Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Istorikas apie partizanus: ne visi buvo herojai

 
2018 08 22 15:20
Laisvės ir okupacijų muziejaus fondo nuotrauka

Istorikas dr. Mindaugas Pocius parašęs knygą „Kita mėnulio pusė. Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953 metais“, kurioje nagrinėjo Lietuvoje vykusio partizaninio judėjimo juodąsias dėmes, sako, kad negalima nusisukti nuo savo istorijos, jei ji nėra patogi ar šlovinga. Viskas, pasak istoriko, yra svarbu ir nagrinėtina, o nutylimi istorijos faktai, jei apie juos nekalbėsime, gali atsisukti prieš mus. 

Istorikas taip pat pripažįsta, kad šiandien kalbėti apie nepatogią istoriją yra nepopuliaru ir nenaudinga. Daugelis istorikų ar visuomenės atstovų vengia aštrių temų ir net užsiima savicenzūra. Reikia pripažinti, kad nors daug partizaninio pasipriešinimo temų aptarta – kelios dar yra nepageidaujamos, represuojamos“, – sako istorikas.

– Partizaninio pasipriešinimo tema Lietuvoje vis dar aktuali. Kaip Jūs susidomėjote ja ir kodėl nutarėte tyrinėti ne tokią herojišką partizanų kovos pusę?

Pastebėjau, kad buvo netiriami, nutylimi kiti pasipriešinimo istorijos aspektai: ne tokie gražūs ir herojiški.

– Partizaninio pasipriešinimo istorija mane domino labai seniai. 1991 metais Vilniaus universitete apsigyniau diplominį darbą apie partizaninio pasipriešinimo organizacinę struktūrą. Tuo metu Lietuva dar nebuvo visiškai nepriklausoma, mano darbas buvo vienas pirmųjų tokia tema. Daug metų praleidau archyvuose, studijavau juos.

Pradžioje buvo kilusi mintis parašyti partizaninio pasipriešinimo istorijos apibendrinantį veikalą, bet mačiau, kad šioje srityje jau yra nemažai padaryta, supratau, kad kartosiuos. Visgi pastebėjau, kad buvo netiriami, nutylimi kiti pasipriešinimo istorijos aspektai: ne tokie gražūs ir herojiški. Ėmiausi tos temos, nes ji buvo nutylėta ir apeinama. Manęs taip pat netenkino supaprastintas istorijos supratimas ir paprastas jos aiškinimas.

– Partizaninio pasipriešinimo metu būta įvairių nutikimų, tragiškų istorinių momentų, bet dalis jų – vis dar tabu. Kaip manote, kodėl taip yra? Kodėl vengiame kalbėti apie tai, kas skausminga?

– Sovietinė propaganda ir dezinformacija, kuri buvo sovietiniais laikais, buvo tokia stipri, kad pasibaigus sovietiniams laikams niekas nenorėjo imtis skaudžių pasipriešinimo istorijos momentų nagrinėjimo. Tai buvo teisėtas lūkestis ir noras, nes pasipriešinimo istoriją sovietinė propaganda perkūrė ir juodino. Pokario įvykiai sovietmečiu buvo rodoma iškreiptai ir negatyviai. Visgi tai, kad niekas nebenorėjo imtis sudėtingų temų, nes tai buvo tapatinama su tarybine propaganda, man pasirodė neteisinga, nes jei mes paliekame tam tikrą istorijos dalį be savo tyrimo, suvokimo ir vertinimo tai mes šią temą paliekame sovietinės propagandos rėmuose.

Tai – negerai, nes net ir sudėtingiausius istorijos klausimus turime tirti, aiškintis ir pateikti savo vertinimus, interpretacijas. Imdamasis darbo žinojau, kad tai nebus palankiai sutikta, nors neturėjau jokių išankstinių nuostatų, norėjosi atsiverti istorinei tikrovei, pasižiūrėti į tuos dalykus nešališkai.

Skaudžių mūsų istorijos problemų ir temų nutylėjimas labai greitai gali būti panaudojamas priešiškų valstybių propagandistų, informacinių karų specialistų, kurie faktus maišydami su propaganda istoriją gali panaudoti propagandiniams tikslams. Tokiu atveju liekame beginkliai, negalime argumentuotai apsiginti. Jei mes patys apie tuos dalykus kalbėtume, tirtume, tuomet galėtume ramiai atsakyti.

– Kaip veikia istorinė atmintis? Liudininkai partizaninį pasipriešinimą prisimena vienaip, istorikai jį vertina kitaip, o priešiškų šalių propaganda siūlo dar vieną istorijos interpretaciją? Kaip tai vertinti?

– Asmeninė, kolektyvinė atmintis gali būti suformuota pasakojimų, atsiminimų, įvaizdžio ir nuomonės. Visai kitas dalykas yra praeities tikrovė, kurią stengiasi pažinti ir paaiškinti istorikai. Visiškai adekvataus praeities tikrovės vaizdo idealiam variante sukurti nepavyks, bet galima link to artėti, susidaryti vis objektyvesnį vaizdą. Tiesa, tai padaryti nėra lengva, yra kliūčių, netikėtų pusių. Kalbėti ar mes dabar turime adekvatų pasipriešinimo istorijos paveikslą nėra lengva. Manau jame trūksta keleto dalykų, to, kas yra susiję su negatyviais pasipriešinimo istorijos reiškiniais. Galbūt mums būtų maloniau jei jų nebūtų buvę, bet jie – buvo.

Reikia pripažinti, kad nors daug partizaninio pasipriešinimo temų aptarta dar yra kelios, kurios yra nepageidaujamos, represuojamos. Mes nekalbame apie ginkluotame pasipriešinimo judėjime egzistavusias, bet nedominavusias terorizmo ir banditizmo apraiškas, nekaltų gyventojų nužudymo atvejus. Tai – gerai neištirtos ir nereflektuotos temos. Jas tirti ir apie tai kalbėti iki šiol yra tabu. Svarbu paminėti ir tai, kad jautrių ir skaudžių istorinių klausimų negali imtis bet kas. Tai turi daryti specialistai, istorikai.

Kitu atveju gaunasi maišalynė, dezinformacija, emocijų kėlimas. Žmonės, kurie yra nepasirengę kalbėti neturėtų nerti į šias temas. Tai – Lietuvos istorijoje vienos sudėtingiausių temų, kaip ir lietuvių dalyvavimas Holokauste, todėl apie tai turi kalbėti tik specialistai, kurie yra kompetentingi šiuose klausimuose.

Mes nekalbame apie ginkluotame pasipriešinimo judėjime egzistavusias, bet nedominavusias terorizmo ir banditizmo apraiškas, nekaltų gyventojų nužudymo atvejus.

– Partizaninis pasipriešinimas Lietuvos istorijoje yra vaizduojamas teigiamai, bet į partizanų gretas pakliūdavo įvairūs žmonės. Partizanų bendruomenė, kaip ir visuomenė, buvo gana marga. Kokie tai buvo žmonės, ar esame pasirengę partizaninį judėjimą matyti plačiau?

– Partizanai išėjo iš visuomenės ir buvo tos visuomenės dalis. Žmonės, kurie sudarė tuometę visuomenę sudarė ir partizanų būrius. Bendras partizanų pasipriešinimo judėjimo vertinimas yra pozityvus, bet šalia to egzistavo ir neigiami reiškiniai. Atskiros kovotojų grupės, atskiri partizanai darė veiksmus, kurie vertintini, kaip nusikaltimai arba veiksmai pažeidę partizanų statutų normas, nesuderinami su partizaninės veiklos paskirtimi.

Istorijoje taip jau nutinka, kad pilietinių pasipriešinimų metu visada kenčia civiliai gyventojai. Tokių konfliktų metų pasitaikydavo ir neadekvačios prievartos naudojimo atvejų, kuomet buvo stengiamasi priversti gyventojus paklusti. Buvo ir terorizmo reiškinių, todėl būtų kažkas nuostabaus, jei Lietuvos partizaninio karo istorijoje to nebūtų buvę. Tokius momentus pripažino ir aukščiausi partizanų vadai.

Atskiros kovotojų grupės, atskiri partizanai darė veiksmus, kurie vertintini, kaip nusikaltimai arba veiksmai pažeidę partizanų statutų normas, nesuderinami su partizaninės veiklos paskirtimi.

Pavyzdžiui, Juozas Vitkus-Kazimieraitis, kuris buvo Pietų Lietuvos srities vadas, jau tuomet matė, kad partizanų veikime kartais pasireikšdavo banditizmo fenomenas, būta civilių gyventojų ginkluotų apiplėšimų. Jis yra parašęs: „ Į žaliūkų dalinius susispietė ne tik taurūs kovotojai dėl Lietuvos laisvės, bet ir nemažas nuošimtis kriminalinių polinkių asmenų, kurie neretai naudodamiesi ginklu skriaudžia niekuo nekaltus gyventojus ir vykdo plėšimus.“

Žinoma, nustatyti koks buvo plėšikų nuošimtis – sunku, neaišku, ką jis turėjo galvoje, sakydamas „nemažas nuošimtis“. Apie tuos pačius dalykus kalbėjo ne vienas partizanų vadas, tarkime kitas Pietų Lietuvos sritis vadas Sergijus Staniškis – Litas kvietė stabdyti terorizmo reiškinį, kai plataus masto akcijų metu partizanai išžudydavo kolaborantų šeimas. Jis pirmasis numatė, kad tuos dalykus savo antipartizaninėje propagandoje panaudos komunistų valdžia ir kad tie dalykai yra žalingi tautai, partizanų įvaizdžiui, nesiderina su kovos būdais ir tikslais.

Kitas žymus partizanų vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas Dainavos apygardos partizanų suvažiavime griežtai pasisakė prieš nekaltų piliečių žudymą, jis reikalaudavo už kiekvieną nužudymą pristatyti į štabą karo lauko teismų protokolus. Taip buvo siekiama drausminti kovotojus ir užkirsti kelią savivalei. Panašaus požiūrio laikėsi daugelis partizanų vadų. Sovietų valdžia šiuos neigiamus partizaninio pasipriešinimo istorijos reiškinius generalizavo ir mėgindavo išpūsti, maišyti su dezinformacija. Tokiu būdu buvo formuojamas įvaizdis apie partizanų „žiaurumą“. Tai buvo naudojama tada ir vis dar naudojama dabar. Taigi, atvirumas praeities tikrovei, pripažinimas, kad būta skaudžių momentų, jų ištyrimas – reikalingas ir naudingas mums kaip tautai ir valstybei. Atsakingas kalbėjimas apie tai gali išmušti naudingus įrankius iš priešiškų propagandistų rankų.

Istorikas Mindaugas Pocius. Alinos Ožič nuotrauka.
Istorikas Mindaugas Pocius. Alinos Ožič nuotrauka.

– Istorikai vengia šių temų, o ir visuomenėje jos nėra populiarios. Kaip manote, kodėl taip yra? Ar neįsijungia savicenzūros mechanizmas?

– Esu girdėjęs iš kolegų, kad kartais įsijungia savicenzūros mechanizmas, nes kai kurie teiginiai gali būti ištraukti iš konteksto, panaudoti kitame kontekste arba tiesiog žmonių nesuprasti.

Viešoji opinija veikia taip, kad žmones kausto baimė ir jie bijo kalbėti apie tam tikras temas. Istorikai jaučiasi nedrąsiai ir negali kalbėti taip, kaip jie masto. Kai kuriomis temomis laisvai kalbėti dar neišeina, taip yra dėl viešosios opinijos, spaudimo. Atsiranda savicenzūra, imama galvoti ar kalbėdamas gali nukentėti, ar tai naudinga, o gal – ne. Taigi, laisvės kalbėti trūksta.

Taip pat stinga ramaus, sveiko kalbėjimo aiškinant ir vertinant skaudžius mūsų istorijos puslapius. Didelę įtaką tam daro ir priešiškų valstybių propaganda, kuri skatina tam tikrų temų uždarumą. Nors kita vertus galime pasidžiaugti Holokausto tyrimais, jie Lietuvoje pasiekė aukštą lygį, yra daug puikių monografijų, tyrimų ir straipsnių. Nepriklausomybės pirmaisiais metais tai buvo taip pat nepopuliari ir skaudi tema, bet ji jau solidžiai tiriama. Anksčiau ar vėliau tokia istorijos politika bus taikoma ir partizaniniam judėjimui, bet kol kas trūksta subrendimo, laiko. Neįveikiamų uždavinių, temų – nėra, tiesiog nėra noro ir politinės valios, o gal tai laikoma nereikšmingu dalyku, manoma, kad „didysis pasakojimas“ yra pakankamas, nieko jam netrūksta.

Istorikai jaučiasi nedrąsiai ir negali kalbėti taip, kaip jie masto. Kai kuriomis temomis laisvai kalbėti dar neišeina, taip yra dėl viešosios opinijos, spaudimo.

– Pokaris buvo sudėtingas laikas Lietuvai, jos žmonėms. Kaip Lietuvos visuomenė priėmė partizanus, ką apie juos galvojo, kalbėjo? Koks buvo partizanų įvaizdis visuomenėje?

– Pirmaisiais metais dauguma Lietuvos visuomenės rėmė partizanus, jie buvo tapatinami su tautos ir valstybės gynėjais, kovotojais už šalies nepriklausomybę. Partizanai patys tapatinosi su šiais idealais. Jie norėjo išlaikyti tą įvaizdį. Tai, kas prieštaravo tam įvaizdžiui, kirtosi su idealais, siekta išgyvendinti, bet spręsti problemas nebuvo lengva. Visuose partizanų drausmės statutuose buvo aiškiai reglamentuota, kad neteisėtų nužudymų, šeimų išžudymų negalėjo būti. Už tokius partizanų nusikaltimus vadai teisdavo tuo metu, arba palikdavo teisę teisti nepriklausomoje Lietuvoje, kuri, tikėjo, bus atkurta. Žinoma, neretai statutų normos būdavo pažeidžiamos.

Kita vertus – tai nebuvo dominuojantys ir visa apimantys veiksniai. Svarbu negeneralizuoti, nesakyti, kad tai kas blogo nutiko gali nusverti bendrą teigiamą pasipriešinimo istorijos vertinimą. Visada bus šališkumo ir subjektyvumo aiškinant ir vertinant tam tikrus dalykus, bet galima eiti link adekvatesnio vertinimo. Civiliai žmonės pokario metais atsidūrė tarp dviejų „ugnių“. Išlikti neutraliam tuo metu buvo labai sunku. Jei pirmaisiais metais didesnioji dalis gyventojų bendradarbiavo arba rėmė partizanus, tai paskutiniaisiais metais nemaža dalis nustojo remti, pradėjo bendradarbiauti su valdžia.

Bet tai buvo išlikimo instinktas, dalis gyventojų ėmė linkti į stipresniųjų pusę. Tai buvo priverstinis dalykas, norint išgyventi buvo priimami tokie sprendimai. Paskutinieji metai buvo labai nepalankūs partizanams, bendradarbiavimo ir išdavysčių mastai buvo dideli, žmonės pavargę. Pokario situacija buvo tokia, kad visi negalėjo išeiti į miškus, nes tai būtų buvusi tautos savižudybė. Žinoma, visada galima rinktis, tą moralinę dilemą kiekvienas žmogus sprendė savaip. Visada yra kitas pasirinkimas, bet negalima reikalauti iš tautos, kad visi būtų herojai.

– Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro istorikai teigia, kad pokario metu pasitaikydavo partizanų veiklos imitavimo. Ar tyrinėdamas archyvus pastebėjote panašių momentų? Ar sovietinės represinės struktūros siekė kompromituoti partizanus?

– MGB specialiųjų grupių veiklą tyriau du metus. Galiu pasakyti, kad specialiosios grupės naikindamos partizanų būrius iš vidaus, tai buvo jų užduotis, kartais sušaudydavo partizanų rėmėjų šeimas. Tokių faktų yra ir ne vienas, bet šių šeimų nariai buvo laikomi partizanų rėmėjais, tai nebuvo pateikiama, kaip partizanų darbas. Specialiosioms grupėms nebuvo keliami tikslai žudyti nekaltas šeimas kompromitacijos tikslais.

Paskutinieji metai buvo labai nepalankūs partizanams, bendradarbiavimo ir išdavysčių mastai buvo dideli, žmonės buvo pavargę.

Žinoma, tai nereiškia, kad operacijų metu žmonės nebuvo žudomi, pasitaikydavo ir savavališkų žudynių, bet net tie atskiri atvejai neleidžia permesti visos atsakomybės MGB už partizanų įvykdytus nusikaltimus. Kuriamas tarsi mitas, kad dėl šeimų žudynių kaltos buvo MGB specialiosios grupės. Matyt tai psichologinis momentas, nes skaudu susidurti su faktais, kad buvo išžudytos šeimos ir tai padarė partizanai.

Todėl MGB spec. grupės, apie kurių veiklos metodus buvo mažai žinoma yra geras objektas, kur galima permesti atsakomybę. Bet neteisinga permesti kaltę už nusikaltimus, kurie buvo daromi partizanų, tai neatitinka faktų, istorinės tikrovės. MGB kariuomenė, stribai nužudė daug civilių gyventojų ir partizanų rėmėjų, tačiau tai gerai ištirta tema. Mano knygoje yra pateikiama bendra statistika, kiek buvo nukauta partinių represinių struktūrų narių, partinių aktyvistų, stribų ir civilių. Bet toje statistikoje neįmanoma išskirti, kurie buvo sušaudyti, kaip kolaborantai, o kurie – nekaltai.

Statistikos, kiek buvo sušaudyta kolaborantų šeimų, jų narių nekaltai – nėra. Ją sunku nustatyti, nes reikėtų kiekvieną atvejį tyrinėti atskirai. Šaudyti visą šeimą buvo savivalė ir terorizmo apraiška, partizanų statutai draudė tokius veiksmus, o už juos patiems partizanams grėsė sušaudymas.

Tai buvo žiaurūs ir niekuo nepateisinami metodai, blogis, kurį drąsiai turime pripažinti egzistavus. Kita vertus, tai nepaneigia, nesumenkina partizanų didvyriškos kovos, pasiaukojimo, idealizmo.

Šiaip praktika šaudyti šeimas buvo naudojama siekiant kelių tikslų. Atkeršyti kolaborantams, juos įbauginti, taip pat atbaidyti kitus žmones nuo potencialaus kolaboravimo, išdavysčių. Tai buvo žiaurūs ir niekuo nepateisinami metodai, blogis, kurį drąsiai turime pripažinti egzistavus. Kita vertus, tai nepaneigia, nesumenkina partizanų didvyriškos kovos, pasiaukojimo, idealizmo. Vertybės už kurias kovojo partizanai, visada gali išlikti tautos įkvėpimo šaltinis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"