Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Be ateities iliuzijų: Pirmojo pasaulinio karo vaizdai lietuvių literatūroje

 
Etapas Šiaulių geležinkelio stotyje./Nuotraukos iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių
Etapas Šiaulių geležinkelio stotyje./Nuotraukos iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių

Lietuvos teisininkas ir visuomenės veikėjas Mykolas Pijus Römeris 1922 m. rugpjūčio 2 d. dienoraštyje rašė: „Karas kaltas dėl visų mūsų nelaimių, bet kartu jam esame dėkingi už jaunų mūsų valstybių gyvavimą, už išsivadavimo ugnelę ir tai, kad galime kurti visi drauge ir savarankiškai, kad esame laisvi.“ (1) Karo veiksmai Lietuvos teritorijoje, vokiečių okupacija ir jos padariniai pakeitė lietuvių gyvenimą. Politinės aspiracijos ir siekis savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą sustiprėjo Pirmojo pasaulinio karo audrose, kurioms praūžus teko gaivinti nualintą šalies ūkį. Karo patirtis atsispindėjo ir literatūros kūriniuose.

Pasaulinis karas ir Europos literatūra

Vokiečių, prancūzų, anglų, kuriems Didysis karas, anot Paulo Fusselio, siejosi su apkasų Prancūzijoje ir Belgijoje vaizdais, grožinė literatūra fronto kasdienybę atspindėjo dar vykstant mūšiams. (2) 1914 m. rugpjūtį pagrindinis Berlyno dienraštis paskelbė pirmosiomis karo dienomis gavęs maždaug 500 eilėraščių apie karą ir patriotizmą, o Vokietijos laikraščiai kasdien išspausdindavo apie 100 poemų. Karingas svaigulys apsuko galvas tiek poetams, tiek eiliakaliams. (3)

Iki 1914 m. rugpjūčio pabaigos įvairiuose Vokietijos laikraščiuose pasirodė pusantro milijono karinio turinio eilėraščių, 1915 m. balandžio mėnesį tas skaičius pasiekė tris milijonus. Nuo 1915 m. pavasario iki 1916 m. pavasario išleista 150 karo poezijos rinkinių. (4) Nors absoliuti dauguma šių eilėraščių buvo paprasti liaudiški posmai, tačiau kiekybė įspūdinga – militaristinis pakilimas Vokietijoje buvo didžiulis. Ilgainiui poetinė ekstazė blėso, skaitytojai persisotino karo įspūdžiais.

Šalia poezijos buvo kuriama ir proza, nes laikraščių skaitytojai reikalavo novelių apie įvykius fronte. 1915 m. Heinrichas Goebelis sudėjo į rinkinį žymių Vokietijos rašytojų apsakymus apie patyrimą Rytų ir Vakarų frontuose. (5) 1916 m. Prancūzijoje išėjo Henri Barbusse’o „Ugnis“ (Le Feu). 1917 m. Vokietijoje pasirodė Andreaso Latzko „Žmogus kare“ (Menschen im Krieg). Didelio pasisekimo sulaukė 1920 m. išleista Ernsto Juengerio knyga „Plieno audrose“ (In Stahlgewittern).

1921–1923 m. Prahoje išleistas Jaroslavo Hašeko romanas apie Austrijos-Vengrijos kareivio Šveiko nuotykius Pirmajame pasauliniame kare (Osudy dobrého vojáka Švejka za světové války). 1927 m. jis buvo išverstas į vokiečių kalbą ir tapo bestseleriu. 1929 m. Vokietijoje buvo išleista didelio populiarumo sulaukusi Ericho Marios Remarque’o knyga „Vakarų fronte nieko naujo“. 1930 m. pasirodė Ludwigo Renno „Karas“. Į lietuvių kalbą tarpukariu buvo išversta tik „Ugnis“, „Vakarų fronte nieko naujo“ ir keli Hašeko romano skyriai.

Karo atspindžiai lietuvių literatūroje

Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių literatūroje atsirado europinio lygio kūrinys, pasakojantis apie (iš)gyvenimą vokiečių konclageryje. Balio Sruogos „Dievų miškas“ gilumu ir įtaiga prilygsta Aleksandro Solženicyno, Primo Levio kūriniams. Tačiau Didžiajam karui skirtų literatūros kūrinių yra vos vienas kitas. Vincas Mykolaitis-Putinas rašė: „Didysis karas, revoliucija ir politinės atmainos, įvykusios Lietuvos gyvenime, įnešė naujų veiksnių į mūsų literatūrą ir nemažai painiavos į literatūros santykius su visuomene. Pasireiškia novatoriškų tendencijų, pasiryžusių sumoderninti mūsų literatūrą, atnaujinti sušablonėjusį jos turinį ir formą.„ (6)

Tačiau Didžiojo karo refleksija Lietuvoje nebuvo tokia gili kaip kitose Vidurio Rytų Europos šalyse, jau nekalbant apie Vakarų Europą. Kai kuriuose naujausiuose Pirmajam pasauliniam karui skirtuose tyrinėjimuose apie literatūros kūrinius net neužsimenama, tačiau tai nereiškia, kad jo atspindžių nebuvo. (7) Tiesa, plačiau nenagrinėta nei to meto kultūros raida, nei stilistikos, kalbos formų pokyčiai, neaptarta, kokia buvo kultūrinių procesų, vykusių vokiečių okupacijos metais, įtaka Lietuvos modernizacijai.

Reikia turėti omenyje ir faktą, kad iki šio karo Lietuvos valstybės nebuvo, didžioji lietuvių tautos dalis priklausė Rusijos imperijai, o atšaka (lietuvininkai), gyvenę Prūsų Lietuvoje, – Vokietijos reichui. Karo sukeltas entuziazmas ir euforija, savanoriai, einantys į karo žygį, nacionalistinė propaganda, stipriai pasireiškusi Vakarų Europoje, iš dalies ir Rusijoje, didesnio atgarsio Lietuvoje nesukėlė. Rytų Prūsijoje padėtis buvo kitokia – lietuvių kilmės gyventojai karo pradžią sutiko, neabejodami kaizerio pergale kaip ir vokiečiai.

Ieva Simonaitytė 1915 m. vasarą vokiečių kalba parašė ilgą eilėraštį, šlovinantį reicho karius, kuriems talkina balti angelai, ir generolo Hindenburgo pergalę prieš Rusijos kariuomenę prie Tanenbergo.

Ieva Simonaitytė 1915 m. vasarą vokiečių kalba parašė ilgą eilėraštį, šlovinantį reicho karius, kuriems talkina balti angelai, ir generolo Hindenburgo pergalę prieš Rusijos kariuomenę prie Tanenbergo. (8) Negausiems nacionalinio sąjūdžio veikėjams, grožinės literatūros atstovams, labiau rūpėjo valstybės kūrimo ir tautiniai klausimai, o ne Didžiojo karo įvykiai, tad mūšių refleksija lietuvių literatūroje nebuvo gili. 1920 m. Klaipėdoje išleistas per karą sukurtų eilių rinkinys, kuriame atsispindėjo neįmantri, liaudiška nežinomų autorių eiliavimo stilistika:

Baisus ir nuožmus tyronas Berlyno

Pilnas puikybės kaip gotų Atylia

Visą pasaulį pavergti ketino

Per jį ir karas Europos iškilo.„ (9)

XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje pavienių entuziastų iniciatyva Lietuvoje pradėta rinkti dainas ir liaudies tautosaką, susijusią su Didžiuoju karu. Jono Norkaus sudarytas toks lietuvių dainų rinkinys buvo išleistas Kaune, pažymint, kad karo patyrimas ilgai išliks lietuvių tautos atmintyje – „karta kartai pasakos įvairius karo laikų nuotykius ir atsiminimus„. (10) Lietuvių liaudies poezija, karinės dainos, negausūs atsiminimai ir pasakojimai dažniausiai konstatuodavo patį karo faktą, jo sukeltas kančias ir sunkius padarinius.

Juozas Tumas-Vaižgantas vienas iš pirmųjų tarp lietuvių rašytojų sėmėsi temų iš Didžiojo karo, nagrinėdamas jo poveikį žmonių psichologijai („Karo vaizdai“. 1915). Apsakyme „Rimai ir Nerimai“ kaimynų kivirčus dėl smulkmenų nustelbia karo sukeltos nelaimės ir egzistenciniai praradimai. Kai kurios Vaižganto kūryboje ir publicistikoje atsispindinčios antimilitaristinės idėjos, susijusios su krikščioniška pasaulėžiūra, atliepia antikarinę Vakarų Europos autorių retoriką.

Romantines eiles rašiusio poeto kunigo Jono Mačiulio-Maironio poezijoje Didžiojo karo atspindžius lėmė asmeninė patirtis okupacijos metais – karo pradžioje sudegė gimtoji jo sodyba Bernotų kaime, o Kaune vokiečių kariškiai, įsikūrę poeto bute, išgrobstė ir sudegino prakuroms jo kauptą biblioteką. Tad karo metais parašytuose, 1920 m. išspausdintuose Maironio eilėraščiuose „Nevėžis per karą“, „Lietuva Didžiojo karo metu“ atsispindėjo tiek negatyvus personalistinis vokiečių, kuriuos jis lygino su viduramžių kryžiuočiais, puolusiais Lietuvą, įvaizdis, tiek hiperbolizuotos lietuvių kančios:

Žalgirio smarkūs eina atbudę

Nuožmūs kryžiuočių pulkai?

Mūsų prabočius amžiais bežudę,

Kraujo prigėrę vilkai! […]

Kaizeris veda, viešpats Berlyno,

Kerštui teutonus visus;

Ko neišplėšė, tai sunaikino,

Kaip audražygis baisus!„ (11)

Lietuva Didžiojo karo metais.Nuotraukos iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių
Lietuva Didžiojo karo metais.Nuotraukos iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių

1920 m. pasirodė trečioji poema „Mūsų vargai“, pradėta rašyti 1911 m., o baigta jau po karo. Kritikai ją laikė kūrybine Maironio nesėkme. (12) Poemoje ryškiai dominuoja istorinis fonas, veikėjai atlieka statistų vaidmenį. Perteikiami Pirmojo pasaulinio karo ir vokiečių okupacijos vaizdai paremti tiesioginiu stebėjimu ir asmeniniais įspūdžiais, kai 1914 m. vasarą Maironis iš tėviškės Bernotų kaime keliavo į Kauną. „Mūsų vargai“ Lietuvoje buvo perleisti 1926 m., o per Antrąjį pasaulinį karą poemos fragmentus, atskleidžiančius vokiečių okupacijos žiaurumus, lietuvių komunistai perspausdino Maskvoje leidžiamuose propagandiniuose leidiniuose.

1915 m. jaunas poetas Julius Janonis parašė eilėraštį „Kariuomenei traukiant“, kuris yra galbūt geriausias lietuvių poezijos kūrinys Pirmojo pasaulinio karo tematika. Eilėraštyje piešiamas ekspresyvus vaizdas, kaip palengva atslenka „kažin kas didelis, nepaprastas, baisus„ – kariai, lėtai traukiantys pro šalį, simbolizuoja tragišką neišvengiamą lemtį:

...Tai buvo rudenį. Dangaus mėlynėje

Spindėjo saulė žėrinti, linksma.

Visur aplinkui buvo ramuma,

Ir tik tenai, kame it linija

Dangus nuo žemės skiriasi, judėjo

Kažin kas didelis, nepaprastas, baisus...

Aš pažinau tuojau – tai ėjo

Kariuomenės būrys, ir, kuo greičiau visus

Sukvietęs pažiūrėt, pabėgau pats arčiau

Į Jį. Tada aš pirmą kartą pamačiau,

Kaip didelis kariuomenės būrys į karą eina...

Pavargusie kareiviai, žengdami niūriai,

Dainavo pilną šauksmo karo dainą.

Ir buvo gi jų daug! Lyg geležies šeriai

Durtuvai, rodės, troško priešo kraujo…

Ilgai žiūrėjau aš į reginį man naują,

Kaip žengiama mirtin ramiai ir pamažu.

Aplinkui visa buvo gi ramu, gražu…„ (13)

Dar vieną eilėraštį, perteikiantį karo metų įspūdžius – „Pabėgėliai“, – Janonis parašė 1915 m. rudenį.

Lietuvių rašytojų, fronte įgijusių karinės patirties, beveik nebuvo, tad gyvenimo apkasuose lietuvių grožinė literatūra giliau neatspindėjo. Antanas Vienuolis, karo metais Maskvoje dirbęs Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti, parašė apsakymus „Didysis karas“ (1914), „Mirtinai sužeistas“ (1915), kuriuose vaizdavo reiškinius, nesusijusius su asmenine patirtimi. Vėliau, vykstant kovoms dėl Lietuvos nepriklausomybės, dalį medžiagos rašytojas surinko, dirbdamas dienraščio Lietuva karo korespondentu. Apsakyme „Inteligentų palata“ (1922) vaizduojami psichiatrijos ligoninės pacientai, sužaloti karo įvykių, – išprotėjęs caro generolas, buvęs dvarininkas, kuriam ligoninė atrodo kaip tvirtovė, o jis yra jos komendantas, ir rusų karo belaisvis, plienikas, nepamenantis nei savo vardo, nei pavardės. Apsakyme „Pargrįžęs“ rašoma apie karo metų sunkumus Lietuvoje – dauguma detalių autentiškos, jas Vienuoliui, grįžusiam iš Rusijos, papasakojo motina.

Keletas Petro Cvirkos apsakymų („Vartiklis“, „Mikučio vargai“) irgi susiję su vokiečių okupacija. Antrojo pasaulinio karo metais gyvendamas Rusijoje, Cvirka rašė įvairius kūrinius, kuriuose piešė ideologiškai motyvuotą brutalaus vokiečio paveikslą, senesnius tekstus pritaikė sovietų propagandos reikmėms, kai kuriuos perrašęs iš esmės. Autorius menkai pažino nacių okupacijos realijas, todėl jo apsakymai „Mikučio vargai“, „Kiaulaitė“ atspindi ne Antrojo, bet Pirmojo pasaulinio karo patirtį. Antai epizodai, vaizduojantys, kaip vokiečiai renka iš gyventojų pyliavas, mokesčius, reikalauja atiduoti gyvulius, tiekti sviestą ir pan., būdingi tik kaizerinei okupacijai.

Literatūrologas, rašytojas Julius Būtėnas, apžvelgęs Europoje išleistą gausią grožinę literatūrą Didžiojo karo tematika, konstatavo, kad lietuvių literatūra po karo „tik atgauna kvapą„. (14) Paminėjo Maironio „Mūsų vargus“, J. Rimkaus (Šiliečio) okupacijos laikų albumą, Vydūno „Pasaulio gaisrą“, Jono Norkaus sudarytą rinkinį „Didžiojo karo laikų lietuvių dainos“. Anot Būtėno, „senesniesiems mūsų rašytojams„ daugiau žinomas pabėgėlių į Rusijos gilumą gyvenimas, tad „vertesnės karo literatūros galima laukti iš naujųjų rašytojų, kuriems teko vokiečių okupacija ir visa kita pergyventi vietoj„. (15) Išskyrė jaunus autorius, kuriems būdinga ekspresionistinė karo vaizdavimo forma ir stilistika (išskyrė Jono Šimkaus apysaką „Nuvirtus beržam“, Juozo Tarvydo dramą „Per audrą“, Petro Vaičiūno „Liepsnojančias širdis“).

Būtėno teigimu, grožinės literatūros herojai svarsto egzistencinius klausimus – „dėl ko kariaujama, kam reikalingas karas, kaip karų ir viso būtų galima išvengti„, o kūrėjams rūpi „karo scenų baisumo, šiurpumo vaizdavimas„, nes šiai tematikai skirta literatūra vertinama pagal tai, kaip pavyksta atskleisti fronto kasdienybę, gyvenimą akistatoje su mirtimi. (16)

Literatūros kritikas Juozas Ambrazevičius, pabrėžęs, kad „gilesnės karo prasmės ieškoti ypačiai pastūmėjo Didysis karas„, analizavo karines dainas ir kaip jose atsispindėjo, t. y. buvo „sugrąžintas„, kario įvaizdis, kaip „karo filosofija„ pasireiškė Vydūno ir Vaižganto kūriniuose. (17) Tarpukariu pasirodžiusių kūrinių, atspindinčių karo laikų patirtį, kokybinė amplitudė svyravo nuo grafomanijos iki knygų, kurias kritikai vertino gana gerai.

Karo vaizdai Ievos Simonaitytės kūryboje

Kaune vokiečių kariškiai, įsikūrę poeto bute, išgrobstė ir sudegino prakuroms jo kauptą biblioteką.

Vienintelis talentingas grožinis kūrinys, pavaizdavęs Didžiojo karo traumas ir poveikį lietuvių, tiesa, Prūsų Lietuvos gyventojų, mąstysenai, yra 1939 m. išleistas Ievos Simonaitytės romanas „Vilius Karalius“. Rašytoja realistiškai parodė vienos kartos, vienos šeimos istoriją. Karta, gimusi XIX a. pabaigoje, saugioje Europos vietovėje, patyrė skaudžius Pirmojo pasaulinio karo smūgius, iš esmės pakeitusius jos gyvenimą. Ši prarastoji karta, kaip ir Remarque’o herojai, grįžo į namus morališkai palūžusi, fiziškai sužalota, be ateities iliuzijų. Vienas iš romano herojų Martynas Karalius, kaip ir daugelis jo kartos jaunuolių, veržiasi į frontą: „Ach, jis šiandien jau vyras, toks vyras, kad ir pats nežino koks!

Jis jau „važiuoja“. Jis jau karo laukuose; jis jau muša prancūzus (būtinai prancūzus!), tuos amžinuosius vokiečių priešus. Jis jau mato, kaip jie bėga, o kiti nebesuspėdami pabėgti, iškelia rankas prieš Martyną. Ir visi visi jie pasiduoda jam – vienam Martynui, vokiečiui kariškiui. Bet Martynas labai žmogiškas su prancūzais: Gott strafe England! Taip, kareivio be ginklo jis nebemuša. Jis persimeta per petį prancūzų pamestus ginklus ir eina į savo štabą – jam paskui, lyg šuniukai, bėga nugalėtieji prancūzai. Ir... Ir Martynui prie krūtinės jau kabo geležinis kryžius prie dvigubo banto...„ (18) Motinai padejavus, kad jai vienai dabar teks rūpintis ūkio reikalais, Martynas tik trukteli pečiais: „Ak, juk jis mielai paliktų namie, bet matai... karas. Ir jis išeina, visiškai įsitikinęs savo svarbumu. Juk aišku: be jo negali karas baigtis. Och, tu sviete!„ (19)

Šio herojaus jausmai artimi Ernsto Juengerio autobiografinio romano „Plieno audrose“ herojaus jausmams: „Karas mus apėmė tarsi svaigulys. Išžygiavome lyjant gėlių lietui, įkaušę nuo rožių ir kraujo. Karas turėjo suteikti visa – didybę, jėgą, šventę. Jis rodėsi mums vyriškas poelgis, linksma dvikova gėlėtoje, kraujo rasa nusagstytoje pievoje. „Gražesnės mirties pasaulyje nėra...“ Ak, kad tik leistų dalyvauti, kad tik nepasilikus namie!“ (20)

Karo laukimo svaigulys iškėlė tamsiuosius, nesąmoningus troškimus ir instinktus. Ne tik grožinių kūrinių herojai įsitraukė į šį visuotinį pamišimą ir užsidegė noru kariauti. Dailės tyrinėtojas Ignas Šlapelis, kaip ir daugelis avangardistiškai nusiteikusių inteligentų, iš 1914 m. prasidėjusio karo laukė naujų įspūdžių, tikėjo Europos atsinaujinimu, tačiau karo sukrėtimai paliko skausmingus sielos randus, sukėlė pasidygėjimą moderniu pasauliu („visur oras persisunkęs yra nuodingiausiais miazmais, didžiausia neapykanta„). (21)

Simonaitytės herojus nuogąstavo, kad karas nesibaigtų be jo, tačiau po kruvinų mūšių prie Verdeno jam atrodo, lyg gyvenimas būtų ėmęs ir nutrūkęs. Iš fronto jis, kaip ir daugelis karių, grįžta namo pasikeitęs: „Martynui Karaliui atrodo, kad jis staiga atvykęs į kitą pasaulį, kur amžina ramybė, kur jokių patrankų, jokių kulkosvaidžių, jokių naikinančių mašinų ir pėdsako nerasi. Bet tasai pasaulis jam jau svetimas...„ (22)

Rašytoja buvo gerai susipažinusi su vokiečių literatūra, išleista po Didžiojo karo, jautė jos įtaką ir sugestijas. Natūralu, kad romane „Vilius Karalius“ esama siurrealistinių, košmariškų su karu susijusių vaizdų (dirigentas su trumpute ranka, išaugusia tarsi iš ausies, stovi sutręšusiame ąžuole, kurį tarsi šernai knisa šarvuočiai; jauna sviedinio suplėšyta moteris ir paliktas kūdikis, kurį „iš gailesčio“ (Gnadenschuss) nušauna feldfebelis, ir pan.), jau pavaizduotų vokiečių knygose. Martynui Karaliui, grįžtančiam į tėviškę, viskas maišosi – užgriuvę apkasai, ligoninė, brolis Vilius, būgnų ir patrankų dundėjimas. (23) Simonaitytės romanas įtaigiai atskleidžia, kaip negrįžtamai karas ir jo pasekmės pakeitė idealizuotą senųjų lietuvininkų gyvenimo būdą, moralines vertybes, tradicines nuostatas.

Vokiečių įtaka: „veržlumas ir ekstazė“

Lietuvių literatūra, po Didžiojo karo skubėdama pasiekti europinį meninio mąstymo lygmenį, anot Vinco Mykolaičio-Putino, nespėdavo nė vienos meninės srovės išgyventi nuosekliai ir iki galo. (24) Karo patyrimas, kontaktai su Vakarų Europos kūrėjais, subrendusiais apkasuose, paskatino ir lietuvius ieškoti modernistinių kūrybos formų. Didelę įtaką jiems padarė bendravimas su vokiečių ekspresionistais literatūriniuose kosmopolitinio pokarinio Berlyno sambūriuose. Jauni lietuvių autoriai Berlyne leisdavo pirmąsias knygas, daug skaitė vokiečių kalba, kuri anuomet buvo lingua franca Baltijos regione, perimdami avangardinius kūrybos motyvus.

Po karo ir nepriklausomybės kovų susiklosčius bohemiškai atmosferai, Kauno menininkų susibūrimuose, kavinėse, laikraščių redakcijose kristalizavosi literatūrinis avangardas – radikaliai nusiteikę menininkai siekė kūrybos permainų, ieškojo naujos retorikos ir stilistikos. Po karo atsiradusi ekspresionistinė poetikos linija – „veržlumas ir ekstazė“ – virto gana patvaria stilistine vyriškos jėgos ir jausmingų simbolinių poteksčių samplaika. (25)

Butkų Juzė 1920 m. Berlyne išleido eilėraščių rinkinį „Žemės liepsna“, ekspresionistinius motyvus supynęs su karo tematika. (26) (Tuo metu absoliuti dauguma lietuviškų knygų buvo spausdinamos Vokietijoje, nes Lietuvos spaudos įmonių nei kokybė, nei atspausdinamų egzempliorių skaičius leidėjams netiko.)

Poetas Salys Šemerys, karo pabėgėlis, gyvenęs Voroneže, 1924 m. parašė ir išleido eilėraščių rinkinį, kuriame buvo nemažai eilių, skirtų karo temai („Baladė“, „Laisvėjantiems“, „Žibuotasis siaubas“). (27) Jose gausu karinio pobūdžio metaforų, iki tol nevartotų lietuvių literatūroje („dinamitas„, „liepsna„, „kūno bomba„, „granatiškai iškritęs„, „kaip užsidegęs erdvėse orlaivis„, „pritvinkęs dujoms tirštas oras„, „po išnaras granatų landžiojam„, „liepsnosvaidis širdims deginti„). Keturvėjininkai į lietuvių literatūrą įvedė naują vaizdinių repertuarą – prievartos, karo, žudynių, mirties, chaoso motyvus. Tuo metu keitėsi ne tik literatūrinis pasaulėvaizdis, bet ir meninė kalba.

Panaši stilistika būdinga ir kitų autorių kūrybai, pasitaiko metaforų, susijusių su karine tematika, tačiau apžvelgti modernių poetinių formų raišką lietuvių poezijoje, atskleisti sąsajas su Didžiojo karo patirtimi – tai jau literatūrologų, o ne istorikų reikalas.

1 Mykolas Römeris. Dienoraštis. 1922 metų birželio 16-oji-1923 metų balandžio 10-oji. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. 2016, p. 74–75.

2 Paul Fussel. The Great War and Modern Memory. Oxford university press. 2000, p. 9.

3 Peter Jelavich. German culture in the Great War, European Culture in the Great War, The arts, entertainment, and propaganda, 19141918. Cambridge university press. 1999, p. 32.

4 Prof. K.Heinemanas. Vokiečių kūryba. Vokiečių literatūros istorija. II dalis. Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys. 1922, p. 238.

5 Kriegsnovellen 1914/15. Deutsche Sturmflut. Ed. Heinrich Goebel. Berlin. 1915.

6 Vincas Mykolaitis-Putinas. Lietuvių literatūros problemos. Kultūra, 1935, nr. 10–11, p. 230.

7 Rasa Antanavičiūtė. The Memory and Representation of World War I in Lithuania, The Art of Identity and Memory Toward a Cultural History of the Two World Wars in Lithuania. Boston: Academic Studies Press. 2016, p. 175–202.

8 Ieva Simonaitytė. Ne ta pastogė. Vilnius: Vaga. 1962, p. 238.

9 Karo metų eilės. Sudarė ir išleido kun. S. Durskis. Klaipėda. 1920, p. 8.

10 Didžiojo karo laikų lietuvių dainos. Surinko Jonas Norkus. Kaunas: „Vairo“ b-vės leidinys, 1927, p. 3.

11 Jonas Maironis. Raštai. Vilnius: Vaga. 1987, t. 1, p. 175.

12 Vincas Mykolaitis-Putinas. Naujoji lietuvių literatūra. Kaunas. 1936, t. 1, p. 265–267.

13 Julius Janonis. Pūslėtomis rankomis. Vilnius: Vaga. 1978, p.133.

14 Julius Būtėnas. J. Didžiojo karo literatūra. Kultūra. 1930, nr. 9, p. 479.

15 Ten pat, p. 480.

16 Ten pat, p. 476–480.

17 Juozas Ambrazevičius. Karys ir karas literatūroje. Židinys. 1935, t. XXII, Nr. 11, p. 377–385.

18 Ieva Simonaitytė. Vilius Karalius. Vilnius: Vaga. 1977, p. 320.

19 Ten pat, p. 322.

20 Ernst Jünger. Plieno audrose. Vilnius: Kitos knygos. 2015, p. 9–10.

21 Jolita Mulevičiūtė. Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918–1940. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus. 2001, p. 98.

22 Ieva Simonaitytė. Vilius Karalius. Vilnius: Vaga. 1977, p. 475.

23 Ten pat, p. 460.

24 Vincas Mykolaitis-Putinas. Lietuvių literatūros problemos, p. 231.

25 Vytautas Kubilius. Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas. Vilnius: Vaga. 1983, p.136.

26 Butkų Juzė. Žemės liepsna. Berlin, 1920.

27Salys Šemerys. Granata krūtinėj. Kaunas. 1924.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"