Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Ką sugebėjo Raudonoji armija? Užversti priešą savo karių lavonais

 
2018 01 31 14:05
Pirmojo Pabaltijo fronto tankistai. / 
Pirmojo Pabaltijo fronto tankistai. /  waralbum.ru nuotrauka

Vokiečių, amerikiečių ar britų kareivis suprato ir supranta: kuo geriau bus treniruotas, pasirengęs, tuo turės didesnę galimybę išgyventi per mūšį. Sovietų kareivis taip nemanė, buvo įsitikinęs, kad vadas mažiausiai rūpinsis, kaip išsaugoti kareivių gyvybes, todėl į karinį parengimą žiūrėjo atsainiai, teigia Rusijos karo istorikas Borisas Sokolovas. „Bijau, kad panašios nuotaikos gali būti išlikusios ir dabartinėje Rusijos armijoje“, – mano jis.

Šių metų sausio ir vasario mėnesį sueina 100 metų, kai buvo sukurta Darbininkų ir valstiečių Raudonoji armija, o nuo 1946 metų vasario tapusi Raudonąja armija, rašo svoboda.org.

Buvo laikomasi principo: kiek kareivių reikės paguldyti tikslui pasiekti, tiek ir bus paguldyta.

Ir išvardija pagrindinius Raudonosios armijos sukūrimo principus:

1. Klasiškumas, bet su išimtimi – į Raudonąją armiją buvo šaukiami senosios armijos karininkai, daugelis kurių neturėjo nieko bendro su darbininkais ir valstiečiais. Kad galima būtų kontroliuoti jų elgesį, buvo įkurtas iš pradžių Visos Rusijos karinių komisarų biuras, o nuo 1919 metų – Raudonosios armijos Politinė valdyba.

2. Internacionalizmas: Raudonoji armija buvo atvira ne tik Rusijos, bet ir užsienio dirbantiesiems.

3. Komandos sudėties rinkimai: keletas mėnesių po dekreto, komandos sudėtis buvo renkama, bet 1918 metų balandį renkamumo principas buvo panaikintas.

4. „Dvivaldystė“: be komandinės sudėties Raudonajai armijai visuose lygiuose aktyviai vadovavo kariniai komisarai.

Rusijos karo istorikas B. Sokolovas „Radio Svoboda“ pažymėjo, kad atmetus ideologiją ir sutelkus dėmesį vien į karo mokslą ir doktriną, formavimo ir valdymo principus, Raudonoji armija skyrėsi nuo visų tuo metu ir vėliau egzistavusių armijų:

– Faktiškai Raudonosios armijos vadas, ypač pirmu metu, buvo politinis, o ne karinis specialistas. Tai yra prie karininkų – profesionalų, kurie vadovavo divizijoms, armijoms, frontams, daugeliu atvejų buvo politiniai komisarai – profesionalūs revoliucionieriai. Faktiškai vyriausiasis vadas buvo Revoliucinės karo tarybos pirmininkas ir karo ministras Levas Trockis, o vadai, kurie keitėsi, buvo lyg jo konsultantai arba jo įsakymų vykdytojai. Tačiau L. Trockis, rengiant strategiją, taip pat nebuvo savarankiškas, ją kolektyviškai ruošdavo vyriausybė, vadovaujama Lenino. Kitką Raudonoji armija paveldėjo iš carinės armijos.

Veikė pagal šabloną

– Kiek dabartinė Rusijos armija yra carinės, ypač imperijos pabaigoje, Raudonosios, sovietinės armijos įpėdinė?

– Dabartinės Rusijos armija yra sovietų armijos įpėdinė. Raudonoji armija pagrindinius principus perėmė iš Pirmojo pasaulinio karo laikų Rusijos armijos, atitinkamai jos bruožai atsispindi ir dabartinės Rusijos armijoje.

Raudonoji armija okupuoja Besarabiją ir Bukoviną. / svoboda.org nuotrauka
Raudonoji armija okupuoja Besarabiją ir Bukoviną. / svoboda.org nuotrauka

Pagrindinis Rusijos imperijos trūkumas tas, kad nebuvo įprasta gailėti kareivių. Buvo laikomasi principo: kiek kareivių reikės paguldyti tikslui pasiekti, tiek ir bus paguldyta. Pilietinio karo metu Raudonoji armija nuo šio principo kiek atsitraukė, nes per tokį karą buvo svarbus karių lojalumas.

Trečiame dešimtmetyje buvo laikoma, kad tegul sovietų armijos kariai būna prastai apmokyti, bet jų turi būti daug. Tai turbūt todėl, kad Stalinas bijojo profesionalios armijos kaip galimo karinio perversmo jėgos.

Svarbus psichologinis dalykas: vokiečių, amerikiečių ar britų kareivis anuomet suprato ir turbūt dabar suvokia, kad kuo geriau bus treniruotas, pasirengęs, tuo turės didesnę galimybę išgyventi per mūšį. Sovietų kareivis taip nemanė. Jis buvo įsitikinęs, kad vadas mažiausiai rūpinsis, kaip išsaugoti kareivių gyvybes. Todėl į karinį parengimą žiūrėjo atsainiai. Bijau, kad panašios nuotaikos gali būti išlikusios ir dabartinėje Rusijos armijoje.

– Be negailestingumo savo kariams ir gyventojams karo metu, yra dar tokie dalykai, kaip didžiuliai skirtumai tarp paprastų pulkininkų kur nors provincijoje ir generolų sostinėje padėties, nepakantumas žemesniam rangui, strateginis bei taktinis vangumas ir taip toliau. Ar tai nepagydomos Rusijos karinės aplinkos ligos?

– Taip. Be to, nuo XIX amžiaus pabaigos iki XX amžiaus pradžios ir carinė, ir Raudonoji armija tradiciškai veikė pagal šabloną, nevertino to, kas Vakarų armijose vadinama logistika, tai yra tiekimu pajėgoms. Carinės armijos tiekimas buvo prastas, toks liko ir sovietų armijos, iš dalies toks požiūris išlieka ir dabartinės Rusijos armijos. Sovietų armija nežinojo tokios sąvokos, kaip logistika.

Sovietų belaisviai. 1942 metai. / svoboda.org nuotrauka
Sovietų belaisviai. 1942 metai. / svoboda.org nuotrauka

Išliko modernizuotas mitas apie „Didįjį Tėvynės karą“

– Kiekviena armija turi savo mitų, kuriuos sunku atskirti nuo tikros istorijos. Kai kalbame apie Raudonąją armiją, kurie mitai prisimenami pirmiausia?

– Visas Didysis Tėvynės karas* – tai vienas grandiozinis, pagrindinis mitas. Jis išlieka daugelyje Rusijos istorikų darbų. Kiek modernizuotas jis aiškinamas armijoje, dėstomas šiuolaikinėse karo akademijose ir taip toliau. Iki karo, iki 1939–1941 metų, pagrindinis didelis mitas buvo Pilietinis karas, per kurį Raudonoji armija neva visada laimėdavo prieš gausesnius priešus, interventus ir baltagvardiečius. Iš tikrųjų vaizdas buvo priešingas. Būtent Raudonosios armijos pajėgos buvo didesnės, negu baltagvardiečių, o interventai tuo metu apskritai neturėjo aktyvaus vaidmens.

Su laiku prisidėjo regioninių konfliktų mitų – Afganistano, Čečėnijos karo, karo su Gruzija ir taip toliau.

Tačiau pagrindinis mitas, aiškus, išlieka tas pats – Didžiojo Tėvynės karo.

– Sovietiniais laikais oficialiai buvo laikoma, ideologinis pamatas ir ideologinis parengimas Raudonosios armijos karininkus ir kareivius daro nenugalimais. Kiek iš tiesų ideologija kenkė gebėjimui kovoti, stabdė sovietinę karo mašiną ir armijos vystymąsi?

– Pirma, vadas nebuvo vienvaldis viršininkas. Įsakymus turėdavo pasirašyti Karinės tarybos pirmasis narys. Beje, per Didįjį Tėvynės karą tai buvo žinomi politiniai veikėjai, Potilbiuro nariai. Vakarų fronte prie Georgijaus Žukovo Karinės tarybos nariu ilgą laiką buvo Nikolajus Bulganinas, Pietvakarių fronte prie Nikolajaus Batunino, po to prie Ivano Konevo – pirmas narys buvo Nikita Chruščiovas.

Tačiau tik Stalinas kaip politinis, o ne karinis vadovas, sprendė apie strategiją – o jam nepakako grynai karinių žinių. Aišku, visas tas politinis parengimas atimdavo daug laiko, kurį buvo geriau skirti koviniam parengimui.

Raudonosios armijos automatininkai. / waralbum.ru nuotrauka
Raudonosios armijos automatininkai. / waralbum.ru nuotrauka

Duomenis apie savo nuostolius mažindavo, apie priešo – didindavo

– Raudonoji, vėliau sovietų armija dažnai vėluodavo vertindama priešą ir savo galimybes dėl taktikos, strategijos, vystymo?

– Taip. Buvo ir tokia bėda: sovietų kariniai vadai labai nemėgo pranešinėti apie savo nesėkmes, apie tai, kad tarkime, prarado kokį nors miestą, aukštumą, taktiškai svarbią teritoriją, visada tikėdamiesi, jog artimiausiu metu pavyks atsiimti.

Todėl Generalinis štabas apie nesėkmes dažnai sužinodavo labai pavėluotai. O tai sudarydavo iškreiptą vaizdą, dėl kurio reakcija būdavo neteisinga. Tokie dalykai nutikdavo labai dažnai.

Be to, iki vadovaujančiųjų frontams lygio ateidavo itin sumažinti duomenys apie patirtus nuostolius, o būdavo padidinti priešo nuostolių vertinimai. Kartais belaisvių skaičių padidindavo dešimtis kartų, nors juos taigi buvo galima tiksliai suskaičiuoti.

Kad ir kaip būtų keista, dar 1942 metais Generalinis štabas tais mitiniais duomenimis apie vokiečių nuostolius tikėjo. 1942-ųjų pavasarį Maskvoje buvo manoma, kad Verchmachtas vos ne paskutinę dvasią išleidžia.

Vokiečių pėstininkai prieš ataką Stalingrado pakraštyje. / waralbum.ru nuotrauka
Vokiečių pėstininkai prieš ataką Stalingrado pakraštyje. / waralbum.ru nuotrauka

Vėliau požiūris pasidarė labiau tikroviškas. 1944 metais atsirado instrukcijos, pagal kurias reikėjo tiksliai nurodyti belaisvių ir žuvusiųjų skaičių. Be to, ir vienus, ir kitus derėjo išskirstyti pagal karinį rangą.

– Kada sovietų armija buvo tobulumo viršūnėje, pirmavo karo mene, savo jėga, turėjo šiuolaikinę techniką? Kokiais laikotarpiais buvo didžiausias nuosmukis?

– Laikotarpių, kada ji buvo geresnė už kitas, iš esmės niekada nebuvo. Pagal parengimo kokybę – tiek eilinio, tiek vado – sovietų armija visada nusileisdavo Vakarams.

Kalbant apie Didįjį Tėvynės karą, Raudonoji armija geriausio kovinio parengimo buvo pirmus mėnesius, kai žymi kareivių ir karininkų dalis vis dėlto buvo kadriniai kariai. Jie tarnavo jau keletą metų ir buvo kažko išmokę. Vėliau, faktiškai nuo 1941 metų pabaigos, iš esmės kariavo neapmokyti kareiviai.

Pavyzdžiui, galima palyginti, kiek lėktuvų buvo prarasta pirmą karo dieną – 1941-ųjų birželio 22-ąją ir po dvejų metų – pirmą Kursko mūšio dieną – 1943-ųjų liepos 5-ąją. Abi pusės – sovietai ir vokiečiai – turėjo maždaug po tiek pat lėktuvų. Tačiau pirmą Kursko mūšio dieną sovietai jų prarado daugiau, negu pirmą karo dieną, o vokiečiai atitinkamai mažiau. Tai parodo, kaip krito sovietų pilotų parengimo lygis, lyginant su vokiečių.

Sužeistas sovietų kareivis Leningrado fronte. / waralbum.ru nuotrauka
Sužeistas sovietų kareivis Leningrado fronte. / waralbum.ru nuotrauka

Tik dėl žmogiškųjų išteklių

– Norisi paklausti: kaip tada praktiškai pagal visų karų rezultatus, Raudonoji armija vis dėlto tapdavo nugalėtoja? Tai, kaip vadinama, „ne todėl, kad, bet nepaisant to“?

– Todėl, kad priešininką visur ir visada banaliai užversdavo savo karių lavonais, per visus karus pergalių pasiekdavo dėl milžiniškų žmogiškųjų išteklių! Pergalė per 1940 metų Žiemos karą prieš Suomiją: vienam užmuštam suomiui teko 8 užmušti raudonarmiečiai! Didysis Tėvynės karas: užmuštųjų santykis – 10:1! O laikotarpiu nuo 1941-ųjų birželio iki 1944-ųjų liepos realūs skaičiai siekė 16:1! Beje, vėliau, kai Vakarų sąjungininkai išsikėlė Normandijoje ir vokiečiams liko gerokai mažiau lėšų bei jėgų Rytų frontui, skirtumas sumažėjo iki 6:1!

Ką dar galima būtų prisiminti? 1956 ir 1968 metų intervenciją į Vengriją ir Čekoslovakiją? Ten buvo pernelyg nelygios jėgos, o Čekoslovakijoje sovietų armijai apskritai nebuvo realaus ginkluoto pasipriešinimo. Afganistane Sovietų Sąjunga karo nelaimėjo. Korėjoje buvo lygiosios. Vietname sovietų armija tiesiogiai dalyvavo minimaliai.

Vienas pavyzdys, kai sovietų lakūnai susidūrė su užsieniečiais – tai vienintelis mūšis tarp sovietų naikintuvų lakūnų ir Izraelio virš Sueco kanalo 1970 metais. Abiejų pusių lėktuvų skaičius buvo panašus, sovietai visiškai prarado penkis, Izraelio – tik vienas buvo sugadintas.

– O jei kalbėtume apie ankstesnius laikus – trečio ir ketvirto dešimtmečio? Tai, kas vadinama karu su basmačiais Vidurinėje Azijoje, pilietinis karas Ispanijoje, mūšiai prie Chasano ežero ir Chalkin-Golo upės... Tai to laikotarpio žymesni kariniai konfliktai.

– Grįžtant į ankstesnius laikus, 1929 metų Sovietų Sąjungos karinė kampanija prieš kinų pajėgas buvo sėkminga todėl, kad priešas buvo silpnai pasirengęs ir mažai pajėgus. O per karą su basmačiais Vidurinės Azijos sukilėliai nutraukė kovas, nes neteko išorinės paramos.Paskutiniai basmačių būriai buvo likviduoti, regis, tik 1942 metais Antrojo pasaulinio karo metu, kai Didžioji Britanija tapo Sovietų Sąjungos sąjungininku. Chasano mūšiai greičiau baigėsi japonų naudai, o prie Chalkin-Golo – taip, japonų grupuotė buvo sunaikinta, bet per šį konfliktą praradimai praktiškai buvo tokie patys. O kaip Raudonoji armija kariavo su Suomija, jau sakiau, – priminė karo istorikas B. Sokolovas.

*Antrąjį pasaulinį karą istorikas čia vadina Didžiuoju Tėvynės karu – taip, kaip tai daroma Rusijoje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"