Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Kada LDK „atsirado“ išdavikai

 
2018 04 09 12:50
Mirties bausmė daugelyje šalių buvo laikoma pačiu teisingiausiu atpildu išdavikams, tačiau LDK istorijoje žinomas ne vienas atvejis, kai į Maskvą pabėgę bajorai mėgindavo sugrįžti.
Mirties bausmė daugelyje šalių buvo laikoma pačiu teisingiausiu atpildu išdavikams, tačiau LDK istorijoje žinomas ne vienas atvejis, kai į Maskvą pabėgę bajorai mėgindavo sugrįžti. hiveminers.com nuotrauka

Antrasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Maskvos karas turėjo pragaištingų pasekmių – per vos 3 metus trukusį karą prarasta apie ketvirtį teritorijos. Tačiau ypatingas šis karas buvo ir dar vienu požiūriu: tikėtina, kad būtent jo išvakarėse vykę įvykiai paskatino LDK pirmą kartą teisiškai reglamentuoti, kas yra išdavystė ir išdavikas.

Šiandien niekam nekyla klausimas, ką galima ir dera vadinti išdaviku. Tą patį naratyvą pasąmoningai taikome ir praeičiai, tačiau palyginti neseniai – prieš kelis šimtmečius – ši, iš pirmo žvilgsnio, visiškai aiški samprata nebuvo savaime suprantamu dalyku. 1499 metų pabaigoje, visa virtinė rytinio LDK paribio kunigaikščių pasiskelbė Maskvos valdiniais. Išdavystė? Šiandien pasakytume, žinoma! Anuomet atsakymas ne visada būdavo toks aiškus, o išdaviko ir išdavystės samprata buvo nusakoma kur kas sudėtingiau.

Apie tai, kas LDK buvo laikoma išdavyste ir kaip ši samprata atsirado Lietuvos teisėje, LŽ kalbėjosi su istoriku Andrėjumi Ryčkovu:

– Didysis kunigaikštis Aleksandras neseniai buvo vedęs Maskvos kunigaikštytę Eleną. Atrodytų, kad tokios santuokos turėjo užtikrinti ilgalaikę taiką, bet visai netrukus kilo karas. Ar tai nebuvo laikoma sutarties laužymu arba išdavyste?

– Vertinant šiuolaikiniu požiūriu, mums atrodo, kad toks elgesys – sutarties laužymas arba kitaip – išdavystė. Tačiau anuomet toks supaprastintas vertinimas netiktų. Savotiškas „rusenantis“ karas vyko ilgą laiką, dar valdant Kazimierui, o po jo mirties jis buvo paskelbtas oficialiai. Po 2 metų trukusios Maskvos karinės kampanijos, 1494 metais pasirašyta taikos sutartis, kurios dalimi buvo ir Aleksandro santuoka su Elena.

Neretai pamirštamas skirtumas ir tarp to meto taikos bei paliaubų sutarčių. Taikos arba kaip teigia rašytiniai šaltiniai, „Amžinosios taikos“ sutartimi tarp valstybių būdavo nustatomas tam tikras tarp valstybių – būdavo susitariama, kurios pilys (šaltiniuose vadintos „gorod“) kuriai pusei atiteko. Tokiu būdu būdavo nustatoma valstybių „siena“, nors linijų žemėlapiuose XVI amžiaus pradžioje dar niekas nebrėžė.

Tuo metu 1503 metais karas baigėsi paliaubų sutartimi, kuri numatė karo veiksmų sustabdymą 6 metams. Paprastai tokie laikotarpiai buvo skirti galutinai susitarti dėl taikos, būdami siunčiami pasiuntiniai. Kokių nors draugiškų santykių paliaubos nenumatydavo.

1494 metų taika buvo apibrėžtos LDK ir Maskvos įtakos sferos. Sudėtinga tiksliau paskaičiuoti, bet anot įvairių istorikų vertinimų, LDK prarado maždaug ketvirtį teritorijos. Aleksandro ir Elenos santuoka šiame kontekste – simbolinis sutarties patvirtinimo veiksmas. Tikėtina, kad LDK, po dinastinės santuokos sudarymo, tikėjosi, kad santykiai su Maskva pagerės, tačiau tokie lūkesčiai nepasitvirtino ir to nedera vadinti išdavyste. Tai būtų šiuolaikinio mąstymo primetimas.

XIX amžiuje kai kurie istorikai taip pat teigė, kad Ivanas III Eleną pasiuntė į LDK dvarą, kaip šnipę, tačiau tokie svarstymai taip pat buvo padiktuoti vėlesnių laikų suvokimo ir mąstysenos.

Sudarant taiką būdavo duodama priesaika dedant ranką ant Evangelijos arba stačiatikių papročiu – bučiuojant kryžių. Taip būdavo prisiekiama, kad taikos bus laikomasi, o jos pažeidimas galėjo būti traktuojamas ne tik kaip tarpvalstybinio susitarimo sulaužymas, bet ir šventvagystė.

– Kodėl „amžinoji“ taika truko tik 6 metus. Kokia situacija pasienyje su Maskva buvo karo išvakarėse?

– Aptariamu laikotarpiu Maskvos valstybė sparčiai augino jėgas ir agresyvėjo. Neseniai ji faktiškai išsivadavo nuo totorių valdžios. Ekspansines ambicijas neblogai iliustruoja Maskvos kunigaikščio sutartis su Danija, kurioje jis save tituluoja ciesoriumi (caru) – savarankišku valdovu. Be to, Maskva sudarė prieš LDK sąjungą su Krymo totoriais, kurie vėliau ilgus metus siaubė LDK žemes. Nors karas su LDK dar nebuvo prasidėjęs, Maskvos kunigaikštis aiškiai leido suprasti, kad pretenduoja į Kijevą, kaip rusų žemių centrą ir savo tėvoniją bei reikalauja, kad jį vadintų visos Rusios valdovu. 1493 metais Aleksandras, nors pats taip tituluojasi, pirmą sykį nusileido šiam reikalavimui. Pretekstu sulaužyti taiką su LDK pasirenkamas stačiatikių teisių gynimas. Juo naudotasi iki pat ATR padalijimų.

Didysis kunigaikštis Aleksandras vylėsi, kad santuoka su Elena pagerins santykius su Maskva, tačiau įvykiai susiklostė priešingai./wikipedia.org nuotraukos
Didysis kunigaikštis Aleksandras vylėsi, kad santuoka su Elena pagerins santykius su Maskva, tačiau įvykiai susiklostė priešingai./wikipedia.org nuotraukos

1494 metų sutartyje nustatyta, kad abiejų pusių tarnybiniai kunigaikščiai neturėjo teisės pakeisti valdovo, t.y. LDK valdiniai negalėjo prisiekti ištikimybės Maskvos didžiajam kunigaikščiui ir atvirkščiai. Nedideles valdas valdę Okos aukštupio kunigaikščiai tuo metu intensyviai konfliktavo tarpusavyje (su giminaičiais) ir kai kurių šeimų atstovai ėmė gana dažnai pereidinėti iš LDK į Maskvos pavaldumą. Tokiu būdu, šeimyniniai konfliktai dėl tėvoninių valdų įgijo tarpvalstybinį kontekstą. Tarkime, Maskvos kunigaikščiui pavaldus bajoras įveikė savo brolį ir užvaldė tėvoniją, šią valdą jis „nusitempė“ su savimi į Maskvos valstybę. Tačiau pagal 1494 metų sutartį, jis negalėjo pretenduoti į šią valdą.

Čia galima pažymėti, kad egzistavo ne tik teisinė, bet ir „realioji“ reikalo pusė. Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia tolimose paribio kunigaikštijose buvo gana nominali. Rytiniuose pakraščiuose tebuvo pavieniai valdovo pareigūnai, neišvystytas didžiojo kunigaikščio dvarų tinklas. Sukontroliuoti procesus šiose teritorijose buvo beveik neįmanoma.

LDK pribrendo poreikis griežčiau kontroliuoti paribio kunigaikščių „bėgiojimą“, nes iki tol jie galėjo tai daryti palyginti laisvai – pateikę valdovui atsiprašymo raštą (paaiškinantį, kodėl prisiekia kitam valdovui) ir grąžindami valdovui iš jo gautas valdas. Tai atlikęs, jis galėdavo persikelti į kitos valstybės teritoriją, kartu su jam tarnaujančiais žmonėmis, savo kariauna.

XV amžiaus pabaigoje tokių „migrantų“ buvo daug, bet 1494 metų sutartis tokį perbėginėjimą uždraudė. Galima sakyti, kad ši sutartis (ne LDK įstatymas, o tarpvalstybinė sutartis) davė pradžią teisiniam išdavystės sampratos reglamentavimui Lietuvos valstybėje.

1494 metų sutartyje nustatyta, kad abiejų pusių tarnybiniai kunigaikščiai neturėjo teisės pakeisti valdovo.

Nuo tada bet koks ryšio su LDK valdovu nutraukimas tapo neteisėtu. Iki 1494 metų tokie žmonės vadinti „perbėgėliais“ arba „pabėgėliais“, o netrukus po šios sutarties, juos jau pradėta vadinti išdavikais. Išdavystės samprata pirmą sykį formalizuota 1508 metais po Mykolo Glinskio maišto ir įvardyta, kad išvykimas į priešo žemę buvo išdavystė. 1529 metų Pirmajame Lietuvos statute ši samprata jau formalizuota ir išplėtota.

– Prieš 1500 metų karą ir jo eigoje ištikimybę Maskvai prisiekė visa virtinė kunigaikščių. Kaip Ivanas III juos persiviliojo į savo pusę? Papirkinėjimu? Grasinimais?

– Daugeliu smulkiųjų kunigaikščių atvejų šaltiniai nenurodo, kaip ir kodėl jie pakeitė valdovą. Ivanas III teikdavosi tik informuoti Aleksandrą apie tai, kad tarkime, kokie nors Masalskiai tapo jo valdiniais. Žinome, kad kartais jie neturėdavo pasirinkimo. Pavyzdžiui, Maskvos kariuomenei įsiveržus į LDK teritoriją ir paėmus Drogobužą ir Severo Naugardą, Trubeckiai buvo atkirsti nuo likusios valstybės ir turėjo rinktis: arba prisiekti Ivanui III arba būti įkalintiems ar ištremtiems.

Kai kurie bajorai išsikėlė iš savo tėvonijų į valstybės gilumą, kur didysis kunigaikštis skirdavo jiems valdas „išsimaitinimui“. Paprastai šie pabėgėliai gana kompaktiškai apsigyvendavo vienoje srityje. Reikia pabrėžti, kad šių giminių persikėlimas į krašto gilumą – labai svarbus dalykas, nes nors teritorija ir prarasta, žmonės liko, o tais laikais žmonės taip pat buvo didelis turtas.

Kai kurie pavyzdžiai kelia įtarimus, kad Ivanas III buvo iš anksto susitaręs su konkrečiais bajorais. Pavyzdžiui 1499 metais, Teodoras Šostakovas siuntė laišką Maskvos kunigaikščiui, tvirtindamas, kad Smolensko vyskupas ruošėsi keisti tikėjimą ir perkrikštyti visus stačiatikius. Žinoma, jis prašo Maskvos pagalbos ir globos. Laiškas privataus pobūdžio ir veikiausiai gali būti vienas iš daugelio panašių laiškų, siųstų tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Abejose valstybėse veikė informatorių ir šalininkų tinklai, pranešinėję apie kariuomenės telkimąsi ir panašius dalykus. Pats Šostakovas anksčiau buvo patekęs į Maskvos nelaisvę, o išleistas, į LDK atvyko tikėtinai jau kaip Ivano III agentas.

Pasak LDK šaltinių, Maskva paribio kunigaikščiams siūlė daugiau valdų, be tų, kurias jie jau valdė, kaip LDK vasalai. Tikėtina, kad tokiu būdu iš tiesų buvo perviliota bent jau dalis jų.

Andrėjus Ryčkovas: "Maskva išdavystės sampratą "nusikopijavo" nuo LDK tik XVI amžiaus viduryje"./Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Andrėjus Ryčkovas: "Maskva išdavystės sampratą "nusikopijavo" nuo LDK tik XVI amžiaus viduryje"./Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

– Kurie kunigaikščiai stoja Maskvos pusėn pirmieji?

– 1499 metų pabaigoje kunigaikštis Simonas Bielskis, anksčiau už tarnybą gavęs valdų iš Aleksandro, persikelia į Maskvos pusę. Tai – akivaizdus 1494 metų taikos sutarties pažeidimas. Bielskis taip pat deklaravo išeinantis su „savo“ valdomis, o Aleksandro dvaras reagavo pareiškimu, kad Bielskis negali pretenduoti į jokias žemes, nes visos jo valdytos žemės buvo valdovo dovanotos, o apie kokias nors „Bielskio žemes“ niekas nėra girdėjęs.

Simono Bielskio žemės – pačiame valstybės pakraštyje ir paskelbus apie ištikimybę Maskvai, jam praktiškai nereikėjo niekur bėgti, nes jo žemės daug arčiau Maskvos ir galėjo užsitikrinti karinę jos pagalbą.

Maskvos kunigaikštis pasiuntė į LDK pasiuntinius, kuriems liepė pirmiau pas Aleksandrą leisti neva nepriklausomai veikiančio Bielskio pasiuntinį. Lietuvos valdovui įteiktas atsiprašymo raštas, kuriame Bielskis nurodė 2 savo poelgio priežastis: 1) jis pateko Lietuvos valdovo nemalonėn, nes nebekviestas į Ponų tarybos pasitarimus ir jam nebesuteikinėtos valdos; 2) jis bijojo perkrikštijimo. Nežinome, kiek pagrįstas buvo pirmasis nusiskundimas, tačiau antrasis veikiausiai buvo propagandinio pobūdžio.

Simono Bielskio žemės – pačiame valstybės pakraštyje ir paskelbus ištikimybę Maskvai, jam praktiškai nereikėjo niekur bėgti.

Bet kuriuo atveju, Maskvos didžiajam kunigaikščiui Stačiatikybės gynimo preteksto pakako ir prasidėjo naujas karas.

Be Simono Bielskio paminėjimo dar „nusipelnė“ Simonas Možaiskis ir Vasilijus Šemetičius. Du pastarieji, kartu su savo kariaunomis, aktyviai įsitraukė į karo veiksmus.

– Paribio kunigaikščių ir jų kariaunų bei pilių persimetimas į priešo pusę turėjo įtakos karo eigai?

– Sunku pasakyti. Negalėtume teigti, kad LDK valdovas ar jo aplinka turėjo konkrečių planų, kad tarkime, kilus karui su Maskva, šios pilys ir kunigaikščiai privalėjo būti kažkokia pirmąja gynybos linija. Apskritai, per visą XVI amžiaus pradžią matome, kad į valdovo dvarą nuolat keliavo skundai apie prastą daugelio (įskaitant Kijevo) įtvirtinimų būklę, patrankų ir amunicijos trūkumą ir pan.

Maskvos kariuomenė įsiveržė į LDK teritoriją trimis būriais, apie kurių sudėtį daug žinome iš maskvėnų šaltinių – „razriadnyje knigi“. Pasak jų, paribio kunigaikščiai jau buvo įtraukti į kare dalyvavusių Maskvos valdinių sąrašus.

Centrinės maskvėnų pajėgos užėmė Drogobužą, o tradiciniu keliu (per Borisovą, Oršą ir Smolenską) iš valstybės gilumos atžygiavusios LDK pajėgos 1500 metų liepos 14 dieną buvo sutriuškintos Vedrošos mūšyje. Pralaimėjimas buvo katastrofiškas – į nelaisvę pateko didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis, dvaro maršalka Grigalius Astikas ir daugelis kitų aukšto rango kilmingųjų.

Dar iki to buvo užimtos dvi svarbios tvirtovės – Severo Naugardas ir Starodubas, dėl kurių pasidavimo, labai tikėtina, buvo susitarta iš anksto. LDK faktiškai prarado didelę teritoriją, nors 1503 metų paliaubomis ji dar nebuvo pripažinta Maskvai. Tai teko padaryti 1522 metų taikos sutartimi.

Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III pretendavo į visos Rusios valdovo titulą.
Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III pretendavo į visos Rusios valdovo titulą.

– Ar 1503 metų paliaubomis LDK pripažino paribio kunigaikščių perbėgimą į Maskvos pusę?

– Ne, LDK laikėsi tos pačios pozicijos, kad tai padaryti jiems draudė 1494 metų sutartis. Lygiai taip pat buvo tvirtinama, kad visos jų žemės buvo suteiktos valdovo ir į jokias valdas pretenduoti jie negalėjo. Derybose su Maskva „prisiminta“, kad kai kurios perbėgėlių giminės į LDK iš Maskvos valstybės perbėgo XV amžiuje ir apeliuota, kad jau 2 kartus tai padariusios, šios giminės veikiausiai darytų taip ir toliau. Beje, Mykolo Glinskio maišto metu, Šemetičius iš tiesų mėgino užmegzti kontaktus ir derėtis dėl grįžimo į LDK. Visgi, skirtingai nuo LDK, Maskvos valstybė ilgai neketino kęsti paribio kunigaikščių „autonomijos“.

– Ar išdavystės teisinio reglamentavimo imtasi iškart po karo?

– Ne, procesas vyko palaipsniui ir pirmiausiai siekta nustatyti LDK likusių perbėgėlio šeimos narių statusą. Išdavikais perbėgę bajorai įvardijami 1508 metais. Klausimas, ar pavyzdžiui Maskvos valdovas apskritai suprato, ką skelbė Lietuva? Iki XVI amžiaus vidurio Maskvos valstybėje nebuvo politinės išdavystės sampratos – tik bažnytinė, tapatinta su šventvagyste.

– Iki tol išdavikų „nebuvo“?

– Ikikrikščioniškoje Lietuvoje ši samprata labai išplaukusi. Kiekvienas naujas valdovas, tam tikra prasme, kurdavo valstybę iš naujo, burdamas aplink save žmones, kurie ilgainiui ėmė suvokti save, kaip valstybę ir jos visuomenę. Atitinkamai, pagal šios žmonių grupės tradicijas ir kultūrą, būdavo apsprendžiama, kas laikytina nusikaltimu.

Bajoro santykis su valdovu buvo asmeninis: prisieki valdovui ištikimybę, renki jam mokesčius, dalyvauji pasitarimuose, kartu eini į karą. Valdovas miršta – kuri šį ryšį iš naujo, prisiekdamas naujajam valdovui. Ilgainiui formavosi sistema sampratų, kaip valdinys galėjo nusikalsti valdovui ir „prarasti su juo ryšį“. Išdavyste matyt galėtume pavadinti būtent šį „ryšio su valdovu“ nutraukimą, tačiau toks veiksmas turėjo būti iš tiesų išskirtinis.

Bajorai tapo atsakingi ne tiesiogiai prieš valdovą, bet prieš jo instituciją.

Po krikšto, ima formuotis nauja samprata, atnešta bažnytinės ir romėnų teisės. Nusikaltimas prieš valstybę pastarojoje buvo reglamentuotas labai aiškiai. Rusėniškose LDK žemėse iki to žinoma buvo vyraujanti – bizantiška, bažnytinė teisės sistema, tačiau ji apsiribojo siauru ją išmaniusiųjų ratu ir niekada nepersipynė su kasdiene teise. Tuo skyrėmės nuo Vakarų Europos, kur bažnytinė ir romėnų teisė nuolat adaptavosi ir pynėsi su paprotinėmis sistemomis ir nuolat reguliavo kasdienius dalykus.

Taigi, atsisukus į Vakarus, susidaro tolesniam teisės vystymuisi palankios sąlygos. Tuo pat metu, valdant Vytautui, valstybės „įgyja kūną“ – Vytautas įkūrė institucinį dvarą, kurį valdovui mirus, perėmė kitas valdovas. Tuo pačiu kurtas valstybės pareigūnų tinklas.

Bajorai tapo atsakingi ne tiesiogiai prieš valdovą, bet prieš jo instituciją. Visgi, LDK taip ir neatsirado ištikimybės tapatinimo, kaip pavyzdžiui Lenkijoje – „Karūnai“. Asmeninis lojalumo ryšys daugiau ar mažiau išsilaikė per visą senosios Lietuvos valstybės raidą, nors valdovas ir buvo iš esmės depersonalizuotas jau mūsų aptariamu laikotarpiu. Palaipsniui imta suvokti ir tai, koks nusikaltimas traktuotinas, kaip išdavystė, nors aiškios sampratos dar nebuvo.

Po nesėkmingo bandymo grįžti į LDK, Michailas Glinskis atsidūrė maskvėnų kalėjime.
Po nesėkmingo bandymo grįžti į LDK, Michailas Glinskis atsidūrė maskvėnų kalėjime.

– Taigi, kaip turėdavo nusikalsti bajoras, kad užsitrauktų valdovo nemalonę?

– Imkime paties Vytauto pavyzdį: jis 2 kartus pabėgo pas kryžiuočius ir prisiekė pavaldumą jiems. Kas jis buvo Jogailos? Išdavikas? Veikiau valdovui nusikaltusius žmones laikytume tiesiog jo „nedraugais“ arba „varžovams“. Iš principo, toks žmogus būdavo prilyginamas bet kuriam kitam priešui. Lietuviškosios pagonybės tyrimai rodo, kad mąstysenoje buvo labai įsitvirtinusi atskirtis tarp „juoda“ ir „balta“. Matyt tai atsispindėjo ir pavaldinio santykiuose su valdovu: „jei tu man geras (naudingas) – esi draugas, jei keli man grėsmę – tampi priešu“.

XIV amžiaus pabaigoje – XV amžiaus viduryje pradėjo formuotis aiškesnės „žaidimo taisyklės“. Valdovo varžovai imti traktuoti panašiai, kaip išdavikai – jų laukė mirties bausmė, o jų šeimų nariai nebegalėdavo paveldėti turto. Tačiau bausmė prasikaltusiajam tiesiogiai priklausė nuo valdovo valios. Jis galėjo ir mirtimi bausti, ir pasigailėti.

Egzistavo socialinis „valdovo pykčio“ konstruktas, kuris net atsispindi rašytiniuose šaltiniuose, pavyzdžiui, Aleksandro rašte teigiama, kad valdovas „nebepyksta“ ant valdinio. XVI amžiaus pirmos pusės Ponų Tarybos raštuose užfiksuoti tokie prašymai valdovui, kaip reikalavimas „rūsčiai įsakyti“ bajorams rinktis, nes kitaip jie esą neklausė. Ką reiškia „rūsčiai“, šiandien negalime pasakyti.

XV amžiaus viduryje – XVI amžiaus pirmajame dešimtmetyje išdavystės samprata transformavosi iš paprotinės į teisinę. Galime išskirti 3 sudedamąsias dalis: 1) neteisėtas ryšio tarp kunigaikščio ir jo valdinių nutraukimas (pavyzdžiui vaidijimasis su valdovu ir nepaklusimas jam); 2) pasikėsinimas į valdovo gyvybę; 3) pabėgimas į priešo žemę (priimtas 1508 metais ir padiktuotas Mykolo Glinskio maišto).

– Šis maištas buvo toks svarbus, kad po jo išdavikai jau nurodomi įstatyme?

– Tai – ankstyviausias žinomas išdavystės dokumentavimas. Glinskio maište dalyvavo daugiau nei 50 aukšto rango kilmingųjų – jo broliai, giminės nariai ir kiti bajorai. Kai kurie išsikėlė į Maskvą, bet LDK liko jų giminės, turėję pretenzijų į išdavikų valdas. Pirmiausiai, nustatyta, kad perbėgėliai – išdavikai, o antra – reglamentuojama jų artimųjų padėtis. Pavyzdžiui, jei valda buvo padalinta trims broliams, valdovo naudai konfiskuota tik išdaviku tapusio brolio valda.

Glinskio maište dalyvavo daugiau nei 50 asmenų – jo broliai, giminės nariai ir kiti bajorai.

Beje, 1508 metų įsakas buvo paskelbtas laikinu ir turėjo galioti 2 metus, kol bus išspręsti visi nesutarimai. Tačiau ilgainiui juo imta vadovautis bendrai.

Pirmajame statute išdavystei skirti 6 punktai, kurie iliustruoja ne tik jos tikslų teisinį reglamentą, bet ir tai, kad anksčiau dominavusią valdovo valią taip pat ėmė siaurinti įstatymas. 3 iš 6 punktų skirti suteikti išdaviko artimiesiems galimybę apginti save ir išsaugoti šeimos turtą.

Išdavyste, be anksčiau jau įvardyto pabėgimo į priešo žemę, buvo įvardytas valdovo raštų ir antspaudų klastojimas ir pasikėsinimas į valdovo pareigūnų ir pasiuntinių gyvybę. Taigi, XVI amžiaus viduryje transformacija baigėsi ir samprata, anksčiau abstrakčiai sieta su valdovo asmeniu ir jo gyvybe, buvo teisiškai reglamentuota jau kaip pasikėsinimas į valstybės instituciją.

Valdant Žygimantui Senajam išdavystės samprata buvo reglamentuota Pirmajame LDK statute.
Valdant Žygimantui Senajam išdavystės samprata buvo reglamentuota Pirmajame LDK statute.

– Perbėgėlių pasitaikydavo visais amžiais. Ar po teisinio išaiškinimo jų sumažėjo? O gal atvirkščiai – padaugėjo?

– Turbūt paskaičiuoti neįmanoma. Pavyzdžiui, dažnai pavykdavo išvengti bausmės už klastojimą: bajorai išsisukdavo, suversdami kaltę jiems tarnavusiems žmonėms, kurie rašė dokumentus. Taip pat galiojo principas, kad ponas neatsako už valdinio nusikaltimus, įskaitant išdavystę.

Vadinamasis garbės praradimas tokiais atvejais buvo įmanomas, tačiau bajorija visomis išgalėmis stengėsi to išvengti. Pavyzdžiui, 1513 – 1514 metų kontekste, kai prarastas Smolenskas, Mstislavlio kunigaikštis pasidavė Maskvos kariuomenei ir pripažino jos valdžią. Tačiau, po lietuvių pergalės Oršos mūšyje, priesaikos Maskvai jis atsisakė, o valdovas jam suteikė dokumentą, kuriame patvirtino, kad kunigaikščio ir jo palikuonių garbė nesuteršta.

Egzistavo ir nerašytos klišės. XVI amžiaus, ypatingai Okos aukštupio kunigaikščių išdavystės kontekste, prisiminta, kad jų seneliai išdavė Maskvos kunigaikštį, o tai, kad vaikaičiai pakartojo išdavystę, rodė „suterštą kraują“.

Apskritai, perbėgimus į priešo stovyklą daugiausiai turbūt lėmė aplinkybės. „Lietuvių“ frakcija egzistavo prie Maskvos valdovo dvaro, o Lietuvos valdovo aplinkoje grupavosi „maskvėnai“. Galbūt Maskva papirkimu ir apeliacijomis į stačiatikių tikėjimą sugebėjo persivilioti daugiau žmonių.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"