Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Išvarymas: Getingeno universiteto matematikai ir progresyvioji Trečiojo reicho studentija

 
Richardas Courantas./ satenai.lt nutorauka
Richardas Courantas./ satenai.lt nutorauka

Tyrėjai, analizuodami totalitarinių režimų prigimtį, akcentuoja kvazireliginį totalitarizmo pobūdį – totalitarizmas tampa mintis monopolizuojančiu sąjūdžiu, kažkuo, kas yra daugiau nei pats gyvenimas, kas suteikia prasmę žmogaus egzistencijai, iš asmens reikalaujama visiško, totalaus atsidavimo, ideologinio grynumo, abejonės tampa neleistinu dalyku, šventvagyste, o kitaminčiai – įtartinais subjektais, potencialiai pražūtingais priešais, kuriuos dera atversti į tikratikystę, jei neįmanoma – išvaryti arba sunaikinti.

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.

Totalitariniai sąjūdžiai, tiek kairieji, tiek dešinieji, formavosi kaip atsakas į ankstyvosios modernybės ir kapitalizmo prieštaravimus, tai yra tradicinių agrarinių bendruomenių nykimą, įprastinių, panašumu ir emociniu artumu grindžiamų socialinių ryšių eižėjimą, socialinę fragmentaciją ir susvetimėjimą. Totalitariniai sąjūdžiai gimė, greta kitų priežasčių, iš siekio atkurti ir kartu išgyventi prarastą emocinio intymumo ir bendrumo jausmą, šįkart – klasės, nacijos, tautos forma.

Totalitariniai režimai rėmėsi tuo, kad paskelbė „šventais“ tam tikrus sekuliarius dalykus, tokius kaip žemė, tauta, kalba, kraujas, klasė, proletariatas, revoliucija, – jų pagrindu mobilizavo visuomenę. „Bendras reikalas“ – tautos arba klasės interesai – tapo ne tik socialinio solidarumo pamatu, bet ir bet kokią žmogaus veiklą įprasminančiu kriterijumi. Šiuo atveju iliustratyvus ir mokslo istorijai gerai žinomas Getingeno universiteto matematikų likimas Trečiojo reicho laikotarpiu.

Getingeno universitetas jau nuo XIX a. buvo žymiausias matematinių tyrimų centras Vokietijoje. XX a. pradžioje Getingenas pasiekė savo šlovės viršūnę, ypač gamtos ir tiksliųjų mokslų srityje. Vokiečių kalba buvo pripažinta kaip tarptautinė akademinė kalba, Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose vokiečių kalba buvo rašomos disertacijos, o į Getingeną atvykdavo studijuoti geriausi amerikiečių studentai.

Getingeno likimą pakeitė nacių atėjimas į valdžią. 1933 m. balandžio 7 d. Valstybės tarnybos įstatymu buvo nustatyta, kad pozicijas valstybės tarnyboje gali užimti tik arijų kilmės asmenys. Šiame įstatyme buvo paties generolo feldmaršalo Pauliaus von Hindenburgo įterpta išimtis – valstybės tarnyboje leista likti tiems ne arijų kilmės asmenims, kurie kovėsi už Vokietiją Pirmajame pasauliniame kare (vėliau, 1935 m., ši išimtis atšaukta naujaisiais Trečiojo reicho pilietybės įstatymais).

Berlyno universiteto profesorius Ludwigas Bieberbachas 1934 m. skelbtame tekste „Asmenybės struktūra ir matematinis kūrybingumas“ teigė, kad egzistuoja ryšys tarp asmenybės tipo ir matematikos, ir skyrė du matematikos bei matematikų tipus – šiaurietiškąją (vokišką) ir prancūziškąją / žydiškąją matematiką, ši jo sukurta tipologija buvo toliau naudojama siekiant išstumti „ne arijų“ kilmės asmenis iš Vokietijos akademinės aplinkos. Žydų kilmės mokslininkai iš Getingeno buvo laipsniškai stumiami lauk.

Richardas Courantas

Richardas Courantas kovėsi Pirmajame pasauliniame kare, todėl jam buvo pritaikyta išimties taisyklė. Jis manė, kad persekiojimai jo nepalies, tačiau 1933 m. gegužės 5 d. jam buvo liepta atsistatydinti. Courantas buvo pakviestas į Kembridžo, po to – į Niujorko universitetą, kur įkūrė taikomosios matematikos tyrimų centrą ir sugebėjo kuriam laikui čia priimti kitus matematikus, priverstus emigruoti iš Vokietijos. Šis centras 1964 m. buvo pavadintas Couranto matematikos tyrimų institutu.

Rusto paklaustas: „Kaip laikosi matematika Getingene dabar, kai atsikratėme žydų ir jų įtakos?“ Hilbertas atsakė: „Kai atsikratėme žydų, Getingene neliko matematikos.“

Hermannui Weyliui dar 1929 m. buvo pasiūlyta pozicija Prinstono universitete, tačiau jis delsė, manydamas, kad reikalai pagerės. Weylis paliko Vokietiją ir išvyko į Prinstoną tik 1933 m., kai ėmė baimintis dėl savo šeimos saugumo.

Richardas von Misesas ir Hilda Geiringer 1933 m. išvyko dėstyti į Turkiją. Po metų iš ten išvyko į JAV. Von Misesas 1945 m. gavo profesoriaus poziciją Harvardo universitete. Geiringer, kaip moteris, buvo diskriminuojama, ir jos karjera klostėsi ne itin sklandžiai.

Šiame kontekste ypatingas yra matematiko Edmundo Landau likimas. Landau gimė Vokietijoje, žydų šeimoje, dirbo Berlyno, vėliau Getingeno universitetuose, 1927 m. emigravo į Palestiną ir dirbo Jeruzalės hebrajų universitete. Būtent jis pateko į konflikto zoną tarp dviejų galios ir įtakos siekiančių asmenų ir taip smarkiai pasibjaurėjo šiuo konfliktu, kad nusprendė viską mesti ir grįžti į Vokietiją – į Getingeną.

Sakoma, kad Landau nesuprato ir neįvertino Vokietijoje vykstančių politinių procesų grėsmės. 1932 m. jį aplankė bičiulis Fritzas Rathenau ir bandė įspėti, kad naciams atėjus į valdžią žydai bus išsiunčiami į specialiai jiems steigiamas koncentracijos stovyklas. Landau į tai sureagavo sakydamas: „Tokiu atveju aš iškart rezervuoju sau kambarį su balkonu ir su langais į saulę.“

Landau dirbo Getingene iki 1933 m., kol Vokietijoje buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymas. Landau kovėsi už Vokietiją Pirmajame pasauliniame kare, todėl jam buvo pritaikyta išimties taisyklė, tačiau teko pasitraukti iš universiteto dėl kitų priežasčių – dėl studentų protestų. Dar 1933 m. pavasarį Landau jautė besikeičiančią atmosferą, o rudenį, atėjęs į paskaitą, prie auditorijos durų rado susibūrusią grupę protestuotojų – jie neleido patekti į vidų nei Landau, nei kitiems norintiems su juo dirbti studentams. Landau teigė tą pačią akimirką supratęs, kad jo karjera Vokietijoje baigta.

Šiuos protestus inicijavo matematikos studentas Oswaldas Teichmülleris. Dar pirmame kurse jis įstojo į Vokietijos nacionalsocialistinę darbo partiją, o vėliau tapo nacistinės organizacijos, vienijančios tiksliųjų ir gamtos mokslų studentus, lyderiu. Asmeninio pokalbio metu Landau paklaustas apie protesto priežastis Teichmülleris atsakė: „Mes nenorime specialiai jums, kaip žydui, apsunkinti gyvenimo, tačiau norime apsaugoti vokiečių studentus nuo to, kad integralus ir diferencialus jiems dėstytų rasiniu požiūriu visiškai svetimas dėstytojas. Aš nedrįsčiau abejoti jūsų kaip matematiko sugebėjimais [...]. Tačiau tikimybė, kad jūs galėsite išaiškinti matematikos esmę klausytojams neprimesdamas savo pažiūrų ir vertybių, kylančių iš jūsų kilmės, jūsų tautybės, yra lygiai tokia pat, kaip tikimybė, kad skeletas be raumenų galės laisvai vaikščioti ir judėti.“

„Mes nenorime specialiai jums, kaip žydui, apsunkinti gyvenimo, tačiau norime apsaugoti vokiečių studentus.“

Nacistinės matematikos šalininkas profesorius Ludwigas Bieberbachas, komentuodamas Landau atvejį, pasakė: „Žmonės, pajutę, kaip svetima jėga trokšta dominuoti ir kėsinasi į jų gyvybines jėgas, privalo atstumti mokytoją, kuris yra jiems svetimas.“

Taip studentai, kurie teigė „intuityviai jaučią, kad Landau buvo tipas, kuris perteikė jiems informaciją specifine, ne vokiška maniera“, užbaigė talentingo matematiko karjerą. Landau keletą semestrų praleido dėstydamas Groningeno ir Kembridžo universitetuose, o 1939 m. kovo mėnesį mirė nuo širdies smūgio. Jį sužlugdęs Teichmülleris 1943 m. įstojo į armiją ir vos po kelių mėnesių, vokiečių pajėgoms traukiantis, žuvo mūšyje prie Charkovo.

Kiti iš Vokietijos išvaryti mokslininkai prisidėjo prie matematikos suklestėjimo Jungtinėse Valstijose: Prinstone įkūrė Pažangiųjų studijų institutą, Niujorko ir Browno universitetuose – matematikos mokyklas ir kt.

Kaip klostėsi Getingeno universiteto likimas?

1934 m Getingeno matematikos profesorius Davidas Hilbertas pietavo su Bernhardu Rustu, nacių valdomos Vokietijos švietimo ministru. Rusto paklaustas: „Kaip laikosi matematika Getingene dabar, kai atsikratėme žydų ir jų įtakos?“ Hilbertas atsakė: „Kai atsikratėme žydų, Getingene neliko matematikos.“

Dėkoju Centrinės Oklahomos universiteto matematikos profesoriui Devinui C. Smithui, kuris, rengiant šį tekstą, leido pasinaudoti savo 2010 m. Amerikos matematikų asociacijos konferencijoje skaitytu pranešimu „Nacių režimo poveikis matematikai ir matematikams“, pripažintu kaip geriausias studento skaitytas pranešimas toje konferencijoje.

Rengiant šią publikaciją, taip pat buvo remiamasi Lidso ir Glazgo universitetų matematiko Remuso Stanos straipsniu „Matematikai nacių Vokietijoje“, kuris 2014 m. Didžiosios Britanijos matematikos istorijos draugijos buvo pripažintas kaip geriausias studento darbas matematikos istorijos srityje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"