Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Hiršfangeris: ištikimas jėgėrio ginklas

 
Jėgeriai buvo motyvuoti, savarankiški ir patyrę kariai. R. Knotelio paveikslas „Jėgerių patrulis žvalgyboje“ (XX a. pr.)
Jėgeriai buvo motyvuoti, savarankiški ir patyrę kariai. R. Knotelio paveikslas „Jėgerių patrulis žvalgyboje“ (XX a. pr.)

Ši publikacija – straipnsis apie ginklą, kurio tiesioginė paskirtis neatrodo karinė, tačiau su karyba jį sieja gana nemažai kultūrinių ir istorinių prasmių. Šis įrankis – tai medžioklinis puskardis, vokiškai kalbančiose šalyses vadinamas elnių gaudytoju (vok. hirschfanger). 

Medžioklė – viena seniausių žmonijos veiklos rūšių, vienas pirmųjų pagrindinių išsimaitinimo šaltinių. Tačiau apytiksliai nuo bronzos amžiaus, kai pagrindiniu maisto manymusi tapo žemės ūkis ir gyvulininkystė, medžioklės svarba pradėjo blėsti. Be to, žemdirbio darbų našta atimdavo iš jo daug laiko, todėl medžiotojo laimei išbandyti praktiškai nebebūdavo sąlygų.

Pirmosios bemaž tuo pat metu atsiradusios profesionalių karių draugijos, skirtingai nuo valstietijos, turėjo nemažai laisvo laiko tarp karo ir duoklių rinkimo. Toks užsiėmimas kaip medžioklė, pasirodo, kaip niekas kitas esanti tinkama kariui: reikia ir kantrybės, ir ištvermės, ir miklumo, ir taiklumo.

Medžiojimas ugdo praktiškai visus individualius, iš dalies – netgi kolektyvinius karybos įgūdžius. Be to, medžioklės laimikis pravartus ir kaip vertinga maisto atsarga: tinkamai paruošta žvėriena gali išsilaikyti gana ilgai ir būti kaupiama, ypač didesniems karo žygiams.

Stiprėjant feodalinei sistemai, įtakingesni kariai įgijo vis daugiau politinės galios. Taip pamažėle formavosi didikų luomas. Savaime suprantama, medžioklė taip pat tapo kilmingu ir privilegijuotu užsiėmimu. Šis virsmas atsispindėjo ir meninėse formose, ir įstatymuose.

Minėtą teiginį puikiai iliustruoja senąja vokiečių kalba ant senovinio medžioklinio puskardžio išgraviruotas ketureilis: Das Jagen / Ist eyn altes Recht / es gehöret für den Adel / und seyn Geschlecht. (liet. Medžioklė / tai sena teisė, / priklausanti kilmingiesiems / ir jų luomui).

Miškus imta pamažu kultūrinti, pritaikant juos medžioklės poreikiams; pradėtos statyti medžioklės trobelės ir net dvarai. Tai darė įtaką ne tik fiziniam, bet ir socialiniam, kultūriniam landšaftui: kilmingųjų tarnyboje atsirado naujų specialaus pasirengimo reikalaujančių darbų – šunininkų, sakalininkų, eigulių ir pan. Be to, pati medžioklė iš grynai utilitarinio užsiėmimo transformavosi į renginį, kuriame derinosi ir pramoga, ir neformalus bendravimas. Prisidengiant medžioklės dingstimi, dažnai būdavo sudaromos įvairios sutartys sprendžiant svarbius, netgi valstybinius, reikalus. Be to, tai būdavo proga užglaistyti senas nuoskaudas, bandyti kilti karjeros laiptais...

Kai kurie šios aristokratiškos kultūros atgarsiai ženklūs iki šiol. Šiek tiek nukrypstant į kitus laikus: net sovietinės nomenklatūros elitas, formaliai – paprasti sovietiniai piliečiai, medžioklę buvo pavertę savotišku ritualu, nors viešumoje pasisakydavo prieš „visokias feodalines ir buržuazines atgyvenas“. Simboliška ir ironiška, kad sutartis, galutinai palaidojusi Sovietų Sąjungą, buvo pasirašyta Belovežo girios medžioklės viloje...

Kiekvienai medžioklei – savi ginklai

Laukinio gyvūno persekiojimas ir nukovimas reikalauja specifinės patirties. Net labai įgudęs medžiotojas, susidūręs su netgi ne plėšriu žvėrimi, kartais labai rizikuoja. Tikslūs ir modernūs šaunamieji ginklai daro medžioklę paprastesnę. Bet šitaip buvo ne visada. Anksčiau medžiotojui tekdavo įdėti daug pastangų, kad palaužtų įtūžusio gyvūno pasipriešinimą. Per vamzdžio laibgalį užtaisomas šautuvas turėjo per daug trūkumų – šaudė netoli ir ne visai taikliai, dėl savo konstrukcijos kaprizų neretai galėjo ir išvis neiššauti, todėl, medžiojant stambesnį žvėrį, nebuvo lemtingas įrankis. Po nepavykusio šūvio likdavo per maža laiko, o tada medžiotojas arba likdavo be laimikio, arba, kas gerokai blogiau, jį galėjo užpulti besiginantis žvėris. O iki paraku šaunamo ginklo įsigalėjimo ir išvis tekdavo pasikliauti vien tik savo miklumu ir šaltaisiais ginklais. Be to, pagal archajiškesnę aristokratų nuostatą – su stambesniu žvėrimi reikią susikauti daugmaž lygioje dvikovoje, o šautuvas šiuo atveju nesąs garbingas ginklas.

Tad kaip vykdavo senovinė medžioklė? Atsakymas į šį klausimą padėtų įsivaizduoti šaltųjų medžioklinių ginklų atsiradimo priežastis ir raidą.

Vienas iš senesniųjų tradicinių medžioklės būdų Vakarų Europoje buvo vadinamoji medžioklė per jėgą (pranc. par force). Tai persekiojamoji medžioklė, kai raiti medžiotojai, lydimi šunų, persekioja stambų žvėrį (šerną, danielių, elnią) tol, kol išsenka jo jėgos, ir (arba) užspeičiamas aptvaro kampe. Finalinis etapas – nuvarytas žvėris nudobiamas tiksliu dūriu.

Savaime suprantama, kad toks būdas diktavo ir tam tikras ginklo technines savybes: jis turėtų būti ne toks trumpas, kad medžiotoją siektų žvėries iltys ar ragai, bet ir ne per daug ilgas, kad nešantis jį miške, tarp medžių ir krūmynų nekeltų daug rūpesčių. Manoma, kad senieji keltai ir germanai tam tikslui galėjo naudoti trumpas ietis su masyviu plačiu antgaliu – toks įnagis nekliūva už šakų, bet yra patogus laikyti gyvūną reikiamu saugiu atstumu. Vėliau ietis tapo mažiau aristokratišku ginklu, tinkamu nebent šernams nudobti. O ištobulėjus metalurgijai, pagrindiniu ir kilmingiausiu užspeičiamosios medžioklės ginklu tapo puskardis. Veikiausiai medžioklinių kardų ir puskardžių mada įsigalėjo XV a., kai tokio tipo medžioklinius ginklus išpopuliarino Burgundijos karališkasis dvaras.

XIX a. statutiniai Vokietijos jėgerių durtuvai ir oberjėgerio durklas.
XIX a. statutiniai Vokietijos jėgerių durtuvai ir oberjėgerio durklas.

Tipiniai bruožai

Būtina pažymėti, kad, kaip ir daugeliu atvejų šnekant apie šaltuosius ginklus, esama tam tikros sumaišties terminijoje. Tai, ką mes galime pavadinti puskardžiu, kardokšniu, falšionu, vokiškai kalbančiose šalyse galima įvardyti apibendrinančiu terminu Gross arba Langmesser, t. y. „didysis arba ilgasis peilis“. Lietuvoje jau pradeda plisti gana vykęs atitikmuo – didpeilis – nebe peilis, bet dar ir ne kalavijas ar kardas. Iš pradžių tokio ginklo atsiradimo priežastis lėmė metalo ir technologijų trūkumas, bet vėliau puskardžiai ilgą laiką koegzistavo kartu su kalavijais ir kardais kaip visai sėkmingas ginklas.

Nagrinėdami didpeilius, beveik visada susidursime su keletu būdingų bruožų: tokio tipo ginklų geležtė vienašmenė, vidutinio ilgio, platoka, tiesi arba vos lenkta. Ji iš tikrųjų primena padidintą senovišką peilį, tik masyvesnį ir su aiškiai išreikšta kryžme arba (vėlesniuose variantuose) lankelio formos plaštakos apsauga.

Savo ruožtu, medžioklei skirti puskardžiai turi dar keletą specifinių bruožų. Jų masės centras niekada nėra išsidėstęs arčiau smaigalio, kaip yra falšionuose. Atvirkščiai, dūriui geriau pritaikyta tokia geležtė, kuri yra pakankamai tvirta ir siaurėjanti. Rankena turi būti patikimai sujungta su geležte, ir daugelio hiršfangerių kriaunos dėl tvirtumo pritvirtintos prie įkotės trimis kniedėmis. Pati rankenos forma gali būti ir tiesi; bet dažnai pasitaiko šiek tiek riesta, vadinamoji pistoletinė rankena, už kurios paėmus, duriant reikia mažiau išlenkti riešą. Tinkamai laikant tokią rankeną, dūris būna tvirtesnis. Prie kryžmės paprastai būna vadinamoji kriauklė – tam tikras nedidelis skydelis, kurio pirminė paskirtis – apsaugoti plaštaką dūrio metu.

Nereikia pamiršti ir dekoratyvinės hiršfangerio sudedamosios. Kaip medžiotojo palydovas, šis įnagis turi džiuginti aplinkinių akį, todėl hiršfangeris puošiamas taip, kad kartą pamačius, jo negalima supainioti su jokiu kitos paskirties puskardžiu. Kaip ir galima tikėtis, jo rankenos gamybai naudojamas kaulas ir ragas (nors pasitaiko ir egzempliorių su rankenomis iš kietmedžio). Geležtė kalstoma arba ėsdinama, populiari jos puošybos tematika – ąžuolo šakelių girliandos, medžioklės scenos ir pan. Rankenos kryžmės galai užsibaigia gilėmis, kiek rečiau pasitaiko skalikų galvų ar elnių kanopų motyvas. Panašiai dekoruojamos ir kitos furnitūros detalės, įskaitant makštų apkaustus. Stilizuotomis žalvarinėmis gilėmis taip pat paslepiamos rankenos kniedės. Šių detalių paskirtis ne tik dekoratyvinė, bet ir praktinė – pakilusios nuo rankenos gilės leidžia rankenai tvirčiau gulti į delną.

Hiršfangerio makštys, kaip ir kitų panašių ginklų, buvo daromos iš medžio, aptraukto oda, viršuje ir apačioje apkaustytos žalvariniais apkaustais. Viršutinis apkaustas neretai turėjo ąsas perpetei, o mažesnių hiršfangerių – specialias ąseles grandinėlėms arba dirželiams prie juosmens tvirtinti arba specialų (kartais irgi gilės formos) kaištelį vadinamajai varlei (odinei tvirtinimo detalei su kilpa gale) užkabinti. Apskritai, senųjų hiršfangerių puošyboje daug simbolikos, kurią reikia mokėti perprasti. Ne veltui daugelis hiršfangerių – ne tik meno kūriniai, bet ir savininko statusą nusakantys atributai bei garbingos šeimyninės relikvijos.

Klasikinis medžioklinis puskardis naudotas ne tik durti (nors pasitaiko ir vien tik dūriui pritaikytų medžioklės rapyrų (vok. Jagddegen). Hiršfangeris gana universalus įrankis, pvz., juo galima ir išdoroti ką tik sumedžiotą laimikį, nes geležtė pakankamai tvirta, kad būtų įmanoma prakirsti stambius sąnarius – ten, kur su įprastu trumpu peiliu būtų daugiau vargo. Beje, peilio toli ieškoti tokiu atveju nereikia: vėlesniųjų hiršfangerių makštyse būdavo specialus lizdas peiliui (kartais dar ir dvidantei šakutei) įstatyti. Panašus principas naudojamas ir nepalietiškame kukryje. Taigi, puskardis lyg ir tampa universaliu kombinuotu įrankiu, kurio sudedamosios dalys visąlaik po ranka.

Eiguliai karinėje tarnyboje

Hiršfangeris taip pat gali būti naudojamas kaip ginklas. Iš tikrųjų girios tuo metu buvo ne tik žvėrių, bet ir nusikaltėlių priebėga. Netrūko ir brakonierių, norinčių pamedžioti privačiuose medžioklės plotuose.

Jau nuo viduramžių nekilmingiesiems medžioklė imta vis labiau riboti, o kai kur ir visai uždrausta, o stambūs taurieji žvėrys kai kur paskelbti karališka nuosavybe. Daugelis miško masyvų buvo paversti uždarais medžioklės plotais, o jiems prižiūrėti atsirado speciali tarnyba. Girią nuo savavališkų kirtimų ir brakonieriavimo saugodavo girininkas, o jos teritorija buvo paskirstyta eiguvomis, kurioms savo ruožtu rūpindavosi eiguliai. Tai sena ir garbinga tarnyba. Lietuvoje ji žinoma jau nuo XIV amžiaus. Eiguliai dar kitaip vadinti medinčiais ar medininkais, o vokiškai kalbančiuose kraštuose – jėgeriais. Tai nekilmingi laisvieji žmonės, turintys teisę nešioti ginklą (jau vien tai tais laikais buvo neblogas socialinis statusas), savarankiški, įgudę orientuotis ir veikti laukinėje gamtoje. Be abejo, jėgeriai turėjo būti dar ir geri šauliai, profesionalūs medžiotojai, kurių viena iš pareigų buvo pagelbėti mažai įgudusiems medžioklių dalyviams.

Sulig absoliutizmo įsigalėjimu Europos karyboje papūtė nauji vėjai. Kariuomenės pradėtos mobilizuoti iš rekrūtų, muštras tapo karinio parengimo kasdienybe, mūšio lauke įsigalėjo linijinė taktika.

Net tuomet, kai kariuomenė tapo labiau unifikuota, jėgeriams buvo ne tik skiriama atskira uniforma.

Tačiau kariuomenėje buvo ir kitokių dalinių. Nuo XVIII a. vidurio atsirado karinės formuotės, sudarytos iš miškų tarnybos atstovų. Jėgerių padaliniai dažniausiai buvo sudaryti iš motyvuotų savanorių (prisiminkime, jog jie buvo laisvieji žmonės), kurie atvykdavę į tarnybą su nuosavais prišaudytais ginklais, turėdami gerų įgūdžių. Fizinės bausmės, dažnos rekrūtų pulkuose, jėgeriams buvo tabu. Jiems buvo palikta taktinė laisvė mūšio veiksmų vietoje.

1792 m. prie Valmio įvyko prancūzų ir prūsų mūšis. Pastarųjų linijiniai pėstininkai nesugebėjo pralaužti gynybos linijos, kurią sudarė greitai pozicijas keičiantys prancūzų lengvieji šauliai. Taigi, vokiečiai pradėjo labiau domėtis nekonvencine (to meto supratimu) taktika. Napoleono karų epochoje jėgeriai buvo išties to meto specialieji padaliniai. Jų specializacija – žvalgybos ir saugos patruliai, priešo trikdymas tolima ugnimi arba vadinamasis snaipingas. Be to, atskirais atvejais jėgeriai galėjo būti panaudoti kaip partizaninio karo organizatoriai priešo užimtoje teritorijoje.

Nereikia net sakyti, kad hiršfangeris lydėjo savo šeimininką ir karo tarnyboje. Tokia privilegija buvo leistina. Net tuomet, kai kariuomenė tapo labiau unifikuota, jėgeriams buvo ne tik skiriama atskira uniforma (dažnai žalsvos ar kitos mažiau ryškios spalvos) su kiveriu vietoj šalmo, bet dar kurį laiką buvo gaminami ir specialūs jiems skirti jėgeriški šautuvai, komplektuojami su durtuvais, savo stilistika primenančiais hiršfangerius. Pvz., žinomi tokie jėgeriškų durtuvų modeliai kaip M/65, M/71, o ypač įdomus tarpinis variantas – hiršfangeris 65/71, kuriam nepatingėta daryti net elnio rago kriaunų. Ir vėliau gamintus jėgeriškus durtuvus galima atpažinti iš charakteringo stilizuotos sakalo galvos formos rankenos galo.

Gamintojai ir užsakovai

Kariuomenės užsakymu pagaminti durtuvai-hiršfangeriai būdavo žymimi gamintojo ženklu ant geležtės drūtgalio, priėmimo spaudu ant rankenos galo ir nuosavybės spaudu (dažniausia kaizerio inicialo raide, data ir numeriu). Tuo metu žymiausi buvo durklai, pagaminti Zolingeno firmų „Weyersberg & Co“, „Clemen & Jung“, „Eickhorn“, Noihauzo firmos „E&H“ ir pan. Šios ir kitos įmonės taip pat gamino ir kitas hiršfangerių modifikacijas, kurias užsakydavo Imperijos miškų tarnyba, Medžiotojų sąjunga, kitos organizacijos ir privatūs asmenys.

Užsisakyti hiršfangerio tipo durtuvą su įrašu „Mano tarnybai prisiminti“, nurodyta tarnybos vieta ir metais buvo demobilizuotų jėgerių garbės reikalas. Netrūko norinčių užsisakyti ir nestatutinių civilinių pavyzdžių su individualia apdaila. Čia jau viskas priklausė nuo užsakovo įnorių ir meistro nagingumo. Teko matyti gana įdomų XIX a. egzempliorių, kurio geležtė buvo padaryta iš prancūziško kardo geležtės fragmento – apie tai galima spręsti iš užrašų. Galima spėlioti, pvz., veikiausiai savininkas buvo prūsų ir prancūzų karo dalyvis ir taip norėjo įamžinti savo atsiminimus.

Tačiau pamažėle hiršfangeris tapo daugiau meniniu kolekcininkų objektu, o praktinė jo vertė blėso. Antrojoje XX a. pusėje hiršfangerių populiarumas pradėjo mažėti, ir jie užleido vietą medžiokliniams peiliams. Į peilių puošybą perkelti kai kurie tradiciniai hiršfangerių motyvai. Šiandien gaminami dekoratyviniai hiršfangeriai – nuo suvenyrinių variantų iki gana tikslių replikų. Yra kolekcininkų, kurie domisi ir renka originalius egzempliorius, kurių kaina prasideda nuo keliasdešimt ir gali siekti iki kelių tūkstančių eurų. Hiršfangeris išlieka kaip įdomus, savitas ir tradicinis ginklas.

Aboutww2militaria.com, antiqueswords.com, warrelics.eu, waffensammler-kuratorium.de, wikiwand.com, wwiidaggers.com nuotr.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"