Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Kaip su braliukais sunkiai pečius rėmėme

 
2018 09 14 13:00
Ryga 1919-ųjų spalį, bermontininkų šturmo metu.
Ryga 1919-ųjų spalį, bermontininkų šturmo metu. Latvijos karo muziejaus archyvo nuotrauka

Lietuvių ir latvių draugystė ar net brolybė yra giliai įsišaknijusi abiejų tautų folklore ir anekdotuose, tačiau realybėje, ko gero, daug kam tenka pripažinti, kad apie Latviją žinome per mažai, todėl šįkart istorinį žvilgsnį į Lietuvos valstybės kūrimo procesus pakreipsime šiauriau – aptarsime dvišalių santykių su Latvija istoriją.

XIX amžiuje vis labiau imta akcentuoti lietuvių ir latvių panašumus. Istoriškai abi tautos buvo išskirtos – lietuviai kūrė savo valstybės istoriją, o latviai dar XIII amžiuje buvo nukariauti atvykusių vokiečių, tolesnė valstybingumo istorija pasakoja jau apie Livoniją, o ne apie Latviją. Vis dėlto lietuvių ir latvių kultūriniai ir prekybos ryšiai išliko per visą tūkstantmečio istoriją. Šis procesas ypač suintensyvėjo būtent XIX amžiuje, kai Latvija (Kuršo gubernija) tapo ir savotišku lietuvių inteligentijos centru – čia carinės administracijos ranka nepasiekdavo daugelio tautinio atgimimo veikėjų. Mintaujos (dab. Jelgava) gimnazijoje mokėsi dešimtys ryškiausių Pirmosios Lietuvos Respublikos kūrėjų: Antanas Smetona, Vladas Mironas, Kazimieras Paltarokas, Petras Avižonis, Kipras Bielinis, Ernestas Galvanauskas, Jonas Yčas, Mykolas Sleževičius, Jonas Šliūpas, Juozas Tūbelis ir kiti.

Be to, pramoniniai Latvijos miestai tapo patrauklia vieta ir lietuvių darbininkams bei valstiečiams, nerandantiems darbo Lietuvoje. 1897 metų gyventojų surašymo duomenimis, Rygoje buvo apie 35 tūkst., Liepojoje – 15 tūkst. lietuvių. Galima palyginti: Vilniuje kaip lietuviai tąsyk buvo užrašyti tik 3238 asmenys.

Lietuvių bendruomenės Latvijoje netgi leido savo periodinę spaudą, pavyzdžiui, 1909–1917 metais Rygoje leistas katalikiškos pakraipos „Rygos garsas“ (tiražas siekė iki 3 tūkst. vnt) turėjo ir konkurentą – liberalios krypties savaitraštį „Rygos naujienos“ (1909–1915 m.). Būta ir kitų, tiesa, gana nereguliariai ėjusių leidinių: „Vilnis“, „Liuosybė“, „Botagas“ ir t. t. Pirmasis lietuviškas spektaklis 1899 metais taip pat buvo pastatytas Palangoje (Kuršo gubernijoje).

Tad neturėtų stebinti, kad dar „Aušroje“ lietuviai buvo raginami palaikyti draugiškus santykius ir ieškoti bendrystės su latviais. Jonas Šliūpas netgi iškėlė idėją, kad su latviais reikia kurti bendrą valstybę, o šis sumanymas Amerikos lietuvių vertintas kaip itin perspektyvus. Kaip teigia istorikas Zenonas Butkus, bendros valstybės su Latvija projektas buvo atsvara federacinės valstybės su Lenkija idėjai. 1918 metais J. Šliūpas Stokholme netgi išleido knygą „Lietuvių-latvių respublika ir Šiaurės tautų sąjunga“, kurioje išdėstė konkretų bendros valstybės kūrimo projektą. Pagal jį naujoji valstybė apimtų teritoriją, kurioje tuo metu gyveno apie 10 mln. gyventojų, o ilgainiui lietuvių ir latvių tautos susilietų į vieną bendrą lėtų tautą. Tiesa, latviai į didžiąją dalį bendrystės idėjų žiūrėjo gana skeptiškai, numanydami, kad lietuviai tokioje valstybėje dominuos, o latviams teks tenkintis mažumos statusu.

Feniksai iš karo griuvėsių

Didžiojo karo išvakarėse lietuvių ir latvių padėtis buvo panaši. Abi tautos įėjo į Rusijos imperijos sudėtį, abi turėjo kovoti dėl savo teisių pripažinimo net etnografinėse teritorijose. Tik Lietuvoje tai visų pirma buvo suvokiama kaip atsispyrimas lenkų įtakai, o Latvijoje pagrindiniu iššūkiu tapo rusifikacija, kuri buvo opi problema jau XIX amžiaus antrojoje pusėje – pramoniniai Latvijos centrai (uostai) traukdavo ne tik lietuvių darbininkus, bet ir atvykėlius iš Rusijos.

Gali pasirodyti paradoksalu, tačiau nei lietuviai, nei latviai 1918–1919 metais neskubėjo ieškoti tarpusavio diplomatinių kontaktų. Pagrindinė to priežastis buvo paprasta – nesitikėta, kad dvišaliai santykiai kam nors gali duoti naudos: abiejų valstybių prioritetai buvo vienaip ar kitaip išgauti pripažinimą iš Vokietijos, Sovietų Rusijos bei Antantės šalių.

1918-ųjų lapkričio 11 dieną darbą pradėjo Augustino Voldemaro vyriausybė, o lygiai po savaitės Latvijoje – Karlio Ulmanio vadovaujamas ministrų kabinetas. Pirmieji bandymai kontaktuoti buvo sporadiški ir be konkrečių rezultatų: gruodį Vilniuje apsilankė latvių atstovas Vilis Bandrevičs, 1919-ųjų pradžioje į Rygą išvyko Vincas Čepinskis, įgaliotas tartis su Anglijos karinių misijų atstovais bei Latvijos vyriausybe.

Konkretesniems ryšiams užsimegzti iš pradžių trukdė ir 1918–1919 metais prasidėjęs Sovietų Rusijos puolimas. Lietuvoje bolševikams pavyko užimti apie du trečdalius šalies teritorijos, o Latvijoje jie pasiekė dar daugiau: K. Ulmanio vyriausybė neteko beveik visko, išskyrus Liepoją. Todėl abi valstybės suskubo kurti savo kariuomenes ir mėginti pasipriešinti Raudonajai armijai. Be to, reikia įvertinti ir kitą faktą: kiekviena diplomatinė misija reikalauja tiek materialinių, tiek žmogiškųjų išteklių, kurie tuo metu buvo labai riboti. Tai taip pat lėmė pasyvoką lietuvių laikyseną, jie nesiryžo rizikuoti ir imtis konkretesnių priemonių susisiekti su K. Ulmanio kabinetu, balansuojančiu ties žlugimo riba.

Diplomatinių ryšių pradžia... Paryžiuje

Paryžiaus taikos konferencija latviams ir lietuviams buvo vienodai svarbi. Abi valstybės turėjo tą pačią misiją – išsireikalauti leidimo dalyvauti konferencijos posėdžiuose, o kartu įgauti ir diplomatinį pripažinimą. Dar labiau abi šalis (ir Estiją) suartino tai, kad nemaža dalis užsienio diplomatų į visą Baltijos regioną žiūrėjo kaip į vieną darinį: visos trys valstybės bandė išsivaduoti iš Rusijos ir Vokietijos įtakos sferų, čia interesų turėjo ir Rusijos baltagvardiečiai, į kuriuos Vakarų pasaulis vis dar dėjo daug vilčių.

Todėl dar 1919-ųjų sausį Lietuvos, Latvijos ir Estijos delegacijų atstovai Paryžiuje pasirašė bendrą notą, kuria prašė pripažinti savo suverenitetą, vėliau pratęsė bendradarbiavimą ir koordinavo veiksmus. Tačiau tokie šilti santykiai išsilaikė tik iki balandžio dėl vienos priežasties – A. Voldemaro elgsenos. Lietuvos delegacijos vadovas, beje, turėjęs galimybę tapti pasaulinio masto istoriku, ilgainiui ėmė vengti kontaktų su latviais ir estais. Esminis argumentas buvo būtent istorinis: lietuviai buvo sukūrę savo valstybę, o mūsų kaimynai – ne. Todėl A. Voldemaras laikėsi taktikos, jog reikia būti atskirai nuo latvių ir estų, nuolat pabrėžti Lietuvos valstybės istoriškumą ir drauge mėginti suskaldyti Vakarų diplomatų požiūrį į Baltijos valstybes kaip į vientisą bloką.

Tokia laikysena gal ir atrodė logiška, tačiau buvo visiškai bevaisė ir tik prisidėjo prie didesnio Lietuvos izoliavimo. Ypač atsižvelgiant į tai, kad britai jau ėmė reikšti palankumą latviams, o lietuviai tuo metu paramos ieškojo tarp tuščiais pažadais besidalijančių rusų išeivių. Negana to, balandžio 14–17 dienomis vykusiose derybose dėl sienų nustatymo tarp Lietuvos ir Latvijos A. Voldemaro vadovaujama delegacija pareiškė pretenzijas į Liepoją, Daugpilį ir visą Latgalą, tad savaime suprantama, jog tai latvius įsiutino. Todėl ilgainiui visi, išskyrus A. Voldemarą, kuris niekada nepripažindavo savo klaidų, suprato, kad Lietuvai tokia politika nenaudinga. Netrukus, taktiškai „apžaisdami“ A. Voldemarą, kartais jam pačiam to nesuvokiant, lietuvių atstovai ėmė gerinti santykius su latviais ir grįžo prie 1919 metų pradžios linijos. Tai sveikino ir Vakarų atstovai, kurie, Z. Butkaus teigimu, kur kas palankiau vertino bendrus, o ne atskirus Baltijos šalių diplomatų projektus.

Kova su bendru priešu

Kaip sakoma, niekas nesutelkia labiau nei bendra grėsmė, o tai buvo Sovietų Rusijos ir bermontininkų pavojus. Nors ir čia neišvengta įtampos, tačiau bendrų karinių veiksmų koordinavimas, kuris reikalavo jau ne pavienių apsikeitimų žinutėmis, o nuoseklaus bendradarbiavimo, vis labiau artino Lietuvos ir Latvijos vyriausybes.

Būta ir labai pragmatiškų interesų. Lietuvą bendradarbiauti su latviais vertė prekybinė izoliacija: iki 1923 metų Klaipėdos sukilimo valstybė vis dar neturėjo uosto. Sąjungininkams pradėjus teikti paramą kovoje su bolševikais, bene vienintelis būdas ją gauti lietuviams buvo per Liepojos arba Rygos uostus (tiesa, Rygos K. Ulmanio valdžia tuo metu nesiekė). 1919-ųjų gegužę Lietuvos vyriausybė konstatavo, kad per Liepoją vyksta net 90 proc. Lietuvos prekybos. Todėl latviams uždarius šį prekybos kanalą lietuviai būtų likę visiškai izoliuoti. Tuo metu latviai tikėjosi per Lietuvą gauti maisto produktų ir finansinės paramos kariuomenei formuoti. Tačiau tai jau buvo antrinės priežastys, svarbiausia tuo metu buvo atlaikyti bolševikų spaudimą.

1897 metų gyventojų surašymo duomenimis, Rygoje buvo apie 35 tūkst., Liepojoje – 15 tūkst. lietuvių. Vilniuje kaip lietuviai tąsyk buvo užrašyti tik 3238 asmenys.

1919 metų vasario 28 dieną Kaune buvo pasirašyta sutartis, kuria Lietuvos pramonės ir prekybos bankas Latvijai suteikė 5 mln. markių paskolą. Mainais lietuviai įgavo teisę palankiomis sąlygomis naudotis Liepojos uostu, net siųsti savo kariuomenę prekėms apsaugoti. Z. Butkus šią sutartį įvardijo kaip kaimyninių šalių bendradarbiavimo ir solidarumo pavyzdį – ne kažin ką teturėdamos abi valstybės stengėsi vienyti jėgas. Nuo šiol dvišaliai santykiai buvo plėtojami vis sparčiau, tai paskatino ir karinis bendradarbiavimas. Tiesa, visa tai šiek tiek sujaukė 1919 metų balandžio 16 dieną įvykęs vokiečių karinis perversmas, nuvertęs K. Ulmanio vyriausybę ir sukūręs naują marionetinį režimą. Tik liepos mėnesį K. Ulmaniui pavyko sugrįžti į valdžią bei išstumti bolševikus iš didelės dalies Latvijos teritorijos.

Susidorojus su bendru priešu, imta derėtis dėl konkretesnių klausimų, bet vėl atsirado trinties taškų – ginčytasi dėl valstybių sienos, tačiau atviros konfrontacijos išvengta. Jau 1919-ųjų rugpjūčio 12 dieną Lietuvos vyriausybė paskyrė ir nuolatinį atstovą Latvijoje. Juo tapo būtent didysis lietuvių ir latvių draugystės šalininkas dr. J. Šliūpas, kartu su juo atvyko ir karo atašė Ladas Natkevičius.

Naujas pavojus

1919-ųjų viduryje abi valstybės susidūrė su nauja grėsme – bermontininkais. Iki tol Baltijos šalyse tiesiog parazitavę nuo Pirmojo pasaulinio karo užsilikę vokiečių ir rusų kariniai daliniai vasarą, vadovaujami Pavelo Bermonto, sukėlė rimtą pavojų visų trijų Baltijos valstybių nepriklausomybei. Vienu metu P. Bermonto kariuomenėje galėjo būti iki 52 tūkst. karių, nepaklususių Antantės nurodymui stoti į kovą su bolševikais, o ėmusių rengti planus nuversti Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybes.

Latvijos padėtis vėl buvo kritiška: vos nustūmus bolševikus vėl buvo prarastos reikšmingos teritorijos, šįkart – Vakaruose. 1919-ųjų spalio 8 dieną bermontininkai užpuolė Rygą. 11,5 tūkst. latvių kareivių nepajėgė atsilaikyti prieš P. Bermonto būrius, todėl K. Ulmanis karštligiškai ieškojo pagalbos Lietuvoje, ragindamas nedelsiant pulti bermontininkus, įžengusius į šiaurinę Lietuvos dalį. Taip tikėtasi, kad bermontininkams bus sunkiau koordinuoti veiksmus fronte, jei pietuose juos spaus lietuvių daliniai.

Čia vėl susidurta su A. Voldemaro veiksniu. Spalio 9 dieną vyriausybei svarstant pagalbos Latvijai klausimą, užsienio reikalų ministras A. Voldemaras paragino „laikytis pasyviai“ ir nepradėti atviro konflikto su bermontininkais. Jam oponavo Valdemaras Čarneckis, Liudas Noreika ir Eliziejus Draugelis, tuo metu premjero E. Galvanausko pozicija buvo artimesnė A. Voldemarui. Todėl buvo priimtas sprendimas neiti latviams į pagalbą. Didžiausią nerimą vyriausybei tuo metu kėlė situacija Pietryčių Lietuvoje – laukta tolesnių konflikto su Lenkija slinkčių, todėl karinių dalinių nenorėta permesti Latvijos link. Tik spalio 13 dieną, Lenkijai pažadėjus, kad vykstant karui su bermontininkais jos karinės pajėgos neperžengs demarkacijos linijos, lietuviai nusprendė keisti poziciją.

Tiesa, Lietuvos vyriausybė toliau delsė, todėl latviai buvo priversti ieškoti pagalbos kitur – Lenkijoje. Józefas Pilsudskis, tikėdamasis dar labiau izoliuoti Lietuvą, šiltai priėmė latvių atstovus ir suteikė neatlygintinos paramos: 6 tūkst. šautuvų, 5 mln. šovinių ir šiek tiek artilerijos. Netgi pareiškė, jog mielai pasiųstų lenkų kariuomenę latvių gelbėti, jei tik Lietuva leistų jai vykti per savo teritoriją.

Tuo metu lietuviai ne tik nepuolė, bet netgi sutarė dėl paliaubų su bermontininkais. Tai K. Ulmanį įsiutino, tačiau latvius parėmė Didžiosios Britanijos laivynas bei Estija, todėl priešą pavyko atmušti. Tik tada įsidrąsinusi Lietuvos kariuomenė pagaliau pradėjo puolimą ir lapkričio 23 dieną sumušė bermontininkus Radviliškio mūšyje. Įvertindama Lietuvos vyriausybės pastangas, Latvijos vyriausybė lapkričio 8 dieną paskyrė nuolatinį pasiuntinį į Kauną.

Tačiau ir vėl tarp latvių ir lietuvių perbėgo ta pati juoda katė – sienų klausimas. Po kelių koordinuotų lietuvių ir latvių karinių dalinių operacijų, įsiplieskė konfliktas. „Vydamos bermontininkus, tiek Lietuvos, tiek Latvijos kariuomenės stengėsi užimti ginčijamas teritorijas ir kurti savo valdžios organus“, – rašo Z. Butkus. Kitaip tariant, kas pirmesnis, tas gudresnis. Vis dėlto šis ginčų etapas gana greitai buvo išspręstas tarpininkaujant Didžiosios Britanijos atstovams. Veikiausiai eskaluoti konflikto nenorėjo nei viena, nei kita šalis, turėjusios kur kas didesnių problemų.

Vienu metu Pavelo Bermonto kariuomenėje galėjo būti iki 52 tūkst. karių, nepaklususių Antantės nurodymui stoti į kovą su bolševikais, o ėmusių rengti planus nuversti Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybes.

Skylė diplomatinėje uždangoje

Kaip jau ne kartą minėjome ankstesniuose rašiniuose, Vakarų diplomatai po Pirmojo pasaulinio karo į Rytų Europą visų pirma žiūrėjo kaip į tam tikrą zoną, kurioje reikėjo sukurti atsvarą Vokietijai ir Sovietų Rusijai. Todėl dažnu atveju, ypač Prancūzija, čia skatino vienokį ar kitokį Lenkijos dominavimą bei kolektyvinio saugumo projektus, kurie apimtų kone visas Rytų Europos valstybes nuo Suomijos iki Rumunijos.

Tačiau tokiose derybose viską šachuodavo Vilniaus klausimas – kaip galima įsivaizduoti gynybinę, karinę sąjungą, kai Lietuva su Lenkija taip ir neužmezgė diplomatinių santykių iki pat 1938 metų ultimatumo? Tai buvo vienas Lietuvos vyriausybės smaugimo taškų, kuriuos išnaudodama Lenkija kompromitavo Lietuvos reputaciją visos Europos akyse. Kalbant apie Latviją, lenkai stengėsi palaikyti gerus santykius su Ryga, tikėdamiesi, kad lietuviai taip bus dar labiau izoliuoti ir galiausiai nusileis Vilniaus klausimu. Reikia nepamiršti, kad tarpukariu Latvija su Lenkija turėjo bendrą (daugiau nei 100 km ilgio) sausumos sieną, todėl Varšuvos ir Rygos draugystė neatrodė visiškai atsitiktinė.

Nors latviai ir solidarizavosi su Lietuva, – pavyzdžiui, po Lucjano Żeligowskio demaršo Vilniaus krašte 1920-ųjų spalį Latvijos vyriausybė pareiškė, jog ims kariauti su želigovskininkais, jeigu šie tęs žygį į Kauną, – jie taip pat nenorėjo tiesiogiai konfliktuoti ir su lenkais. Be to, gerai prisimindami lietuvių trypčiojimą vietoje karo su bermontininkais metu, latviai Vilniaus klausimu 1920-ųjų lapkritį oficialiai deklaravo neutralumą.

Tai, žinoma, erzino dalį lietuvių politikų, tačiau dar labiau santykiai pablogėjo 1922 metų pradžioje. Kovo 17 dieną Latvijos, Estijos, Suomijos ir Lenkijos atstovai Varšuvoje pasirašė sutartį, kuri iš esmės reiškė karinę sąjungą Sovietų Rusijos agresijos atveju. Lietuviai, savaime suprantama, derybose nedalyvavo ir pasijuto atskirti nuo kaimynų. Lietuvos atstovus ypač erzino sutarties punktas, pagal kurį valstybės signatarės įsipareigojo nesudaryti jokių sutarčių, tiesiogiai ar netiesiogiai nukreiptų prieš kurią nors kitą signatarę. Tai reiškė, kad, pavyzdžiui, bet kokia Latvijos ir Lietuvos dvišalio bendradarbiavimo sutartis galėjo būti traktuojama kaip nukreipta prieš Lenkiją, o tai reiškė vis didesnę Lietuvos izoliaciją.

Tiesa, net ir tada Latvijos vyriausybė stengėsi palaikyti lietuvius. Dar iki rengiant Varšuvos konferenciją ji pareikalavo pakviesti ir Lietuvos atstovus, tačiau Lenkijai kategoriškai atsisakius nusileido ir latviai. Ilgainiui dvišaliai santykiai vėl atšilo ir didesnių problemų visą likusį tarpukario periodą pavyko išvengti.

1934-aisiais formaliai buvo įkurta Baltijos Santarvė, kartais dar vadinama Baltijos Antante. Lietuva, Latvija ir Estija įsipareigojo tartis visais užsienio politikos klausimais ir visapusiškai bendradarbiauti. Deja, ir čia žiojėjo ta pati Vilniaus krašto palikta skylė – šis klausimas paliktas vidiniu lietuvių reikalu, o konflikto įšaldymu ir toliau labiausiai džiaugėsi Rytų kaimynė – Sovietų Sąjunga.

1918–1920 metų istorijoje lietuvius su latviais ypač vienijo bendras pasipriešinimas bolševikų, vėliau ir bermontininkų, invazijai. Pokario metais, susidūrus su tuo pačiu priešu iš Rytų, latvių ir lietuvių partizanai (ypač Vytauto apygardos teritorijoje) vėl suvienijo jėgas. Tarpukario pamokos nenuėjo veltui, tiesa, pokario partizanų likimas pasakoja kur kas skaudesnę lietuvių ir latvių draugystės istoriją.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"