Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Įspūdingoji neapsisprendusio ruso dezertyro istorija. III dalis

 
Vitalijus Jurčenka / 
Vitalijus Jurčenka /  sovsekret.no

Istorija iš paskutinio karto, kai Maskvos šnipai grasino Vašingtonui – ir pamokos, kurias pamiršome, publikuota leidinyje „Washingtonian“. LŽ skaitytojams – trečiasis tekstas apie KGB šnipą, pabėgusį į Jungtines Valstijas ir perbėgusį atgal.

Čia galite rasti pirmąjį ir antrąjį tekstus.

Lapkričio 4 dieną sovietų diplomatai surengė netikėtą spaudos konferenciją Sovietų Sąjungos ambasadoje Vašingtone, į kurią sukvietė Amerikos žiniasklaidos atstovus. Atvykę reporteriai pamatė kostiumu ir kaklaraiščiu pasipuošusį Vitalijų Jurčenką. Vyras buvo apsuptas sovietų pareigūnų.

Pergyvenanti dėl Vitalijaus Jurčenkos praradimo Jungtinių Valstijų kontražvalgyba suintensyvino savo veiklą.

Vitalijus Jurčenka laužyta anglų kalba pasakė vieną sakinį. „Noriu jums pranešti, kad per šiuos trejus siaubingus mėnesius neturėjau jokios galimybės kalbėti rusiškai.“ Tuomet vyras pradėjo kalbėti rusiškai, spaudai jo pateikiamą suėmimo versiją perdavė vertėjas.

Pasak Vitalijaus Jurčenkos, rugpjūčio pirmą dieną būdamas Šv. Petro aikštėje Romoje ir gurkšnodamas virintą vandenį iš buteliuko, idant nuramintų savo skrandį, pajuto užtikštant kažkokio lyg ir skysčio lašelius. Akyse staiga aptemo. Atgavęs sąmonę jis suprato esąs Virdžinijoje, kur CŽV vyrai jam girdė „kažkokius specialius vaistus“ ir tardė, laikydami ten prieš jo valią tris mėnesius. Dėl vaistų poveikio jis negalėjo atsiminti, ką atskleidė CŽV, bet buvo užtikrintas, kad Sovietų Sąjungos paslapčių savo valia jis tikrai neišdavė.

„Jūs paklauskite CŽV pareigūnų, ką aš jiems papasakojau, – žurnalistams sakė Vitalijus Jurčenka. – Man irgi būtų labai smalsu sužinoti, nes aš ir pats nežinau.“ Taip pat jis skundėsi, kad amerikiečiai „privertė jį žaisti golfą“ ir „tokiu būdu aš įdegiau, kad nesimatytų žalsvos mano veido spalvos“.

Nors žurnalistai Viktoro Jurčenkos istoriją vertino skeptiškai – jis atrodė sveikas, įdegęs – kitaip, nei turėtų atrodyti prievarta laikytas ar išnaudotas asmuo – KGB akimis viskas ėjosi puikiai. „Nežinau, kiek amerikiečių patikėjo Viktoro Jurčenkos pagrobimo istorija, tačiau jo sugrįžimas bet kokiu atveju sumenkino CŽV įvaizdį, – teigė Viktoras Čerkasinas. – Arba agentūrą aplink pirštą apsuko išmintingas sovietų žvalgybos pareigūnas, arba susimovė ir leido iš nagų pabėgti vienam iš naudingiausių dezertyrų.“

Greitai po to KGB Viktorą Jurčenka įsodino į „Aeroloft“ lėktuvą ir parskraidino atgal į Maskvą, kur jis buvo sutiktas kaip didvyris. Tai taip pat buvo propagandos varikliuko dalis. Jeigu KGB pareigūnai būtų nubaudę Vitalijų Jurčenką, amerikiečiai suprastų, kad KGB žino jį buvus išdaviku, o amerikiečiai suskubtų ieškoti KGB agentų savo gretose, apie kuriuos tuo metu dar nieko nežinojo. Kad ir kaip sunku kai kuriems KGB agentams buvo tai suvirškinti, jie buvo priversti išdavikui užkabinti medalį, užuot jį nušovus. „Arba Jurčenka yra gudrus kaip pats velnias, – reziumavo vienas KGB pareigūnas, – arba jis yra laimingiausias šunsnukis pasaulyje.“

Jungtinių Valstijų pareigūnai patys mėgino suvokti, kas čia nutiko. Ar iš tikrųjų Vitalijus Jurčenka buvo dezertyras, kuris paprasčiausiai apsigalvojo? Ar jis nuo pat pradžių buvo apgavikas, KGB siųstas suteikti slaptą informaciją savo amerikiečiams tardytojams, taip atvedęs juos į veidrodžių menę?

Tai buvo lyg į realybę perkeltas detektyvinis romanas, visas pasaulis mėgino įminti šią mįslę. Baltųjų rūmų spaudos konferencijoje žurnalistas prezidento Ronaldo Reagano paklausė: „Taigi, ar mus prigavo Jurčenka?“ Prezidentas atsakė: „Neįmanoma įrodyti, kad būtų buvę kitaip. Kita vertus, lygiai taip pat negalima įrodyti, kad taip yra.“ Prezidentas prisipažino besijaučiąs „pritrenktas“, kad kas nors, galintis gyventi Jungtinėse Valstijose, „mieliau gyventų Rusijoje“.

Ronaldo Reagano sušaukta patariamoji taryba nusprendė, kad CŽV ir FTB pridarė rimtų klaidų. Žvalgybos pareigūnai buvo ištempti prieš Kongresą, ir buvo užversti piktais klausimais apie visą šią istoriją, kad ir apie tai, kaip CŽV mėgino surasti Jurčenko prostitutę. Žvelgdamas atgal, Miltonas Beardenas svarstė: „Gal jie manė, kad mūsų klaida buvo ta, kad nesuradome Jurčenkai grožio konkurso dalyvės. Bet ką, po galais, jie nutuokia?“

Pergyvenanti dėl Vitalijaus Jurčenkos praradimo Jungtinių Valstijų kontražvalgyba suintensyvino savo veiklą. „Vienas iš Vitalijaus mums atskleistų dalykų buvo tai, kad KGB vykdė CŽV pareigūnų rekrūtavimo programą, – teigė Michaelas Rochfordas. – Mes supratome – po galais, mes tai turėtume daryti pačiai KGB.“ Michaelas Rochfordas pradėjo keliauti po pasaulį, mėgindamas įtikinti KGB pareigūnus pakeisti savo pusę. „Suradau tarp 38 ir 40 KGB pareigūnų. Mes tai darėme supratę, kad kuo daugiau žmonių pasieksime, tuo daugiau šansų gauti naujus šnipus turėsime.“ Jo pastangos atsipirko dar 2000 metais – vienas iš jo sovietinių šaltinių atskleidė, kad FTB agentas Robertas Hanssenas buvo KGB šnipas.

Tuo metu Aldrichas Amesas iš CŽV taip pat buvo pagautas ir įkalintas. Jungtinių Valstijų žvalgybos pareigūnai prisiminė Vitalijaus Jurčenkos istoriją ir iš naujo ją įvertinti. Galbūt šnipas buvo pasiųstas čia su konkrečiais nurodymais – atskleisti du šnipus, Edwardą Lee Howardą ir Ronaldą Peltoną, pasėti nežinią Amerikoje ir sumėtyti pėdas dėl naujų aktyvių KGB šnipų.

Po Berlyno sienos griūties ir Sovietų Sąjungos iširimo, buvę KGB pareigūnai atmetė tokią teoriją interviu, memuaruose ir asmeniniuose pokalbiuose su buvusiais priešais, nors kai kurie JAV žvalgybos pareigūnai ir toliau tikėjo, kad Vitalijus Jurčenka nuo pat pradžių buvo netikras dezertyras. Sovietų Sąjungos šnipai pripažino, kad Vitalijus Jurčenka buvo tikras persimetėlis. „Jis buvo pasimetęs. Jis turėjo aibę asmeninių problemų. Jie sakė, kad jis buvo tikras dezertyras, atkeliavęs su tikra informacija,“ – sakė Vince Houghtonas, Šnipų muziejaus kuratorius.

Kai Michaelas Rochfordas ir jo kolegos sužinojo tiesą apie Vitalijų Jurčenką, kovos tarp Amerikos žvalgybos agentūrų ir KGB atrodė esančios baigtos. Kai 2001 metais Robertas Muelleris perėmė FTB vairą, jis ir toliau mažino kontražvalgybos departamentą, tęsdamas pirmtakų darbą. „Buvau susirinkime, kai jis pasakė, kad turėtume liautis eikvoję laiką dėl Rusijos žvalgybos,“ – prisimena Davidas Majoras, tuo metu buvęs FTB kontražvalgybos vadas ir buvęs Nacionalinės saugumo tarybos darbuotojas. Davidas Majoras buvo užtikrintas, kad antro lazdos galo atsisukimas prieš Jungtines Valstijas tebuvo tik laiko klausimas.

KGB niekada taip ir neišnyko. Pakeitusi pavadinimą į FSB ji ir toliau žingsniavo pirmyn. Susisiekus su buvusiais CŽV ir FTB darbuotojais, dirbusiais su Vitalijaus Jurčenkos byla, kiekvienas, kalbėdamas apie praeities įvykius įžvelgė paralelę su 2016 metais vykusiais Amerikos prezidento rinkimais, lyg tai būtų tos pačios istorijos sudedamosios dalys. Michaelas Rochfordas viliasi, kad JAV žvalgybos agentūros pradės intensyviau verbuoti rusus šnipinėti Amerikos naudai, idant būtų suprastos Rusijos intencijos.

„Mus pažadino tai, ką galų gale padarė Putinas, – teigė Michaelas Rochfordas. – Tikiuosi, kad FTB ir CŽV lyderiai taip pat nubudo.“

Kalbant apie patį Vitalijų Jurčenką – visi jo pėdsakai Amerikoje nusėdo laike ir apsigaubė paslapties šydu. Prancūziškas restoranas, kuriame jis valgė paskutinę amerikietišką vakarienę, persivadino „Five Guys“. Vitalijus Jurčenka Vidržinijos slaptavietėje paliko savo golfo lazdą. Michaelas Rochfordas ją tebeturi ir pavadino ją „Jurčenkos lazda“.

Tikrąja Vitalijaus Jurčenkos istoriją žinoję sovietų pareigūnai už išdavystę jam taip ir neatleido. Olegas Kaluginas ir jo kolegos Vitalijų Jurčenką matė kaip „išdaviką, kuriam jo išdavystė nepasisekė ir kuris turėjo sugrįžti. Žmonės jo nekentė.“

Paklaustas, ar praėjus 32 metams nuo įvykių vis dar tebelaiko pagiežą Vitalijui Jurčenkai, Olegas Kaluginas atsakė: „Žinoma! Kodėl mano nuomonė turėtų pasikeisti? Jurčenka išdavė savo profesiją ir prakiurdė KGB pareigūnų, kaip nenugalimų šachmatų žaidėjų, šaltakraujų vyrų, kurie niekada nemiega ir niekada nepralaimi, įvaizdį.“

Vitalijus Jurčenka kažkur Rusijoje ko gero vis dar gyvas. Dabar jam turėtų būti 81 metai. Praėjusio dešimtmečio pradžioje ruošdamas knygą apie CŽV ir KGB kovą, Miltonas Beardenas nukeliavo į Rusiją. Maskvoje jis pakalbino buvusius savo priešininkus ir aptarė įvairius Šaltojo Karo epizodus, įskaitant Vitalijaus Jurčenkos pasažą. Rusai vis dar buvo bešališki. Vitalijus Jurčenka, jie sakė, gyvena Maskvoje. Jis dirbo apsaugos pareigūnu Maskvos banke. Jei vieną dieną būtų įvykdytas teisingumas, jo kūnas atsidurtų „kažkur Maskvos upėje.“ Anksčiau ar vėliau Vitalijus Jurčenka, anot jų, turi sumokėti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"