Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Fašizmo ir nacionalsocializmo prigimtis

 
Reuters/Scanpix nuotrauka

Prieš 99 metus Italijoje buvo įkurta fašistų partija. Partijos vadovas, Benito Mussolinis tapo sektinu  naujo modelio partijos lyderio pavyzdžiu visos Europos nacionalistams, leidinyje „History Ireland“ rašo istorikas Johnas Horne.

1919 metų kovo mėnesį buvęs socialistas Benito Mussolinis Milane įkūrė naują judėjimą, ilgainiui išgarsėjusį fašizmo pavadinimu. Fašina – žabų ryšulėlis – senovės Romoje ženklino Respublikos vienybę. Benito Mussoliniui jis tapo tautos vienybės, o jei konkrečiau – Austrijos valdžioje buvusių itališkų teritorijų inkorporavimo į Italiją, simboliu. Tų pačių metų rugsėjį demobilizuotas vokiečių kapralas, iš Austrijos kilęs Adolfas Hitleris, prisijungė prie vos sausį Miunchene įkurtos vokiečių darbininkų partijos. Tuo metu ji tebuvo vos viena iš daugelio demokratinėms ir socialistinėms revoliucijoms, nuvilnijusioms per Vokietiją po karo, besipriešinančių grupuočių. Neilgai trukus jis tapo partijos vadu.

Nors tautos, kaip alternatyvaus monarchui legitimios valdžios šaltinio, idėja buvo siejama su kaire, naujojo nacionalizmo žmonės atskyrė šią idėją nuo kairiojo paveldo ir pagal laikmečio galimybės nukreipė ją kita vaga.

Kai kurie mokslininkai laikosi nuomonės, kad itališkasis fašizmas ir vokiškasis nacionalsocializmas yra atskiri reiškiniai. Benito Mussolinis jau 1919 metais tapo nacionalinės reikšmės figūra, o Adolfas Hitleris tuo metu buvo dar visai nežinomas. Paryžiaus taikos konferencijoje Italijai sėdint ant nugalėtojų suolelio Vokietija patyrė visišką fiasko.

Norint palyginti abu fenomenus, juos derėtų vertinti nuo galios pozicijų užėmimo savo valstybėse, taigi nuo fašizmo įsivyravimo Italijoje trečiojo XX a. dešimtmečio viduryje bei 1933 metų Vokietijoje.

Ištakos

Vos kelios Adolfo Hitlerio bei Benito Mussolinio propaguotos idėjos buvo originalios. XIX amžiaus pabaigoje, žmonėms vis garsiau bruzdant ir spaudžiant politinį elitą dėl galimybės dalyvauti nacionalinėje politikoje, industrializacijoje bei urbanizacijoje, pasidarė aišku, kad visuomenių laukia precedento neturintys pokyčiai. Keitėsi ir politikos kalba. Iki parlamentinės demokratijos įtvirtinimo, kuriam vis dar aršiai priešinosi konservatyviosios jėgos, reikėjo nueiti kryžiaus kelius. Socialistai kritikavo liberalus ir demokratus, esą šie nesugeba pasipriešinti demokratijai trukdančiai ekonominei nelygybei. Tačiau dalis žmonių atmetė tiek demokratines idėjas, tiek socializmo revoliucines potekstes, pripažindami, kad socialinė reforma vis dėlto turi būti įgyvendinta.

Taip mąstė visos Europos intelektualų ir politinių aktyvistų grupelės. Ieškodami naujų politinių formų jie atrado nacionalizmą. Nors tautos, kaip alternatyvaus monarchui legitimios valdžios šaltinio, idėja buvo siejama su kaire, naujojo nacionalizmo žmonės atskyrė šią idėją nuo kairiojo paveldo ir pagal laikmečio galimybės nukreipė ją kita vaga.

Tiek dešinės (valdžios atžvilgiu) tiek kairės (socialine reforma) idėjomis besiremiančios naujos socializmo formos valstybę laikė organiška bendruomene, uždaru ir saugiu pasauliu, kuris, siekdamas esminių interesų įgyvendinimo, turėjo naudotis agresija ir karu. Jo pasekėjai jautė, kad tautos elitai turi atsinaujinti ir įkvėpti mases.

Ilgainiui nacionalizmu virtusios idėjos buvo reikšmingos ir iki Pirmojo pasaulinio karo, tačiau anksčiau jos neskatino masinių judėjimų ir nekūrė jokio aiškaus naujo politinės valdžios šaltinio. Būtent Didysis karas ir jo sukelti neramumai transformavo bendras idėjas į konkrečias, patrauklias liaudžiai nuostatas. Karas tapo veiksnios kultūrinės ir politinės mobilizacijos pavyzdžiu. Tikroji karo pamoka buvo intensyvaus tautinės bendruomenės jausmo sukūrimas. Tam svarbi buvo ir mitologizuota paprastų kareivių „fronto patirtis“ bei žmogiškosios netektys pirmame tokio masto industriniame konflikte. Po karo, kuriame kovojo didžioji dalis tautos bei valstybės gyventojų, politika nebegalėjo likti tokia pačia. Karas ne tik paskatino naujų nacionalizmo formų radimąsi, jo dėka Rusija tapo autoritarinio komunizmo utopijos besivaikančiu gigantu, o Europos žmonės pradėjo trokšti politinių pokyčių.

Aplinkybės ir krizės

Fašizmas ir nacionalsocializmas yra lyginami daugeliu aspektų. Juos imituojantys judėjimai vyko ir kitose valstybėse – Prancūzijoje, Ispanijoje, daugelyje Rytų Europos šalių, net Britanijoje bei Airijoje, tačiau įsitvirtino tik Italijoje ir Vokietijoje. Kodėl būtent čia įsišaknijo ir suvešėjo tokios radikalios jėgos? Turime įvertinti porą gilesnių abu judėjimus maitinusių įtampų.

Pirmoji – po karo sekęs nacionalinis pažeminimas. Italija negavo visų jai žadėtų žemių: italų ir slavų apgyvendintos Adrijos jūros šiaurės rytuose esančios teritorijos buvo atiduotos naujai susikūrusiai Jugoslavijos karalystei. Versalio taikos sutartimi nepriklausomos Lenkijos sukūrimo sąskaita iš Vokietijos buvo atimtos rytinės teritorijos, Elzaso ir Lotaringijos regionai buvo atiduoti Prancūzijai. Vokietija turėjo apriboti savo ginkluotas pajėgas, Reino zonoje laikinai buvo įvesta kitų valstybių valdžia, nustatytos milžiniškos reparacijos, o vokiečių kariai turėjo būti atiduoti karo teismui už karo nusikaltimus.

Taikos sąlygos abiejose valstybėse buvo pamintos. Nacionalistai reikalavo atkurti karo laikotarpio bendruomenę ir tikslus bei šių siekti agresyviomis, netgi karinėmis priemonėmis. 1919 metų rugsėjį žymus Italijos poetas ir nacionalistas Gabriele D‘Annunzio užėmė tuo metu Jugoslavijai priklausiusį Adrijos jūros pakrantėje esantį Fiumo uostą (dab. Rijeka Kroatijos teritorijoje). Su buvusių karių, paramilitaristų ir profesinių sąjungų kratinio pagalba, uostas buvo išlaikytas daugiau nei metus. Nacionalistams jis tapo taikos konferencijoje paminto tautinio uolumo ir naujo tipo organizacijos – ir nacionalistinės, ir socialistinės – simboliu. Gabriele D‘Annunzio tryško asmenine charizma ir spinduliavo agresyviu vyriškumu grįstu politiniu autoritetu. Benito Mussolinis išmoko Gabriele D‘Annunzio pamoką – taikos sąlygų koregavimas tapo pagrindiniu nacionalistų keliamu tikslu.

Vokietijoje vis augančią auditoriją Adolfas Hitleris taip pat audrino menkindamas „gėdingus taikos sutarties principus“ bei kurstydamas nepritarimą karo nugalėtojų reikalavimams. Neatsitiktinai 1923 metų alaus pučas, įspūdingiausias jo ankstyvosios karjeros momentas, vyko tuo pačiu metu, kaip ir protestas dėl Rūro srities okupacijos. Pučas buvo nesėkmingas, tačiau jo dėka Adolfas Hitleris atsidūrė nacionalinio pasipriešinimo martyrologijos centre, o nacionalsocialistų partija apsigaubė galinga mitologija.

Antroji fašizmo bei nacionalsocializmo idėjų sklaidą maitinusi įtampa buvo socialinė. Po karo Italiją ir Vokietiją persekiojo revoliucinės griūties nuojautos, tačiau, kitaip nei Rusijoje, šiose valstybėse egzistavo revoliucijos grėsmei priešintis pasirengęs visuomenės sluoksnis. Natūralu, kad kontrrevoliucinius impulsus skatinę veiksniai abiejose valstybėse skyrėsi dėl šiuos skyrusio laiko atstumo. Abiejose valstybėse vyko milžiniškos karo metų skolos sukelta infliacija. Ji atrodė itin grėsminga tiems, kurių pajamos neaugo taip greitai, kaip pragyvenimo išlaidos. Daugeliui vidurinės ir darbininkų klasės atstovų tokia padėtis buvo itin nemaloni. 1918 – 1920 metais Italijoje vyko intensyvūs darbininkų bruzdėjimai – tai mobilizavo daugelį bolševizmo bijojusių vidurinės klasės atstovų. Vokietijoje vidurinė klasė organizuotos darbo jėgos galią vertino kaip ekstremalaus komunizmo grėsmę. Tokia nuojauta vidurinę klasę lydėjo visos Veimaro Respublikos egzistavimo laikotarpiu.

Tiek Adolfas Hitleris, tiek Benito Mussolinis norėdami ateiti į valdžią turėjo daryti tam tikrus kompromisus.

Fašistai ir nacionalsocialistai skelbėsi esantys ne darbininkų, o revoliucinių partijų ir profesinių sąjungų, siekusių kalbėti visų darbininkų vardu, judėjimų priešais. Tiek Adolfas Hitleris, Tiek Benito Mussolinis komunizmą laikė pagrindiniu priešu. Italijos šiaurėje esančiuose kaimuose smulkūs valstiečiai ir bežemiai darbuotojai buvo pradėję grobstyti žemę, norėdami pasiimti tai, kas jiems buvo žadama karo metais. Čia fašizmas pasireiškė kaip žemvaldžius nuo žemės vagių ginantis paramilitaristinis judėjimas. Trečiojo XX amžiaus dešimtmečio antroje pusėje ekonominė stabilizacija Vokietijoje sušvelnino visuomenės santykius, tačiau konfliktas įsižiebė po Didžiosios depresijos. Išaugo Vokietijos komunistų partijos populiarumas, šios gretos pasipildė bedarbių sąskaita.

Vis dėlto nei socialinių sluoksnių prieštaros, nei nacionalinių siekių fašizmui bei nacionalsocializmui nebūtų pakakę, norint įsitvirtinti – nei vienas judėjimas neturėjo daugumos rinkėjų palaikymo net būdamas aukščiausiame savo populiarumo taške. 1932 metų liepos rinkimuose nacionalsocialistai surinko 37 procentus visų rinkėjų balsų, tuo tarpu per paskutiniuosius laisvus Italijos rinkimus tarpukariu 1921 metais, fašistai gavo tik 35 iš 535 vietų parlamente. Ateiti į vyriausybes ir tapti diktatoriais Adolfui Hitleriui ir Benito Mussoliniui padėjo politinės krizės.

Italijos parlamentinė monarchija laikui bėgant darėsi vis trapesnė. Politiniai elitai nuosekliai stengėsi plėsti rinkimų teisę. Dėl įvairių pokario įtampų senosios partijos buvo užtvindytos socialistais, kilo naujosios radikalios Katalikų partijos populiarumas. 1922 metų spalį karalius Viktoras Emanuelis III pasiūlė Benito Mussoliniui vadovauti antisocialistinei koalicijai. Tuo pačiu metu kurdamos masinės nacionalistinės mobilizacijos įvaizdį fašistų paramilitaristinės jėgos įgyvendino savo žymųjį žygį į Romą. Vadovaudamas smurtą naudoti pasiruošusiai partijai Benito Mussolinis leido sau kraipyti įstatymus, idant 1924 metais apsaugotų fašistų pozicijas ir galėtų įvesti partijos remiamą diktatūrą.

Vokietijos atveju po Pirmojo pasaulinio karo žlugusi kaizerinė sistema paliko suaižėjusį politinį lauką. Nors senosios institucijos (tokios, kaip armija) ir išliko, konservatyviosios politinės jėgos liko giliai pasipiktinusios pralaimėjimu bei parlamentine respublika. Nepaisant to ekstremalūs nacionalistai liko mažuma ir sunku pasakyti, kas būtų, jei ekonominės krizės būtų išvengta. Tačiau 1932 metais krizė suparalyžiavo parlamentą ir valstybė buvo priversta užsiimti alternatyvios valdymo formos paieškomis. Senieji elitai bei armija troško kaizerinę imperiją primenančios valstybės. Įsitikinimas, kad Adolfas Hitleris šiuo klausimu gali pagelbėti, buvo klaidingas. Tapęs kancleriu jis naudojo smurtą bei rinkimines manipuliacijas, idant įvestų nacionalsocialistų diktatūrą. Demokratinėms institucijoms leidus įgalinti tai, kas nederėjo su jų pačių veikimo principais, tradicinės partijos susidūrė su krize. Neturėdamos masių palaikymo konservatyviosios jėgos prisijungė prie nacionalsocialistų, tokiu būdu atkeldamos vartus diktatūrai.

Socialinis patrauklumas

Fašizmas ir nacionalsocializmas atliepė į visuomenėse egzistavusias įtampas. To kulminacija buvo politinės sistemos griūtis.

Ilgai manyta, kad fašistai bei nacionalsocialistai tapo įtakingais dėl socialinių ideologijų patrauklumo. Nuomonė, kad fašizmas išaugo iš kapitalistinės ekonominės krizės dirvos ir tai, kad jos dėka fašizmas gavo didžiąją dalį darbininkų bei viduriniosios klasės palaikymo, gali būti kildinama iš savalaikio antifašistinio judėjimo ir komunistų intelektualų, tokių, kaip Antonio Gramsci, idėjų. Jomis rėmėsi nemažai vėlesnių fašizmo ir nacionalsocializmo tyrėjų.

Tačiau reikia turėti omenyje, kad ilgainiui fašizmo ir nacionalsocializmo kairysis dėmuo ir jo atstovai (kad ir tas pats Fiumo uostą užėmęs poetas Gabriele D‘Annunzio) buvo marginalizuoti. Tiek Adolfas Hitleris, tiek Benito Mussolinis norėdami ateiti į valdžią turėjo daryti tam tikrus kompromisus. Reakcionistinis, dešinysis fašizmo dėmuo tapo dominuojančiu, mat jis personifikavo viduriniosios klasės priešiškumą socializmui bei komunizmui. Gamybininkams bei finansiniam elitui buvo suteiktas darbo jėgos disciplinavimo įrankis, o tautos dėmesys nukrypo į imperinę plėtrą.

Partijų palaikymas nebuvo tolygiai pasiskirstęs tarp darbininkų ir viduriniosios klasės – partijos nepakankamai atstovavo darbininkų interesams. Tačiau negalima teigti, kad darbininkai nerėmė fašistų bei nacionalsocialistų, o vidurinioji klasė besąlygiškai juos palaikė. Kai kurie fašizmo elementai tiesiog pamynė bet kokią klasinę logiką. Nėra jokių įrodymų, kad verslininkai ar finansininkai būtų ypatingai rėmę fašistus ar nacionalsocialistus iki šiems ateinant į valdžią. Atėjus į valdžią jie, žinoma, buvo priversti su ja skaitytis.

Tiek fašizmas, tiek nacionalzocializmas teigė nešą savitą kultūrinę ar dvasinę revoliuciją, kuriant naują žmogų.

Politika ir kultūra

Ilgainiui istorikai pradėjo vertinti ne tik socialinę dimensiją, tačiau ir kultūrinius bei politinius nacionalizmo ir fašizmo patrauklumo aspektus. Dar prieškariu plitusios nacionalistinės idėjos svarbiomis tapo tik tada, kai pokario žmonės pasijuto esantys grėsmių apsuptyje ir neturintys galimybių nuo šių apsiginti. Fašizmas, nacionalsocializmas ir kiti panašūs judėjimai žadėjo nuolatinę politinę mobilizaciją, idelizuotą karo laikų visuomenės, siekiančios taikos sunaikinto bendro nacionalinio tikslo, atkūrimą. Fašizmo politika daug ką pasiskolino iš karo laikotarpio: pasaulio vertinimą juoda-balta kategorijomis, jausmą, kad aplinkui – vien priešiškos jėgos, egzistuojančią nuolatinę vidinių priešų grėsmę, ir tai, kad blogybėms atsispirti įmanoma tik koordinuotomis visos tautos pastangomis.

Ko gero originaliausias fašizmo ir nacionalsocializmo bruožas yra forma, kurią įgavo tokia politinė mobilizacija. Nors pačios Benito Mussolinio ir Adolfo Hitlerio figūros tikrai buvo reikšmingos, daug svarbesnis buvo pats abiejų vyrų vaidmenis apibrėžęs charizmatiško vado kultas. Nykstant tradicinėms vertybėms ir griūvant valdžiai abu lyderiai liaudžiai žadėjo magiško pasaulio su herojiška valdžia atkūrimą. Tiesa, herojiška valdžia su paprasto žmogaus kauke. Tiek Adolfas Hitleris, tiek Benito Mussolinis Didžiajame kare kovojo ne kaip aukšto rango karininkai, o kaip paprasti kareiviai. Šį įvaizdį jie palaikė ir tapę tautų vadais – ceremonijų, filmų, radijo bei kitų priemonių pagalba.

Vis dėlto vieninga fašistinio ar nacionalsocialistinio idealo vizija neegzistavo. Tradicinė bendruomenės hierarchija, kurią norėta eliminuoti socialinėmis reformomis, atgimė partinėje struktūroje. Pasiskolinusios socialistinį modelį partijos mėgino kurti naują modernios visuomenės modelį. Steigtos specifinės jaunimo, moterų, darbininkų, žemdirbių, mokytojų ir kitokios organizacijos. Buvo kuriama alternatyvi visuomenės struktūra, kuri vieną dieną, užaugus naujai kartai, turėjo pakeisti iki šiol egzistavusią.

Kitokios tautos socialinės mobilizacijos įsivaizdavimo formos yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Italijos ir Vokietijos nacionalsocializmo ir fašizmo atvejai yra laikomi skirtingais. Itališko fašizm epicentre buvo fašistinė valstybė, kurios ištakos siekia klasikinę Romą ir kuri įgalina Italijos žmones „po daugelio amžių menkinimo ir tarnavimo užsienio jėgoms vėl iškilti“. Tuo tarpu nacionalsocializmo pagrindu buvo bendruomenės „rasinis grynumas“, nuolatinė biologinė įtampa tarp skirtingų tautų, pateisinusi vokiečius (ir kitus arijus) užimant išgyvenimui reikalingą teritoriją. To pasekmė – vokiškoji antisemitizmo versija, žydų laikymas subžmonėmis ir didžiuoju priešu. „Joks žydas negali būti tautos nariu,“ – skelbta 1920 metų nacionalsocialistų programoje.

Nepaisant tokių skirtumų, nacionalsocializmas ir fašizmas turi daugiau bendrumų, nei skirtumų. Tiek vienas tiek kitas skatino neapykantą parlamentinės demokratijos dekadentiškumui ir komunistinėms erezijoms, kuriose tauta neturėjo visiškai jokios vietos. Abu buvo kritiški perdėtam kapitalizmui (Vokietijos atveju tai buvo papildomas akmuo į žydų daržą), tačiau tikėjo, kad saikingas kapitalizmas yra naudingas tautai. Tiek fašizmas, tiek nacionalzocializmas teigė nešą savitą kultūrinę ar dvasinę revoliuciją, kuriant naują žmogų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"