Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Į JK emigravę lietuviai ne iš karto patikėjo atkurta Lietuva

 
Tarpininkais tarp Jungtinės Karalystės lietuvių ir likusio pasaulio prieš šimtmetį buvo „Išeivių draugo“ kolektyvas: sėdi iš kairės – Ur. Damidavičiutė, kunigas Juozas Norbutas, Mar. Baikauckiutė, stovi – J. Vencius ir J. Valaitis. „Išeivių draugas“ nuotrauka
Tarpininkais tarp Jungtinės Karalystės lietuvių ir likusio pasaulio prieš šimtmetį buvo „Išeivių draugo“ kolektyvas: sėdi iš kairės – Ur. Damidavičiutė, kunigas Juozas Norbutas, Mar. Baikauckiutė, stovi – J. Vencius ir J. Valaitis. „Išeivių draugas“ nuotrauka

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-osioms metinėms, „Tiesa“ tęsia straipsnių ciklą apie to laikotarpio lietuvių imigrantų kasdienybę JK. Šįkart prisiminsime, kokią reakciją sukėlė Anglijoje bei Škotijoje gyvenančius tautiečius pasiekusi didžioji naujiena, iš Lietuvos visam pasauliui paskelbta 1918 metų vasario 16-ąją.

(Tęsinys. Pradžia)

Išeivija daug prisidėjo prie to, jog netrukus galėsime švęsti atkurtos Lietuvos šimtmetį. Tačiau nors praėjusio amžiaus pradžioje į Jungtinę Karalystę emigravę lietuviai buvo gana vieningi – ypač kai reikėjo šelpti negandų nualintus tautiečius ir pagal išgales paremti valstybę atkuriančius tautos šviesuolius, – į 1918-ųjų vasario 16-ąją paskelbtą žinią reagavo gana santūriai: apie atkurtą Lietuvą pranešta be pompastikos ir net su negatyvumo gaidele.

Anglai Lietuvą painiojo su laivu

Užsienio lietuvių bendruomenėse kalbos apie visiškos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėją sklandė gerokai iki 1918-ųjų. Net spauda ragino tautiečius kaip įmanoma plačiau skelbti ir aiškinti apie savo Tėvynę, kad ji nebūtų painiojama su kitomis tautomis.

„Pripažinkim, jog anglai mažai dar žino apie Lietuvą (ir ne tik anglai!), – rašė kunigas A. Foltin 1915-ųjų gruodį dienos šviesą išvydusio „Išeivių draugo“ (Nr. 47 (88) pirmajame puslapyje išspausdintame straipsnyje. – Beaiškindamas pereitą subatą vienam anglui apie Lietuvą (Lithuania) išgirdau užuojautos balsą: „Teisingai bėdna toji Luzitania (Luzitania – vardas vokiečių paskandinto laivo. Matyt anglui tas laivas geriau žinomas ir svarbesnis neg Lithuania).“

„Jau ne pirmą kartą rašau, jog reikalingos prakalbos apie Lietuvą anglams anglų kalboje, jog reikia platint brošiūras-pamfletus apie Lietuvos autonomiją ir tam panašius klausimus anglų kalboje.

<...> Daug čia pačių lietuvių apsileidimo. Laikraščių redaktoriai, kunigai, svietiškieji inteligentai ir tt. neprivalėtų snausti ilgiau. Neturėtų ir šiaip jau lietuviai bijotis savo vardo, rašytis lenkais, negerai elgtis. Turėtų kiekvienas brangintis kas savo ir ypač gražiu gyvenimo pavyzdžiu sudaryti svetimtaučių tarpe gerą apie lietuvius nuomonę“, – ragino tautiečius dvasininkas, kritišku savo tekstu ne tik moralizavęs tautiečiams, bet ir įspėjęs, kad, neskleidžiant svetur žinios apie Lietuvą, sunku bus tikėtis finansinės svetimšalių paramos.

O lėšos aukotos ne tik nuo tuo metu siautusio Pirmojo pasaulinio karo baisumų nukentėjusiems lietuviams, bet ir valstybės atkūrimui.

XX amžiaus pradžioje britai Lietuvos pavadinimą – Lithuania – painiodavo su laivu „RMS Lusitania“.
XX amžiaus pradžioje britai Lietuvos pavadinimą – Lithuania – painiodavo su laivu „RMS Lusitania“.

Tiesa, JK surenkamos aukos buvo ne tokios gausios – šioje srityje neabejotinai pirmavo JAV lietuviai, surinkdavę net šešiaženkles sumas – vertinant iš to laikotarpio perspektyvos, milžiniškus pinigus, kurie atiteko valstybę kuriantiems šviesiausiems Lietuvos protams bei eiliniams žmonėms.

Patikėjo ne iš karto

Išaušus 1918-ųjų vasario 16-ąjai, tą šeštadienio rytą pasirodžius naujam „Išeivių draugo“ numeriui, jo skaitytojai jau žinojo: Lietuva paskelbė Nepriklausomybę. Nors tai liudijantis aktas buvo pasirašytas tą pačią dieną Vilniuje (spauda citavo 1917 m. gruodžio 11 d. negalutinį susitarimą).

Pagrindinis JK lietuvių laikraštis šią žinią išspausdino antrajame puslapyje – pirmąjį užėmė didžiulis straipsnis apie karo aktualijas bei galimą taiką.

„Lietuva Paskelbta Neprigulminga“ – tokia antraštė liudijo datą, kurios 100-metį netrukus minės viso pasaulio lietuviai, „BET PALAUKSIM KAS BUS TOLIAU“, skelbė brūkšniu po antrašte atskirtas užrašas, tarsi reiškiantis abejonę atkurta Nepriklausomybe.

Teksto autorius citavo britų laikraščių išspausdintą naujienų agentūros „Reuters“ vasario 11-osios telegramą, skelbiančią apie Lietuvių Tarybos pavedimą Lietuvių tautos tarybai Šveicarijoje pranešti visam pasauliui apie šalies Nepriklausomybę.

Žinia pateikta be jokios pompastikos, net su abejone, ar Lietuvos Tarybos paskelbta Nepriklausomybė

taps tikrove.

„Atstatoma Lietuvos savystovė valstija su sostamiesčiu Vilniuje; Lietuva jau neturi priedermės rištis nė su rusais, nė su lenkais, nė su vokiečiais. Tą Lietuvų Tautos Taryba Šveicarijoj ir paskelbia.

Berods, vieno dalyko tam paskelbimui trūksta: spėkos priversti kitus pripažinti Lietuvos reikalavimus <...> Britai, prancuzai, amerikonai ir italai, na, austrijokai, bulgarai ir turkai, tie suprantama neturi priežasties bijotis neprigulmingos Lietuvos. Tie noriai pritartų. Rusai, na, kas besirūpina ką ten rusai mano? Jų viešpatavimas Lietuvoj jau pasibaigė bent dabartiniu laiku. Bet kas klausės darbartinių faktiškų Lietuvos šeimininkų vokiečių? Ar jie norės neprigulmingos Lietuvos, ar bevelys Lietuvą patis praryti, be baimės paspringimo? Čia visas klausimas“, – apžvelgė to meto politinį klimatą pasaulyje, įvertino Lietuvos galimybes ir konstatavo pagrindines Nepriklausomybės grėsmes straipsnio autorius („Išeivių draugas“ Nr. 7 (105) 1918 m. vasario 16 d., 2 psl.)

Prieš gerą šimtmetį pasaulis apie Lietuvą žinojo mažai, todėl JK lietuviai raginti kuo daugiau kalbėti apie Tėvynę ir jos siekį atgauti nepriklausomybę. Wikipedia nuotr.
Prieš gerą šimtmetį pasaulis apie Lietuvą žinojo mažai, todėl JK lietuviai raginti kuo daugiau kalbėti apie Tėvynę ir jos siekį atgauti nepriklausomybę. Wikipedia nuotr.

Išties, paskelbus tokią drąsią lietuvių žinią, visiems buvo įdomu išgirsti ir to meto pasaulio galingųjų, o ypač Vokietijos atsako į ją. Ir ilgai laukti neteko.

Pripažinimas

Po paskelbimo apie Lietuvos Nepriklausomybę JK Lietuvių spaudoje 1918 metų vasario 16-ąją, įsivyravo poros savaičių tyla, kol tuometis Vokietijos kancleris Georgas von Hertlingas viešai pareiškė, kad Lietuvai bus suteikta plati autonomija arba visiška Nepriklausomybė.

„Labai tuo abejojame“, – tokia fraze skliaustuose užbaigiamas trumpas „Išeivių draugo“ pranešimas 1918 metų kovo 2-ąją išleisto laikraščio numerio pirmajame puslapyje.

Tačiau su laiku abejonių vis mažėjo, jas keitė pozityvesnio turinio žinutės. O praėjus dar porai mėnesių, lietuvių atgimimo dvasiai sustiprinti pirmajame „Išeivių draugo“ puslapyje jau puikavosi Maironio eilėraštis „Prikelkime Lietuvą Mūsų“.

Tų pačių metų gegužės 25-ąją abejonės išsklaidytos visiškai: pirmasis laikraščio puslapis skelbė, kad „Lietuva Esanti Atstatyta“. Taip pavadintame straipsnyje išvardyta naujai sudarytos šalies vyriausybės sudėtis, pranešama apie paskelbtą neutralumą, renkamą nacionalinę armiją, tremtinių grąžinimą ir sudarytą politinę-ekoniminę sąjungą su Švedija.

Tačiau dar svarbesnė buvo tuomečio Vokietijos kaizerio Wilhelmo II telegrama, kuria jis pasauliui pranešė: „ Aš, iš Dievo malonės Vokietijos imperatorius, Prusijos karalius ir tt., šiuomi paskelbiu <...> aš pripažinstu Lietuvą laisva ir neprigulminga valstija.“

Dar po metų, 1919-ųjų vasario viduryje, „Išeivių draugo“ puslapiuose pranešta apie Lietuvos ministro pirmininko Voldemaro Augustino vizitą Londone, vėliau – apie JK sostinėje įkurtą Lietuvos atstovybę, apie britų pripažinimą ir vietinės spaudos straipsnius lietuviškomis temomis, apie namo, į atkurtą valstybę sugrįžtančius lietuvius, apie didėjančias aukas jai...

Atrodo, JK lietuviai patikėjo atsikuriančia Lietuva.

1918 m. vasario 16 d. „Išeivių draugo“ numeryje išspausdintas tekstas apie Lietuvos Nepriklausomybę:

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"