Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Istoriniai tyrimai – mokslui ar visuomenei?

 
Lietuvos Istorija, paaugusių žmonių knyga. / 
Lietuvos Istorija, paaugusių žmonių knyga. /  Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Pernai metai pasižymėjo savotišku Istorijos sugrįžimu. Politologo prof. Liudo Mažylio atradimas netikėtai tapo malonia ir viena iš nedaugelio mūsų viešosios erdvės pozityvių naujienų, kuri mus pasiekė labai laiku ir vietoje bei paskatino į artėjantį Šimtmetį pažvelgti kitaip. Juk jo atrasto istorinio dokumento, tiesiogiai susijusio su mūsų modernaus valstybingumo ištakomis, materialumas ir apčiuopiamumas regimai paliudijo, kad vadovėlinės istorinės tiesos turi tvirtą atramą tikrovėje. 

Kita vertus, su R. Vanagaitės viešais pareiškimais užsienyje ir Lietuvoje susijęs skandalas leido visuomenei spontaniškai susitelkti, siekiant apginti savus herojus nuo akiplėšiško melo ir šmeižto. Šias dvi plačiai žinomas istorijas dera prisiminti todėl, kad jųdviejų kontekste visuomenė uždavė teisėtą ir savalaikį klausimą – o kur gi istorikai? Gal jie išvis neverti gaunamų, kad ir labai kuklių atlyginimų, jei tokius atradimus gali padaryti neprofesionalai? Juk daugiausia ne istorikai, o žurnalistai, publicistai pirmiausia sureagavo ir į Vanagaitės Holokausto interpretacijas. Išties, galima pastebėti, kad mūsų viešojoje erdvėje istorikai matomi vis rečiau, gal išskyrus kelias išimtis. Panašu, kad baigėsi „būtovės slėpinių“ era, užduodavusi toną ne tik praeities interpretacijoms, bet ir jos tyrinėtojų bendravimui su platesne auditorija. Istorikai – ekranų žvaigždės – arba galutinai supopsėjo, arba metėsi į politiką, arba tapo primityviais politinių kovų įrankiais (prisiminkime LGGRTC neseniai išviešinto „KGB agentų sąrašo“ atvejį), arba tyliai pasitraukė iš viešumos, o jų vietos, populiariai, bet pakankamai aukštame profesiniame lygyje visuomenei aiškinant svarbiausių praeities įvykių bei procesų reikšmes, lyg ir neatsirado kam užimti. Galbūt tai tik kartų kaitos arba charizmatiškų asmenybių trūkumo problema? Tačiau aiškėja, kad net ir savo profesiniuose sambūriuose, kaip antai pernai rugsėjo mėnesį Kaune vykusiame ketvirtajame Lietuvos istorikų suvažiavime „Vasario 16-osios Lietuva: pirmtakai ir paveldėtojai“, istorikai, deja, nesublizgėjo nei ryškesniais mokslo pasiekimais, nei drąsiomis, giliomis bei provokuojančiomis mąstyti ir klausti įžvalgomis, svarstant pastarojo Šimtmečio procesus ir jų prasmes, nevengiant kad ir nepatogių ar skausmingų klausimų ar idėjų, susiejančių praeitį su dabartimi, kuo paprastai pasižymėdavo ankstesniuose istorikų suvažiavimuose vykę gyvi debatai.

Kaip matyti, tradicinė „kurmio taktika“ įsiknisti į savo siaurus tyrimus nieko kito nematant aplinkui ir nedrįstant pakovoti nei už save, nei už kolegas, gali galiausiai nepasiteisinti.

Taigi, kur čia problema? Intelektualinis nuovargis, profesinis išsikvėpimas, socialinis konformizmas, baimė? Panašu, kad atsakymo visų pirma reikėtų ieškoti bendrojoje lituanistinių tyrimų situacijoje ir šalyje tvyrančioje moralinėje atmosferoje. Akivaizdu, kad nesibaigiančių aukštojo mokslo reformų vajus didina humanitarų nesaugumo ir nepasitikėjimo tiek institucijomis, tiek ir kolegomis laipsnį, tad daugeliui atrodo išmintingiau tiesiog tyliai tūnoti savo kamputyje, užsiimant rutininiais darbais, nesikišant į švietimo politikų ar akademinių valdininkų kompetencijai paliktus ar jų sau prisiskirtus mokslo reguliavimo reikalus. Visa tai, deja, taip primena mūsų istoriografijos situaciją sovietmečiu... Tai pasireiškia kaip aukštojo mokslo bei studijų vidinės dedemokratizacijos procesai, tiesiogiai susiję su mokslo valdininkų augančiu apetitu skrupulingai reglamentuoti, reguliuoti bei pertekliškai kontroliuoti šią sferą, kartais griebiantis net „bizūno politikos“, taikomos kuo nors prasikaltusiems ar neįtikusiems, turintiems kitą nuomonę ar politines nuostatas. Tam įtakos turi ir pačių mokslininkų tarpe gajus baudžiavinis mentalitetas, pasireiškiantis nepajėgumu burtis, kartu formuluojant bei argumentuojant kolektyvinius reikalavimus, bent kiek solidžiau atstovauti savo profesinius bei finansinius interesus...

Šiandien aukščiausią mokslo karjeros pakopą iš esmės gali pasiekti ne puikus savo srities specialistas, o apsukrus akademinis biurokratas, valdininkaujantis ŠMM, MOSTA, LMT ar aukštųjų mokyklų/akademinių institutų administracijose, pirmiausia besirūpinantis „šiltos kėdės“ ir „savojo klano“ telkimo bei grupinės galios didinimo, o ne mokslo politikos perspektyvų ir savo valdomųjų reikalais. Taip vis labiau diferencijuojasi „akademinio elito“, besimėgaujančio reikšmingomis privilegijomis ir įtakomis, ir beteisių bei mokslo politikoje praktiškai bebalsių „akademinių baudžiauninkų“ sluoksniai.

Grįžtant prie mažėjančio istorikų vaidmens bei įtakos viešojoje erdvėje jis lengvai paaiškinamas ir nūdienio mokslinio darbo specifika. Paradoksas, kad vadinamoji „akademinių pasiekimų sklaida“ ir „mokslo populiarinimas“ (t.y. istorinė analitika ir publicistika populiariojoje žiniasklaidoje, dalyvavimas radijo ar TV laidose, viešos paskaitos, interviu ir t.t.) nėra niekaip apskaitomos ir į mokslininko darbo krūvį neįeina, nors akademinių institutų administracijos, greta tiesioginės, tyrimų ar dėstymo, reikalauja užsiimti ir šia veikla, kuri vėliau įtraukiama ir į LMT teikiamas metines mokslinės produkcijos ataskaitas. Taigi reikalaujama iš esmės tai daryti už dyką, o netgi tuo užsiimant dargi galima sulaukti ir priekaištų ar nepasitikėjimo. Žinoma, humanitaras yra vis dar laisvas rizikuoti ir be savo tiesioginės vadovybės žinios ar leidimo reaguoti į visuomenei svarbių klausimų svarstymą, tik savo pilietinės ar patriotinės pareigos genamas veltis į šiuos debatus, tačiau tai darosi ne tik nenaudinga ir neperspektyvu sugaišto laiko bei asmeninių resursų sąskaita, bet ir vis labiau rizikinga, jei bus „nepataikyta“ į dominuojančio ideologinio diskurso „natą“. Ir visa tai, kaip žinome, vyksta didėjančio informacinio karo kontekste, kaimyninėms šalims vis labiau „nacionalizuojant“ regiono istoriją, kurios orbitoje atsiduria ir lietuviškieji siužetai. Tačiau tam nėra, ir nenumatoma, jokio adekvatesnio viešo atsako, priešingai, kaip minėta, istorikai vis labiau spraudžiami į siaurėjančius „grynai mokslinio“ darbo rėmus, į savotišką paradigminį narvą, kuriame nelieka vietos pilietinei pozicijai, savų žinių bei kompetencijų panaudojimui visuomenės reikmėms ir labui, arba, ką čia slėpti, patys imasi advokatauti ar atstovauti ne savos, bet kaimyninių šalių (ypač Lenkijos, Vokietijos) istorijos politikos interesus.

Daug kalbama apie lituanistinių mokslo tyrimų institucijų „brangumą“ ir „nuostolingumą“. Žinoma, mes negalime prekiauti savo moksliniais išradimais, kaip tai daro tiksliųjų ir gamtos mokslų atstovai. Joks, net didžiausias istoriko, filologo ar sociologo atradimas neatstos naujai sukurto lazerio ar mikrobiologijos patento. Bet ar įmanoma ir verta tokius dalykus iš principo lyginti? Tad susidaro užburtas ratas – vienintele mūsų „maitintoja“ likusi LMT jau keleri metai nuosekliai mažina paramą mokslo tyrimams, leidybai ir stažuotėms, o mokslo biurokratai po to su neslepiama piktdžiuga konstatuoja, kad štai vieno ar kito akademinio instituto mokslinės produkcijos apimtys sumažėjo. O kaipgi jos didės, jei, pavyzdžiui, leidybos konkursų beliko tik vienas metuose, o skiriami pinigai šiemet buvo mažesni nei vien iš Lietuvos istorijos instituto teiktų paraiškų prašyta suma... Tiesa, istorikai čia nėra labiausiai nuskriausti, keletą projektų jie laimėjo, skirtingai nuo, pavyzdžiui, kalbininkų. Panašiai yra ir su LMT skelbiamų mokslinių tyrimų projektų kvietimais, kurių konkursai jau seniai sulaukia pelnytų mokslininkų priekaištų dėl perteklinių paraiškų rengimo reikalavimų, neskaidraus, nemotyvuoto, o dažnokai ir nekompetentingo jų ekspertinio įvertinimo. Tad mokslininkams belieka rašyti į stalčių? Turbūt taip.

Kita problema, kad regis, „optimizavus“ universitetų tinklą, rengiamasi pereiti ir prie lituanistinių mokslo tyrimo institutų stambinimo. Kiek yra žinoma, tai žadama padaryti š.m. kovo 8 d. Vyriausybės posėdyje. Įdomiausia, kad mūsų likimą spręs ministrai ir keli stambaus verslo atstovai. Negi ir čia tikroji reformavimo esmė glūdi „pastatų pardavime“, kaip neatsargiai apie LEU universiteto likvidavimą prasitarė vienas politikas? Tad kyla grėsmė, kad atkurtosios Lietuvos valstybės Šimtmečio metai gali tapti ir paskutiniaisiais lituanistinių tyrimų institutų gyvavimo metais... Kol mokslininkai erzinami gandais ir lėšų taupymo mitais, pasibaigus kadencijoms neskelbiami konkursai direktorių pareigoms dvejuose iš keturių lituanistinių institutų, pasitenkinant laikinųjų vadovų skyrimu. O tai nuteikia visai nelinksmai... Įtartinai atrodo ir VU filologijos fakulteto restruktūrizacija į institutus. Nejau planuojama, prisidengus tokių padalinių reforma, prie fakulteto prijungti ir mokslinius institutus?

Pats noras „optimizuoti“ humanitarinius institutus, prijungiant juos prie atitinkamų kai kurių aukštųjų mokyklų fakultetų nėra naujas. „Sumažinimo“ bangos kyla metai po metų beveik tris dešimtmečius, sukeldamos bereikalingas emocijas, nerimą ir visai nepadeda konstruktyviam mokslininkų darbui. Ir ne visada toks „optimizavimas“ inspiruotas kilnių tikslų. Jau mažai kas atsimena, bet dar 1997 m. teko kreiptis į spaudą (LA, Nr.243 (7480), aprašant, kaip po vienos karštos diskusijos greitąja ligoninėn buvo išgabentas vienas garbus istorijos profesorius, neatlaikęs nepelnytų priekaištų iš kito profesoriaus-revizoriaus chemiko pusės. Įdomiausia tai, kad chemiką ant jo užsiundė mūsų plunksnos brolis, tada nesiryžęs atvirai konfliktuoti su daugiau patyrusiu kolega. Ar kas pasikeitė? Manyčiau, kad taip – tas spaudinys, neatlaikęs konkurencijos, nunyko, garbus istorikas jau Anapilyje, o didžiųjų sumažinimų iniciatorius ir šiandien kartais šmėkščioja TV ekranuose... Tiesa, tik kalbos apie humanitarų neefektyvumą, nereikalingumą ir senamadiškumą pasidarė žymiai garsesnės ir įžūlesnės.

Ko siekiama tokiomis kalbomis? Ne paslaptis, kad mėgdžiojant vakarietiškus atitikmenis imta reikalauti publikacijų tik užsienio kalbomis ir tik žurnaluose, turinčiuose atitinkamą mokslinį „koeficientą“. Mechaniškai pritaikant tiksliųjų ir gamtamokslių tyrimų kriterijus, naiviai tikimasi tokiu būdu pritempti Lietuvos mokslo lygį prie pasaulinių standartų, nesuvokiant, kad lituanistikai tokie kriterijai netinka iš principo. Juk kokiam matematikui ar fizikui visiškai nesvarbu, kur jis darbuosis pasaulinio mokslo labui. O humanitaras, tyrinėjantis Lietuvos kultūros problematiką, produktyviausiai dirbs čia, savo valstybėje ir savoje akademinėje-kultūrinėje terpėje, panašias temas tyrinėjančių kolegų apsuptyje. Tai, deja, vis labiau primena savotišką naująjį „kargo kultą“, kurio apraiškas, beje, pastebi viso regiono humanitarai. Turimas omenyje vakarietiškų akademinių tradicijų ir veikimo formų nekritiškas perėmimas ir išorinis pamėgdžiojimas, nepaisant iš skirtingų kultūrinių kontekstų gimstančių praktikų, kurios negali būti tiesiog aklai perimamos ir pritaikomos mūsų terpei. Tačiau toks iš esmės kolonijinis mąstymas, vaikantis reitingų ir išorinių vertinimo balų, įsigali vis plačiau, o jo pagrindų pagrindas – mokslo ir studijų sukomercinimo tendencijos, ekonominio mąstymo „naudos“ ir „pelno“ kategorijomis įsigalėjimas – akivaizdu, sunkiai pritaikomas šioje srityje. To nepaisant lituanistai, įskaitant istorikus, kaip minėta, vis labiau verčiami publikuotis anglakalbiuose „prestižiniuose žurnaluose“, o šios publikacijos vertinamos triskart geriau, nei išleistos lietuviškai Lietuvoje, nors būtų žymiai aktualiau plėtoti akademinę komunikaciją šalyje ar su regiono kolegomis ne tik angliškai, bet ir kitomis prieinamomis kalbomis, neskirstant jų į „politiškai korektiškas“ ir ne (beje, šiandien itin įtariai žiūrima į rusų kalbą bei bendravimą su posovietinės erdvės valstybių istorikais, nors, pavyzdžiui, sovietinio laikotarpio tyrinėtojams tai neišvengiama). Viso to pasėkoje, perteklinė biurokratinė kontrolė ir apriorinis nepasitikėjimas mokslininkais juos tiesiog demotyvuoja, žlugdo kūrybiškumą ir akademinę laisvę, spraudžia į itin siaurus prisiimtų ir susiplanuotų įsipareigojimų rėmus.

Tačiau naivus tikėjimasis, kad visas Lietuvos istorijos problemas esą išspręs bendradarbiavimas su kaimynais, yra iš esmės klaidingas požiūris. Ryšiai su regiono kolegomis, savaime suprantama, būtini, tik ne visada suvokiama, kad dažnai po tokiais bendrais projektais slypi ne noras dalintis bendra istorija, o ją savintis, nepaliekant naujojoje jos interpretacijoje vietos lietuvių tautai ir valstybei. Tai pastebima ne tik didžiųjų kaimynių – Lenkijos ir Rusijos istoriografijoje, bet ir vis labiau besiplečiančioje baltarusių ideologinėje ekspansijoje, apie ką jau yra tekę rašyti.

O kaip gyvena mūsų kaimynai? Ir jie irgi siaurina humanitarinių tyrimų lauką, teisindami tai pinigų taupymu? Priklausomai nuo šalies. Deja, tuo labiausiai pasižymi šiuolaikinė Rusija, beveik sunaikinusi savo Mokslų akademijos sistemą, ir kai kurios posovietinės valstybės Užkaukazėje ir Vidurio Azijoje, į kurias vargu ar norėtųsi lygiuotis mokslo pasiekimais. Kitur yra veikiau priešingai. Dažnai vesternizacijos apologetai kaip sektiną pavyzdį mėgsta mums rodyti Lenkiją. Pasižiūrėkime. Ir tikrai – universitetų fakultetai ten vadinami institutais, bet neapsigaukime. Šalia fakultetų-institutų veikia didžiulis mokslinių tyrimų institutų tinklas, priklausantis nacionalinei Mokslo Akademijai. Ką jau kalbėti apie tai, kad šalia akademinio istorijos instituto veikia daugybė specializuotų istorijos tyrimų įstaigų.

Nepatenkintiems tokiu palyginimu siūlytume pasižiūrėti į istorinio likimo seses – Ukrainą ir Baltarusiją. Net sunkiai savo nacionalinę tapatybę konstruojantys baltarusiai plečia savo istorijos tyrimų lauką – didina LDK specializacijos studentų rengimą, šalia istorijos instituto turi ir žinybinį dokumentų leidybos ir archyvotyros institutą. Toks pats, tik žymiai rimtesnis, tyrimo institutas egzistuoja ir Kijeve, greta Mokslų akademijos Istorijos instituto. Tuo tarpu lietuviškieji „mokslo strategai“ toliau planuoja lėšų karpymą ir etatų mažinimą... Mat humanitarai neuždirba pinigų patys, todėl valstybei jie esą nereikalingi... Apgailėtina! Labai gaila, kad valdžioje beveik neliko politikų, suvokiančių humanitarinių tyrimų ir studijų svarbos valstybės ateičiai ir jos strateginėms iniciatyvoms. Užmirštama, kad istorija yra gyvenimo mokytoja. Naiviai tikima, kad, kaip 1991 m. sakė F. Fukujama, istorija užsibaigė, o Lietuvos problemas esą išspręs Briuselio biurokratai, tad mums gi belieka klusniai vykdyti direktyvas iš naujojo centro. O juk vienas jau įgudęs ir ne pirmą dešimtmetį dirbąs lituanistikos tyrinėtojas su moksliniu vardu dažnai nekainuoja mokesčių mokėtojui daugiau, nei per mėnesį Seimo narys išleidžia kanceliarinėms išlaidoms. Nuėjo į užmarštį tie laikai, kai, pavyzdžiui, neseniai Anapilin išėjęs ministras Z.Zinkevičius vien istorikams skyrė 26 naujus etatus.

Tad kyla grėsmė, kad atkurtosios Lietuvos valstybės Šimtmečio metai gali tapti ir paskutiniaisiais lituanistinių tyrimų institutų gyvavimo metais

Tad kyla vis daugiau įrodymų pagrindžiamas įtarimas, kad lituanistika susinama sąmoningai, stengiantis monopolizuoti tautinės tapatybės konstravimą. Žinoma, kas tinka nepriklausomai valstybei, visai netinka vieno būsimo tautų katilo provincijos perspektyvai. Ironiška? Turbūt taip. Kai greta gyvenančios tautos, netgi vėluojančios tapti nacijomis, karštligiškai ieško ir randa būdų savo nacionalinei savimonei konsoliduoti bei stiprinti, Lietuva pati renkasi veikiau nacijos išardymo kelią, siekdami kuo greičiau tapti kultūriškai beveide paklusnia Europos federacijos dalimi. Tam, kad tai suvoktume, nebūtinas radžviliškas įžvalgumas, tai tiesiog vykstančių procesų konstatacija. Prisidengus tikra ar tariama reformų būtinybe, kurios nė nepavyksta įtikinamai pagrįsti, sugriauti lengva. Tik atstatyti ar sukurti iš naujo visada bus žymiai sunkiau. O tai reikės padaryti, jei norime išlikti kaip tauta ir valstybė.

Konstatavus šias, akis vis labiau badančias problemas, kyla klausimas, ką gi daryti? Kaip matyti, tradicinė „kurmio taktika“ įsiknisti į savo siaurus tyrimus nieko kito nematant aplinkui ir nedrįstant pakovoti nei už save, nei už kolegas, gali galiausiai nepasiteisinti. Tiesiog gresia nebelikti vietos, kur tuos tyrimus dar būtų galima iš viso atlikti... Tad peršasi ganėtinai elementari išvada – būtina žadinti ir kelti humanitarų politinę ir pilietinę savimonę, mokytis kolektyviai kovoti už savo teises, artikuliuotai ir argumentuotai priešpastatant savo atstovaujamų sričių interesus prieš politikų ir mokslo biurokratų savivalę ir neatsakingą trumparegiškumą. Istorikų pagrindinis ginklas šiose kovose – jų atsakomybė ir pareiga prieš visuomenę, stiprinant jos istorines kompetencijas ir patriotizmą šioje hibridinių karų, manipuliacijų ir fake news epochoje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"