Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Gediminas Kulikauskas. Apie lietuvius ir žemę

 
2018 03 30 23:21
pixabay.com nuotrauka

Ką amžių sandūroje (XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje) gyvenusiam lietuviui reiškė žemė, miškas ir… degtinė ar emigracija. Kas labiausiai rūpėjo anų laikų lietuviui, kuo jis džiaugėsi, ko gėdijosi, kaip to meto Lietuvoje žiūrėta į verslą ir amatus, kas (ir kada) valgyta, kada (ir kiek) praustasi. 

Kaip Lietuvoje atsirado lauko tualetai, kiek kontrabandos buvo knygnešystėje, kaip „lietuvinta“ kalba ir kokios aistros virė dėl būtinybės (ne)griauti carinius paminklus. Apie tai savo knygoje „Lietuvio kodas: įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų“ (išleido „Tyto alba“, 2018) rašo istorikas Gediminas Kulikauskas. Tai knyga apie carinės ir smetoninės Lietuvos visuomenės bruožus ir netikėtą jų raišką šių dienų Lietuvos gyvenime.

Skaitytojamas siūlome trumpą ištrauką iš šios knygos apie žemę.

Žemės žmonės

„Žemaičio svajonė – turėti žemės“, – pasakoja Ignas Končius knygoje „Žemaičio šnekos“. Ir prieštarauja F. Kudrinskiui, kad bent jau žemaičiai sodybų „draskyti“ labai nemėgę. Paprastai palikdavę ją jauniausiam sūnui, kitų dalį išmokėdavo pinigais. Žemę palikdavo tik sūnums, nors ir kaip būtų mylėję dukteris. Mat sūnūs, net jei būtų ir kiek padykę, turėdami sodybą, jai vis vien išlaikys protėvių vardą. Ūkiai galėję susmulkėti tik nutikus nelaimei, staiga mirus tėvui, nepalikus testamento ir dėl sodybos susipešus vaikams.

Laimė žemaičiui tai pirmiausia jo ūkio būklė, pvz., „nė skatiko skolos. Apveizėti trobesiai…“[1] Kai jo laukai suarti taip, kad nė mažiausios „dykos vietelės“ nerasi, o pievos be kurmiarausių. Dar geriau, jei laukuose bus kur įsiterpęs miškelis – jis neliečiamas, kad „nelaimei ištikus būtų kuo remtis“[2]. Jei toks ūkis auga, plečiasi, išgalima įsigyti geresnių veislių galvijų, o kaimynams susimetus nusipirkti kokią žemės ūkio mašiną, parsivežti trąšų, – va tada galima manyti, kad gyvenama gerai.

Ir net jei likimas susiklostytų taip, kad žemaičiui tektų verstis amatu – kalviauti ar būti „medžio meistru“, neduokdie – net gyventi mieste, toks meistras vis tiek visą gyvenimą viena akim dairysis žemės. „Mieste <…> kad ir kaime, prisimetęs koks amatininkas, kalvis ar medžio meisteris neiškenčia žemės nėjęs dirbti, nors ir smarkiausiai varytų savo amatą, gerai uždirbdamas – galėdamas sočiai gyventi.“[3]

Ir toji žemės trauka tokia nenugalima, kad galų gale lietuvių amatininkas, kad ir kaip gerai sektųsi meistrauti, „amžiaus gale… meta, net ir kaimynų įtikinėjimų nepalaužiamas, savo amatą, įsigyja pagal išgales žemės sklypą…“[4] Ten greitai suvargsta, išleidžia turėtas santaupas, gal net skolinasi iš kaimynų… Bet vis vien patenkintas – nes turi nuosavą sklypą, kur gali dirbti, ką nori, nejausdamas nuovargio ir nematydamas savo skurdo. Tad kad ir koks būtų suvargęs, „o vis tiek išdidus: aš turiu savo žemės, amatas tebūtų man davęs vieną sieksnį, ir tą po smėlėta žeme“.

Tokioje žemės kultu persmelktoje visuomenėje į mažažemius ar bežemius žvelgta nelyginant šių dienų miestietis į benamius valkatas – su atlaidžia panieka. Tiesą sakant, nelabai norint jiems net pripažinti „žmogaus“ statusą: „Dar blogiau su visai neturinčiais žemės. <…> Tai yra pats žemiausias „luomas“ Žemaičių žemės padangėje. Nelabai žemaičiai tenori jiems ir žmogaus vardą pripažinti.“[5]

Lietuvoje pradėjus vykdyti Stolypino žemės reformą (1907–1914), sutikus daugumai valstiečių, kaimai buvo skirstomi į viensėdžius. Kauno gubernijoje taip į atskiras sodybas išbarstė 1713 kaimų, Vilniaus – 717[6]. Bet neretai tokį išsiskirstymą neišvengiamai lydinčios žemės dalybos tapdavo tikra drama. Štai Jūžintų valsčiaus Redžionių kaimas buvo taip rimtai nusiteikęs skirstytis į viensėdijas, kad visuotiniame ūkininkų susirinkime buvo net paskirta bausmė tam, kas persigalvotų. Tačiau visa vienybė truko iki kol atvažiavo matininkas matuoti dalinamos žemės rėžių… „Bet kada išėjo į lauką ir pradėjo žemę rėžyti, tai toks pakilo riksmas, kad sunku buvo viską ir suklausyti. Vieni rėkia, kad bloga žemė, kiti, kad bala, treti, kad per mažai jiems ir t. t. Katrie turėjo geresnę gerklę ir mokėjo rusiškai, tai jie užrėkė kitus ir gavo daugiau ir geresnės žemės.“[7] Žemės dalybos baigėsi tuo, kad nuskriaustieji pareikalavo kito matininko, o jei ir šis matuosiąs netinkamai, tuomet ir visai iš kaimo nebesiskirstys.

Žemė kaip išgyvenimo garantas

Žemės reikšmė lietuvio akyse nesilpnėjo ir vėlesniais laikais. Karų ir nepriteklių tolydžio siaubiamame krašte ji buvo laikoma išgyvenimo garantu. Tą jautė net tarpukario Lietuvos prakutę, gerą karjerą darę valdininkai. Štai Kazimieras Čaplikas, Jurbarko policijos viršininkas, kad ir turėdamas užtikrintą tarnybą, nepamiršo įsitaisyti ūkelio ir stropiai jį prižiūrėjo: „Karo metais mačiau, kas turėjo žemės, tas nebadavo. O miestiečiai, kas jie bebūtų – amatininkai, mokytojai ar įvairūs tarnautojai ir valdininkai, nuolat jautė maisto stygių, gyveno pusbadžiu. Mano senelis ir tėvelis buvo giliai įsitikinę, kad žemė brangiausias turtas ir gyvenimo pagrindas. Jos niekas neapvogs ir nesudegins, ji – amžina.“

(Kazimieras Čaplikas, Saugojau žmonių gyvybę ir turtą, Kaunas, 2001, p. 77)

Mėgėjai bylinėtis

Žemė buvo geidžiamiausias turtas. Ir visai nesvarbu, kad Lietuvos klimatas žemės ūkį jau tais žilais laikais, atrodo, buvo pavertęs nesibaigiančia kančia. Išgyvenama be jokių kompensacijų už sunaikintą derlių. Štai kaip vietos orus apibūdino F. Kudrinskis: „Lietuvos klimatas bendrai labai kaprizingas ir prie jo prisitaikyti vietiniams, pvz., žemdirbiams, labai sunku.

Švininiai debesys greitai uždengia žydrą dangų. Puikus oras čia netikėtai ir greitai pasikeičia neganda, o šaltį keičia šiluma… Seklavandenės upės patvinsta ir per potvynį tampa drumzlinomis, ir keletą valandų stipriai šniokščia. Keliai tampa purvyne, ištyžta grioviai ir pylimai, ima klibėti tiltai. Kartais vos per parą nutinka bent kelios staigios permainos.“[8]

Žemė buvo susijusi ir su kita visuotinai užsieniečių pastebėta to meto lietuvių ypatybe – smulkmeniško bylinėjimosi gausa dėl žemės reikalų. Anot rusų etnografų, „net ir dėl niekingiausio jų teisių pažeidimo, valstiečiai pasirengę kovoti nesiskaitydami su jokiomis išlaidomis ir priemonėmis“[9]. Net jei padaryti nuostoliai ar ginčo objekto vertė tesiekia pusrublį, o teismo procesai suėda dešimtis ir šimtus rublių. Tokį aršumą rusai aiškino ypatingu, mistišku lietuvių valstiečių požiūriu į žemę, kuri vertinta ne kaip negyva žemės ūkio produktų gamybos „mašina“, o kaip gyva, laistyta protėvių krauju ir prakaitu. Tos mistikos nereikia toli ieškoti, ja persmelkta daugybės lietuvių autorių kūriniai. Kad ir to pat I. Končiaus, atpasakojančio žemaičio samprotavimą: „Saulė, lytus man tik padeda, o viską duoda žemė <…> Žemė – mano tėvai pranokėjai, žemė juos priglaudė – amžinai saugo. Žemė mano vaikus išlaiko: žemėje mes susitiksime, kad, amžinai sykiu gyvendami, nebesiskirtume.“[10]

Tad žemaitis pasirengęs bet kam perkąsti gerklę net dėl mažiausio žemės lopelio. Jei tik kaimynas išdrįsta bent mažumėlę „ne taip“ perkelti tvorą, tuoj sukviečiami visi kaimo vyrai apžiūrėti šios piktadarystės. O nukentėjęs, net jei būtų kukliausias valstietis, „nenusileidžia dėl žemės nei prieš ką, vis tiek, ar tai būtų ponas, ar kunigas“[11]. Ir jau greičiau nualins visą savo ūkį bylinėdamasis po teismus, nei atiduos menkiausią pėdą savo lauko.

Todėl apibūdindami dažnos vietovės negeroves to meto spaudos korespondentai rasdavo būtinybę pažymėti ir apie mėgėjų bylinėtis paplitimą. Pvz., trumpa Jūžintų miestelio charakteristika atrodė taip: „Gyventojų lietuvių-ūkininkų 10 ir apie tiek žydų-pirklių. <…> Žmonės gyvena neturtingai. <…> Žemės nesirūpina pagerinti. Gyvena daugiausia sodžiais. Mūsiškiai labai dažnai bylinėjasi ir daug tam tikslui pinigų išleidžia.“[12]

Kaip užkietėję bylinėjimosi mėgėjai apibūdinti ir Alantos gyventojai – vien 1913 m. ten esą buvę iškelta per 1000 bylų. O šios „<…> daugiausia tokios, kad ir be teismo galima būtų jas išrišti ir dėl jų visiškai gerai galima būtų be teismo apsieiti. Nereiktų nė laiko veltui gaišti, nė teisėjams „fundyti“, nė per naktis bildintis.“ Tačiau ką padarysi, jei bylinėtis labai madinga, „<…> bylinėtis aluntiškių labai priprasta“[13]. O bylinėtasi daugiausia dėl turto bei žemės reikalų ir dėl to kylančių peštynių. Beje, tai buvo vienas iš motyvų kaimams išsiskirstyti į viensėdžius, mat „<…> sodžiuje gyvenant negalima apsieiti nesitąsius po teismus, už javų nuganymą arba muštynes“[14].

Tokios peštynės, ginčai ir teismai, gyvenant ankštame kaime, kur žemė padalinta siaurais, vienas greta kito esančiais rėžiais, buvo kone neišvengiami, net jei vienas greta kito gyvendavo broliai. Štai kaip apie Zabikų kaime XIX a. pab. gyvenusius brolius Daunius pasakoja jų palikuonis Antanas: „Kaip nesistengė broliai žemę tarp savęs dalintis, kad būtų po lygiai, vis vien vienas kitą skriausdavo ir dėl to visą gyvenimą būdavo nuolatiniai barniai ir vaidai. Nes gyvendami ant mažyčių sklypelių, vis tiek laikė gyvulius: po karvę, o kartais ir dvi, laikė vieną arklį, kai kada laikė porą avių ir net ožkų; be to, būtinai kiekvienas laikė po 10 ir daugiau vištų. Su tokiu būriu gyvulių, kad ir kažin kaip saugosi, vis tiek padarysi kaimynui žalos, dėl ko dažnai kildavo vaidai, barniai ir net peštynės, pasiekdavusios net teismą.“[15]

Troškaus miesto priešai

Nenuostabu, kad, be tos žemės, vidutiniam to meto lietuviui nelabai kas rūpėjo – mat absoliuti jų dauguma (1909 m. duomenimis – 90 proc.) gyveno kaime[16].

Vilniuje ir Kaune lietuviai tesudarė menką gyventojų saujelę. Kaune, 1897 m. surašymo duomenimis, jų buvo vos 6,6 proc. bendro miestiečių skaičiaus, o Vilniuje – tik 2 proc. Tiesą sakant, Vilnius net nepateko į imperijos miestų, kuriuose gyveno daugiausia lietuvių, „penketuką“. Šių dienų požiūriu, dar keisčiau, kad trys iš to penketuko (Ryga, Liepoja ir Peterburgas) iš viso buvo už etnografinės Lietuvos ribų. Juo labiau kad Ryga pretendavo ir į gausiausią lietuvių skaičiumi miestą – 1897 m. joje gyveno 6,4 tūkst. lietuvių, o 1913 m. – jau beveik 35 tūkst.[17] O pats „lietuviškiausias“ miestas etnografinės Lietuvos ribose buvo… Šiauliai, čia lietuviai sudarė net 27,7 proc. gyventojų.

„Lietuviai nemėgsta gyventi miestuose… Į fabrikus lietuviai – valstiečiai nesiveržia…“[18] – teliko konstatuoti nustebusiems rusų etnografams. Tokią nemeilę jie atsargiai mėgino paaiškinti vis tuo pat istoriškai įgimtu lietuvišku individualizmu, lengviausiai pasireiškiančiu kaime.

Tai matė ir pačių lietuvių spauda: „Lietuva šiandien tik sodžiuose… Ateina į miestą sodietis ir pasijunta jisai esąs kaip svetimoje viešpatijoje: kalba svetima, žmonės nesavi.“[19] Tad nenuostabu, kad miestas lietuviškame kaime ilgai vertintas kaip svetimkūnis nedorybių lizdas, „kur iš visų svieto kraštų suplusta žmonės visokių tikėjimų, su blogių blogiausiais papročiais ir užmanymais. Čia susispiečia visokie vertelkos, išnaudotojai…“[20] O spaudoje netrūko raginimų žūtbūt nuo miestų apsaugoti jaunuomenę, kuri esą ir be miestietiško kvapo sugebės įvaldyti naujovišką ūkininkavimą, į rankas suims amatus, prekybą. „Kas nėra dar miesto pažinęs, kursai jaunimas, sodžiuje tebegyvenantis <…> doros dar nėra praradęs, tai tegul be tikro reikalo nepasiduoda nei jokiems prikalbinėjimams mesti sodžių ir danginties miestan.“[21] Ten pat nevengta piešti pragariškų į miestą būriais „nusigrūdusių“ valstiečių pražūties vaizdų: „Dauguma neturtėlių gyvena drėgnuose požemių urvuose, kur saulė niekados neįspindžia. Troškus, pagadintas oras, blogas maistas ir sunkus darbas naikina sveikatą. Neturtas ir vargas stumia į nedorybes ir paleistuvystę.“[22]

Tvirtinta, kad miesto gyventojo darbas sekina psichiškai – miestietis, anot I. Končiaus, „kokį darbą bedirbtų, kiauras valandas – dienas – metus dirba vis tą patį darbą. Nuobodus darbas. Vis tame pat kambaryje. Vis tie patys daiktai…“

Negana to, miestietis su tamsa ateina į savo darbą, su tamsa niūromis grįžta ir namolio, tad „jam vis saulėlydis su vakarėjančia diena“[23]. O kaimo žmogui kiekviena diena vis naujai besimainanti – jam teka saulė, jis jaučia rasą, mato kintančią gamtą, viskas jam ryšku, nenublukę: gaivus pavasaris, karštų darbų pilna vasara, nors purvinas, bet turtingas ruduo, sausa, nuo šalčio traškanti žiema. Svarbiausia – kone kasdien tenka dirbti vis kitokį darbą, vis kitoje vietoje, todėl ir jo dienos margos, pilnos įvairumo.

Net miestelis sodiečiui pavojingas – jei pardavęs ūkį ten įsikels gyventi koks našlys ar našlė, tai iš nuobodulio arba greitai pasimirs, arba „įkris į ligas“. Mat labai jau „trošku mieste be kaimo oro, be ariamosios žemės kvapo, be iš ganyklų vakare parėjusių karvių, avių, ar kapstomo mėšlo tvaiko“[24].

Todėl net motinos pirmą kartą apsilankyti mieste užsimaniusius vaikus visaip gąsdindavo, pvz.: „Kada vaikai užsimano pirmą kartą į miestą nuvažiuoti, motina baugina: „Kas pirmą kartą nuvažiuoja miestan, tas turi pabučiuoti seną, apsisnargliavusią žydelką.“.“[25]

Bijota, kad į miestus suėjusi tauta pražus

Į miestus, kaip sodybų tuštėjimo, blogų papročių suvešėjimo šaltinį, galų gale kaip į vietą, kur lietuviui… ne vieta, žvelgta daugelyje spaudos leidinių. Daugelis minėjo tokį „nemalonų reiškinį“ – nors samdinių algos ir kuo dideliausios, šie ne tik bėga Amerikon, bet linkę ir į kitą „nemalonų apsireiškimą“ – „skverbtis miestuosna“. Tai aiškinta „aristokratizmo“ epidemija, ieškojimu lengvo, „poniško“ darbo[26].

Žinoma, vis labiau „įsibėgėjant“ XX amžiui, suprasta, kad lyg „džiaugtis mums reiktų, kad lietuviai miestus užkariauja, bet draug liūdna ir baisu dėl šių naujų miestiečių likimo, dėl pustuščių sodžių ateities“[27]. Juk iš to miesčionėjimo vargu ar bus kokios naudos, nes miestas lietuviui nepritinka nei kūnui, nei sielai. „Pereikim tokius miestelius, kaip Marijampolė, Vilkaviškis, Pilviškiai: nešvariausi priemiesčiai, įtartinos lindynės, nesveikos kelnorės [bulviarūsiai, žeminės bulvėms žiemai supilti – aut. past.] knibždėte knibžda mūsų Magdutėmis, Jievutėmis, Mariutėmis, Jurgiais, Juozais ir Baltrais. Kaip jie veikia ir kuo gyvena? Nesveikas taip kūnui, taip ir sielai jų gyvenimas: darbas menkas, uždarbis toks pat: gerai jei gauna žydeliui vandenio panešiot, malkų pakirst…“[28]

Šitą bręstančią neviltį (taip primenančią ir šių dienų tuštėjančio kaimo dejones), XX a. pradžioje jaunimui vis dažniau paliekant sodžius ir kraustantis į miestus, gerai pastebėjo ir etnografas I. Končius. „Tuomet matei, regis, greitėjančią tautos pražūtį jau vien dėl jaunuomenės nepakankamo rimtumo, apdairumo <…> Matei jau nebeveikiančias pastangas sulaikyti tą jaunimą nuo slidaus šlaito pražūtingos atkalnės. Galvojai kokie bus jų vaikai. <…> atrodė, kad prapultis čia pat. Daugiau dviejų kartų neišlaikysime, susmuksime. Mūsų priešai suvaldys mus plikomis rankomis, o mes nė cypt.“[29] Blogiausia, kad seniau iš kaimo retas galėjo išeiti į mokslus, tad ir sumanesnieji likdavo prie žemės darbų. O dabar apsukresni jau tėvų leidžiami mokytis, tačiau prasimušę prie mokslo į sodybas nebegrįžta, vengia sunkaus darbo. Todėl „soda nustoja savo geresniųjų dukrų, sūnų <…> kas tik gali, visi bėga į miestą, neva geresnės duonos ieškodami, lengvesnio darbo masinami, švaresnio gyvenimo viliojami“[30].

Etnografą apramindavo tik… jo senutė motina, kuri šiam pasakodavo apie dar senesnius – baudžiavos laikus. Kai žmonės buvę ne mažiau pasileidę, buvo ne ką mažiau mergelių su nesantuokiniais kūdikiais, kai „…gėrė paaugę. Gėrė paaugliai. Motina, kad papenėtas kūdikis geriau miegotų, ir pati prieš penėdama išgerdavo ir vaikui dar duodavo. Sakydavo, juk iš rugių padaryta, nelyginant duona.“[31] Todėl naujieji laikai, kraustymasis į miestus tikrai nėra blogiau, o gal net geriau.

Tad įsibėgėjant XX a. ėmė plisti ir kitokios pažiūros, didėti supratimas, kad neįsitvirtinus miestuose maža vilties tautiniam atgimimui. Nes „pagavę žmogų savo sukurin, miestai, yt kokia dirbtuvė, atmaino jo būdą, net pačią žmogaus sielą perdirba, spirte spirdami taikinties į viešpataujantį mieste tarpą. Vokiečių miestai kitus vokietina, lenkų lenkina.“[32] Taigi ir lietuviams dera visomis išgalėmis spraustis į miestus, kad šie ilgainiui virstų tautinės kultūros židiniais.

Miestai – jaunuomenės ištvirkimo šaltinis

Kad miestai tvirkina jaunimą, dejavo ne vienas XX a. pradžios inteligentas. Štai kaip savaitraštyje „Šaltinis“ papročių sugedimą ir jaunimo pasileidimą aprašė kunigas Antanas Maliauskas.

Kur tik nenueisi, kur nepasiklausysi, visur dejuojama, kad jaunuomenė ištvirko. Šitas doriškas puvimas pasirodė visų pirma Vakarų Europoj ir laikui bėgant taip išsiplatino, jog dabar šiurpuliai žmogų ima, atsiminus ką daro sugedęs jaunimas! <…>

Mūsų tėvynėje paskutiniuose laikuose jaunuomenė taipgi pradėjo gesti. Kaskart vis dažniau skundžiasi tėvas ant vaikų; kaskart vis labiau dejuoja ūkininkai su jaunais samdininkais… Kur ieškoti priežasčių tų negerumų?

Priežastįs jaunimo ištvirkimo yra įvairios ir skaitlingos.

Prie ištvirkimo nemažai prisidėjo dabartinis pramonijos sutvarkymas. Darbininkai, apleidę kaimus, būriais keliauja į miestus, pabrikuose uždarbio ieškoti. Miestai gi – patvinę visokiomis nedorybėmis. Per tai jau pats miesto gyvenimas yra dorai kenksmingas. Čia trūksta darbininkams gerų kambarių. Tankiausiai kokioj urkštulėj rasi sukimšta po kelias šeimynas. Tokios urkštulės yra tikri lizdai, kur gimsta didžiausias ištvirkimas.

Prisivargęs per dieną darbininkas, nerasdamas savo dvokiančiame kambaryje kuo širdį atgauti, eina į karčemą <…> Kokios čia kalbos, kokie pasielgimai, kokios dainos, apie tai nepavažu nei rašyti! O tarpu susirinkusiųjų sukasi socijalistų agitatorių, kurie suka nuolat galvą tiems nelaimingiems ir atsipuldami bruka jiems savo socijalizmą. <…>

Be to, yra dar kitokių pasipiktinimų mieste. Čia pilni užkampiai visokių valkatų, kurie nebesisarmatina nė pikčiausių, nepadoriausių darbų. Čia eidamas pamatysi ne vieną langą, apkrautą nepadoriais paveikslais, stovylomis. Čia rasi galybes komedijėlių, teatrėlių ir kitokių pasilinksminimo namų, kur tankių – tankiausiai plėtojama ir drūtinama žvėriški žmogaus norai, žemiausi palinkimai. Prie to viso reikia pridėti blogas knygas ir blogus laikraščius, kurie savo dorišku sugedimu užnuodija ne tūkstančius, bet milijonus!

(Šaltinis, 1910, Nr. 51, p. 803)

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"