Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Iš žvalgybos archyvų: dvigubų agentų žaidimai

 
2018 05 09 15:42
pixabay.com nuotrauka

Šaltojo karo metais sovietai ir jų priešininkai naudojo seną, kaip pati žvalgybą triuką – bandydavo įbrukti priešininkui netikrus perbėgėlius. Anot amerikiečių thedailybeast.com autorius Michaelas Weissas, kai kurie šaltojo karo istorijos pavyzdžiai padeda geriau suprasti ir dabarties įvykius.

1973 metais buvęs CŽA operatyvininkas Philipas Agee įžengė į Rusijos ambasadą Meksike ir pasiūlė sovietams slaptą informaciją apie CŽA operacijas Lotynų Amerikoje. Sovietų žvalgybos rezidentūros vadas, pamanė, kad pasiūlymas per geras, kad būtų tikras ir amerikiečių šnipui parodė duris.

Kaip vėliau pasakojo pas amerikiečius pabėgęs KGB Pirmosios valdybos (žvalgyba) generolas Olegas Kaluginas, „Agee nuėjo pas kubiečius, kurie jį sutiko išskėstomis rankomis, o jo perduota informacija dalinosi su mumis. Sėdėdamas Maskvoje, skaičiavau vis naujus patvirtinimus, kad informacija buvo teisinga ir keikiau mūsiškius, atstūmusius tokį vertingą laimikį“.

Paaiškėjo, kad Meksike atstumtas amerikietis Kubai padovanojo krūvą tikros informacijos, įskaitant 250 po priedanga dirbusių CŽA žvalgų tapatybes. Vėliau kubiečiai sutiko perduoti Philipą Agee į KGB rankas ir jis padėjo sovietams atskleisti ir nutekinti į viešumą dar apie 2 tūkstančių CŽA žvalgų tapatybes.

Visgi, kaip rašo Michaelas Weissas, KGB rezidento Meksike nederėtų labai griežtai peikti, nes „perbėgelių“ žaidimas tuo ir pasižymėjo, kad daugelis jų buvo tik menami. Iš tiesų, netikrų perbėgėlių buvo tiek daug, kad būdavo beveik neįmanoma patikėti priešininko žvalgu, atėjusiu į ambasadą „prisiduoti“. Jei atrodydavo, kad į rezidentą kreipėsi žmogus, siūlantis raktus nuo priešo paslapčių skrynios vartų, veikiausiai už nugaros jis laikė grandines, kuriomis rengėsi surakinti rezidentūros operacijas.

Šį žaidimą Šaltojo karo metais intensyviai žaidė abi pusės, o išslaptinus dalį KGB archyvų, paaiškėjo, kad Vakarų žvalgybos tam skyrė ypatingai daug dėmesio, tikėdamosios apkvailinti KGB.

„Guberio“ legenda

Tolimais 1943 metais vokiečių leitenantas „Guberis“ apsireiškė sovietų fronto linijos pusėje ir nors buvo nedelsiant nusiųstas į karo belaisvių stovyklą, „raudonųjų“ buvo įvertintas tinkamai. Leitenantą netrukus nusiuntė į „antifašistinius kursus“, kuriuos baigęs jis buvo laikomas pakankamai lojaliu, kad taptų NKVD agentu. Pirmoji jo užduotis buvo „perauklėti“ kitus belaisvių stovyklose buvusius vokiečių kareivius. „Guberis“ įsijautė į naują vaidmenį ir aktyviai ėmėsi ieškoti nacistų SSRS. Pasak KGB archyvų, jis neva atskleidė net 2 pronacistines pogrindines grupuotes, bandžiusias užmegzti ryšį su Vokietija.

1950 metais „Guberis“ galiausiai paliko karo belaisvių stovyklų tinklą ir sukūrus jam naują biografiją, parengtas tapti „nelegalu“ (šnipu, veikiančiu po nediplomatine priedanga) Vakarų Vokietijoje. „Legenda“ jam buvo sukurpta itin detali, su daugybe jo istoriją paaiškinančių smulkmenų.

Sovietai jautėsi ramūs dėl puikiai parengtos „legendos“, kurios vakarų vokiečių kontržvalgyba neturėjo perkasti. Tačiau vokiečiai pademonstravo jiems taip būdingą prūsišką nuoseklumą ir nepasitenkino „pabėgėlio“ teiginiais, kad jo tėvas Wilhelmas gyveno Miunchene. Vardas ir adresas pasirodė tikri, tačiau apklausus kaimyną, paaiškėjo, kad Wilhelmas neturėjo vaikų.

Sovietai taip pat nepasidomėjo, kad 1945 metais į britų rankas pateko visas Jenos universiteto archyvas. Anot „Guberio legendos“, jis studijavo būtent šiame universitete, iš kurio auditorijos ir buvo neva pašauktas į Vermachtą. Britai nepatingėjo surasti ir universiteto buhalterį, kuris patvirtino įtarimą, kad joks „Guberis“ karo metais Jenos universitete nestudijavo. Iš esmės, vienintelė tiesa apie „Guberį“ buvo tai, kad jis tarnavo Vokietijos kariuomenėje.

Šį žaidimą Šaltojo karo metais intensyviai žaidė abi pusės, o išslaptinus dalį KGB archyvų, paaiškėjo, kad Vakarų žvalgybos tam skyrė ypatingai daug dėmesio

Tačiau svarbiausias dalykas, kurio nežinojo sovietai buvo tai, kad prieš pabėgdamas pas juos, „Guberis“ jau buvo patekęs į britų nelaisvę ir pas „raudonuosius“ pabėgo ne savo valia, o MI6 paliepimu. Perversmo britų agentas nepadarė, bet sėkmingai iššvaistė sovietų žvalgybai keletą metų jo parengimo ir ganėtinai nemažą jo infiltravimo į Vakarų Vokietiją biudžetą.

Sovietams britų žvalgybos triukas padarė įspūdį ir „Guberio“ istorija buvo įtraukta į metodinę KGB medžiagą apie tai, kaip reikia saugotis dvigubų agentų. Šia medžiaga iki šiol naudojasi Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba – SVR ir ji vis dar yra įslaptinta.

„Janošas“ ir „Greta“

1969 metais vengrų šnipas „Janošas“ diplomatiniame priėmime Londone susipažino su „Greta“ – jauna skeretore iš Vakarų Vokietijos ambasados. Turtingų tėvų dukra prisitačiusi „Greta“ pasigyrė, kad nepritaria tėvų pasaulėžiūrai ir yra daug „progresyvesnių“ pažiūrų. „Janošas“ buvo vedęs ir iš pradžių nekreipė dėmesio į „Gretos“ rodomus flirto ženklus, bet mergina neatlyžo.

Patyrusi nesėkmę meilės fronte, „Greta“ pradėjo naują puolimą – neva atsitiktinai užsiminė „Janošui“, kad darbe surinkinėja visokius „keistus“ tekstus. „Janošas“ neužkibo ir ant šio kabliuko.

Tuomet „Greta“ ėmėsi žaidimo va bank ir pareiškė vengrui, kad darbas ambasadoje Londone jai nieko vertas ir panorėjusi, ji galėjo grįžti į Vokietiją ir lengvai gauti geresnes pareigas Užsienio reikalų ministerijoje. Tačiau net ir tai nesudomino tvirto vengrų šnipo. Nepasidavė jis ir po to, kai „Greta“ užsiminė, kad per jos rankas eina ir įslaptinti dokumentai.

„Greta“ piršosi taip intensyviai, kad ja susidomėjo KGB, gaudavusi informaciją iš visų socialistinio bloko žvalgybų. Sovietai ėmė ją sekti ir netrukus užfiksavo jos susitikimą su vakarų vokiečių žvalgybos BND darbuotoju.

„Greta“ buvo per jauna, per mažai patyrusi ir pernelyg stengėsi, todėl sovietai nesunkiai atskleidė jos tikrus ketinimus. Tačiau anaiptol ne visi dvigubi agentai būdavo taip lengvai atpažįstami. Sovietai ir jų priešininkai visada buvo atsargūs: net jei „perbėgėlis“ iš pradžių teikdavo tikrą žvalgybinę informaciją, pasitaikydavo, kad netrukus „paslapčių“ kokybė smarkiai krisdavo ir netrukdavo išaiškėti, kad tikras paslaptis jis teikė tik norėdamas apmulkinti rezidentūrą. Todėl atsargūs buvo visi, bet tuo pačiu metu bet kurį rezidentą kankindavo ir amžina abejonė: „o gali būtent šis vyrukas – tikras perbėgėlis?“

Kaip patikrinti agentą

Rytų Vokietijos žvalgas „Klausas“ dirbo Romoje, kur susipažino ir susidraugavo su „Irwinu“ – pirmuoju sekretoriumi JAV ambasadoje. „Klauso“ kolegos atliko patikrinimą ir patikino žvalgą, kad „Irwinas“ niekaip nebuvo susijęs su CŽA. Vienok, su žvalgyba „Irwinas“ nebuvo pratęs slėpti savo pažinčių ir „Klausu“ netruko susidomėti kitas JAV ambasados darbuotojas „Stanley“. Pastarasis buvo po diplomatine priedanga dirbantis CŽA žvalgas.

Sykį, „Stanley“ prisijungė prie „Klauso“ ir „Irwino“ vakarienės. „Stanley“ spaudžiamas „Klausas“ prišnekėjo, ko nederėjo ir jo priedanga buvo sužlugdyta.

Sovietams britų žvalgybos triukas padarė įspūdį ir „Guberio“ istorija buvo įtraukta į metodinę KGB medžiagą apie tai, kaip reikia saugotis dvigubų agentų

Pastarasis pavyzdys labai paprastas. Paprastai bendravimas būdavo gerokai sudėtingesnis. Jei žvalgyba nusitaikydavo į potencialų agentą, pirmiausiai reikėdavo jį patikrinti. Klasikinis būdas – paprašyti jo surinkti informaciją apie trečią asmenį. Rytų Vokietijos žvalgas „Belevas“ Paryžiuje susipažino su Vakarų Vokietijoje gyvenusiu žurnalistu, nepasižymėjusiu ypatingu landumu, bet rodžiusiu gana aiškią antiamerikietišką poziciją ir kas ne mažiau svarbu – stokojusiu pinigų.

Žurnalisto „Jacko“ paprašyta apibūdinti 4 Vakarų Vokietijos prekybos atstovus Prancūzijoje. Vienas iš jų, vadintas „Chameleonu“ iš tiesų buvo BND rezidentūros Paryžiuje vadovu. „Jackas“ pasirodė sumanus vyras ir „Chameleoną“ apibūdino būtent kaip šnipą. Tokiu būdu jis pelnė „Belevo“ pasitikėjimą. Tačiau to nepakako Maskvai ir KGB liepė rytų vokiečių šnipui dar sykį išmėginti žurnalistą. Sumanymas buvo toks: jei „Jackas“ dirbo BND, vakarų vokiečių tarnyba turėjo sureaguoti į bandymus jį verbuoti. „Jackui“ liepta vykti į vieną Skandinavijos šalį, kur jis turėjo aptikti 3 vokiečius – BND žvalgus. Sovietai manė, kad BND jam tikrai neleis surinkti šios informacijos.

Grįžęs į Paryžių „Jackas“ apie 3 vokiečius pateikė detalią ataskaitą, kuri sutapo su Rytų Vokietijos žvalgybos jau turėtais duomenimis. Tačiau antrasis patikrinimas atnešė ir kitų žinių: rytiečių rezidentūra Bonoje sužinojo, kad BND stebėjo „Jacko“ veiksmus, vienok, nieko dėl to nedarė.

KGB nusprendė, kad „Jackas“ dirba priešininkui, nors tai BND nuosekliai bando slėpti. Tas faktas, kad „Jackas“ išdavė BND rezidentą Paryžiuje, KGB nuomone, rodė arba tai, kad jis tai darė BND nurodymu, arba tai, kad BND žinojo, jog „Chameleono“ priedanga žlugusi ir jo „atskleidimas“ jokios žalos nepadarytų.

Dvigubų agentų žaidimai – rizikingas dalykas. Ne viena įvairių valstybių rezidentūra visiškai žlugo, pasitikėdama pakištais agentais

Paaukotos paslaptys

Dvigubų agentų žaidimuose Vakarų žvalgybos neretai aukodavo tikrą slaptą informaciją, kad įtikintų KGB „perbėgėlių“ nuoširdumu. Kartais aukotos net ne savos, o sąjungininkų paslaptys.

„Mauras“ buvo šifruotoju Ispanijos Užsienio reikalų ministerijoje. Juo susidomėjo Madride rezidavęs kubietis „Gensolenas“, kuriam pasirodė, kad „Mauras“ buvo pakankamai „progresyvių“ pažiūrų, nes nevengdavo pagirti socialistinės Kubos laimėjimų ir pakritikuoti amerikiečių ir britų reakcionizmo. Užmezgus santykius, „Mauras“ pasirodė besąs vertingas šaltinis – nurodė kubiečiams keletą kolegų, jo nuomone, tinkamų verbavimui. Tuomet jis sutiko parduoti kubiečiams (o tuo pačiu ir Maskvai) Ispanijos Užsienio reikalų ministerijos šifro raktą. Tuo „Mauras“ sudomino Maskvą ir KGB nusprendė jį išbandyti.

Jam buvo įteiktas lagaminėlis, kurį „Mauras“ turėjo perduoti nepažįstamam, per Ispaniją tranzitu keliaujančiam asmeniui. Kontaktas turėjo įvykti Madrido apylinkėse. Jei kontaktinis asmuo nepasirodytų, „Mauras“ turėjo grąžinti lagaminėlį „Gensolenui“.

Kontaktas taip ir neįvyko, o ant „Mauro“ pargabento lagaminėlio matėsi žymės, kad kažkas domėjosi jo turiniu. „Mauras“ neišlaikė patikrinimo ir galiausiai paaiškėjo, kad jis jau dirbo CŽA ir viliodamas kubiečius bei sovietus, teikė jiems autentiškas ispanų paslaptis.

Dvigubų agentų žaidimai – rizikingas dalykas. Ne viena įvairių valstybių rezidentūra visiškai žlugo, pasitikėdama pakištais agentais. Net ir atstumti netikrą perbėgėlį dera tinkamai. Kaip rašoma Rusijos žvalgybos instrukcijoje: „nenutraukite su juo ryšių staiga, nes taip galite parodyti, kad apgaulė išaiškinta. Susitikinėkite vis rečiau, kol galiausiai santykius bus galima nutraukti visiškai“. Tuo šnipų žaidimai panašūs į intymius santykius: jei jus bando ciniškai ir savanaudiškai suvilioti, geriausias kerštas būtų ne atstumti viliotoją, o jį patį paversti auka.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"