Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Kaip girtas KGB agentas išprovokavo didžiausią šaltojo karo diplomatinį skandalą

 
2018 04 11 16:30
LŽ montažas

KGB pareigūno asmeninio gyvenimo problemos Sovietų Sąjungai virto vienu iš didžiausių skandalų per šaltojo karo epochą ir 105 diplomatų deportavimu iš Didžiosios Britanijos 1971 metų rugsėjį.

Po šių įvykių sovietams taip ir nepavyko Jungtinėje Karalystėje (JK) nei atkurti savo agentūrinio tinklo, nei perbėgėlį priversti atsakyti už tai, ką padarė.

Tuo metu, kai istorija apie rusą Olegą Lialiną skambėjo viso Vakarų pasaulio žiniasklaidoje, Sovietų Sąjungoje skandalas buvo nutylėtas.

„Mes neturime pagrindo abejoti informacijos, kurią pateikė O. Lialinas, ir jo paties patikimumu“, – per vidinį susirašinėjimą MI5 darbuotojai teigė amerikiečių kolegoms iš CŽA.

Ilgą laiką buvo manoma, kad 34 metų KGB karininkas O. Lialinas išdavė šnipų tinklą ir Sovietų Sąjungos diversinius planus Didžiojoje Britanijoje mainais už savo neliečiamybę po to, kai jį pagavo girtą, vairuojantį automobilį. Tačiau neseniai atverta archyvinė medžiaga apie glaudžiai bendradarbiavusius su FTB, CŽA ir MI5 asmenis atskleidžia, kad akcija prieš sovietinės agentūros tinklą buvo rengta keletą metų ir kruopščiai suplanuota.

Tarp O. Lialino išduotų Sovietų Sąjungos piliečių buvo prekybos atstovybės, sovietų ambasados, „Inturisto“, Maskvos liaudies banko Londono filialo, „Soveksportfilm“, „Aerofloto“ ir grupės prekybos kompanijų darbuotojai.

Naujienų portalas currenttime.tv papasakojo painią žmogaus, kurio depresija išsiliejo į tarptautinį šnipų skandalą, istoriją.

Misteris Lialinas

„Tu neturi teisės taip su manimi kalbėti, tu neturi teisės manęs liesti – aš esu KGB karinininkas“, – policijos automobilyje šaukė O. Lialinas, savo kojas užmetęs ant jį suėmusio britų policininko.

Tada policijos pareigūnas Charlesas Sheareris, kaip vėliau jis pasakojo BBC reporteriams, šiems sulaikytojo žodžiams nesuteikė reikšmės. O po poros dienų sovietų šnipo vardas ir nuotrauka buvo visuose laikraščiuose, o išsišokimas sukėlė tarptautinį skandalą.

Atviruose šaltiniuose informacijos apie buvusį KGB agentą – labai nedaug. Pagrindiniai duomenys apie jo gyvenimą išliko CŽA ir MI5 archyvuose, kurie buvo atverti tik šių – 2018 metų žiemos pabaigoje.

FTB vidinio susirašinėjimo apie Olegą Lialiną fragmentas.
FTB vidinio susirašinėjimo apie Olegą Lialiną fragmentas.

O. Lialinas gimė 1916 metais Stavropolyje, buvo rengiamas keliose KGB mokyklose. Į Londoną darbui po priedanga jį išsiuntė kartu su sovietine prekybos delegacija septintajame dešimtmetyje.

1954 metais O. Lialinas įstojo į Odesos jūrų akademiją, rengusią prekybos laivyno specialistus. Po trejų metų juo susidomėjo KGB. Nuo tada jis keletą metų teikė informaciją apie Vakarų jūreivius ir kontrabandininkus Odesos uoste.

KGB buvo patenkintas O. Lialinu ir pasiūlė jam prisijungti kaip bendradarbiui. Tačiau prieš pradedant dirbti išsiuntė jį mokytis į vieną iš iki šiol uždariausių mokslo įstaigų – aukštąją žvalgybos mokyklą, kurią čekistai per vidinį susirašinėjimą vadino 101-ąja. Šią mokslo įstaigą baigė dabartinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, buvęs bendrovės „Rusijos geležinkeliai“ vadovas Vladimiras Jakuninas ir kai kurie kiti žinomi veikėjai.

Dar O. Lialinas baigė parengimo kursą darbui KGB Penktame skyriuje, kuris buvo atsakingas už kontržvalgybines operacijas ir kovojo su ideologinėmis diversijomis. Ten jį mokė partizaninių taktikų, radiokomunikacijų, parašiutizmo, darbo su sprogmenimis.

Po to O. Lialinas 10 metų praleido JK rinkdamas informaciją apie landšaftus nutolusiose teritorijose, tinkamose išsilaipinti desantui. Taip pat jis verbavo informatorius ir agentus, kuriuos, esant reikalui, būtų galima „aktyvuoti“. Formaliai jis buvo eilinis prekybos atstovybės darbuotojas Londone. Visą šį laiką jo žmona buvo likusi gyventi Rusijoje.

Kaip vėliau pats O. Lialinas pasakojo britų kontržvalgybininkams, sovietų specialiosios tarnybos JK planavo sukurti tokią situaciją, kuri parodytų, kad armija nepatikima ir sukeltų politinę krizę. Pagal jo liudijimą, KGB rengė planą radioaktyviomis medžiagomis užkrėsti Škotijos pietinėje dalyje esančios įlankos Holy Loch vandenį. Tuo metu ten buvo įsikūrusi amerikiečių laivyno bazė. Radiacija dar turėjo per gruntinius vandenis užteršti geriamojo vandens šaltinius krante. Tačiau įsakymas vykdyti šį planą taip ir nebuvo duotas.

FTB vidinio susirašinėjimo apie Olegą Lialiną fragmentas.
FTB vidinio susirašinėjimo apie Olegą Lialiną fragmentas.

Dvigubas agentas

Yra keletas versijų, kodėl O. Lialinas nusprendė bendradarbiauti su britų specialiosiomis tarnybomis. Tačiau visi sutinka, kad pagrindinė priežastis buvo meilės romanas su prekybos atstovybės sekretore Irina Tepliakova.

Kai ši istorija pateko į spaudą, žurnalistai buvo įsitikinę, kad O. Lialinas išdavė informaciją apie sovietinius agentus tik po to, kai jį sulaikė už tai, kad vairavo neblaivus.

Sovietinė kronika apskritai tylėjo. Tik nuo dešimto dešimtmečio vidurio galima rasti paminėjimų, kad MI5 agentai, sužinoję apie O. Lialino meilės romaną su savo viršininko žmona, per šantažą 1971 metų gegužės mėnesį privertė jį pradėti bendradarbiauti su britų kontržvalgyba. Grasindamos O. Lialino paslaptį išduoti KGB ir Rusijoje likusiai žmonai, specialiosios tarnybos keletą mėnesių iš jo gaudavo pranešimus ir kitų šnipų vardus. Pagal kitą versiją, pati I. Tepliakova buvo užverbuota britų kontržvalgybos agentė.

„Tu neturi teisės taip su manimi kalbėti, tu neturi teisės manęs liesti – aš esu KGB karinininkas“, – policijos automobilyje šaukė O. Lialinas, savo kojas užmetęs ant jį suėmusio britų policininko.

MI5 ir FTB archyvuose teigiama, kad O. Lialinas, nusivylęs savo darbu ir santuoka, 1971 metų pavasarį pats kreipėsi į britų specialiąsias tarnybas. Mainais už informaciją apie Maskvos planus jis suderėjo neliečiamybę ir deportaciją. O. Lialinas planavo iš Londono išvažiuoti į Rusiją, ten pareikalauti skyrybų su žmona, o kad „užsitarnautų kolegų pagarbą“ Maskvoje, jis iš MI-5 išprašė, kad jo statusas būtų persona non grata (nepageidaujamas asmuo).

Priešingai, nei apie „superšnipą“ skelbė Vakarų spaudos antraštės, amerikiečių ir britų specialiųjų tarnybų agentai tarpusavyje O. Lialiną su pašaipa vadino daugių daugiausiai „pasiuntiniu“. Per 10 darbo metų KGB jis nepakilo aukščiau kapitono pareigų, jokių svarbių darbų jam neskirdavo. O kai reikalai dėl jo sutarto išsiuntimo į Rusiją užsitęsė, jis girtas už vairo papuolė policijai.

Iškart po to, kai O. Lialinas buvo sulaikytas, sovietų prekybos atstovybė sumokėjo už jį 50 svarų užstatą, bet iki teismo, kuris turėjo vykti po poros dienų, jis jau buvo dingęs iš KGB akiračio. Dėl nepaaiškinamų aplinkybių O. Lialinas iš policijos nuovados išėjo be palydos ar apsaugos. Namie šnipas surinko visus savo užrašus ir iškart susisiekė su MI5. Nereikėjo ilgai įkalbinėti, kad I. Tepliakova paliktų šeimą.

Po trijų savaičių JK užsienio reikalų ministerija pareiškė apie 105 oficialių sovietų atstovų išsiuntimą. Atsakydama į tai Sovietų Sąjunga išsiuntė 18 britų diplomatinių darbuotojų.

Buvęs sovietų kontržvalgybos viršininkas Olegas Kaluginas savo memuaruose pasakojo, kad greit po incidento įsiutęs KGB vadovas Jurijus Andropovas asmeniškai įsakė likviduoti O. Lialiną. Tačiau sovietų agentams nepavyko jo rasti – O. Lialinui ir I. Tepliakovai išdavė naujus dokumentus ir, pagal kai kuriuos šaltinius, pakeitė išvaizdą.

FTB vidinio susirašinėjimo apie Olegą Lialiną fragmentas.
FTB vidinio susirašinėjimo apie Olegą Lialiną fragmentas.

Dar iki šios istorijos

Pagal britų specialiųjų tarnybų įslaptinto šaltinio liudijimus, pati operacija prieš sovietų agentūrinį tinklą JK buvo rengiama daug mėnesių iki O. Lialino pasirodymo prie MI5 durų. Tarp kontržvalgybininkų ji buvo vadinama „Foot“ („Pėda“) . Šią informaciją vėliau patvirtino FTB nacionalinio skyriaus vadovas E. S. Milleris.

Nuo šešto dešimtmečio vidurio britų specialiosios tarnybos pradėjo pastebėti tolygų, bet bauginantį Rusijos žvalgybos pareigūnų skaičiaus didinimą. Aktyviai stebėti oficialių sovietų pareigūnų atstovų veiklą JK buvo pradėta nuo 1968 metų. Beveik 80 proc. visų agentūros išteklių buvo išleidžiama programoms, skirtoms kovai su šnipinėjimu ir sabotažu JK.

Išslaptintuose archyvuose teigiama, kad specialiosios tarnybos ilgą laiką negalėjo įtikinti aukščiausios vadovybės imtis kokių nors priemonių prieš sovietų šnipus net tada, kai O. Lialinas jau keletą mėnesių bendradarbiavo su MI5. Tačiau būtent po incidento, kilusio dėl vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, JK vyriausybė vis dėlto ryžosi masiniam jų išsiuntimui.

O. Lialinas britams perdavė viską, prie ko dirbo beveik 10 metų: detalų aprašymą, kur turėtų išsilaipinti desantas ir detalias užverbuotų agentų charakteristikas. Dalį tokios informacijos MI5 jau buvo pavykę gauti savarankiškai, ir duomenys sutapo.

„Mes neturime pagrindo abejoti informacijos, kurią pateikė O. Lialinas, ir jo paties patikimumu“, – per vidinį susirašinėjimą MI5 darbuotojai teigė amerikiečių kolegoms iš CŽA.

Netrukus O. Lialino pateikta informacija atsidūrė ir ant patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Henrio Kissingerio stalo, galiausiai – ir ant prezidento Richardo Nixono.

O. Lialinas atskleidė sovietų agentus ir informatorius JAV ambasadoje Londone, naftos kompanijos „Shell“ tyrimų biure, daugelyje tarptautinių organizacijų. Jis taip pat išdavė KGB žvalgybos agentus, dirbusius JAV ir Kanados teritorijoje.

Sovietų specialiosioms tarnyboms taip ir nepavyko pagauti O. Lialino. Pagal britų specialiųjų tarnybų informaciją, jis mirė 1995 metais po ilgai trukusios ligos. Kokia tai buvo liga, britai nepatikslino.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"