Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Britai atsikuriančią Lietuvą pristatė kaip paslapčių šalį

 
1918 m. vasario 16 d. „Išeivių draugo“ numeryje išspausdintas tekstas apie Lietuvos Nepriklausomybę.
1918 m. vasario 16 d. „Išeivių draugo“ numeryje išspausdintas tekstas apie Lietuvos Nepriklausomybę.

Prieš gerą šimtmetį savo valstybės dar neturintiems lietuviams vis garsiau kalbant apie atgimimą, savo Tėvynę svečioje šalyje garsinti ragino ir į Jungtinę Karalystę emigravusių tautiečių autoritetai, primygtinai prašę kuo daugiau apie tai kalbėti su vietiniais anglais. Ir su kitų tautų atstovais dažnai painiojami lietuviai buvo išgirsti bei skambiai pristatyti visuomenei.

(Tęsinys. Pradžia tekstuose: Lietuviai Jungtinėje Karalystėje prieš 100 metų: integracija , Į JK emigravę lietuviai ne iš karto patikėjo atkurta Lietuva)

XX amžiaus pradžioje JK lietuvių spauda skaitytojams dažnai primindavo, kad jeigu ne jie patys, tai niekas nepakovos už teisingą kilmės įvardijimą, mat mūsiškiai dažniausiai buvo vadinami lenkais arba rusais, o Lietuva vietiniams britams skambėjo tarsi neegzistuojanti pasakų šalis.

Ir iki 1918-ųjų jie buvo teisūs, nes tuometiniame pasaulio žemėlapyje valstybės, vadinamos Lietuva, nebuvo.

Neegzistuojančios valstybės gyventojai pristatyti kaip dievobaimingi katalikai, tarp kurių netrūksta pagonių, garbinančių mirusias vėles ar aitvarus

Tačiau grupelė aktyvių imigrantų iš Lietuvos ragino tautiečius netylėti, kol, dideliam lietuvių džiaugsmui, vietos spauda prabilo apie Nepriklausomybės siekiančią jų Tėvynę.

Anglai gyrė lietuvių kalbą

Iki valstybės atkūrimo likus kiek daugiau nei dviems metams Lietuvą britams pristatė vienas iš populiariausių laikraščių ano meto visuomenėje „The Daily Chronicle“.

„The Sorrow of Lithuania. Shattered Hopes of a National Revival“, – skelbė didžiulio straipsnio antraštė 1915-ųjų pabaigoje („Lietuvos liūdesys. Sudužusios tautinio atgimimo viltys“).

Britų straipsnį perspausdinusio Lietuvos emigrantų laikraščio „Išeivių draugas“ rengėjai atkreipė dėmesį, kad anglų žinios apie jų tėvynę – itin skurdžios ir paaiškino, kodėl.

„Anglų supratimas apie Lietuvą menkas. Tolimi Baltijos jūrės krantai be tikrų, aiškiai nustatytų etnografinių bei geografinių (tai yra nežinia aiškiai kur lietuvių apgyvendinta vieta baigiasi, kur prasideda nelietuvių, kas lietuvis ir kas nelietuvis, kur Lietuva, kur jau ne Lietuva) rybų svetimtaučiui paliko paslaptingais. Anglijoj yra palinkimas lietuvius maišyti su lenkais, tiesa, ne visai be pamato: Lietuva su Lenkija ilgus amžius buvo sujungta kaip dabar kad Anglija su Škotija (Čia netiesa. Škotai ir anglai skirtingi, bet artimi tauti, daug turi bendro, ne kaip lietuviai-lenkai. Anglai – Škotijos užkariautojai, lenkai gi lietuvių niekad neužkariavo“, – apžvelgia žurnalisto Harold’o Williams’o straipsnį lietuvių leidėjai („Išeivių draugas“ Nr. 46 (87), 1915 m. gruodžio 4 d.) .

Jų savimeilę turėjo užgauti brito straipsnyje pristatyta lietuvių kultūra ir kalba.

„Čia senovė tebgyvena tarpe pakantrių kaimiečių. Jų kalba – tai filologų (kalbininkų, kalbų žinovų ir tyrinėtojų) džiaugsmas. Kalbos senumas siekia laikus, kuomet indoeuropėjiškos (mišinys iš Indijos ir Europos kalbų, sudaręs daugumą dabar vartojamų tarmių: anglų, prancūzų, vokiečių, slavų ir tt.) tarmės tebebuvo naujos. Kalbos formos taip senos, kartais senesnės dar neg sanskritų. Daug žodžių panašių į graikų ir lotynų žodžius <...> primena laikus Homero didvyrių“, – pagyras lietuvių kalbai žarstė anglai.

Neegzistuojančios valstybės gyventojai pristatyti kaip dievobaimingi katalikai, tarp kurių netrūksta pagonių, garbinančių mirusias vėles ar aitvarus. Tuomet tauta neva garsėjo įvairiausio plauko būrėjais bei ateities spėjikais, tačiau pateikiant šią informaciją tuoj pat primenama, kad tokį įspūdį svetimšaliai rtikriausiai susidarė dėl kitų tautybių žmonių veiklos, tuo esą labiau užsiėmė „burliokės, rusų sentikės, čigonės“).

Britas pristatė ir Čiurlionį – garsųjį lietuvių tapytoją, žinomą visame pasaulyje. Jo kūryba esą atspindėjo tautos polinkį į įvairius simbolius, o tai jai suteikė dar daugiau paslaptingumo.

Tikėjosi britų palankumo

Britas pristatė ir Čiurlionį – garsųjį lietuvių tapytoją, žinomą visame pasaulyje.

Minėtas straipsnis taip pat trumpai apžvelgė visą Lietuvos istoriją, pabrėžta, kad tauta dabartinėje teritorijoje gyvena „per amžius“, tai liudija ne tik kalba, bet ir saviti papročiai.

Priminta apie sudėtingą tautos kovą už būvį – nuo kovų su kryžiuočiais iki bendros Lietuvos-Lenkijos respublikos bei jos padalijimo, Rusijos ir Vokietijos kėslus užimti teritoriją, įvesti savo tvarką, įvairius draudimus, prievartą., kaip lietuviai visa tai sugebėjo iškęsti ir atgimti.

Lietuva 1915 metais. Nuotraukoje – Skapiškio (Kupiškio raj.) centrinė aikštė.
Lietuva 1915 metais. Nuotraukoje – Skapiškio (Kupiškio raj.) centrinė aikštė.

„Pabaigoj devyniolikto šimtmečio lietuviai pradėjo tautiškai atbusti, sujudinti persekiojimais ir išeivyste. Nuo manifesto 1905 metų ir liuosybių suteikimo, judėjimas išaugo milžiniškai, mokyklos atidaryta, nauja lietuvių literatūra atgimė.

Bet dabar lietuviai neteko savo namų. Jų viltis tautiško atgimimo atitolinta, jei nepranyko visai. Visas pastangas pakeitė karė. Jau ne klausimas apie atgaivinimą puikios, garbingos Lietuvos, bet apie sulaikymą prie jos gyvybės <...> Dabartis jų apverktina“, – Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvos Nepriklausomybės siekį apžvelgė spauda.

JK lietuviai tikėjosi, kad „Daily Chronicle“ straipsnis pakeis apie Lietuvą nedaug žinančių anglų nuomonę ir bus sulaukta jų užtarimo tarptautinėje erdvėje.

„Straipsnis be abejonės daug kieno nuomones palenks lietuviams. Tą laikraštį skaito bent milijonas anglų. Gal laikui bėgant ir daugiau anglai apie Lietuvą išgirs“, – vylėsi lietuviško žodžio platintojai JK („Išeivių draugas“ Nr. 46 (87), 1915 m. gruodžio 4 d.) .

Jie dar nežinojo ir negalėjo net pagalvoti, kad po dviejų metų, dviejų mėnesių ir dviejų savaičių Lietuva jau bus nepriklausoma.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"