Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Įspūdingoji neapsisprendusio ruso dezertyro istorija. I dalis

 
Vitalijus Jurčenko / 
Vitalijus Jurčenko /  Stop kadras

Istorija iš paskutinio karto, kai Maskvos šnipai grasino Vašingtonui – ir pamokos, kurias pamiršome, publikuota leidinyje „Washingtonian“. LŽ skaitytojams – pirmasis tekstas apie KGB šnipą, pabėgusį į Jungtines Valstijas ir perbėgusį atgal.

1985 metų rugpjūčio 2-ąją vidury nakties suskambo FTB specialiojo agento Michaelo Rochfordo namų telefonas. Pakėlęs ragelį vyras išgirdo savo viršininko balsą. „Lėktuvu atskrenda aukšto lygmens dezertyras.“ Praėjusią dieną Sovietų Sąjungos pilietis prisistatė į JAV konsulatą Romoje. Amerikos pareigūnams jis prisistatė į Jungtines Valstijas pabėgti norinčiu KGB pulkininku. Mainais už ramų gyvenimą Vakaruose vyras pažadėjo atskleisti Sovietų Sąjungos paslaptis. Jo lėktuvas turėjo nusilesiti Andrew oro pajėgų bazėje. Michaelo Rochfordo viršininkas jam liepė vykti į bazę, joje, susitikus su CŽV analitiku Aldrichu Amesu, išsiaiškinti, ką žino šis dezertyras.

Vitalijaus Jurčenkos entuziazmas neslopo ištisas savaites. Šalia savęs jis nuolat turėjo geltoną užrašinę, pabudęs vidury nakties vis ką nors užsirašydavo, kad nepamirštų pranešti amerikiečiams iš ryto.

Tuo metu Michaelas Rochfordas buvo dar jaunas, trisdešimties metų agentas, darbe pramokęs rusų kalbos. Atvykęs į Andrews bazę jis suprato, kad dezertyro lėktuvas jau nusileido ir kad Aldrichas Amesas jį jau nusigabeno į Oaktono CŽV slaptavietę. Atvykęs į slaptavietę Michaelas Rochfordas pamatė Aldrichą Amesą – ploną vyrą, tankiais ūsais ir per dideliais akiniais, dirbusį CŽV sovietų poskyryje. Jis kalbėjo su kitu asmeniu – daugmaž penkiasdešimtmečiu atletiško sudėjimo, tačiau nelabai aukštu vyru šviesiais plaukais ir paraitytais ūsais. Ant dešinės vyro rankos matėsi randas.

Tai buvo KGB pulkininkas Vitalijus Jurčenka. Amerikos žvalgybos pareigūnai nedelsdami pradėjo pokalbį su dezertyru, viską įrašinėdami į juosta. Jo nereikėjo daug raginti. Anglų kalba su rusišku akcentu jis iš karto pažėrė įspūdingų Sovietų Sąjungos paslapčių. Amerikiečiams problemų kėlė nebent tai, kad jis per garsiai kalbėjo. Po kelių valandų intensyvaus klausymosi dėl zvimbiančių galvų jie nutarė padaryti pertrauką.

Jau gana ilgai amerikiečiai įtarė, kad į vieną kurią nors žvalgybos agentūrą gali būti infiltruotas KGB šnipas. Tai būtų paaiškinę, kodėl ir kaip prieš kelis mėnesius Sovietų Sąjungoje staiga buvo suimtas vienas vertingiausių CŽV šnipų, aviacijos specialistas Adolfas Tolkačiovas. Per pirmąsias valandas slaptavietėje, Vitalijus Jurčenka atskleidė esant net ne vieną, o du išdavikus. Jis teigė nežinąs jų vardų, tačiau suteikė pakankamai informacijos medžioklės pradžiai. Anot jo, vienas buvo CŽV analitikas, KGB pramintas „Ponu Robertu“. Kitas – Nacionalinio saugumo agentūros, atsakingos už užsienio komunikaciją, darbuotojas.

Perduodamas šią informaciją, Vitalijus Jurčenka sukėlė audringą reakciją. Išdavikai buvo atskleisti, pradėtos vykdyti naujos propagandinės kampanijos, spauda sužinojo tam tikras paslaptis, keitėsi pavienių žmonių likimai ir griuvo karjeros. Dėmės, nutekinimai, pačios įvairiausios priemonės – tuo momentu atsiskleidė Amerikos silpnumas prieš Rusijos šnipų tinklą. 1985 metai vėliau tapo žinomi kaip „šnipo metai“. Taip pat jie suteikė gausybę vertingų pamokų – kai kurios iš jų aktualios ir šiandien.

Tačiau 2016 metais įvykęs įžūlus Rusijos mėginimas sabotuoti Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus parodė, kad „šnipo metų“ pamokas Amerika pamiršo.

***

CŽV analitikas Colinas Thompsonas prisijungė prie Aldricho Ameso ir Michaelo Rochfordo antrą Vitalijaus Jurčenkos apklausos dieną. Aldrichui Amesui buvo paskirta kita užduotis, tad Colinas Thompsonas tapo pagrindiniu už Vitalijų Jurčenką atsakingu asmeniu CŽV. Tarnavęs Vietname, Colinas Thompsonas KGB pulkininką vertino išlavinta akimi. „Jis gerai planavo, jis buvo atsargus, jis buvo protingas, – neseniai pasakė Colinas Thompsonas. – Tokios pačios savybių kombinacijos atspindį, kad ir kaip keistai skambėtų, matome turint Vladimirą Putiną.“

Nebūdami tikri, ar Vitalijus Jurčenką sako tiesą, ar meluoja, amerikiečiai ištisas valandas su juo intensyviai kalbėdavosi, daugiausiai anglų kalba, kartais pereidami į rusų kalbą. Tai truko diena iš dienos. Kartais FTB su juo kalbėdavosi vieni, be CŽV atstovų, kartais atvirkščiai; kartais CŽV ir FTB veikdavo išvien. Apklausose Vitalijui Jurčenkai dažnai užduoti klausimai, į kuriuos atsakymai buvo žinomi, tokiu būdu norint įsitikinti jo žinių tikslumu ir jo žiniomis apskritai.

Iš jo buvo prašoma smulkiai ir detaliai apibūdinti savo karjeros KGB kelią. Jaunystėje Vitalijus Jurčenka tarnavo Sovietų Sąjungos laivyne, kur jis nelaimingo atsitikimo su keltuvu metu ir gavo ant dešinės rankos esantį randą. Vėliau, aštuntojo dešimtmečio viduryje, jis prisijungė prie KGB kaip saugumo pareigūnas Vašingtono buveinėje, žinomoje Rezidentūros pavadinimu. Ji buvo įsikūrusi aukščiausiame buvusios Sovietų Sąjungos ambasados aukšte, 16-oje gatvėje. Pastate nuolat buvo apie 100 Sovietų Sąjungos pareigūnų ir darbuotojų, iš kurių 40 buvo KGB šnipai. Dezertyras ten išdirbo kelerius metus ir 1983 metais buvo grąžintas atgal į Maskvą. Nors jis niekada nepasiekė aukščiausio KGB lygmens, jo ryšiai jam suteikė prieigą prie telefono laidų, paskalų ir gilių paslapčių.

Apklausų sesijos buvo įrašomos į juostas. Michaelas Rochfordas jas kasnakt parsinešdavo namo, transkribuodavo ir išrašus perduodavo FTB, tuomet agentai tikrindavo Vitalijaus Jurčenkos pateiktus duomenis, lygindami juos su prieinama informacija. Šį testą dezertyras išlaikė. „Viską, ką jis mums sakė, patvirtino kiti šaltiniai, – prisimena Rochfordas. – O nauja jo suteikta informacija buvo stulbinanti.“

Vitalijus Jurčenka atskleidė labai svarbių detalių apie daugmaž 60 KGB turėtų priklausinių Amerikoje. Apie kai kuriuos iš jų FTB jau žinojo – dezertyras suteikė papildomos informacijos apie jau žinomus atvejus bei nemažai visiškai naujų duomenų. Didžiausia naujiena buvo tai, jog CŽV viduje egzistavo KGB šnipas, „Ponu Robertu“ vadintas asmuo. Vitalijaus Jurčenkos apibūdinimas leido amerikiečiams manyti, kad „Ponas Robertas“ buvo Edwardas Lee Howardas, 1982 – 1983 metais CŽV sovietiniame bloke dirbęs pareigūnas. Būdamas girtuokliu ir ginklų mylėtoju, jis net keturis kartus susimovė atlikdamas CŽV melo detektoriaus testus ir galų gale buvo atleistas iš pareigų.

Sekdama Vitalijaus Jurčenkos patarimu, FTB pasiuntė agentus į Teksasą, kad su Edwaedy Lee Howardu jie susidurtų akis į akį. Vyras iš pradžių neigė kada nors dirbęs KGB – tuomet pabėgo. Jis sugebėjo prasprūsti pro jį prižiūrėjusius FTB agentus, pasiekė oro uostą ir pabėgo į Maskvą, kurioje iki mirties (2002 metų) išgyveno kaip pabėgėlis.

Antrasis Vitalijaus Jurčenkos identifikuotas agentas buvo NSA analitikas, perspėjęs KGB apie Amerikos planus perimti sovietines komunikacijas, kruopščiai parengtą ir brangią programą kodiniu pavadinimu „Ivy Bells“. Aštuntajame dešimtmetyje JAV žvalgybos agentūros įmontavo klausymosi įrangą į povandeninius kabelius, naudotus Sovietų Sąjungos. Tačiau apie 1980 metus sovietai atrado ir sunaikino „Ivy Bells“ klausymosi įrangą. Amerikiečiai pagaliau sužinojo kodėl – apie paslaptį KGB pašnabždėjo NSA esantis šnipas.

Vitalijaus Jurčenkos entuziazmas neslopo ištisas savaites. Šalia savęs jis nuolat turėjo geltoną užrašinę, pabudęs vidury nakties vis ką nors užsirašydavo, kad nepamirštų pranešti amerikiečiams iš ryto. Tarp pokalbių sesijų, jis mėtėsi užuominomis, dėl ko ryžosi tokiam drastiškam žingsniui. Nors dezertyras minėjo dalykus, kuriuos amerikiečiai ir tikėjosi išgirsti – nebetikėjo komunizmu, manė, kad KGB yra sugedusi sistema – tačiau jo pagrindinė motyvacija buvo kur kas asmeniškesnė.

Vyras leido suprasti, kad nebebuvo nieko, kas jį laikytų Sovietų Sąjungoje. Jis turėjo žmoną, kurios nemylėjo, ir nenuoramą šešiolikmetį sūnų. Jo motina neseniai mirė nuo skrandžio vėžio. Amerikiečių saugumui jis ir pats tvirtino sergąs vėžiu, tokiu pat, koks pražudė jo motiną. Jus buvęs mirtinas – vyrui nebedaug liko gyventi. Sykį Michaelas Rochfordas, kalbėdamasis su Vitalijumi Jurčenka virtuvėje, pastebėjo, kad vyras į Ameriką neatsivežė batų pamainos. Taip buvo suprasta, kad ko gero pulkininkas Sovietų Sąjungą paliko impulsyviai, neturėdamas jokio konkretaus plano.

Vitalijus Jurčenka pateikė dvi pagrindines sąlygas, norint bendradarbiauti: pinigus ir anonimiškumą. Jis prašė amerikiečių jo dezertyravimą laikyti paslaptyje, aiškindamas, kad kol Sovietų Sąjunga nelaikys jo išdaviku, tol KGB nieko negalės padaryti jo žmonai ir sūnui, paliktiems Sovietų Sąjungoje. Amerikiečiai sutiko bei pažadėjo jam nuolatines pajamas ir nemokamą sveikatos priežiūrą visą gyvenimą, jei vyras nuspręstų pasilikti Jungtinėse Valstijose. Tai atrodė neblogas sandėris.

Vėliau vyras pradėjo skųstis tuo, kad jaučiasi vienišas.

„Vitalijus Jurčenka man tikrai patiko, – teigė Michaelas Rochfordas. – Jaučiau, kad jis buvo labai atviras, turintis savo nuomonę, patyręs žmogus, kuris tikrai norėjo viską pateikti kuo tiksliau. <...> Aš nekreipiau dėmesio į jo savanaudiškus motyvus ar ką kita. Man nerūpėjo. Jis buvo informacijos šaltinis. Jis buvo draugiškas, bet informaciją atskleisdavo keistu būdu. Jam tarsi patiko mokyti. Jis norėjo mus išmokyti apie KGB.“

Kaip antai Vitalijus Jurčenka paaiškino amerikiečiams, kad KGB įvairiose šalyse vykdė šantažo bei propagandos kampanijas ir tokiomis „aktyviomis priemonėmis“ stengėsi daryti įtaką rinkimams bei viešai nuomonei. Rusija visur turėjo agentų, žmonių, ieškančių negražių dalykų apie politikus ir pasirengusių skleisti netikras naujienas – visuomet buvo stengiamasi sumenkinti „didįjį priešą“.

„Man tai atvėrė akis, – sakė Michaelas Rochfordas. – Pajutau, kad, jie turi rimtą grandiozinį planą ir yra kantrūs.“

Vitalijus Jurčenka netgi atskleidė kaip KGB susidorodavo su dezertyrais Vakaruose. Pasak Jurčenkos, KGB dažnai bandė paveikti dezertyrus, kad jie grįžtų atgal. Tai buvo naudinga KGB, nes keldavo įvairius klausimus, susijusius su dezertyrų patikimumu: dezertyru pasitikėti niekada negalima, nes jis gali būti netikras.

***

Dezertyravimas yra viena didžiausių loterijų, kokioje gali žaisti žmogus. Tai yra aklas šuolis per amžiams už tavęs užsiveriančią sieną. Kai kurie dezertyrai taip ir neprisitaiko prie gyvenimo kontroliuojant užsienio vyriausybei. Stresą ir vienatvę pakelti darosi per sunku. „Dauguma iš jų atvyko tikėdamiesi kažko, ko taip ir nesulaukė, – sakė Colinas Thompsonas. – Dezertyruodami, jie mėgino spręsti problemas, kurias manė paliekantys užnugaryje. Taip dalykai, deja nevyksta. Savo problemų tu nepalieki kažkur ten. Jos atkeliauja kartu su tavimi.“

Po mėnesio nuolatinio paslapčių atskleidinėjimo amerikiečiams, Vitalijus Jurčenka pradėjo erzintis. Pradinis pakilimas dingo. Jis nebeatsibusdavo vidury nakties, nekantraudamas pasižymėti pastabas savo geltonoje užrašinėje. Vyras tapo išrankus maistui, atsisakydavo valgyti visus prieskonių turinčius patiekalus dėl savo skrandžio vėžio. Jis pats slaptavietės virtuvėje puode virdavosi vištienos krūtinėles. Vitalijaus Jurčenkos pageidavimu, FTB net vyko į Brukline esančią Rusišką vaistinę, idant jam nupirktų specifines žoleles skrandžiui gydyti – mažas juodas sėklytes, kurias Vitalijus Jurčenka visur nešiojosi su savimi maišelyje ir valgė su savo maistu.

Vėliau vyras pradėjo skųstis tuo, kad jaučiasi vienišas.

Colinas Thompsonas ir Miltonas Beardenas, CŽV slaptosios tarnybos veteranas ir vyriausiasis tuometinis Sovietų skyriaus pavaduotojas, manė, kad galbūt Vitalijui Jurčenkai trūksta moteriškos kompanijos, tačiau dezertyro nedomino pažintys su moterimis. Atrodė, kad jis galvoja apie vieną konkrečią moterį – jo meilužę iš 8 dešimtmečio pabaigos, kuomet jis dirbo Vašingtone – pediatrę Valentiną Jereskovską. Vitlaijui Jurčenkai esant slaptavietėje ji su savo vyru, sovietų diplomatu, gyveno Montrealyje. Dezertyras pareiškė norįs keliauti į Kanadą ir atsigabenti Jereskovską atgal į Ameriką. Jo svajonė buvo „gyventi kokioje nors pakankamai atokioje Jungtinių Valstijų vietoje kartu su rusakalbe moterimi, kuri juo pasirūpintų, – sakė Colinas Thompsonas. – Nugyventi likusias dienas ne prabangoje, bet patogioje izoliacijoje, kaip rusas, pasipriešinęs sovietams.“

Amerikiečiai labai norėjo pradžiuginti Vitalijų Jurčenką. Šis pasažas gali atrodyti kaip vienas siurealistiškiausių Šaltojo Karo epizodų. Visų pirma – amerikiečių žvalgyba mėgino suvienyti Vitalijų Jurčenką su buvusia meiluže. Rugsėjo pabaigoje, CŽV Vitalijų Jurčenką nugabeno į Montrealį ir veikė išvien su Kanados žvalgyba, kad tik atgabentų rusą prie savo mylimosios namų durų. CŽV buvo pasirengusi siūlyti prieglobstį Valentinai Jerekovskai – viskas buvo suorganizuota, kad tik ji būtų grąžinta į Jungtines Valstijas ir įteisinta kaip pabėgėlė. Tačiau užuot apkabinusi į jos namų duris pasibeldusį Vitalijų Jurčenką, ji vyrą išvadino išdaviku ir prieš jo nosį užtrenkė duris.

Michaelas Rochfordas prisimena: „Ji pasižiūrėjo į jį ir pasakė: „nevykėli, dabar tu esi dezertyras; savu laiku buvo smagu, bet aš nesiruošiu dėl tavęs palikti savo vyro ir vaikų.“ Mes visi sumautai klydome. Tai buvo liūdniausia istorijos dalis.“

Vitalijaus Jurčenkos reikalai dar labiau pablogėjo. Sykį Montrealyje pasiėmęs laikraštį, KGB pulkininkas pamatė istoriją apie tai, kaip CŽV pagavo didelį Sovietų Sąjungos išdaviką. Kažkas nutekino vyro istorijos detales (nors ne jo vardą) spaudai. Agentai įtarė, kad informaciją nutekinti galėjo netgi pats CŽV direktorius Williamas Casey. Vitalijus Jurčenka supyko. „Išdavėt mane ir mano šeimyną,“ – jis sakė Colinui Thompsonui.

Tęsinys – jau netrukus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"