Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Antrasis partizanų žygis į Vakarus

 

Šių metų 5-ajame KARIO numeryje supažindinome skaitytojus su pirmuoju Lietuvos partizanų – Juozo Lukšos ir Jurgio Krikščiūno – žygiu per vadinamąją geležinę uždangą, aprašėme jo eigą ir tikslus. 2017 m. gruodį suėjo 70 metų, kai Lietuvos laisvės kovotojai antrą kartą prasiveržė pro Sovietų Sąjungos (SSRS) sieną. Šio žygio tikslai jau buvo gerokai didesni. Remdamiesi partizanų ir MGB dokumentais, J. Lukšos prisiminimais, KARIO skaitytojams pateikiame šio žygio tikslus, eigą, svarbesnes detales.

1947 m. gegužės-birželio mėnesiais pasisekęs Lietuvos partizanų J. Lukšos ir J. Krikščiūno žygis į Lenkiją ir atgal vėl žadino partizanų pasiryžimą veikti toliau ir laukti pagalbos iš Vakarų. Artėjančiu Vakarų karu prieš SSRS tebetikėta arba bent viltasi, kad jis greitai prasidės. Pagal partizanų parsivežtą klausimyną (gautą iš britų žvalgybos per Joną Deksnį-Alfonsą Hektorą) buvo parengta vadinamoji Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) (tai viena iš Tauro apygardos partizanų kurtų karinių organizacijų, siekusių vienyti ginkluotą pasipriešinimą – aut. past.) 2-ojo skyriaus žinių rinkimo instrukcija. Instrukcija buvo išsiuntinėta į kitas partizanų apygardas ir ilgainiui pasklido po visą Lietuvą.

Svarbus klausimas, ar partizanai buvo pajėgūs surinkti žinias, kurių laukė britų žvalgyba. Pastarąją domino sovietų kariuomenės daliniai, jų numeriai, dalinių vadų pavardės, konkrečiai – 5-oji tankų armija, Gaižiūnų poligonas, aviacija, aerodromai (jų vietos, nusileidimo takai, lėktuvų kiekis ir tipai), laivynas (Kaliningrade, Pilau, Klaipėdoje), taip pat moksliniai tyrimai, MVD organizacija ir pan.

Surinkti tikslius tokio pobūdžio duomenis būtų sudėtinga net asmenims, einantiems aukštas pareigas SSRS valdymo struktūrose, o ką jau bekalbėti apie partizanus, dažniausiai gyvenančius miškų slėptuvėse ir neturinčius jokio priėjimo prie slaptų objektų. Realiai partizanai galėjo surinkti duomenis nebent apie šaukimo į kariuomenę tvarką, darbo užmokesčius, gauti sovietinių dokumentų pavyzdžių. Tokios britų žvalgybos užduotys Lietuvos partizanams liudija žvalgybininkų nesuvokimą apie antisovietinio pogrindžio pajėgumus ir kovos sąlygas. Rengdami klausimyną, britai veikiausiai tikėjosi atsitiktinumo – gal partizanai ką nors ir sužinos.

Pastarieji stengėsi, bet veikė pagal savo ribotas galimybes. Jie daugiausiai rinko duomenis apie sovietų represijas, nes tai buvo aktualiau ir lengviau sužinoma. Šias Lietuvai aktualias žinias jie norėjo perduoti į Vakarus ir sulaukti realios pagalbos.

1947 m. daugiausia šia linkme dirbo Tauro apygardos partizanai. Jie artimiausiai bendradarbiavo su gretima Dainavos apygarda ir už Nemuno Žemaitijoje veikiančia Jungtine Kęstučio apygarda (JKA). Tuo metu su kitais stambiais partizanų junginiais šiais klausimais dar ne– buvo aktyviai bendradarbiaujama. Jau 1947 m. birželio mėnesį Tauro apygarda prašė JKA kuo greičiau perduoti tremtinių laiškus, anekdotus apie bolševikus, žuvusių partizanų išniekintų palaikų fotografijas, žinias apie bolševikų terorą, Bažnyčios padėtį, žemės ūkį, dainų rinkinius.

Be to, prašė šias užduotis persiųsti Vyčio ir Vytauto apygardoms. Taip pat prašė rinkti karinę žvalgybinę informaciją. Tam reikalui JKA išleido įsakymą dėl šios veiklos organizavimo, o klausimyną išsiuntė į padalinius. Apygardos kovotojai pradėjo rinkti prašomus duomenis ir persiųsti juos į Tauro apygardą.

Būtina pakartotinai pažymėti, kad partizanai, vykdydami karinę žvalgybą, įsivaizdavo, kad tai daro paramos iš užsienio gavimo labui. Paramos, kuri būtų panaudota kovai prieš okupaciją. Vienos iš JKA rinktinės vadas rašė: „Kad Lietuvos laisvės sąjūdis galėtų gauti kuo efektyvesnę paramą iš užsienio, yra būtina surinkti kuo daugiau žinių pagal VGPŠ 2 Sk. žinių rinkimo projektą.“

Iniciatyva vienyti partizaninį judėjimą tuomet daugiausiai rūpinosi Tauro apygarda ir jos kuriamas pogrindžio centras – Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumas. BDPS prezidiumui vadovo Vincas Seliokas, jo nariais buvo rašytojas Antanas Miškinis– Kaukas, solistas Antanas Kučingis-Kalvaitis, Vincas Bazilevičius-Taučius, Edmundas Akelis-Aklys, Jonas Boruta-Linonis ir kt. Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys susirašinėjo su kitų apygardų vadovybėmis, svarstė diskusinius to laikmečio klausimus, kūrė normatyvinius dokumentus, be to, rengė raštus, kreipdamasis ir prašydamas pagalbos iš įvairių pasaulio institucijų.

Būtent tuomet buvo parengtas Lietuvos Respublikos Rymo katalikų laiškas Šventajam Tėvui Pijui XII, kuriame aprašoma sovietų valdžios persekiojama Katalikų bažnyčia ir prašoma popiežiaus užtarimo bei palaiminimo. Kreipimosi autorius kunigas J. Stankūnas buvo BDPS Prezidiumo narys. Tuo pačiu metu buvo parengtas ir Lietuvos laisvės kovotojų pasirašytas memorandumas „Suvienytosioms Nacijoms ir Keturių Užs. Reik. Ministrų Tarybai“ (Jungtinėms Tautoms ir Užsienio reikalų ministrų tarybai, veikusiai 1945–1949 m. – aut. past.), kur aprašyta padėtis Lietuvoje ir prašoma pagalbos kovojant prieš SSRS vykdomą okupaciją.

Juozas Lukša-Skrajūnas ir Kazimieras Pyplys-Audronis (pritūpę) su juos į žygį išlydinčiais Tauro apygardos partizanais. Fotografuota 1947 m. gruodžio 14 d.
Juozas Lukša-Skrajūnas ir Kazimieras Pyplys-Audronis (pritūpę) su juos į žygį išlydinčiais Tauro apygardos partizanais. Fotografuota 1947 m. gruodžio 14 d.

◆ ◆ ◆

Tuo pačiu metu partizanai ruošėsi siųsti į Vakarus BDPS prezidiumo įgaliotinius su naujomis užduotimis. Buvo pasirinkti Juozas Lukša-Skirmantas ir Kazimieras Pyplys-Mažytis. Per šią misiją jiems buvo skirti atitinkamai Skrajūno ir Audronio slapyvardžiai. J. Lukša jau buvo patyręs kertant SSRS sieną su Vakarais, vadinamąją geležinę uždangą, o K. Pyplys – ne kartą itin pasižymėjęs partizaninėse kovose, kuriose dalyvavo nuo 1944 metų. Mažytis buvo devyniolikos kautynių ir susišaudymų dalyvis, keturis kartus buvo sužeistas, vieną iš jų – sunkiai.

Vėlesniu rezistencijos veikėjo J. Deksnio-Alfonso Hektoro, pakliuvusio į MGB rankas, vertinimu, K. Pyplys-Mažytis pasižymėjo greita orientacija ir puikia intuicija kilus pavojui, be to, jis gerai išmanė visų sistemų ginklus, gerai šaudė, ypač iš pistoleto, mokėjo valdyti įvairias transporto priemones. Taip pat reikia paminėti, kad Mažytis buvo išskirtinių fizinių savybių žmogus – aukštas, labai stiprus, be to, turėjo kovinių sporto šakų patirties. Visa tai neabejotinai sustiprino jo kandidatūrą žygiui į Vakarus.

Antrąkart kirsti sieną buvo nelengva užduotis partizanams, nes sovietų pasieniečiai vis akyliau saugojo Lietuvos pasienio ruožą su Lenkija. Partizanų žvilgsnis vis labiau krypo į Kaliningrado sritį, kur tikėtasi mažesnės sienos apsaugos. Jau dukart kirtęs sieną J. Lukša, lygindamas SSRS ir Lenkijos sienų apsaugą, vaizdingai rašė: „Rusai sieną saugoja geriausiai pasaulyje, ir tai yra mongolo dėka, kuris labai dažnai pralenkia ir savo keturkojį draugą. Lenkai dar neturi tokių dvikojų šunų išsiauginę. Jų sargybiniai nemėgsta stovėti kaip robotai pastoviuose; jie vaikšto po apylinkės sodybas, nepamiršdami ta proga aplankyti ir kaimo mergaičių. Jie mėgsta ir ekstra pajamas, tačiau mongolui nė mėgink siūlyti.“

Iš gautų per operacijas BDPS prezidiumo dokumentų, suimtų partizanų ir jų rėmėjų parodymų MGB sužinodavo vis daugiau pirmojo partizanų žygio į Lenkiją aplinkybių. 1947 m. spalio mėnesį sovietų saugumas sužinojo, kad numatyta į užsienį siųsti J. Lukšą-Skirmantą ir

K. Pyplį-Mažytį. Sieną kirsti buvo numatyta Tauro apygardos teritorijoje, todėl Vytauto rinktinės vadui Kaziui Greblikui-Sakalui buvo nurodyta užpulti valsčių centrus ir šitaip nukreipti sovietų dėmesį. Šioms MGB ausis pasiekusioms žinioms neprieštaravo ir kai kurių suimtų kovotojų parodymai. Dar kitais MGB duomenimis, partizanai galėjo pereiti sieną toje vietoje, kur susikerta Lietuvos, Lenkijos ir buvusios Rytų Prūsijos (Kaliningrado srities) sienos. Apie tai buvo informuotas SSRS pasienio kariuomenes 94-ojo būrio viršininkas.

Dažniausiai informacija, kuri pasiekdavo MGB organus, gerokai vėluodavo. Pvz., 1947 m. gruodžio pabaigoje MGB perėmė raštą, skirtą Kęstučio rinktinės vadui Pranui Kučinskui-Ainiui, kur teigiama, kad „nėra kelio per sieną, kur anksčiau ėjo sustiprinta sienos apsauga. Reikia rasti naują kelią per Rytų Prūsiją, nes ten ne taip saugojama“.

MGB jau buvo numačiusi siųsti į Suvalkus kelis LSSR MGB darbuotojus, kad šie perimtų pogrindžio ryšius su užsieniu, įterptų agentūrą į Tauro apy– gardą ir užsienio lietuvių komitetus. Bet J. Lukša ir K. Pyplys jau buvo išvykę. Partizanai lenkė saugumiečius bent vienu žingsniu, dėl to pastarieji nesuspėdavo įvykiams pakišti kojos.

Partizanai pasirinko kelią į Vakarus per buvusį Rytprūsių kraštą. Šią kelionę ir prasiveržimą detaliai yra aprašęs pats J. Lukša, be to, žiemos žygis buvo įamžintas nuotraukose. Savo memuaruose J. Lukša rašė: „Diena praėjo visiškai ramiai. <...> Pavakare sukilom. Nuovargio jau nejautėm. Prisiminimui padarėme keletą nuotraukų. Išsivalę ir patikrinę ginklus, temstant leidomės į antrosios nakties žygį.“

Gana detalus šio žygio aprašymas publikuotas J. Lukšos-Daumanto prisiminimuose „Partizanai už geležinės uždangos“, išleistuose 1950 m., bet anksčiau, t. y. 1948 m., šis žygio epizodas jau buvo skelbtas lietuvių karo pabėgėlių laikraštyje „Mintis“, leistame Vakarų Vokietijoje, todėl čia publikuoti prisiminimai veikiausiai yra sąlyginai labiau autentiškas variantas. Nors prisiminimų versijos kardinaliai nesiskiria, vis dėlto kai kurios detalės yra skirtingos.

Žygio metu. Priekyje sėdi Juozas Lukša-Skrajūnas. 1947 m. gruodis.
Žygio metu. Priekyje sėdi Juozas Lukša-Skrajūnas. 1947 m. gruodis.

◆ ◆ ◆

1947 m. naktį iš gruodžio 14-osios į 15-ąją, atsisveikinę su ginklo broliais, J. Lukša-Skrajūnas ir K. Pyplys-Audronis išsiruošė į žygį. Palydovais per Rytprūsių kraštą buvo trys partizanai: Juozas Kriaučiūnas-Butautas, Leonas Vizgirda– Kariūnas ir partizanas Feliksas (nors toks asmuo minimas J. Lukšos prisiminimuose, bet jis realiai neegzistavo, o buvo sugalvotas konspiracijos sumetimais kaip ir ketvirtasis lydintis kovotojas Šarūnas – aut. past.). Iš tikrųjų trečiuoju palydovu buvo Žalgirio rinktinės vadas Vincas Štrimas-Šturmas. Reikia pažymėti, kad partizanai tinkamai pasirengė žygiui, apsirūpino ginkluote, tuometėmis navigacijos priemonėmis – žemėlapiais ir kompasais, maisto atsargomis ir kt. Į Rytprūsius jie keliavo per Sintautų valsčių.

J. Lukša gana detaliai aprašo žygį per Kaliningrado sritį link Heidemundės miškų, kur buvo numatyta pereiti sieną: „Priėjome Šešupę; suradę neužšalusioje vietoje valtį, persikėlėme į antrą pusę – Prūsų žemę. Nugaras svėrė kuprinės, prikimštos maisto atsargų, šovinių, prieštankinių granatų ir kitų reikmenų, nekalbant jau apie pačią siuntą į užsienį. Ant pat Šešupės kranto riogsojo buvusio Noviškių Andriejaičio dvaro trobesių griuvėsiai, kuriuose nebuvo nė gyvos dvasios, tik visur prigriauta, prišiukšlinta, prilaužyta. Net langų ir durų rėmai „reparacijų sąskaita“ buvo išlaužyti ir sudeginti. Apžiūrėję tas bolševikinės kultūros žymes, palikome šį niūrų dvarkiemį ir patraukėme Rytprūsių laukais. <...> Prieš mus driekėsi išdrenuoti, prieš kelerius metus buvę derlingi laukai, kuriuose dabar kerojo žmogaus ūgio ir piršto storumo piktžolės, draskydamos mums tiek drabužius, tiek veidus. Iš krūmų pakildavo šnypšdami šernai, o gal ir sulaukėjusios kiaulės, kurios anksčiau vartėsi vokiečių ūkininko tvartuose. Ant kelių – jokių žmogaus pėdsakų. Sutemus nematyti jokio žiburėlio. Laikas nuo laiko praeidavome pro buvusių sodybų likučius, kur liūdnai vėjo sūpuojami girgždėjo pakibę, apdegę sparai ar sienojų gabalai. Kryžkelėse gulėjo sulaužyti kelrodžiai, pakelės užgrūstos karo laužu. Tai žemė, kuriai dabar tiko mirties vardas... <...> Išaušo gruodžio 21 dienos rytas. Buvo sekmadienis. Buvo po vidudienio, kai pakilome iš savo lokiškų guolių. Nors jau ir buvo praėjęs mūsų žemės taške mišių laikas, bent pavėluotai pasimeldėm, prašydami Dangaus palai– mos tiek mūsų žygiui, tiek visai tautos kovai. Po to griebėmės valyti ir tvarkyti ginklų. Paprastai kai partizanai griebiasi šio darbo, tai jau visada tenka laukti kautynių. Tai jau instinkto dalykas.<...> Pagal mūsų žygio planą reikėjo pasiekti Romintos upę netoli to paties vardo miestelio. Čia kur nors turėjo būti rusų lenkų siena. „Padėk, Dangau“, tyliai pratariau ir liepiau Mindaugui (savo memuaruose Mindaugu J. Lukša vadina K. Pyplį – aut. past.) pradėti žygį.“

Nors partizanai iš anksto nežinojo, kokia yra sienos apsauga, bet jiems pasisekė. Gruodžio 21 d. partizanai kaudamiesi prasiveržė per sieną ties Romintos upeliu. Pirminiuose prisiminimuose sienos kirtimas aprašytas labai jau dramatiškai. Teigta, kad kertant sieną žuvo partizanai Butautas, Krūmas ir Feliksas (kartu su juo pražuvo dalis užsieniui skirtos medžiagos). Nors iš tiesų taip nebuvo.

Vėliau ne viešai J. Lukša prisipažino, kad tokiais teiginiais: „norėjome įtikinti mumis besidominčiąsias jėgas (tuo laiku anglus), kad panašiu būdu nugalėti sienas toliau yra neįmanoma. Tikėjomės tuo būdu išgauti iš jų daugiau ryšiui paramos“. Sužeistas buvo tik Kariūnas, vėliau jis pasveiko.

Vėlesniuose publikuotuose prisiminimuose „Partizanai už geležinės uždangos“ J. Lukša taip aprašo sienos kirtimą ir kautynes: „Plente įskaitėme sunkvežimių ir slidininkų pėdsakus. Mindaugas buvo įsitikinęs, kad čia jau tikrai yra sienos zona. Ta nepaprasta ramybė, o ypačiai slidininkų pėdsakai kaip tik patvirtino Mindaugo spėjimą, kad mes esame pavojingoje zonoje. Iš plento pasukome į dešinę, kur netrukus turėjome pasiekti Romintos upelį ir tiltą per jį. Ėjome dauba, iš dviejų pusių apsupta kalvomis. Už keliasdešimt metrų atsidūrėme prieš apkasus ir spygliuotų vielų užtvarą. Tai buvo naujoji Rusijos ir Lenkijos siena. Išsipylėme į dvigubą vorą ir pasiruošėme kiekvienu momentu pradėti kautynes. Staigiais šuoliais peršokome per apkasus, bet kiek ilgiau užtrukome prie spygliuotų užtvarų. Jas nugalėję, perdaug pasidavėme į dešinę, atsidurdami prieš balą. Kairiajame šone ėjo takas į tiltą per upelį. Mes turėjome skverbtis šalia jo ir tik prie pat tilto pereiti į taką. Ant tako galėjome susitikti su patruliais.

Vietoje komandos pasigirdo mano automato šūviai. Prie „amerikankos“ prisijungė draugų ginklų daina. Rusai susvirduliavę smuko aukštelninki. Mes leidomės pirmyn.

Nuklysdami perdaug į dešinę, padarėme klaidą: mus pamatė plentu čiuožią bolševikų slidininkai. Jie sustojo, kaip stabo ištikti, ilgokai sekė mus, pasitraukiančius į krūmus, o po to staiga nuskubėjo, matyti, šauktis pagalbos. Mindaugas greit susiorientavo. Vienoje rankoje laikydamas žemėlapį, kitoje „šturmoviką“ leidosi sparčiais žingsniais pirmyn. Skubėjome prie tilto, paskutiniajam su eglaičių šakomis maskuojant savo pėdsakus. Pasiekėme keliuką į tiltą. Tiltas dar buvo nuo mūsų apie šimtą metrų. Prie jo pastebėjome du sargybinius, kurie neramiai dairėsi aplink. Savo puikių maskiruočių dėka, prislinkome visai arti jų. Rusai dėvėjo taukuotas „vatufkas“. Vienas buvo ginkluotas automatiniu šautuvu, kitas – paprastu. Paėmėme ant kryptukų. Ruseliai nors mūsų nematė, bet prieš mirtį kažko nervinosi.

Vietoje komandos pasigirdo mano automato šūviai. Prie „amerikankos“ prisijungė draugų ginklų daina. Rusai susvirduliavę smuko aukštelninki. Mes leidomės pirmyn. Mindaugas ir aš, laikydami apie aštuonių metrų atstumą tarp savęs, leidomės bėgti per tiltą. Ant tilto mus pasitiko atskubančių rusų dalinys. Vėl sutarškėjo mūsų meilužės, lydimos mirštančių rusų šauksmo: „Stoj ble...“. Mudu su Mindaugu jau buvome perbėgę tiltą ir sugulę anoje pusėje ant kelelio, kuris turėjo pusmetrio aukštumo vandens išgraužtus krantus, sudarančius mums labai gerą uždangą.

Jiedu pliekė iš savo „liliputų“ klupsčiomis. Feliksas ir Kariūnas „turavojo“ iš apkasų. Ivanai, kaip akis išdegę, lipo į mūsų ugnį, nė kiek nepaisydami, kad jų draugas po draugo virto iš klumpių.

Feliksas ir Kariūnas sušoko į apkasus. Šarūnas ir Butautas slinko per tiltą. Jiems vos įpusėjus, abi pusės vienu momentu atidarė ugnį. Mindaugas ir aš iš vienos upelio pusės, Feliksas ir Kariūnas iš kitos kryžma ugnimi pliekėme penkiolikos rusų dalinį. Mūsų sutartinė ugnis niekais pavertė viršininko šūkavimą – „vperiod“ (pirmyn). Aš su Mindaugu pylėm be jokio pertrūkio, stengdamiesi pasitraukti kiek toliau ir užleisti savo pozicijas Šarūnui ir Butautui. Jiedu pliekė iš savo „liliputų“ klupsčiomis. Feliksas ir Kariūnas „turavojo“ iš apkasų. Ivanai, kaip akis išdegę, lipo į mūsų ugnį, nė kiek nepaisydami, kad jų draugas po draugo virto iš klumpių. <...> Rusų ugnis kiek sumažėjo, nes apie aštuonis jau pakirtome. Nors jų ir dabar pajėgos dar buvo gausesnės, bet mus drąsino mūsų ginklų pranašumas. Aš su Mindaugu savo pozicijas jau buvome užleidę Šarūnui, o Feliksas ir Kariūnas, iššokę iš savo apkasų, šliaužė prie tilto. Praretintos rusų pajėgos jau buvo bepradedančios slinkti atgal, kai Feliksą ir Kariūną netikėtai pradėjo spausti iš užpakalio atvykę nauji rusų daliniai. Mes šiuo metu turėjome taip pat geras pozicijas, tik nebuvo prasmės čia ilgiau laikytis. Mūsų tikslas – tiltą pereiti – jau buvo pasiektas... <...> Visuose sąnariuose jautėme nuovargį. Gi kelio šiai nakčiai prieš akis stovėjo apie 40 kilometrų. Rytojaus dienai tikėjomės didelių „ablavų“, reikėjo kuo toliau pasišalinti nuo sienos. Galimas daiktas, kad mums sunaikinti bus subendrinti rusų ir lenkų veiksmai, neabejojamai rusų pasieniečiams vadovaujant.“

◆ ◆ ◆

Atsidūrę Lenkijos teritorijoje, kitą dieną Lietuvos partizanai susidūrė su vietos saugumo pajėgomis, bet nuostolių išvengė. „Neilgai trukus pamatėme į mus artėjančias trejas roges. Pasirūpinome kaip galint geriau užmaskuoti savo uniformų ženklus ir ginklus, kad jie neblizgėtų mėnesienoje. Pirmosioms rogėms priartėjus prie mūsų pastebėjome, kad jose sėdėjo ginkluoti vyrai. Dar labiau stengėmės susigūžti, vis dar tikėdami, kad jie mus palaikys paprastais civiliais, ir prasilenksime geruoju. Bet deja...

Prasilenkiant sujudo visos lenkų rogės, sutarškėjo užtaisomi automatai ir iš užpakalio mus pasveikino: „Stoj“.

Vietoj atsakymo trenkiau jam iš rankų ginklą, įrėmiau jam i pilvą savo „amerikanką“ ir sukomandavau aiškiau „Ruki v vierch“.

Vienu akies mirksniu atsidūrėme iš rogių grioviuose, ir vietoj atsakymo mūsų ginklų ugnies liežuviai laižė „smalsiąsias“ roges. Arkliai atsistojo piestu ir sukrito ant kelio. Rogėse dejavo mirštantieji. Tik vienas turėjo laimės dar su gyvybės ženklais iššokti iš rogių ir, neiššovęs nė vieno šūvio, nudūmė per rūkstantį sniegą. Tokis buvo pirmasis pasisveikinimas lenkų su lietuviais partizanais. Šitaip sutvarkę pirmą pastotę be jokių savų nuostolių, įsitikinome, kad lenkai neturėjo jokio supratimo apie artimas kautynes.

Su pirmomis rogėmis susikibus, iš antrųjų ubistai iššoko ir susimetė į dešinėje kelio pusėje esančius trobesius. Keletas jų drąsiai sau traukė prieš mus, būdami visai tikri, kad nugalėtojai yra jų draugai iš pirmų rogių. Prie manęs prišoko iš už medžio išlindęs lenkų poručninkas ir užtaisydamas automatą sušuko: „Kto tam?“, lyg jis čia būtų nežinojęs, ko atvykęs.

Vietoj atsakymo trenkiau jam iš rankų ginklą, įrėmiau jam i pilvą savo „amerikanką“ ir sukomandavau aiškiau „Ruki v vierch“. Čia pat atsirado Mindaugas. Lenko automatą užsimečiau ant pečių. Mindaugas pylė jam į ausį ir, parodęs ranka kryptį, šūktelėjo: „Idz do djabta, panie poručninku“.

Poručninkas sudaužė kulnimis, kilstelėjo porą pirštų prie kepurės ir po kariško sukinio pasileido smagia risčia prie „sudirbtų“ rogių. Prasilenkdamas su paskui besitraukiančiu Šarūnu, jis vėl atmušė pagarbą ir vis nemažino Mindaugo nustatyto tempo. Šarūnas visai nesiorientavo, kas čia per reikalas, nes jis nebuvo pastebėjęs, kas su ponu poručninku buvo nutikę. Jis norėjęs jį „purptelti“, bet, pastebėjęs lenko mandagumą ir jį beginklį, susilaikė: „Rauk jį velniai, jeigu jau bėga, tai vadinas nebepavojingas“.

Atokvėpio valandėlė. Pirmas iš dešinės – Kazimieras Pyplys-Audronis, antras – Juozas Lukša-Skrajūnas. 1947 m. gruodis.
Atokvėpio valandėlė. Pirmas iš dešinės – Kazimieras Pyplys-Audronis, antras – Juozas Lukša-Skrajūnas. 1947 m. gruodis.

Kiti lenkai, kurie buvo sulindę trobesiuose, mūsų su poručninku padarytas taikos sąlygas puikiai matė. Jie susiorientavo, kad mes esame jau visai prie jų, vietoj jų lauktų draugų. Jie į mus atidarė ugnį. Juos ir mus skyrė gal ne daugiau, kaip 25 metrai. Į jų ugnį atsakėme sava, tik daug tankesne. Kur tik iš už trobesių žybteldavo šūvis, ten atsakėme savo serijomis. Lenkų pasirinktos pašiūrėse ir tvartuose uždangos jau nieko neapsaugojo. Kur ilgiau sutelkdavome ugnį, ten paliko iš pastatų tik rėtis, šaudėme stati, nes priklaupti nebuvo kada. Mūsų partneriai pradėjo padrikai bėgti. Už trobų tęsėsi sniegu padengta įkalnė, kurioje pasipylė keliolika bebėgančių lenkų. Žinodami, kad bėgančiam ypač daug jėgų teikia kulkų zvimbimas apie ausis, nesigailėjome jiems „padėti“. <...>

Kautynėms pasibaigus, apžiūrėjome savo nuostolius. Jie buvo gana menki. Šarūnas nespėjo iš rogių išsitraukti savo kuprinės su paskutinėmis maisto atsargomis ir kt. kelionės reikmenimis. Jis surado, be to, kelias skyles milinėje. Mudu su Mindaugu buvome laimingesni. Kuprines turėjome ant nugarų ir neradome nei vieno įdrėskimo rūbuose. Kitokiais veidais savo nuostolius skaitė ubistai.“

Pasinaudoję vietos gyventojų pastotėmis partizanai pasiekė ryšių punktus pas Lenkijos lietuvius – Liutinską Slobodkos kaime ir Jurgį Jurkūną Senųjų Grauželių kaime. Ten J. Lukša-Skrajūnas ir K. Pyplys– Audronis išsiskyrė su kitais trimis partizanais, kurie 1948 m. vasarį sėkmingai grįžo į Lietuvą, bet visi trys tais pačiais 1948 m. žuvo kautynėse prieš sovietinius okupantus.

◆ ◆ ◆

LSSR MGB gavo žinių, kad 1947 m. gruodžio 21 d. penki ginkluoti asmenys per saugomą SSRS ir Lenkijos sieną prasiveržė į pastarosios teritoriją. Apie tai nedelsiant buvo pranešta Lenkijos pasienio tarnybai ir nurodyti adresai, kur 1946–1947 m. slėpdavosi partizanai. Siekta kuo greičiau sugauti prasiveržusiuosius. Detalesnių žinių gauta, kai MGB paėmė partizanų dokumentus, tarp jų ir Tauro apygardos vado Žvejo įsakymą apie Skirmanto ir Mažyčio išvykimą. Taip pat šį faktą liudijo jau minėtas laiškas, čekistų rastas pas 1946 m. gruodžio 26 d. žuvusį Kęstučio rinktinės vadą Praną Kučinską-Ainį.

Nors partizanai sėkmingai prasiveržė per vadinamąją geležinę uždangą, bet sovietų saugumo represijos palietė nemažai pogrindžio dalyvių ir rėmėjų. Iki 1948 m. pradžios MGB suėmė daugumą BDPS prezidiumo narių ir ryšininkų, paėmė radijo siųstuvą. Sužinota, kad Tauro, Dainavos, JKA partizanai surinko daug dokumentų, kurie 1947 m. gruodžio mėnesį pergabenti į užsienį.

Per agentus toliau planuota iškviesti partizanų apygardų vadus ir juos suimti, platinti gandus apie tariamus išdavikus Tauro apygardoje, per perimtus ryšių punktus įterpti savą agentūrą.

MGB planavo dezorganizacinius veiksmus; vienas jų – siųsti į užsienį kvalifikuotą agentą arba kurį nors „tamsoje“ (jam pačiam to nesuvokiant – aut. past.) naudojamą pogrindžio narį, kuris savo veikimą nukreiptų prieš BDPS prezidiumą ir jo atstovus užsienyje. Per agentus toliau planuota iškviesti partizanų apygardų vadus ir juos suimti, platinti gandus apie tariamus išdavikus Tauro apygardoje, per perimtus ryšių punktus įterpti savą agentūrą. Sekant partizanus vis labiau talkino Lenkijos lietuviai. 1948 m. vasario 5 d. užfiksuoti partizanai, užėję pas Pijų Paznėką. 1948 m. MGB, planuodama sunaikinti ryšių punktus Lenkijoje, nusprendė užverbuoti kai kuriuos Lenkijos lietuvius, palaikiusius ryšius su Lietuvos partizanais.

Sovietams talkino Lenkijos viešojo saugumo ministerija. Taip pat pradėta verbuoti iki tol buvusius patikimus partizanų ryšininkus.

Tiesioginiai kovotojų prasiveržimai per sieną darėsi vis sudėtingesni, nes ji vis budriau buvo saugoma. Mėginimų pasitaikė, bet partizanai patirdavo nuostolių. 1948 m. vasario 12 d. iš Lenkijos prasiveržė 4–5 žmonių grupė. Jiems persekioti į pagalbą 97-ajam pasienio būriui pasiųstas 60 kareivių būrys iš 24-ojo pulko 2-ojo bataliono, prie jų prisijungė MGB Marijampolės apskrities skyriaus operatyvininkai. Įvykdyta karinė-čekistinė operacija (byla „Zakardoniki“) Marijampolės ir Vilkaviškio apskrityje. Vasario 13 d. Budviečių kaime nukauti 7 partizanai iš Vytauto rinktinės 43-iosios (buvusios 4-osios – aut. past.) kuopos ir vienas suimtas. Kita operatyvinė-karinė grupė Bartninkų valsčiuje nukovė vieną laisvės kovotoją. Žuvo du sovietų pasieniečiai.

Kazimieras Pyplys ir Jonas Deksnys. Fotografuota 1948 m. Švedijoje.
Kazimieras Pyplys ir Jonas Deksnys. Fotografuota 1948 m. Švedijoje.

◆ ◆ ◆

J. Lukša ir K. Pyplys, keliaudami per Lenkiją, suprato gerokai pasunkėjusią padėtį. Todėl vėliau nutarta nenaudoti Lenkijos kaip ryšių su užsieniu bazės, nors kitos ir neturėta. Nors pradinių sunkumų buvo, bet partizanų atstovai, padedami vietos rėmėjų ir ryšininkų (Marijos Briliūtės, brolių E. ir R. Mazikų, Rozos Rainer), per Varšuvą pasiekė Gdynę. Ten apsigyveno pas Leonardą Kukulskį ir čia susitiko su rezistencijos dalyviu Mykolu Pečeliūnu, pažįstamu iš pirmojo žygio. Pastarasis persiuntė J. Lukšos laišką J. Deksniui, šis, jį gavęs, švedų žvalgybos padedamas, atvyko į Lenkiją. Visi trys slapta pateko į švedų laivą ir vasario 6 d. pasiekė Švediją.

Šios šalies žvalgybos pareigūnas O. Liljenbergas, turėjęs tiesioginių ryšių su J. Deksniu, planavo, kad partizanų pasiuntiniai grįš atgal į Lietuvą, o nevyks į Švediją, net perdavė J. Deksniui nuvežti kristalus, skirtus radijo siųstuvui. Žvalgybininkas manė, kad partizanai siųstuvą galės susirasti Lietuvoje, nes į šalį jo persiųsti neįmanoma. Manyta, kad šitaip bus nustatytas radijo ryšys. Žinant pokario aplinkybes, toks reikiamo veikiančio aparato „susiradimas“ Lietuvoje buvo itin sudėtingas, veikiausiai ir nerealus.

BDPS prezidiumo įgaliotiniams J. Lukšai ir K. Pypliui buvo patikėti gana platūs juos delegavusios Tauro partizanų apygardos vadovybės pavedimai-įgaliojimai: „išrūpinti“ materialinę paramą kovotojams iš užsienio lietuvių organizacijų, užsienio šalių ir kt. Kartu jie atvežė į užsienį įvairių partizanų dokumentų – per 47 punktus. Tarp jų – memorandumą, dokumentų, laiškų, partizaninės spaudos pavyzdžių, partizanų nuotraukų, įvairių apžvalgų apie padėtį krašte ir kt. – akivaizdžius sovietų represijų Lietuvoje įrodymus.

Informacija apie išvykusius į užsienį ginklo brolius pradėjo sklisti tarp Lietuvos laisvės kovotojų. 1948 m. gegužės mėnesį Tauro apygardos vadas Jonas Aleščikas-Rymantas užšifruotu tekstu informavo tuometinį Kęstučio partizanų apygardos vadą Joną Žemaitį-Tylių apie J. Lukšos ir K. Pyplio išvykimą į Vakarus. Taip pat J. Aleščikas-Rymantas informavo, kad, kuriant naują Vyriausiąją ginkluoto pogrindžio vadovybę, jo (Tauro) apygarda „reikiamu laiku, nurodys ryšius su užsieniu ir pateiks reikiamas informacijas“. Taip naujai kuriama partizanų vadovybė galėjo turėti ryšių su užsieniu. Bet praktiškai tai liko neįgyvendinta.

◆ ◆ ◆

Nukeliavę į Vakarus, partizanai papuolė į lietuvių emigracijos aplinką, kurioje tvyrojo politinis susiskaldymas ir nepasitikėjimas, iššauktas ankstesnių išeivijos politinių nuomonių ir asmeninių ambicijų skirtumų. Lietuvos laisvės kovotojai nenoromis atsidūrė minėtų politinių batalijų sūkuryje. J. Lukša-Skrajūnas išvyko į Vakarų Vokietiją, čia prijautė Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui ir jį palaikė, o K. Pyplys-Audronis pasiliko Švedijoje. Vėliau jie abu skirtingais keliais grįžo į Lietuvą ir iki žūties tęsė ginkluotą kovą prieš sovietinius okupantus. Likimas lėmė, kad bendražygiai daugiau nebesusitiko. K. Pyplys į Lietuvą grįžo gerokai anksčiau – 1949 m. gegužės 1 d., žuvo 1949 m. rugsėjo 23-iąją. J. Lukša į Lietuvą grįžo 1950 m. spalio 3 d. ir taip pat kovojo iki savo žūties 1951 m. rugsėjo 4-ąją.

Kaip buvo ieškoma paramos Vakaruose, apie Lietuvos partizanų ryšius su lietuvių emigrantais ir užsienio šalių žvalgybomis, grįžimą į Lietuvą bus publikuojama kituose KARIO numeriuose.

Straipsnio iliustracijos ir nuotraukos – iš žurnalo „Karys“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"