Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

1918-ųjų žiema: sutemos prieš aušrą

 
2018 03 09 17:00
Lietuvos Tarybos prezidiumas. Sėdi: pirmininkas Antanas Smetona (kairėje) ir vicepirmininkas kunigas Justinas Staugaitis. Stovi: vicepirmininkas Jokūbas Šernas (kairėje) ir generalinis sekretorius dr. Jurgis Šaulys. /
Lietuvos Tarybos prezidiumas. Sėdi: pirmininkas Antanas Smetona (kairėje) ir vicepirmininkas kunigas Justinas Staugaitis. Stovi: vicepirmininkas Jokūbas Šernas (kairėje) ir generalinis sekretorius dr. Jurgis Šaulys. / LCVA nuotrauka

Žengdami į jubiliejinį atkurtos Lietuvos valstybės pavasarį prisiminkime, kas vyko baigiantis 1918-ųjų žiemai, kai Lietuvos Taryba priėmė, o vėliau ir paskelbė Vasario 16-osios aktą.

Pradėkime nuo lemtingos akimirkos, kurią šiemet, minint atkurtos valstybės šimtmetį, pažymėjo visų Lietuvos bažnyčių varpų gaudesys. Ir atkreipkime dėmesį, kad ankstyvą anos šlapios ir vėjuotos 1918-ųjų vasario 16-osios popietę istorijos virsmo nepastebėjo nė vieno pašaliečio akis. Apie jį tą minutę žinojo tik dvi dešimtys vyrų, tyliai, be jokio iškilmingumo šešėlio pasirašiusių Lietuvos Tarybos nutarimą, kuriuo ši paskelbė „atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

Reikia pripažinti, jog Lietuvos Tarybos nariai, tądien susirinkę Vilniaus Didžiosios gatvės 30 name įsikūrusios Lietuvių draugijos nukentėjusiesiems dėl karo šelpti patalpose, gerai suprato, kad šis pirmas žingsnis į tikrąją nepriklausomybę gali būti ir paskutinis, – Lietuvą okupavusių vokiečių entuziazmo Tarybos nutarimas tikrai nesukels, o bet koks neatsargus sakinys gali paversti niekais visas pastangas ištrūkti iš kaizerinės imperijos glėbio. Ne šiaip sau viena išvakarėse suderinto nutarimo formuluotė kai kuriems signatarams sukėlė abejonių. Svarstant teksto dalį, skelbiančią, kad „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis Seimas, demokratiniu būtu jos gyventojų išrinktas“, pakilo tik 16 rankų. Koją pakišo įrašytas žodis „galutinai“. Aiškindamas balsavimo „prieš“ motyvus, Tarybos narys Jonas Vileišis įtikinėjo, kad šis iš pažiūros nepavojingas žodis suteiks okupacinei vokiečių valdžiai galimybę „versti Lietuvos tarybą savintis viršiausias Steigiamojo Lietuvos Seimo teises bei trukdyti kuo greitesnį jo sušaukimą“. Tačiau visam dokumento tekstui Tarybos nariai vis dėlto pritarė vienbalsiai.

Pirmų laimėjimų Lietuva sulaukė kiek vėliau: kovo 23-iąją Vokietijos vyriausybė, nors ir su išlygomis, pripažino Lietuvos nepriklausomybę.

Pirmosios valandos

Ir štai 12 valandą 30 minučių Lietuvos Tarybos sekretorius Povilas Dogelis atneša į kabinetą plunksnakotį ir rašalinę. Pirmas Aktą pasirašo Jonas Basanavičius, po jo – abėcėlės tvarka kiti tarybos nariai. Nuo šios akimirkos laikrodis posėdžių kambaryje ima skaičiuoti pirmąsias naujos Lietuvos istorinės epochos sekundes.

Tačiau apie tai niekas iš susirinkusių vyrų, matyt, negalvojo. Nei sveikinimų, nei glėbesčiavimosi, nei džiaugsmo šūksnių. Viskas vyko paprastai ir kasdieniškai. Per dvi pirmas atkurtosios Lietuvos valstybės valandas Tarybai reikėjo sudaryti penkių asmenų delegaciją, turinčią pranešti Berlynui apie Lietuvos apsisprendimą. Į ją buvo išrinkti Stanislovas Narutavičius, Jurgis Šaulys, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius ir Justinas Staugaitis. Beliko apsispręsti dėl naujojo Tarybos pirmininko. Į šias pareigas išrinktas A. Smetona, kuriam vėliau bus lemta tapti pirmuoju ir paskutiniu tarpukario Lietuvos prezidentu. 15 valandą rytinis posėdis buvo baigtas. Tarybos nariai tyliai išsiskirstė pietauti, kaip vėliau prisimins signataras Petras Klimas, „paprasčiausiu būdu, tarsi nieko nebūtų įvykę“.

Po vakarinio posėdžio, kuriame svarstyti tik smulkūs einamieji reikalai, P. Klimo dienoraštyje atsirado toks įrašas: „16.II. Šiandien 12–30 val. dieną Liet. Komiteto bute Didžioji gat. 30–2 mažam kambary susikimšusi Taryba „paskelbė“ vienu balsu Lietuvos nepriklausomybę. Tai yra susijungusios tarybos vaisius. Tai yra ir pamatinės reikšmės aktas Lietuvos istorijoje.“ Kaip matome, linksmuolis signataras žodį „paskelbė“ įdėjo į kabutes. Turbūt todėl, kad tądien apie istorinį mūsų šaliai įvykį sužinojo nebent Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Vilniuje Eckartas von Boninas. Mat tą pačią vasario 16-ąją, šeštą vakaro, vieną Tarybos nutarimo egzempliorių vokiečių valdininkui įteikė signataras Jurgis Šaulys. Tarybos narys taip pat paprašė leidimo išspausdinti Nepriklausomybės Aktą Lietuvos laikraščiuose.

Tiesą sakant, savo ranka Tarybos nutarimą surašęs J. Šaulys tą vakarą kreipėsi ne visai tuo adresu, mat bet koks susisiekimas su Berlynu, o juo labiau kokių nors dokumentų skelbimas Lietuvoje buvo leidžiamas tik sutikus vokiečių karinei valdžiai – Oberostui. Ir vis dėlto tai buvo teisingas žingsnis, nes žinia apie Lietuvos apsisprendimą nusikratyti bet kokių saitų su ją okupavusia šalimi labai greitai pasiekė Vokietijos užsienio reikalų ministeriją, o iš ten – ir Reichstagą. Mat, kaip vėliau prisimins pats J. Šaulys, Lietuvos Tarybos nutarimą tą patį vakarą „slaptu keliu“ pavyko išsiųsti Vokietijos Reichstago nariui Matthiasui Erzbergeriui į Berlyną.

O štai leidimo paskelbti Aktą Lietuvoje teko palūkėti. Suprasdami, kad laukti gali būti pražūtinga, Lietuvos Tarybos nariai tą patį vakarą dokumento tekstą atidavė rinkti Vilniuje įsikūrusiai Martyno Kuktos spaustuvei. Kaip netrukus pamatysime, žinia apie atkurtą nepriklausomą valstybę lietuvius vis dėlto pasiekė, tik viena diena vėliau, nei apie ją pranešė Berlyne leidžiama spauda. Ir tai, be abejo, įvyko aplenkiant Kaune įsikūrusį Oberosto atstovą, su kuriuo J. Šaulio bendrapavardis signataras Kazimieras Šaulys bergždžiai mėgino susitikti vasario 17-osios rytą.

Beveik po trijų dešimtmečių signataras prisiminimuose pasakos į vokiečių valdžios įstaigą atvykęs vasario 17-ąją 10 valandą, o atsakymo laukęs iki šeštos vakaro. Galiausiai pasirodęs administracijos vadovas K. Šauliui pareiškė: „Rašto turinys mums nepriimtinas ir aš atsisakau jį siųsti toliau.“ Vokietis pridūrė, kad viešas Nepriklausomybės Akto paskelbimas „būtų laikomas revoliuciniu veiksniu, priešingu vokiečių valdžios valiai“. Tai, be kita ko, reiškė, jog apie Nepriklausomybės Akto paskelbimą negali būti nė kalbos. Vis dėlto vasario 18-ąją jį išspausdino keli Vokietijos laikraščiai. Tačiau, įsikišus cenzūrai, kituose leidiniuose buvo uždrausta skelbti šį dokumentą.

Netikėtas Reichstago reveransas

Lietuvoje buvo dar prasčiau. Vasario 19-ąją Nepriklausomybės Aktą drauge su J. Šaulio straipsniu „Dėl nepriklausomybės paskelbimo“ išspausdino „Lietuvos aidas“. Tačiau skaitytojų šis dienraščio numeris taip ir nepasiekė. Mat pagal to meto taisykles signalinis laikraščio egzempliorius buvo įteiktas cenzoriui. Šis, užuot išbraukęs jam neįtikusį tekstą, tuoj pat atsiuntė į spaustuvę būrį kareivių. Jie išbarstė jau surinktą raidžių rinkinį, konfiskavo kelis korektūrinius egzempliorius, o M. Kuktos spaustuvę uždarė.

P. Klimas, nujausdamas tokią įvykių eigą, vis dėlto spėjo savavališkai išleisti keletą laikraščio egzempliorių ir juos paslėpti. Pasak kitų versijų, pirmas leidinio puslapis su Nepriklausomybės aktu buvo slapta išspausdintas Kazimiero Strazdo spaustuvėje ir per patikimus žmones išplatintas visoje Lietuvoje.

Oberosto reakciją paaiškinti nesunku: iš Berlyno į Kauną tuo metu atskriejo griežtas raštas, kuriame sakoma, kad „savo 1918 m. vasario 16 d. nutarimu Lietuvos Taryba yra išvertusi pamatą Lietuvos pripažinimui nepriklausoma valstybe“. Tačiau vokiečių vyriausybė ir Oberostas – toli gražu ne visa Vokietija. Nepamirškime, jog tuo metu, kai Vilniuje darbuotojai tvarkė vokiečių nuniokotą ir uždarytą M. Kuktos spaustuvę, kitoje Vokietijos valdžios institucijoje įvykiai klostėsi gerokai palankesne Lietuvai linkme.

Vasario 20 dieną Vokietijos katalikų centro partijos atstovas Adolfas Groeberis Lietuvos Nepriklausomybės Aktą perskaitė viešame Reichstago posėdyje. Ne tik perskaitė, bet ir pareiškė esąs įsitikinęs, kad Vokietijos vyriausybė nedelsdama pripažins nepriklausomą Lietuvos valstybę, o Reichstagas pritars šiam žingsniui. Tokią poziciją parėmė ne tik A. Groeberio frakcija, bet ir socialdemokratai.

Šiaip ar taip, vasario 21-ąją Vokietijos kancleris Maxas von Badenas pranešė Lietuvos Tarybai, kad Vokietija sutinka pripažinti Lietuvą nepriklausomą valstybe, tačiau tai padarys remdamasi ne Tarybos Vasario 16-osios, o 1917 metų Gruodžio 11-osios nutarimu. „Tai buvo tik pirmasis laimėjimas, kol okupacinės valdžios administracija buvo priversta pasitraukti ir krašto valdžia perėjo į lietuvių rankas“, – vėliau prisimins signataras K. Šaulys.

Iš tiesų tą akimirką niekas dar negalėjo garantuoti, kad Vokietijos vyriausybė paisys Reichstago patikinimų, juolab niekas nebuvo tikras, jog Oberostas nesiims represijų. O tokios grėsmės iš tiesų būta, mat kai kurie okupacinės administracijos atstovai siūlė paleisti Lietuvos Tarybą ar net suimti jos narius.

Taigi tikrąją galią šeimininkauti Lietuvoje turėjo ne Reichstago politikai, o Vokietijos vyriausybė ir uniformuoti Oberosto atstovai. Tad Lietuvos Tarybai norom nenorom teko ieškoti kompromiso. Praėjus lygiai savaitei, kai M. von Badenas paskelbė pareiškimą, Tarybos prezidiumas pranešė Vokietijos vyriausybei, kad gruodžio 11-osios nutarimas tebegalioja ir yra pagrindas būsimiems Lietuvos ir Vokietijos santykiams nustatyti.

Tačiau vokiečių netenkino ir toks lietuvių atsitraukimas. Okupacinė valdžia atsisakė perduoti šią žinią Vokietijos kancleriui ir pati padiktavo, kaip lietuviams reikia formuluoti Berlynui siunčiamą žinią. Ji turėjo skambėti taip: „Lietuvos Taryba, kaip 1917 metų gruodžio m. 11 d. nutarimu pripažintoji Lietuvos tautos atstovybė, pasiremdama šiuo atveju dar kartą pripažintu ir išimtinai galiojančiu 1917 metų gruodžio m. 11 d. nutarimu, prašo vokiečių Kaizerio vyriausybę pripažinti Lietuvos valstybę.“

To jau buvo per daug net į kompromisus linkusiam Lietuvos Tarybos prezidiumui. Jis pareiškė net nesiimsiąs teikti tokio ultimatyvaus reikalavimo svarstyti visai Tarybai, nes vokiečių primetama formuluotė visiškai paneigia vasario 16-osios nutarimą, o šio atšaukti neįmanoma.

Sąjunga su Vokietija: būti ar nebūti

Dabar, matyt, pats metas dar kartą prisiminti Gruodžio 11-osios aktą ir išsiaiškinti, kodėl vokiečiai taip įnirtingai laikėsi būtent to dokumento raidės. Reikia pažymėti, jog vokiečiams patikęs nutarimas, priimtas 1917-ųjų gruodį po įnirtingų diskusijų, vos nesužlugdė tiek Lietuvos Tarybos, tiek pačios mūsų valstybės nepriklausomybės idėjos. Galima pridurti, kad Gruodžio 11-osios akto svarstymas, o ir viskas, kas vyko iki pat vasario 16-osios, jau tuomet išryškino dvi lietuviškos politikos tendencijas, išlikusias iki šių dienų. Viena jų – realistinė arba pragmatiška, atsižvelgianti į to meto naudą ir konjunktūrą. Antra – romantinė, kai svarbesnė idėja ir moralinis pamatas.

Tąsyk Lietuvos Taryboje nugalėjo „realistai“, o nutarimui pasipriešinę trys jos nariai – Steponas Kairys, S. Narutavičius ir J. Vileišis – liko mažuma? Nejaugi tik šis trejetas sugebėjo įžvelgti perengtoje deklaracijoje mirtiną grėsmę iš dviejų imperijų – Rusijos ir Vokietijos – besiveržiančiai Lietuvai? Vargu. Regis, net ir tie, kurie balsavo už Gruodžio 11-osios nutarimą, darė tai sunkia širdimi.

Pirmas nutarimo sakinys beveik niekuo nesiskyrė nuo Vasario 16-osios akto. Jame taip pat kalbama apie nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir visų ligi šiol buvusių valstybinių ryšių su kitomis tautomis nutraukimą. Tačiau žemiau esanti formuluotė žadėjo Lietuvai ne ką kita, o naujus pančius. Tai matyti iš antros nutarimo dalies, kurioje sakoma: „Šiai valstybei tvarkyti ir jos interesams ginti taikos derybose Lietuvos Taryba prašo Vokietijos valstybę apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į gyvybinius Lietuvos interesus, kurie reikalauja nieko nelaukiant sueiti į ilgalaikius ir glaudžius santykius su Vokietijos valstybe, Lietuvos Taryba pasisako už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos valstybe, ta sąjunga turėtų būti ypatingai įgyvendinta karinės ir susisiekimo konvencijų, muitų bei monetarinės sistemos bendrumo pagrindu.“

Reikia manyti, jog net Lietuvos Tarybos „realistai“ puikiai suprato, kad priėmus tokį nutarimą vietoj išsvajotos nepriklausomybės lietuviai gaus oficialiai įteisintą aneksiją. Suprato, bet kitokių galimybių tautos apsisprendimui pareikšti tikriausiai nematė. „Žvilgtelėję į šią formuluotę „sub speciae aeternitatis“(iš amžinybės perspektyvos – aut.), mes gal negalėtume nustebti tuo atoveiksmiu militarinės galios veiksmui. Bet tuomet mes dar neįsivaizdavome įpusėjusio XX amžiaus rafinuotumo“, – taip vėliau šią situaciją apibūdins P. Klimas, pridurdamas, kad „tuo metu vokiečių aneksionistai paleido gerkles saviškai interpretuoti tą dokumentą ir tarytum triumfavo“.

Apie nepriklausomybę, minimą nutarimo pirmoje dalyje, okupantai nenorėjo nė girdėti. Praėjus savaitei, kai dokumentas buvo priimtas, Vokietijos kaizeris Vilhelmas Vyriausiosios karinės vadovybės būstinėje pareiškė, kad Lietuva kol kas negali būti nepriklausoma, nes ji visą laiką svyruotų tarp Rusijos, Vokietijos ir Lenkijos. Tokia kaizerio mintis buvo visiškai logiška, atsižvelgiant į dar vieną aplinkybę: po keturių dienų Lietuvos Brastoje turėjo prasidėti taikos derybos su Rusija, kurias pasiūlė Vladimiras Leninas. Be to, bolševikų lyderis tuo pat metu paskelbė garsųjį pareiškimą dėl tautų apsisprendimo teisės.

Dviejų imperijų spąstuose

Kad bolševikų žodžiai nieko nereiškia ir niekada nereikš, nei Berlyne, nei kur nors kitur tuomet dar niekas nežinojo. Taigi karą pralaiminti Vokietija turėjo rimtą pagrindą nerimauti – o ką, jei Rusijos bolševikai be išlygų pripažins Lietuvos nepriklausomybę ir pamėgins sugrąžinti ją į buvusios caro imperijos įtakos sferą? Štai kodėl Berlynui verkiant reikėjo, kad Lietuva, dar prieš prasidedant taikos deryboms, jau būtų ne tik paskelbusi nepriklausomybę, bet ir pareiškusi norą sudaryti sąjungą su Vokietija. Tarybos nariai suprato patekę į spąstus: jei neįsipareigos Vokietijai, Lietuva niekada nesulauks nepriklausomybės pripažinimo iš Berlyno. Maža to, per Rusijos ir Vokietijos taikos derybas mūsų kraštas galėjo tapti tik teritorija, kurią savo nuožiūra pasidalys dvi imperijos.

Kad išvengtų tokio likimo, Lietuvos Taryba apsisprendė sutikti su „amžina sąjunga“, bet nutarė į būsimą nutarimą įterpti saugiklį. Gruodžio 6 dienos posėdyje į dokumento projektą buvo įtrauktas sakinys, kad būsimus santykius su Vokietija ir kitomis šalimis nustatys Lietuvos Steigiamasis Seimas. Tačiau vokiečiai apie tokią formuluotę nenorėjo nė girdėti, tad gruodžio 11-ąją Tarybos nariams nebeliko nieko kita, kaip tik pasirašyti Nepriklausomybės pareiškimą, amžiams „pririšantį“ Lietuvą prie Vokietijos ir atveriantį kelią „teisėtai“ jos aneksijai.

Žinia apie Lietuvos apsisprendimą nusikratyti bet kokių saitų su ją okupavusia šalimi labai greitai pasiekė Vokietijos užsienio reikalų ministeriją, o iš ten – ir Reichstagą.

Dabar dėl taikos besiderantys vokiečiai turėjo rankovėje tūzą. Bolševikinės Rusijos delegacijai pabrėžus, kad viena taikos sąlygų – kuo greitesnis okupacinės kariuomenės išvedimas iš užgrobtų teritorijų, leidžiant iki karo nepriklausomybės neturėjusioms tautoms referendumu nuspręsti tolesnį savo likimą, vokiečiai galėjo pamojuoti Gruodžio 11-osios deklaracija, kuria lietuvių tauta, anot jų, išsakė savo valią ir dėl nepriklausomybės, ir dėl susijungimo su Vokietija. Tuo metu net svečio teisėmis į Lietuvos Brastą nepakviesta Lietuva liko bebalsė – mūsų valstybės likimą sprendė kiti.

Maža to, 1918 metų sausio 7 dieną vietoj Adolfo Jofės bolševikų derybų delegacijos vadovu paskirtas Levas Trockis pareiškė, kad Lietuvos Taryba apskritai negali kalbėti tautos vardu, nes niekas jos nerinko. Šie žodžiai Lietuvos Tarybai tapo signalu veikti. Po trijų dienų, dar kartą sugrįžę prie Gruodžio 11-osios pareiškimo, Tarybos nariai atsisakė įsipareigojimų dėl amžinų ryšių su Vokietija ir nurodė, kad tiek šalies vidaus tvarką, tiek jos santykius su kaimynais nustatys kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas. Vis dėlto sausio 26-ąją Taryba, nutarusi informuoti Rusiją ir Vokietiją apie savo apsisprendimą, Petrogradui ir Berlynui išsiuntė skirtingus pranešimus. Bolševikai buvo informuoti, kad „nuo šios dienos Lietuva yra išėjusi iš Rusijos valstybės sąstato ir laiko save nepriklausoma valstybe“, o dokumente Berlynui Lietuvos Taryba „stoja už tvirtą ir nuolatinį tvirtą sąjungos ryšį su vokiečių valstybe“.

Tuo metu rimta krizė subrendo ir pačioje Lietuvoje. Jau minėti trys būsimi Nepriklausomybės Akto signatarai, nesulaukę kitų Tarybos narių pritarimo išmesti iš būsimo nutarimo net menkiausią užuominą apie sąjungą su Vokietija, pasitraukė Lietuvos Tarybos. Netrukus prie jų prisidėjo ir ketvirtas – Mykolas Biržiška. Tai jau grėsė katastrofa, bet nuo jos išgelbėjo nutrūkusios taikos derybos Lietuvos Brastoje.

Žlugus vokiečių viltims, kad rusai sutiks pripažinti Vokietijai visas prieš paskelbiant paliaubas jos fronto linijos pusėje esančias teritorijas, Berlynas ėmė rengtis naujam puolimui. Jis turėjo prasidėti vos pasibaigus paliaubų terminui. Kai Rusijos delegacijos vadovas, paskelbęs formuluotę „nei karas, nei taika“, kuri vėliau buvo įrašyta į visus istorijos vadovėlius, netrukus išvyko į Petrogradą, Lietuvos Taryba suprato – delsti nebėra ko, nepriklausomybę būtina skelbti tuoj pat, nelaukiant, ką pasakys vokiečiai. Ankstesniems ryšių su Vokietija šalininkams tereikėjo susigrąžinti pasitraukusius Lietuvos Tarybos narius, prieš tai patikinus juos, kad naujame nutarime dėl nepriklausomybės apie kokią nors sąjungą su Berlynu nebus nė menkiausios užuominos. Iki vasario 16-osios buvo likusi vos savaitė.

Pats Vasario 16-osios aktas tą pirmą nepriklausomybės žiemą tebuvo nedrąsus būsimos laisvės pranašas – iki pavasario jis iš esmės nieko nepakeitė. Pirmų laimėjimų Lietuva sulaukė kiek vėliau: kovo 23-iąją Vokietijos vyriausybė, nors ir su išlygomis, pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Kita vertus, net ir šis pripažinimas tuo metu nieko nepakeitė. Be to, į Lietuvos reikalus vis atkakliau ėmė kištis bolševikai, o balandį Vilniuje pasirodė ir pirmi raudonieji emisarai. Bet visa tai prisiminsime baigiantis jubiliejinių metų pavasariui.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"