Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

GULAG'o istorijos: kanibalizmas „Mirties saloje“

 
2018 06 26 15:37
Tremtiniai Narymo krašte 1930 metais
Tremtiniai Narymo krašte 1930 metais svoboda.org nuotraukos

Nazino tragedija – vienas baisiausių moderniosios Rusijos istorijos puslapių, bylojantis apie beprasmišką sovietų GULAG'o sistemos žiaurumą: 1933 metais vos per kelias savaites Nazino saloje nuo bado mirė 5 tūkstančiai tremtinių, daugelis jų tapo kanibalizmo aukomis.

Kaip rašo svoboda.org, šiandien Obės upėje esančioje saloje aukoms atminti statoma cerkvė. O ketvirtojo dešimtmečio pradžioje sala laukė netrukus ją užplūsiančių tremtinių. Tuo metu SSRS buvo atgaivinta pasų sistema, kuri buvo panaikinta po Spalio perversmo. Beveik tuoj pat po jos atkūrimo, miestuose prasidėjo masinės „pasų režimo pažeidėjų“ gaudynės. Be paso sugauti žmonės, OGPU nuomone, turėjo tapti trimis milijonais naujų Sibiro gyventojų.

Planą sugalvojo Genrichas Jagoda, palaimino Josifas Stalinas, o partijos politbiuras jį „apiformino“, išleisdamas įsaką apie darbo gyvenviečių steigimą Sibire, Kazachstane ir Tolimuosiuose Rytuose. Plano vykdytojais tapo milicininkai, griebę bet kurį žmogų, jei tas neturėjo Vladimiro Majakovskios apdainuotos „raudonojo paso“. Areštuotuosius prekiniuose vagonuose gabeno į Novosibirską, o iš ten Obės upe, į Šiaurę. Ir vieną dieną tolimojo Nazino gyventojai, šalia kaimelio buvusioje saloje, išvydo minią išvargusių, alkanų ir apiplyšusių žmonių.

Iš kaimietės Feofilos Bylinos atsiminimų: „Už ką jūs čia patekote?, – paklausėme vaikino. Tas atsakė, kad už nieką. Buvo studentu Maskvoje. Per išeigines išsiruošė į svečius pas tetą. Jai nespėjus atidaryti durų buvo sučiuptas ir areštuotas už tai, kad neturėjo paso“.

Vera Panova, Ust-Tymo gyventoja: „Kuzma Antonovičius Salnikovas iš Novokuznecko dirbo šachtoje, turėjo žmoną ir du vaikus. Kartą išvyko į Novosibirską, nuėjo į centrinę turgavietę. Tuo metu ją apsupo ir areštavo visus, kas neturėjo paso. Susodino juos, įskaitant moteris ir vaikus, į baržą ir išplukdė į Nazino salą. Maisto nebuvo, žmonės badavo. Pro šalį važiuojantys sargybiniai mėtydavo duoną. Kas pagavo – tas pavalgė, o kiti liko be nieko. Kas mėgino bėgti – tuos šaudė, bet Salnikovui pavyko pabėgti. Pelkėmis jis išėjo pas žmones ir vėliau dirbo įvairius darbus kolūkiuose“.

Aleksejus Vogulkinas, Nazino gyventojas: „Visokių ten žmonių buvo. Per „pasportizavimą“ juos Tomske sugaudė ir į baržą sukišo. Ir laikė juos ten užrakinę. Pats Tomsko prokuroras buvo atvažiavęs. Du jo sūnus ten įkišo. Žmonės tik išeidavo į gatvę be dokumentų, o juos ir griebdavo milicija. Tas prokuroras savo sūnus iš salos išsivežė“.

Tokius Nazino ir aplinkinių gyvenviečių žmonių pasakojimus devnto praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje surinko Tomsko draugijos „Memorial“ ekspedicijos dalyviai Nikolajus Kandyba, Georgijus Šachtarinas ir Vilhelmas Fastas.

– 1989 metų vasarą išsinuomojome upinį katerį ir nuplaukėme į šiaurę, – pasakojo Georgijus Šachtarinas. – Kai prisišvartavome, nieko ten nesimatė per aukštą žolę. Išlipome ir krantą ir pajutome, kad mus visus kažkoks sąstingis apėmė. Gal todėl, kad žinojome, kas čia įvyko 1933 metais. O šiaip, jei nežinotum – graži vieta, šiaurietiška gamta.

Sezoniniai potvyniai visiškai užlieja "Mirtis-salą"
Sezoniniai potvyniai visiškai užlieja "Mirtis-salą"

– Jūs buvote pirmieji, kas klausinėjo Nazino gyventojus apie tuo įvykius. Ar sunku buvo paraklbinti tų laikų liudininkus?

– Jie noriai viską pasakojo. Galima sakyti, kad tie įvykiai – tų kraštų legenda. Visi tą salą vadina Žmogėdra arba Mirtis-Sala.

Feofila Bylina, Nazino gyventoja: „Mūsų troboje tuo metu buvo svečių namai. Kolūkis mus taip įpareigojo. Visus turėdavome priimti, kad ir čigonai keliautų. Išrašydavai kvitą, kiek žmonių, kiek arklių, o kolūkis mums sumokėdavo. Ir tremtiniai pas mus patekdavo. Sykį ir senutė iš Mirtis-Salos. Nuvedėme ją į tolimąjį kambarį ir pastebėjau, kad nuo jos kojų blauzdos nupjautos. Ji man pasakė: „čia man Mirtis-Saloje nupjovė ir iškepė“. Kojos dėl to jai labai šalo ir ji skudurais muturiavosi. Atrodė, kaip senė, o iš tiesų jai 40 su trupučiu metų buvo“.

– Kaip kaimo gyventojai vertino tokios niūrios vietos artumą?

– Visiškai ramiai. Saloje jie šienavo ir karves ganė. Visi žinojo, kas ten dėjosi. Visur mums pasakojo apie kanibalizmo atvejus. Tačiau vietiniams tai jau senovės istorija.

Ekspedicijos dalyviai įrašė valstietės Marijos Panovos interviu:

– Sako, kad saloje buvo kanibalizmo atvejų?

– Buvo, buvo. Pririšdavo moteris prie rąsto ir nupjaudavo krūtis, nuo kojų mėsą.

– Ir valgė tą mėsą?

– Kepė ant laužo ir valgė. Na, badas buvo, badas.

Tremdavo ne tik niekuo dėtus žmones, buvo nemažai nusikaltėlių recidyvistų. Ištvermingesni už likusius ir nekaustomi moralės, jie buvo pirmieji, išdrįsę paragauti žmogaus mėsos.

Aleksandras Naumovas, Ust-Tymo gyventojas: „Nežinau, kas juos saugojo. Niekur jų neišleisdavo, jokio darbo jiems neduodavo ir neaprūpindavo niekuo. Mes dar patys nieko neturėjome, tai ir saugoti nebuvo ko ir vartai mūsų neužsišaudavo. Būdavo, išeini ryte, o ten – po perkūnais, pilnas kiemas lavonų, kojos nėra kur padėt. Mes vaikai sėdime namie, o jie per langą bando lįsti: mirštu žūstu. Pasileido – ir viskas, gatavas“.

Be dokumentų sugaudavo ir į Sibirą tremdavo ne tik niekuo dėtus žmones, tremtinių tarpe buvo nemažai nusikaltėlių recidyvistų. Ištvermingesni už likusius ir nekaustomi moralės, jie buvo pirmieji, išdrįsę paragauti žmogaus mėsos.

Tomsko memorialinio fondo muziejuje saugomi Aleksandrovo – Vachovo komendatūros darbuotojo Andrejaus Karagodino atsiminimai. Kadaise buvęs sargybiniu NKVD kalėjime, po pusės amžiaus jis savo atsiminimuose rašė apie vieno nusikaltėlio tardymą:

„Gretimame kambaryje įsitaisė Sibiro lagerių komisija. Solidus balsas ištarė: „Sėskitės!“ ir prasidėjo tardymas. Iškart supratau, kad tardo kažką iš buvusių saloje.

– Sakykite, Gvozdevai, ar tiesa, kad išmušinėjote dantis ligoniams ir mirštantiems?

– Tiesa.

– Kodėl?

– Kad auksines karūnėles išlupti.

– Kam?

– Išmainyti į machorką. Rūkyti juk norėjosi. Už kiekvieną karūnėlę iš sargybinių galėjau gauti degtukų dėžutę arba pora laikraščių suktinėms.

– Taip... Ir daug dantų išmušėte?

– Kiek reikėjo, tiek ir išmušiau. Atsargų nekaupiau. Viską keičiau į machorką – pats rūkiau ir draugus vaišinau.

– Aišku. O dabar jūs, Uglovai. Ar tiesa, kad valgėte žmogaus mėsą?

– Ne, ne tiesa. Valgiau tik kepenis ir širdį.

– Smulkiai papasakokite, kaip tai darėte.

– Labai paprastai. Kaip šašlyką daro. Iš ievos šakelių dariausi iešmelius, smulkiai pjausčiau ir kepiau virš lauželio.

– Iš kokių žmonių mėsą gaudavote? Gyvų ar mirusių?

– Kam gi iš mirusių. Juk tai maita. Rinkdavausi tokius, kurie jau nebe gyvieji, bet dar ir ne mirę. Matosi, kad baiginėjasi – per dieną ar dvi vis viena kojas paties. Tai jam taip ir mirti lengviau bus... Dabar, iškart, nesikankinti dar kelias dienas“.

Vasilijus Velička - žmogus, kurio dėka sovietų valdžia ėmėsi tyrimo.
Vasilijus Velička - žmogus, kurio dėka sovietų valdžia ėmėsi tyrimo.

OGPU nusikaltimai Nazine galėjo būti ir neatskleisti – mažai kas būtų kreipęs dėmesį į valstiečių pasakojimus. Tačiau Narymo apygardos funkcionierius Vasilijus Velička ėmėsi iniciatyvos pradėti tyrimą. 1933 metų liepą jis surinko Nazino darbuotojų ir vietos gyventojų parodymus, parengė ataskaitą ir aukštiems pareigūnams, įskaitant Staliną, išsiuntė 3 jos egzempliorius. Tai padaręs, jis pusei metų pasislėpė taigoje.

11 puslapių dokumentas ne mažiau iškalbingai už liudininkų pasakojimus aprašo Nazino tragedijos įvykius:

„Žmonės pradėjo mirti. Jie gyvi sudegdavo užmigę prie laužo, mirdavo nuo išsekimo ir šalčio, nuo nudegimų ir drėgmės. Šaltį pakeldavo taip sunkiai, kad vienas iš tremtinių įlindo į degančio medžio drevę ir žuvo ir kitiems stebint, nes nebuvo nei kopėčių, nei kirvių, kad jį ištraukti. Pradėjusi dirbti laidojimo brigada užkasė tik 295 lavonus per parą – kitus paliko „antrai dienai“. Kitą dieną mirė dar daugiau ir taip toliau.

Praėjus snygiui ir šalčiams, prasidėjo lietūs ir papūtė žvarbūs vėjai, o žmonių vis dar nemaitino. Tik ketvirtą ar penktą dieną į salą atvežė ruginių miltų. Po kelis šimtus gramų jų gavę žmonės puolė prie vandens ir kepurėse, autuose, švarkuose arba kelnėse skiedė miltus ir gėrė šį tirpalą. Tačiau dauguma tiesiog mėgino juos valgyti sausus ir mirdavo uždusę.

Komendantas Suleimanovas ne tik mušė žmones, kai jiems dalytas cukrus, bet ir pats visiems matant rijo tokiais kiekiais, kad kaip pats skundėsi: „prarado bet kokį skonio pojūtį“. Viso šito pasekoje, iš 6100 iš Tomsko atgabentų tremtinių ir dar 500 – 700 žmonių iš kitų komendatūrų (tiksliai nustatyti nepavyko), rugpjūčio 20 dieną gyvi liko 2200“.

Pažymėjęs, kad tragedijos mastai sukrėtė ne tik civilius tremtinius, bet ir visko regėjusius recidyvistus, Vasilijus Velička prie ataskaitos pridėjo net ir dainų, kurias žmonės tą vasarą sukūrė prie Obės krantų:

(Iš dainos „Tarp klampiųjų pelkių“)

„Sunku mums, brolyčiai, Naryme

Sunku mums visiems mirti,

Kai teko Mirties Saloje

Žmogėdras mums žudyti...

Dievuliau, Dievuliau mielas,

Palik man kojytes iki pavasario.

Neateis motina karštai besimelsdama

Prie sūnaus kapo raudoti.

Tik miškas savo dainą narymietišką

Virš jo amžinai dainuos“.

Vasilijaus Veličkos ataskaitos fragmentas.
Vasilijaus Veličkos ataskaitos fragmentas.

Vasilijaus Veličkos ataskaita baigėsi aprašymu, kaip Nazimo sala atrodo po išgyvenusiųjų evakuacijos į geriau įrengtas komendatūros stovyklas:

„Sala apaugusi žole sulig žmogaus ūgiu. Vietos žmonės ėjo ten uogauti ir grįždavo radę žolėje lavonus ir liekanas, kuriuose dūlėjo griaučiai“.

„Memorialo“ ekspedicijos dalyviai 1989 metais taip pat užrašė senų žmonių pasakojimus apie tai, kokią jie rado salą po evakuacijos:

Taisija Čokareva, Nazino gyventoja: „Kai vanduo pasitraukė, šienapjūtė prasidėjo. Su Tvertinskiais šienauti išėjau. Žiūriu, ko jie taip dažnai rankas plauna? Aš nosį užsispaudžiau, nes smarvė nepakeliama aplink – žmonės pūvantys apie mėnesį ten guli. Štai ir rinkome auksinius dantis. Suterėme juos priduoti. Už auksą supirkimo punkte visokių skudurų gerų, visokių makaronų ir visokio maisto duodavo“.

Vasilijaus Veličkos laiškas sukėlė didžiulį skandalą partijos centro komitete ir GPU vadovybėje. 1933 metų rudenį į Naziną atvyko Sibiro lagerių komisija. Tyrimas patvirtino ataskaitoje išvardytus faktus ir visa tyrimo medžiaga buvo įslaptinta. Patį ataskaitos autorių, kai jis ryžosi grįžti iš taigos, atleido iš instruktoriaus pareigų partijoje. Vasilijus Velička ėmėsi darbo spaudoje, tapo „Pravdos“ karo korespondentu ir Antrojo Pasaulinio karo metais nuėjo visą kelią iki Berlyno. Po karo jis išleido kelias knygas apie tai, kaip sovietai mėgino keisti Sibirą, tačiau parašyti apie Nazino tragediją taip ir nesiryžo.

Tragedijos aukoms atminti pastatyta cerkvė.
Tragedijos aukoms atminti pastatyta cerkvė.
DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"