Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Intelektinių valstybės ištakų beieškant

 
2018 03 23 17:00
Lietuvių mokslo draugijos valdyba 1911–1912 metais (iš kairės): sėdi Jonas Kairiūkštis, Antanas Smetona, prof. Augustas Robertas Niemi (svečias), Jonas Basanavičius, Antanas Vileišis, Jonas Vileišis. stovi: Juozas Balčikonis, Zigmas Žemaitis, Mykolas Biržiška, Jurgis Šlapelis.
Lietuvių mokslo draugijos valdyba 1911–1912 metais (iš kairės): sėdi Jonas Kairiūkštis, Antanas Smetona, prof. Augustas Robertas Niemi (svečias), Jonas Basanavičius, Antanas Vileišis, Jonas Vileišis. stovi: Juozas Balčikonis, Zigmas Žemaitis, Mykolas Biržiška, Jurgis Šlapelis. galerija.ktu.lt nuotrauka

Šįkart skaitytojams pristatome pasakojimą apie 1907-aisiais įkurtą Lietuvių mokslo draugiją, subūrusią intelektualus, kurie, nuolat plėsdami savo būrį, atgaivino lietuvių kultūrą bei istoriją.

Lietuviškoje istoriografijoje iki šiol stinga darbų, detaliau analizuojančių XIX ir XX amžiaus sandūros laikotarpį. Atrodo, kad ir į lietuvių istorinę savimonę ryškiausiai įsirėžė pavieniai politiniai įvykiai: 1905-ųjų Didysis Vilniaus Seimas, po kurio „kai kas vyko“, 1917–1918 metų Vilniaus konferencija, Valstybės Tarybos išrinkimas ir Nepriklausomybės Akto pasirašymas. Vis dėlto tas periodas (1905–1918 m.), apie kurį retas lietuvis galėtų pasakyti ką nors konkretesnio, yra vienas svarbiausių bandant suprasti Lietuvos valstybingumo ištakas.

Tad šiandien „Lietuvos žinių“ skaitytojai galės daugiau sužinoti apie šį laikotarpį ir apie 1907-ųjų balandžio 7 dieną įkurtą lietuvių šviesuomenę telkusią Lietuvių mokslo draugiją. Idėją sukurti organizaciją, vienijančią lietuvių inteligentiją, istorikas Jonas Puzinas užfiksuoja XIX amžiaus antroje pusėje ir sieja tai su Jono Basanavičiaus asmenybe – esą dar studijų laikais ši idėja užvaldė būsimą Nepriklausomybės Akto signatarą, dažnai tituluojamą tautos patriarchu. Impulsą veiklai panašia kryptimi davė ir 1879 metais Tilžėje įkurta Lietuvių literatūros draugija, kuriai priklausė kunigas Antanas Baranauskas, istorikas Augustinas Janulaitis, Jurgis Zauerveinas ir kiti. 1885 metais Tilžėje įsteigta ir „Birutės“ draugija, jos vienas įkūrėjų buvo Martynas Jankus.

Vis dėlto abi draugijos veikė Mažojoje Lietuvoje, tad vien dėl fizinių kliūčių negalėjo patenkinti Rusijos imperijoje gyvenusių lietuvių inteligentų poreikių. Todėl jau 1883 metais „Aušroje“ Jonas Šliūpas rašė, kad derėtų kurti „Lietuvišką mokslų bendrystę“. Tačiau spaudos draudimo metais tai atrodė sunkiai įsivaizduojama, tad J. Šliūpui tokią organizaciją, visų pirma, 1889 metais, buvo lemta įsteigti JAV (Baltimorėje).

Politizuota mokslo samprata

Tačiau Lietuvių mokslo draugijos (LMD) įkūrimo Lietuvoje dar teko palaukti. Tik 1904–1907 metais šiek tiek išlaisvėjęs kultūrinis gyvenimas atvėrė galimybes ir naujoms veiklos formoms. Tuo pačiu metu tiek Vakaruose, tiek Rusijos universitetuose ėmė studijuoti vis daugiau lietuvių, o tai reiškė ir kritinės inteligentijos masės augimą. Iš Fribūro (Šveicarijoje) grįžo pirmasis lietuvis, apgynęs disertaciją istorine tema (apie karaliaus Mindaugo laikų Lietuvą) – Jonas Totoraitis, o iš Bulgarijos – J. Basanavičius. Jie abu puoselėjo mintį apie mokslo draugijos sukūrimą.

1905 metų rudenį Vilniuje J. Basanavičius sukvietė 20 žmonių pasitarti dėl organizacijos įkūrimo. Buvo išrinkta komisija įstatams parengti, į ją įėjo J. Basanavičius, Jonas Jablonskis, Povilas Matulionis, Jonas Vileišis ir kunigas Juozas Stankevičius. Vis dėlto draugijos steigimo formalumai užtruko net iki 1907 metų balandžio 7 dienos, kai „Vilniaus kanklių“ draugijos salėje įvyko LMD steigiamasis susirinkimas.

Susirinkime dalyvavo 44 asmenys, 42 pareiškė norą tapti draugijos nariais. Išrinkta ir pirmoji draugijos valdyba: Stasys Matulaitis, P. Matulionis, Antanas Smetona, broliai Jonas, Antanas ir Petras Vileišiai, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Tarp narių aptinkame ir daugiau puikiai pažįstamų pavardžių: dailininko Antano Žmuidzinavičiaus, kunigo Vlado Mirono, kalbininko Kazimiero Būgos, dr. Kazio Griniaus ir kitų. Draugijos pirmininku tapęs J. Basanavičius palinkėjo, kad šis sambūris ilgainiui virstų Lietuvos mokslų akademija.

Tuo metu kultūrinė-akademinė veikla buvo akivaizdžiai susipynusi su politinėmis ambicijomis, politika diktavo ir kultūros suvokimą. Būtų galima išskirti tris pagrindines mąstymo kryptis: katalikišką, socialistinę ir liberalią (tautinę). Prisiskyrimas vienai šių krypčių dažnai diktuodavo ir įvairias istorijos interpretacijas: politinė sąmonė buvo svarbesnė ir stipresnė už „grynąjį“ mokslinį pažinimo siekį. Pavyzdžiui, netrukus po draugijos steigiamojo susirinkimo Liudas Gira (L. Gerulio slapyvardžiu) parengė knygelę „Lietuvių mokslo draugija ir jos įsteigimas“. Ją pavarčius aiškiai matyti, kad tuo metu mokslo neįmanoma atskirti nuo politikos, autoriui stinga akademinės brandos ir nepasidavimo emocijoms. Rašydamas L. Gira pradėjo nuo prakalbos apie šviesius Mindaugo, Gedimino, Algirdo (arba, kaip jis rašė – Algirdžio), Kęstučio (Keistučio) laikus, o Vytautą vadino galingiausiu Europos valdovu, pranokusiu net šv. Romos imperatorių Zigmantą Liuksemburgietį. Ypač aršiai (ir visiškai neadekvačiai) jis užsipuolė katalikybę: „Krikščionystė, arba, tariant, katalikystė, kuri kitur atžaidė kultūros platintojos misiją, Lietuvoje jau nuo pat pradžios pradėjo žaist bjauriausią lenkintojos-demoralizatorės, ištautintojos rolę.“

Žinoma, iš vieno L. Giros teksto nereikėtų spręsti apie visą organizaciją, tačiau matyti, kad pradžioje moksliškumo lietuvių organizacijai trūko, o ji veikiau buvo suvokiama kaip visų besidominčių kultūra (plačiąja šio žodžio prasme) bendrija. Aišku, iš L. Giros neverta tikėtis profesionalumo – jis nebuvo istorikas ir niekad toks netapo, bet tokie tekstai gerai atspindi bendrą kultūros, mokslo ir politikos susipynimą to meto Lietuvoje.

Tai jokiu būdu nemažina pačios LMD įkūrimo reikšmės. Šį įvykį J. Basanavičius savo autobiografijoje įvardijo „viena svarbiausių lietuvių atgimimo istorijos dienų“, istorikų nuomonė šiuo klausimu irgi daugmaž vienalytė.

Pirmi organizacijos žingsniai

Jau tų pačių metų rugpjūčio 18–19 dienomis buvo surengtas pirmas visuotinis narių susirinkimas, jame aptarta tolesnė draugijos veikla. Svarbiausiu nutarimu galima laikyti nutarimą leisti oficialų draugijos leidinį: juo tapo žurnalas „Lietuvių tauta“, 1907–1936 metais leistas Vilniuje. Tiesa, žurnalas nebuvo leidžiamas periodiškai, nuosekliai. Per visą gyvavimo laikotarpį pasirodė penkios žurnalo knygos ir keliolika sąsiuvinių. Iki pat 1926 metų žurnalo redakcinės kolegijos pirmininku išliko J. Basanavičius. Taip pat jau pirmajame visuotiniame susirinkime LMD nariai pristatė savo mokslinę veiklą: buvo skaitomi J. Basanavičiaus, prof. Edvardo Volterio, kunigo Jono Žilinsko ir Augustino Voldemaro moksliniai pranešimai.

Galbūt čia būtų tinkama vieta paminėti dar vieną faktą: A. Voldemaras visų pirma lietuviams asocijuojasi su karštakošio ir itin ambicingo politiko vaizdiniu, toks jis neabejotinai buvo. Vis dėlto iki to laiko, kol atsidėjo politikai, A. Voldemaras, be abejo, buvo vienas perspektyviausių mokslininkų (istorikų), kokius tik galėjo turėti tarpukario Lietuva. Aurelijaus Giedos teigimu, XX amžiaus pradžioje A. Voldemaras buvo vienas pirmųjų istorikų, bandžiusių įveikti tiesmuką empirizmą ir išplėsti istorijos mokslo ribas, skatinti istorijos ir sociologijos disciplinų bendradarbiavimą. Neabejotina, kad A. Voldemaras buvo labai arti tuometinio Europos intelektualinio elito arba, galima sakyti, jam priklausė.

Vis dėlto J. Basanavičius neabejotinai buvo kertinė LMD figūra. 1932 metais Antano Valaičio parengtoje knygelėje „Iš lietuvių mokslo draugijos istorijos“ draugijos veiklos periodizacija net tiesiogiai siejama su J. Basanavičiaus biografija: vieno skyrelio chronologija baigiama 1927 metų vasario 16 dieną – tai J. Basanavičiaus mirties diena. Visą laikotarpį iki mirties J. Basanavičius išliko LMD valdybos pirmininku, juo (vienbalsiai!) buvo perrinktas net 19 kartų.

A. Valaitis rodo tokią LMD veiklos statistiką: per 20 metų įvyko 19 visuotinių susirinkimų, o valdybos posėdžiavo net 233 kartus. Tai gana dideli skaičiai, atsižvelgiant į to meto sociopolitinę padėtį ir tai, kokią vietą LMD narių gyvenimuose galėjo užimti ši veikla: prisiminkime vien J. Basanavičiaus biografiją ir jos įvairiapusiškumą – didesniam aktyvumui stigo ir laiko, ir lėšų. Pagrindinis draugijos lėšų šaltinis buvo narystės mokesčiai bei aukos, tačiau, kaip pažymi A. Valaitis, didelių sumų sukaupti nepavykdavo: narių skaičius svyruodavo, o ir ne visi pajėgdavo (norėdavo) susimokėti. Didesniems projektams ypač pagelbėjo vienkartinės aukos, pavyzdžiui, jau 1908 metų kovą (gali būti, kad paraginus Jonui Šliūpui) JAV lietuviai iš Filadelfijos atsiuntė beveik 1000 rublių auką (galima palyginti: stojimo mokestis tuo metu buvo 2 rubliai, metinis narystės – 3 rubliai).

Atsižvelgiant į to meto komunikacijos galimybes bei faktą, kad LMD tuo metu buvo gyvavusi mažiau nei metus, galima daryti išvadą, kad viso pasaulio lietuviai itin pozityviai vertino draugijos įkūrimą ir puoselėjo didžiulius lūkesčius. Savotiškai atsiskaitydami su JAV lietuvių bendruomene, 1913 metais J. Basanavičius ir Martynas Yčas buvo išvykę į JAV, kur rinko lėšas ne tik Lietuvių konferencijai Vilniuje surengti, bet ir populiarino LMD veiklą. Aukos būdavo ne tik piniginės: būdavo atsiunčiami šimtai egzempliorių išleistų knygų, kiti draugijos veiklai aukodavo net ir nekilnojamąjį turtą, dvarelius. Tiesa, čia neišvengiamai būdavo susiduriama su okupacinių valdžių įvestais apribojimais, todėl ne visas tokio pobūdžio aukas pavykdavo išnaudoti.

Lietuvių organizacija pradžioje veikiau buvo suvokiama kaip visų, besidominčių kultūra plačiąja šio žodžio prasme, bendrija.

Karo metų sąstingis ir ilgametis Vilniaus krašto centras

Pirmasis pasaulinis karas taip pat buvo itin svarbus veiksnys draugijos gyvenime – nuo pat pradžių susidurta su trikdžiais, gerokai apsunkinančiais LMD veiklą. Visų pirma – finansiniais. 1914 metų kovą, artėjant karui, draugijos fonde buvo 22 330 dolerių, kurie buvo saugomi Rusijos – Azijos banke. Vis dėlto karo sūkuryje didžioji dalis šių pinigų dingo. Dar rimtesnis iššūkis kilo artėjant frontui, kai didelė dalis draugijos narių pasitraukė į Rusiją 1915 metais ir buvo fiziškai atskirti nuo likusiųjų Lietuvoje. Buvo juntamas ir tiesioginis okupacinės administracijos spaudimas. Kaip rašo A. Gieda, 1915 metų birželį per IX LMD suvažiavimą buvo paskelbta, kad Rusijos administracijos sprendimu iš LMD narių išbraukiami Vilhelmas Storosta-Vydūnas ir Jonas Vanagaitis, nes jie buvo su Rusija kariavusios Vokietijos valstybės piliečiai.

Tad nors 1915 metais LMD priklausė jau 650 narių, šie duomenys ne visai tiksliai atspindėjo tikruosius to meto draugijos pajėgumus.

Ypač LMD veiklą trikdė vokiečių okupacinės administracijos įvesti apribojimai (kaip jau rašė „Lietuvos žinios“, 1915 metais buvo uždaryti visi lietuviški kultūros leidiniai, vietoj jų imta leisti okupacinį oficiozą „Dabartis“). Galiausiai derėtų paminėti ir prioritetų slinktį: atsirado svarbesnės veiklos – politinės. Nuo 1917 metų LMD, tapusi lietuvių inteligentus vienijančia organizacija, po pirmojo savo gyvavimo dešimtmečio bent iš dalies įvykdžiusi savo misiją, kuriam laikui apmirė.

Nors tikrai ne visi LMD nariai gyveno Vilniuje, bet būtent šis miestas tapo svarbiausiu LMD veiklos centru – įvykių amžininkai LMD suvažiavimus net vadino“lietuvių dienomis Vilniuje“. Tad veikiausiai neatsitiktinai ir po konflikto su Lenkija dėl Vilniaus krašto bei jo atskyrimo nuo Lietuvos LMD nepersikėlė į Kauną, o liko Vilniuje. Tam, ko gero, itin didelę įtaką padarė asmeninis J. Basanavičiaus sprendimas likti sostinėje. Tiesa, Kaune bandyta steigti atskirą draugijos skyrių, tačiau jis savo veiklos neišplėtojo. Tuo metu LMD atgavo savo pirminę funkciją: telkti gana negausias lietuvių inteligentų gretas ir lietuviškumą puoselėti okupuotame krašte. Net ir po J. Basanavičiaus mirties draugija išliko svarbi žaidėja Vilniaus krašte, ji čia veikė iki pat 1940–1941 metų, kai buvo įtrauka į Lietuvos mokslų akademiją. Taigi J. Basanavičiaus svajonė, išsakyta 1907 metais draugijos steigiamajame susirinkime, teoriškai išsipildė, tačiau tikrai ne taip, kaip jis tikėjosi. Tai buvo padaryta jau naujų, sovietinių, okupantų rankomis.

LMD veikla ir reikšmė

Pabaigoje derėtų kiek detaliau aptarti LMD palikimą ir apčiuopiamus rezultatus. Visų pirma, draugija apsiėmė užimti nišą, kuri buvo apleista spaudos draudimo laikotarpiu (1864–1904 m.) – knygų leidybą. Ypač svarbi ir aktuali veiklos sritis buvo lietuviškų vadovėlių rengimas: iki 1918 metų pabaigos LMD išleido net 56 mokyklinius vadovėlius įvairia tematika – nuo lietuvių kalbos ar istorijos iki fizikos ir matematikos.

Beje, LMD visuomet puoselėjo ambicijas bendrauti ne tik tarpusavyje ar kultūrinėje spaudoje, bet ir įtraukti visuomenę rengiant viešas paskaitas Vilniuje. Baigiantis 1907-iesiems parengtas viešųjų paskaitų ciklas, o 1909 metais bandyta surengti 7–10 dienų kursus, t. y. savotišką akademinę stovyklą Vilniuje. Vis dėlto kursai nebuvo surengti, nes kaip ir viešųjų paskaitų atveju, esmines kliūtis buvo sukūrusi carinė administracija. Reikėjo gauti leidimus skaityti paskaitas lietuvių kalba, be to, ir auditorija Vilniuje tam nebuvo palanki, nes retas Vilniaus gyventojas tuo metu mokėjo lietuviškai. Tad daugiausia paskaitų būdavo surengiama visuotinių suvažiavimų metu.

LMD rūpinosi ir lietuvišku paveldu. Nariai surinko daugybę etnografinės medžiagos: dainų, pasakų, padavimų (1940 metais archyve jų buvo saugoma per 50 tūkst.), kiek tai leido Rusijos administracija, pradėti rengti archeologiniai kasinėjimai). 1907 metais prie LMD ėmė veikti muziejus, o po 1908-ųjų imtasi veiksmų, kad būtų saugomos Trakų, Lydos ir kitų pilių liekanos. 1912 metais griežtai protestuota prieš vandentiekio tiesimo Vilniuje darbus, kurie turėjo užkliudyti ir Gedimino kalną – baimintasi, kad šis gali nukentėti.

Atsižvelgiant į to meto komunikacijos galimybes bei faktą, kad Lietuvių mokslo draugija tuo metu buvo gyvavusi mažiau nei metus, galima daryti išvadą, kad viso pasaulio lietuviai itin pozityviai vertino draugijos įkūrimą ir puoselėjo didžiulius lūkesčius.

Draugija greitai sukaupė ir didžiulę biblioteką, ją sudarė daugiausia narių ir pavienių asmenų dovanos. Pavyzdžiui, J. Basanavičius padovanojo 4 tūkst. knygų, E. Volteris – 1200, o Ferdinandas Kaunackis – Simonui Daukantui priklausiusią asmeninę biblioteką. Iki 1940 metų bibliotekoje buvo per 31 tūkst. knygų, fondus papildė ir gausi periodinių leidinių kolekcija. Į LMD archyvą pateko Dionizo Poškos, Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus, Lauryno Ivinskio, Jurgio Zauerveino, Antano Baranausko ir kitų XIX amžiaus ryškiausių kultūros veikėjų dokumentų, rankraščių. Beveik visas šis paveldas išliko nepaisant visų Lietuvą ištikusių negandų. Ir šiandien (didžioji jo dalis) saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje, buvusiuose Petro Vileišio namuose, kuriuos jis itin pigiai perleido būtent LMD reikmėms.

Vis dėlto kur kas svarbesnis yra sunkiai apčiuopiamas LMD indėlis į Lietuvos kultūros (ir net politikos) istoriją. Draugija subūrė intelektualų būrį, kuris, nuolat plėsdamasis, atgaivino lietuvių kultūrą bei istoriją. Lietuvos idėja nebegyvavo vien pavienių romantikų – Simono Daukanto, Teodoro Narbuto ir kitų galvose, o vėl tapo idėjiniu lietuvių tautos pamatu. Iš 20 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų net 19 vienu ar kitu laikotarpiu priklausė LMD.

Draugijos aplinkoje prasidėjusios diskusijos taip pat skatino ne vien aklą patriotizmą, bet ir ugdė Lietuvos mokslo profesionalus, didelė dalis jų vėliau tapo būsimojo Lietuvos universiteto dėstytojais.

Beje, svarbi ir inteligentijos dalis, likusi už LMD ribų, net ta, kuri neigiamai vertino draugijos veiklą. Neretai LMD buvo užsipuolama dėl pernelyg dominuojančio J. Basanavičiaus vaidmens, esą tai tik tribūna jo pseudomokslinėms idėjoms (pvz., lietuvių kilmės iš trakų-prygų teorijai, kuri, tenka pripažinti, buvo fikcija). Vis dėlto tai tik parodo, kokią brandą buvo pasiekusi lietuvių kultūra. Nebeužteko tarsi burtažodžius kartoti žodžius „Lietuva“, „tauta“, „laisvė“, imta reikalauti profesionalumo ir remtis tikrove, o ne pavienių žmonių fantazijomis. Net ir polemika su LMD lėmė daugybės lietuvių kultūrai svarbių tekstų atsiradimą, o tai ir yra didžiausias LMD nuopelnas – lietuvių kultūros ugdymas: tiek lūžiniu Lietuvos istorijos laikotarpiu –1907–1918 metais, tiek vėliau, iki pat 1940-ųjų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"