Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Kaip buvo „taisoma“ nomenklatūrininkų sveikata?

 
Ilgametis LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus mėgo ilsėtis Druskininkuose. 1974 m. sausį gydytojų komisija rekomendavo A.Sniečkui keliauti į Druskininkus „profilaktinei reabilitacijai“ – ligonis skundėsi sausu kosuliu bei galvos svaigimu. Po kelių dienų, sausio 22 d., A.Sniečkus mirė sanatorijoje „Lietuva“.
Ilgametis LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus mėgo ilsėtis Druskininkuose. 1974 m. sausį gydytojų komisija rekomendavo A.Sniečkui keliauti į Druskininkus „profilaktinei reabilitacijai“ – ligonis skundėsi sausu kosuliu bei galvos svaigimu. Po kelių dienų, sausio 22 d., A.Sniečkus mirė sanatorijoje „Lietuva“.

Dažnas vyresnio amžiaus skaitytojas atsimena sovietmečiu sklidusius gandus apie tai, kad įtakingus partinius ar valstybinius postus užėmę asmenys – vadinamieji nomenklatūrininkai – turi begalę eiliniam mirtingajam nepasiekiamų privilegijų, įskaitant ir išskirtinį medicininį aptarnavimą. Specialiosios ligoninės, sanatorijos, kurortai... Kaip visa tai atrodė? Kur ir kaip sveikatą „taisė“ sovietinės Lietuvos galingieji?

Žvilgsnis į tarpukarį...

Prieš pradėdami pasakojimą apie sovietinės Lietuvos veikėjų gydymo sąlygas, užmeskime akį į epochą, kuri galėjo turėti nemenkos įtakos kai kurių vėlesnių sovietinės Lietuvos „šeimininkų“ sveikatai. Tarpukaris, pirmoji Lietuvos Respublika, – laikas, kai ne vienam „komunistui revoliucionieriui“ teko dienas leisti kalėjime. O kaip sveikata rūpinosi svarbiausieji tarpukario Lietuvos asmenys?

Antanas Smetona – žmogus, su kuriuo labiausiai siejama ši epocha, ypač didelėmis sveikatos problemomis nesiskundė. Tiesa, į pamėgtą rezidenciją Užugiryje (Ukmergės r.) važiuojantį prezidentą lydėdavo gailestingoji sesuo, kurios pareiga buvo prižiūrėti, jog nuo Prezidentūros nutolęs valstybės vadovas neužmirštų laikytis Kauno gydytojų jam duotų nurodymų. Alfonsas Eidintas, vienas svarbiausių A.Smetonos biografų, teigia, jog itin didelį prezidento nerimą, o taip pat ir savijautos pablogėjimus sukeldavo nebent gausiai gaunami laiškai, kuriuose įvairūs piliečiai įspėdavo „Tautos vadą“ apie jam gresiantį pavojų – dažniausiai pasikėsinimus.

Pavojus buvo, beje, realus – vieno tokio pasikėsinimo auka 1929 m. gegužės 6 d. vos netapo tuometinis ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras – jį prie tuometinio Valstybės teatro (dab. – Kauno valstybinis muzikinis teatras) apšaudė kairieji teroristai. Valstybės valdymo naštą A.Smetona vasaromis „skandindavo“ Baltijos jūroje – prezidentas apsistodavo Birutės alėjoje tebeesančioje „Baltojoje“ viloje.

O štai Druskininkuose savo viloje vasaras mėgo leisti tuometinis Lenkijos viršininkas (taip išties vadinosi jo pareigos), nevienareikšmiškai Lietuvoje vertinamas maršalas Juzefas Pilsudskis. Tarpukariu Druskininkai priklausė Lenkijai, kai likusioji Lietuvos dalis išlaikė nepriklausomybę. Sakoma, jog J.Pilsudskis mėgdavęs sėdėti ant suoliuko ir mąsliai žvelgti į Nemuno vingį, galbūt mąstydamas apie tą, kitą, Lietuvą. Esama ir dar vienos mįslingos istorijos apie J.Pilsudskio poilsį Druskininkuose – tarpukariu ten dirbo jauna gydytoja Eugenija Levicka, kuri taikė skandinaviškas Lingų ir Linhardto sistemas.

Kurorte jos dėka atsirado moderni gydykla-parkas, kuriame buvo gydoma buvimu gryname ore, fiziniu aktyvumu bei saulės voniomis. Gydytoja netruko patraukti ir netoliese poilsiavusio Lenkijos vadovo akį – tarp pagyvenusio maršalo ir jaunos moters užsimezgė romanas, kuris baigėsi tragiškai – 1931 m. Eugenija Levicka mirė neaiškiomis aplinkybėmis. Mįslinga maršalo meilužės mirtis netruko apaugti gandais: buvo kalbama, kad net pats J.Pilsudskis prisidėjęs prie gydytojos mirties. Kad ir kaip ten bebūtų – išliko jos įkurtas parkas. Po karo jį atnaujino gydytojas Karolis Dineika – parkas dabar pavadintas jo vardu.

Sovietinės Lietuvos „šeimininkai“

Druskininkus mėgo ir ilgametis LKP CK pirmasis sekretorius, „sovietinės Lietuvos šeimininku“ pramintas Antanas Sniečkus. Paradoksalu, bet šiame mieste ir pasibaigė jo gyvenimas – 1974 m. sausį gydytojų komisija rekomendavo A.Sniečkui keliauti į Druskininkus „profilaktinei reabilitacijai“ – ligonis skundėsi sausu kosuliu bei galvos svaigimu. Po kelių dienų, sausio 22 d., A.Sniečkus mirė sanatorijoje „Lietuva“.

Istorikas Vilius Ivanauskas, tyrinėjęs nomenklatūros privilegijas sovietmečiu, teigia, jog medicininis aptarnavimas buvo viena tų sistemiškai įtvirtintų nomenklatūros atstovų privilegijų. Jis mini tuometinėje Sveikatos apsaugos ministerijoje buvusią IV valdybą, kurios uždavinys buvo rūpintis nomenklatūrininkų ir kitų itin nusipelniusių asmenų sveikata. IV valdyba kontroliavo respublikinę ligoninę ir polikliniką bei specialias gydyklas Druskininkuose ir Palangoje – būtent tai, kas buvo skirta sovietinės Lietuvos „elitui“. Nomenklatūrininkai, kaip teigia V.Ivanauskas, nebuvo lygūs – vieni galėjo gydytis su šeimos nariais, kiti – tik asmeniškai.

„Brežnevo vila“ Palangoje
„Brežnevo vila“ Palangoje

Įdomu tai, kad „privilegijuotiesiems“ skirta respublikinė ligoninė galėjo įsigyti importinę medicinos įrangą – kartais netgi buvo tiesiai argumentuojama, jog sovietinė medicinos aparatūra yra „mažiau patikima eksploatacijoje“. Nomenklatūrininkai išmanė sovietinės produkcijos kokybę ir labiau pasitikėjo importine – ypač savos sveikatos ar gyvybės klausimu. Istoriko Vytauto Tininio teigimu, ši specialioji ligoninė kėlė didelį aplinkinių žmonių nepasitenkinimą – tai ypač išryškėjo Leonido Brežnevo valdymo metais, kai nomenklatūros privilegijų sistema pasiekė tobulumo lygį.

Brežnevo ir čekistų vilos

Nemenkas Palangos pajūrio ruožas sovietmečiu buvo vadinamas „Brežnevo vila“. Vietiniai žinojo, jog tai – išskirtinai saugoma teritorija, į kurią netgi netyčia prasibrovęs prašalaitis turi realią galimybę būti tiesiog nušautas sargybinių. Tiesa, pavadinimas, bylojantis apie SSKP CK generalinio sekretoriaus poilsį Palangoje, neteisingas – bent jau nėra žinoma tai, kad L.Brežnevas būtų poilsiavęs šioje viloje. Savo ruožtu žemesnio rango veikėjai apsilankydavo pasimėgauti nuo „sovietinės liaudies“ akių giliai paslėpta prabanga. Pasakojama, jog trimis apsaugos lygiais saugotoje „Brežnevo viloje“ būta visko – net nedidelio kino teatro – tarytum tai būtų mažas kurortas kurorte.

Sovietinės Lietuvos veikėjai Palangoje taip pat turėjo privačią teritoriją – vilų kompleksą dabartinėje Gedimino gatvėje – ten ilsėjosi LKP CK nariai. Visa gatvė buvo užtverta ir saugoma – paprastiems mirtingiesiems neprieinama. Netoliese budėjo apsaugininkai, rūpinęsi nomenklatūrininkų ramybe.

Įdomus ir dar vienas faktas – iki pat 1991 m. pabaigos Palangoje veikė sanatorija, kuri buvo skirta SSRS KGB darbuotojams. Vadinasi, Palangoje sveikatą „taisė“ ne tik aukšti partiniai veikėjai, bet ir visos Sovietų Sąjungos mastu nusipelnę čekistai – gryno Baltijos pajūrio oro įkvėpti norėjo visi: ir eiliniai piliečiai, ir tie, kurių užimamos pareigos leido mėgautis išskirtiniais malonumais bei garantijomis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"