lavindavosi, užsiimdavo rankdarbiais, gamino įspūdingo grožio ir technikos liturginius drabužius. „Vienuolynuose galėjo lavintis pasaulietinės panelės. Be mokymosi namuose, vienuolynai mergaitėms buvo alternatyvus būdas siekti išsilavinimo. Kai kurie benediktinių vienuolynai užsiėmė knygų leidyba, – sakė istorikė. – Be to, nepamirškime maldų – to meto žmonėms buvo svarbu, kad vienuolės už juos melstųsi, daugelis norėjo būti palaidoti vienuolyno kapinėse ar bažnyčioje.“

Kaip pabrėžė monografijos autorė, vienuolynas labai nukentėjo karo su Maskva metais (Rusijos kariuomenė Kauną okupavo 1655 metais, o paliko tik 1661 metais). Vėliau, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, prasidėjus carinės Rusijos okupacijai, katalikybė, kaip dominuojanti LDK religija, tapo nepageidaujama ir ribojama stačiatikiškoje Rusijoje. „Caras siekė izoliuoti Katalikų bažnyčią nuo santykių su Šventuoju Sostu. Į vienuolynus pradėta žiūrėti rezervuotai, jie traktuoti ne tik kaip dykaduonių buveinės, bet ir pavojingi dėl palaikomos nostalgijos LDK laikams, dėl puoselėjamų bajoriškų ir katalikiškų vertybių“, – pasakojo istorikė. Tuo metu vienuolynai neteko didelės dalies savo žemių.

Uždrausta lenkų kalba

„Caro represijų politika griežtėjo. Po 1863 metų sukilimo (apie Kauno benediktinių ryšius su sukilėliais nėra žinių) buvo uždaryta nemažai vienuolynų – Minsko, Nesvyžiaus, Kražių. Buvusioje LDK teritorijoje su apribojimais liko veikti tik du – Vilniaus ir Kauno – benediktinių vienuolynai, kurie turėjo surinkti visų uždaromų regulų vienuoles ir gyvuoti tol, kol jos natūraliai išmirs, – pasakojo V. Kamuntavičienė. – Vienuolynai tapo visiškai kontroliuojami valdžios. Pavyzdžiui, Kauno abatei 1865 metais buvo uždrausta dokumentus rašyti lenkų kalba, ji galėjo vartoti tik rusų arba lotynų kalbą.“ Net kunigams buvo įsakyta nekalbėti lenkiškai su kareiviais teikiant jiems sakramentus. Šie draudimai rodė, kad caras labai bijojo sukilimų ir vis dar gyvos bajoriškos dvasios. Taip buvo gyventa iki 1905 metų atšilimo. Tuo metu Kaune buvo likę tik 11 senyvo amžiaus benediktinių. Jeigu ne šis atšilimas, vienuolyno gyventojos būtų natūraliai išmirusios.

Kalbos ir tautos samprata

Kaip teigė V. Kamuntavičienė, LDK laikais lietuvis reiškė LDK pilietį, bet lietuvio sąvoka nebuvo siejama su kalba, kuria asmuo kalbėjo.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais lietuvio sąvoka nebuvo siejama su kalba, kuria asmuo kalbėjo.

„Visi LDK gyventojai politine prasme laikė save lietuviais. Lenko sąvoka visų pirma, nepriklausomai nuo gimtosios kalbos, reiškė Lenkijos Karūnos pilietį, – pasakojo profesorė. – Dabartinės Ukrainos politiškai aktyvus gyventojas XVI-XVIII amžiuje save sėkmingai vadino lenku, o Baltarusijos – lietuviu. LDK laikais daugiatautėje valstybėje žmonės buvo daugiakalbiai. Kalba suvokta kaip komunikacijos priemonė. Žemaitijoje, Vilniaus ir Trakų vaivadijose dauguma gyventojų kalbėjo lietuvių tarmėmis, tačiau viešajame gyvenime vartojo lenkų kalbą, kuri padėjo susikalbėti su kitų pavietų slavų kilmės gyventojais, kalbančiais rusėnų tarmėmis. Lenkų kalba padėjo susišnekėti ir su Lenkijos Karūnos gyventojais.“

Kaip teigė istorikė, sprendžiamąjį balsą valstybėje turėjusi pilietinė visuomenė – bajorija – gerai kalbėjo lenkiškai, tačiau kasdienybėje greičiausiai vartojo vietines tarmes. „Pavyzdžiui, prieš pat mirtį 1637 metais A. Skorulskis savo testamente vaikams dalydamas valdas pavartojo žodį „tėviškė“ (tewiski). Tai rodo, kad ši šeima puikiai suprato lietuvių kalbą. Neabejotinai šį žodį žinojo ir jo vaikai, kuriems buvo skirtas šis raštas“, – sakė V. Kamuntavičienė.

Pasak jos, natūralu, kad XIX amžiuje Europoje kilus tautiniams sąjūdžiams pakito lietuvio ir lenko sąvokų turinys. „Nors tuo metu kalba jau tapo vienu pagrindinių etnolingvistiniu principu suvoktos tautos bruožų, tačiau lenkų kalba kaip kiautas laikė apglėbusi LDK viešąjį gyvenimą, – teigė istorikė. – Dauguma kilmingų žmonių norėjo būti lenkai, nes norėjo dalyvauti viešajame gyvenime. Daugelis bajorų visą gyvenimą buvo lietuviai apsieidami be lietuvių kalbos. Staiga jie sužinojo, kad yra netikri lietuviai, nes kalba lenkų kalba. Jų galvose turėjo įvykti perversmas.“ Tokią skausmingą procedūrą, pasak pašnekovės, reikėjo atlikti ir Kauno benediktinių vienuolyne – bajoriškoje institucijoje, kurioje bajoraitės vyravo iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Pamaldose skambėjo lenkų kalba, seserys skaitė lenkiškas knygas, tik lenkiškai rašė laiškus, raštus, protestus į teismus (ir tik trumpam buvo priverstos tai daryti rusiškai). Caro laikais lenkų kalbos stūmimas iš viešojo gyvenimo kėlė pasipiktinimą ir dar labiau skatino prisirišimą prie lenkų kalbos.

Lenkinimo reformos

Tačiau vienuolyno bendruomenę suskaldė iš Varšuvos į Kauną atvykusi ir nuo 1911 metų vienuolyno vyresniąja tapusi Cecilija Baranauskaitė (sesuo Kolumba). Ji ir iš Latgalos kilęs lenkas kunigas Pranciškus Krištijonas, tapęs vienuolių nuodėmklausiu, puoselėjo lenkišką kultūrą, įvairiomis reformomis išstūmė LDK laikų lietuviškumo ir lenkiškumo sampratas. Vienuolėms buvo draudžiama kalbėti ir skaityti lietuviškai.

„Iš dalies tai galima suprasti, juk jie abu buvo kitataučiai, nesupratę lietuviškai, o vienuolyno vyresnybė juk norėjo žinoti, apie ką tarpusavyje šnekasi seserys. O kaip nemokant lietuvių kalbos patikrinti lietuviškų knygų turinį, ar jose nėra vienuolėms draudžiamų dalykų? – svarstė V. Kamuntavičienė. – Vienuolyno lenkinimas kartu buvo ir šių dviejų žmonių komforto kūrimas. Tad jeigu šie žmonės buvo sąmoningai atsiųsti į Kauną sulenkinti vienuolyno, vadinasi, šiam reikalui buvo parinkti labai tinkami kandidatai.“

Su C. Baranauskaite konfilktavo iš garsios bajorų Giedraičių giminės kilusi vienuolė Adelaidė Joana Serafina Giedraitytė. Ji buvo apsisprendusi lietuvė ir tuo neįtiko vienuolyno abatei. Iš to, kad Žemaičių vyskupas 1919 metais liepė tinkamai elgtis su ligota 80-mete, galima suprasti, jog C. Baranauskaitė su ja elgėsi ne itin gerai. Giedraičių palikuonė mirė 1925 metais.

Spėjama, kad 1910–1913 metais P. Krištijono rūpesčiu atnaujintoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje atsirado Lenkijos herbinis ženklas – baltas erelis ir lenkiškas užrašas „Lenkijos karalystės Karaliene, melskis už mus“. Anksčiau bažnyčioje to nebuvo. „Pamažu Kauno benediktinių vienuolynas virto modernios tautinės lenkybės citadele. Tai buvo neįsivaizduojama LDK laikais. Negana to, 1919 metais bažnyčioje sakyti lenkiški pamokslai, o vienuolėms „užduodavo“ melstis, kad Lenkija laimėtų prieš Lietuvą“, – pasakojo V. Kamuntavičienė. Natūralu, kad visuomenę tai piktino.

Vienuolyne – tautinis konfliktas

Po intensyvaus lenkinimo iš 17 Kauno benediktinių tik penkios save laikė lietuvėmis, o 12 – lenkėmis. Pasak istorikės, 1918 metų vasario 16 dieną paskelbus modernios tautinės Lietuvos sukūrimą, prasidėjo lietuvių kovos su tautiniais lenkais, LDK teritorijas siekiančiais sujungti po savo sparnu. Konfliktas ypač sustiprėjo 1919 metų balandį lenkams su ginklu įžengus į Vilnių. Kaunas tapo laikinąja Lietuvos sostine. Jis negalėjo toleruoti mieste tada buvusio etniškai prolenkiško vienuolyno.

„Kauno visuomenei reikėjo vienuolių, kurios dirbtų lietuvišką socialinį darbą, mokytų vaikus tautiškumo. Po Vasario 16-osios dalis vienuolių kibo į Lietuvos valstybės kūrimo darbą, steigė lietuviškas mokyklas, darželius, ugdė patriotine dvasia, dėl to sulaukė lietuviškosios visuomenės pagyrimų. Abatei C. Baranauskaitei buvo darytas pernelyg didelis lietuvių spaudimas, nepalikta laiko persiorientuoti, todėl natūralu, kad tai sukėlė pasipriešinimą. Vienuolės skilo į dvi grupes – į pritariančias abatei ir lietuvaites“, – pasakojo V. Kamuntavičienė.

Po 1919 metų gruodžio mėnesį įvykusios vienuolyno vizitacijos, vietinės Lietuvos bažnyčios iniciatyva buvo įvykdyta vienuolyno reforma. C. Baranauskaitė išsiųsta į Krakes, vyresniąja paskirta Kotryna Juozapa Ivaškevičiūtė, po pusmečio – Mikalina Teresė Bersenaitė, kuri pradėjo lietuvinti vienuolyną. Tačiau reforma nepatiko Vatikanui. 1920 metų pradžioje Kaune apsilankęs popiežiaus nuncijus vienuolyno priežiūrą pavedė prolenkiškai nusiteikusiam Žemaičių vyskupijos viceoficiolui prelatui Pranciškui Pacevičiui. Jis panaikino įvykdytus pokyčius: atšaukė M. T. Bersenaitę iš vyresniosios pareigų, vienuolynui vėl ėmėsi vadovauti iš Krakių grįžusi C. Baranauskaitė. Ši stengėsi, kad į vienuolyną nebepatektų lietuvaičių.

Tokia P. Pacevičiaus reforma nepatiko visuomenei, buvo kreiptasi į Apaštalų Sostą. 1922 metais Vatikanas atsiuntė neutralų revizorių italą, įpareigodamas galutinai išspręsti šį reikalą. Kaip spėja V. Kamuntavičienė, galbūt tarptautinis Lietuvos Respublikos pripažinimas paskatino apaštališkąjį vizitatorių konfliktą vienuolyne išspręsti Lietuvos naudai. Apklausęs kiekvieną seserį jis paskelbė savo sprendimą: 10 lenkėmis save laikiusių vienuolių turėjo išvykti į Staniontkų vienuolyną prie Krokuvos. Vienuolyno vyresniąja jis paskyrė Teresę Ceciliją Ibianskaitę, gerai mokančią lietuviškai.

Tačiau Lenkija, suinteresuota Lietuvoje išlaikyti lenkiškos kultūros židinius, nepriėmė tų dešimties lenkėmis save laikiusių Kauno benediktinių. 1924 metų pradžioje Lietuvos ir Šv. Sosto atstovai nutarė šias moderniomis lietuvėmis nenorinčias būti seseris iškelti į Kolainius Kelmės rajone. Ten ir išvyko vienuolyno branduolys su buvusia vyresniąja C. Baranauskaite. Kaune liko šešios lietuvės (A. J. S. Giedraitytė, A. A. Dubinskaitė, A. B. Girevičiūtė, E. J. L. Miniataitė, M. T. Bersenaitė, T. C. Ibianskaitė) ir viena lenkė S. S. S. Stacevičiūtė, išvykti negalinti dėl senyvo amžiaus. Tai leido Kaune likusioms vienuolėms dar labiau pasinerti į lietuviškos visuomenės kūrimo darbą. 1926 metais vienuolyno gyvenimą padėjo atnaujinti vyskupas Jurgis Matulaitis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"