Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

1863 metų sukilimas: lenkų šlėktų, lietuvių valstiečių ar kova už laisvę?

 
2018 01 22 13:18
Besimeldžiantys sukilėliai. 1863 metai. / 
Besimeldžiantys sukilėliai. 1863 metai. /  Lietuvos valstybės istorijos archyvo nuotraukos ir iliustracijos

1863–1864 metų sukilimas Lietuvoje buvo vadinamas lenkų sukilimu, lenkmečiu, valstiečių sukilimu prieš dvarininkus ir carizmą ar kovos už laisvę epizodu. Istorikas Darius Staliūnas papasakojo, kokiais laikotarpiais kaip jis buvo vertinamas, interpretuojamas ir kodėl.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje surengtas ketvirtadienio kultūros istorijos vakaras „Atsigręžus atgal: 1863–1864 metų sukilimo vertinimų kaita“. Pranešėjas – istorikas dr. Darius Staliūnas. Jis pasakojo, kaip ir kodėl Lietuvoje keitėsi požiūris 1863 metų sukilimą. Paskaitoje galima buvo sužinoti ne tik, kaip lietuvių atminties kultūroje keitėsi šio istorinio įvykio įvardijimas bei vertinimas, bet ir kas tai nulėmė.

„Mano subjektyvia nuomone, Zigmanto Sierakausko palaikų identifikavimas yra vienas didžiausių istorinių atradimų Lietuvoje per pastaruosius 25 metus“, – pažymėjo D. Staliūnas.

„Šis įvykis yra tam tikra išskirtinis Lietuvos istorijoje, jei kalbėsime apie istorinę atmintį, – tvirtino D. Staliūnas. – Mat į daugelį istorinių įvykių per XIX ir XX amžių lietuvių visuomenė požiūrį keitė nežymiai. Kaip visuomenę turiu omenyje tiek istorikus, tiek politikus, tiek inteligentus, tiek paprastus žmones, neužsiimančius istorija profesionaliai. O į šį istorinį įvykį požiūris keitėsi gana radikaliai – nuo to, kad tai yra svetimas lietuviams siužetas iki jo tapimo lietuvių istorinės atminties savastimi.“

Lenkų ir šlėktų

Pasak istoriko, XIX amžiaus antroje pusėje ir XX amžiaus pradžioje, nors požiūris nebuvo vienalytis, vienareikšmiškas, vis dėlto dominavo toks: esą sukilimas buvo ne mūsų, tai yra ne lietuvių reikalas, bet svetimas reiškinys, nelabai vertas atminimo. Sukilimą vadino lenkų arba tiesiog lenkmečiu. Anot D. Staliūno, literatūrinėje kūryboje kai kur galima rasti atjautos, netgi tapatinimosi su sukilėlių tikslais, bet vis dėlto dominavo požiūris, kai visuomenė buvo išskiriama į dvi grupes – vienoje pusėje buvo mužikai, kitoje – šlėktos, ir buvo teigiama, kad tai – ponų organizuojamas sukilimas, o valstiečiai jo nenorėjo, jog tai – bandymas sugrąžinti baudžiavą.

Kodėl XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje, kai Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, dominavo toks požiūris į 1863 metų sukilimą – jis buvo vadinamas lenkų arba lenkmečiu ir neturinčiu nieko bendro su etninių lietuvių istorija? „Taip atsitiko todėl, kad tas sukilimas turėjo tikslą atkurti Abiejų Tautų Respubliką, arba, kaip tuo metu sakyta, Lenkija, – kalbėjo istorikas. – Jis to meto visuomenėje buvo suprantamas kaip sukilimas, kuriuo siekta lenkiško reikalo, siekiant atstatyti buvusią valstybę.“

Prieškariu naratyvas nepasikeitė

„Kaip žinia, prieš 100 metų lietuviai sugebėjo sukurti tautinę valstybę, o istorinis naratyvas apie 1863 metų sukilimą nepasikeitė“, – teigė D. Staliūnas. Mat veikė antilenkiškas nusistatymas.

O pagrindinis to meto tikslas buvo išgryninti, kas yra lietuviška Lietuvos istorijoje, todėl dominuojantis požiūris į šį įvykį liko nepakitęs. Ir toliau visuomenės, politinio elito, istorikų bendruomenės įsigalėjęs požiūris buvo, kad tas sukilimas nėra lietuvių tautinio judėjimo ar lietuvių istorijos sudėtinė dalis.

Nepaisant to, tekstų, kuriuose buvo kalbama apie 1863 metų sukilimą, buvo spausdinta labai daug, pažymėjo istorikas. Tarkime, sovietmečiu buvo suskaičiuota, kad buvo parašyta net 11 knygų, kuriose vienaip ar kitaip buvo minimas ir tas sukilimas.

D. Staliūnas atkreipė dėmesį, kad tuose tekstuose buvo daug kalbama apie militarinę sukilimo pusę, kas su kuo kariavo, kokie ginklai naudoti, taip pat buvo nemažai tekstų, kuriuose publikuoti atsiminimai – tiek liudytojų, tiek amžininkų, dar buvo skiriamas dėmesys dokumentų lietuvių kalba paieškai ir publikavimui. Buvo statomi ir paminklai įamžinti 1863 metų sukilimą, dažnai atsirasdavę vietinių iniciatyva. Tačiau, kaip sakė istorikas, jie dažnai būdavo skirti ne tik šiam sukilimui, bet susieti ir su kitais istoriniais įvykiais, tarkime, su Nepriklausomybės kovomis, buvo suteikiama prasmė apie lietuvių laisvės siekius.

Istorikas dr. Darius Staliūnas. / Rasos Pakalkienės (LŽ) nuotrauka
Istorikas dr. Darius Staliūnas. / Rasos Pakalkienės (LŽ) nuotrauka

Sovietmečiu jis tapo valstiečių

„Nuo 1940 metų oficialus istorinis pasakojimas Lietuvoje, kuri tapo sovietine, turėjo keistis, turėjo būti kitoks, nei tradicinis istorinis lietuvių naratyvas, – sakė D. Staliūnas. – Sovietinis istorinis pasakojimas turėjo visą dėmesį sutelkti į darbo žmones. Lietuvos atveju tai buvo valstiečiai.“

Istoriko žodžiais, tuo metu buvo laikomasi ir sovietinės „tautų draugystės“ koncepcijos, jei supaprastintai, skelbianti, kad tautos turi draugų iš priešų. „Visos tautos, patekusios į Sovietų Sąjungą, elgiasi draugiškai, o vokiečiai ir visi kiti buvo lietuvių ir kitų „broliškų“ tautų priešai“, – sakė jis.

Kaip teigė D. Staliūnas, sovietmečiu, ypač kelis pirmuosius dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo, sovietinis-istorinis-lietuviškas pasakojimas buvo suformuotas esą „1863 metų sukilimas yra mūsų, tai yra lietuvių liaudies“.

Arturo Grottgero (1837–1867) piešinys. 1863-ųjų metų sukilimas. / wikipedia.org iliustracija
Arturo Grottgero (1837–1867) piešinys. 1863-ųjų metų sukilimas. / wikipedia.org iliustracija

„Tam, kad tas sukilimas lietuviams taptų savu, reikėjo pateikti interpretaciją, kuri bent kažkiek patiktų eiliniam lietuvių, bet kartu atitiktų marksistinę istorinę sampratą“, – aiškino pranešėjas. Todėl buvo sumanyta, esą sukilimas yra glaudžiai susijęs su 1861 metais Rusijos imperijoje įvykdytų baudžiavos panaikinimu. Todėl sovietinėje interpretacijoje sukilimas labai dažnai buvo vadinamas ne 1863–1864, bet 1861–1863 ar 1861–1964 metų.

„Ir buvo sakoma, kad tai buvo ne tos visuomenės politinė kova už Nepriklausomybę, bet valstiečių sukilimas prieš socialinius priešus, tai yra prieš dvarininkus, kitaip tariant, prieš lenkus, ir carizmą“, – teigė D. Staliūnas. Jis tęsė, kad sovietmečiu buvo pažymima, kad sukilimui vadovavo, kaip anuomet sakyta, savi revoliucionieriai, kurie labai glaudžiai bendradarbiavo su rusų revoliucionieriais.

Mūšis ties Kazlų Rūda. 1863 metų vasario 2 diena.
Mūšis ties Kazlų Rūda. 1863 metų vasario 2 diena.

Operos „Sukilėliai“ pavojai

Vis dėl to tokia interpretacija, kuriai atstovavo sovietinis istorikas Juozas Žiugžda, sulaukdavo kritikos, pradžioje kad ir nelabai drąsios, iš tuo metu jaunų lietuvių istorikų.

„Bet bandymas sukilimą paversti lietuvių liaudies savastimi turėjo tam tikrų pavojų sovietiniam režimui ir pačiam J. Žiugždai. Tuos pavojus sovietinė valdžia pamatė gana greitai, šeštojo dešimtmečio antroje pusėje, – pažymėjo D. Staliūnas. – Tuo metu buvo neleista statyti Juliaus Juzeliūno operos „Sukilėliai“, nors Vinco Mykolaičio Putino romanas, pagal kurią norėta statyti, buvo parašytas pagal sovietinius kanonus. Mat sovietiniams ideologams pasidarė baisu, kaip žiūrovai gali priimti tą informaciją, kad pagrindinis operos veikėjas yra ne bet kas, o kunigas, dar buvo pasigesta „tautų draugystės“ ir taip toliau. Tai yra buvo išsigąsta, kad sukilimas gali būti suprastas ne kaip valstiečių prieš carizmą, bet kaip lietuvių tautos kova už laisvę.“

Buvo ir kitų atvejų, kai 1863 metų interpretacija išgąsdino sovietų valdžią, todėl būdavo uždrausti.

Išžygiavimas į mūšį. Dail. Mykolas Elvyras Andriolis (1836 – 1893).
Išžygiavimas į mūšį. Dail. Mykolas Elvyras Andriolis (1836 – 1893).

Savotiška „pilka zona“

Sovietmečiu atsirado ir kita interpretacija, kad šis sukilimas buvo svarbus istorinis įvykis lietuvių tautai. Ji atsirado dėl daugelio aplinkybių, pažymėjo istorikas. Viena jų buvo tai, kas sovietinis režimas pasidarė švelnesnis. Atsirado tokie reiškiniai, kaip žygeiviai, kurie pradėjo domėtis istorine praeitimi. O XIX amžius ir tas sukilimas, kaip sakė D. Staliūnas, buvo savotiška „pilka zona“. Tad galėjo būti kiek įvairesni interpretacijų niuansai.

Sovietmečiu taip pat buvo statomi paminklai šiam sukilimui atminti.

Sukilėlio ženklas.
Sukilėlio ženklas.

Savas istorinis įvykis

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, 1863 metų sukilimas tos dalies visuomenės, kuri domisi istorija, laikomas savu istoriniu įvykiu. „Tai parodė ir 2013 metai, kai turbūt visi didieji Lietuvos muziejai organizavo parodas. Apie sukilimą buvo kuriami filmai, rengiamos mokslinės konferencijos ir panašūs dalykai, – vardijo D. Staliūnas. Jis papildė, kad neseniai palaikų 1863 metų sukilimo dalyvių palaikų radimas ant sostinės Gedimino kalno tą susidomėjimą dar padidino.

Zigmantas Sierakauskas.
Zigmantas Sierakauskas.

„Mano subjektyvia nuomone, Zigmanto Sierakausko palaikų identifikavimas yra vienas didžiausių istorinių atradimų Lietuvoje per pastaruosius 25 metus“, – pažymėjo D. Staliūnas.

Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje buvo atidengtas ne vienas 1863 metų sukilimui skirtas paminklas.

Istorikas apibendrino, kad dabar susidomėjimo tuo sukilimu yra daug. Kalbėdamas apie dabartines šio istorinio įvykio interpretacijas, D. Staliūnas teigė, kad profesionalūs istorikai iš principo sutaria, kad pagrindinis sukilėlių tikslas buvo atkurti Lenkiją. „Kai sakau – atkurti Lenkiją, vartoju to meto terminą, taip kalbėjo patys sukilėliai. Jeigu reikėtų pasakyti moksline kalba, sukilėliai kovojo už tai, kad būtų atkurta Abiejų Tautų Respublika“, – teigė istorikas.

D. Staliūno žodžiais, istorikai šiek tiek nesutaria, ar atskiri sukilimo vadai galėjo turėti kokią nors Lietuvos savarankiškumo viziją. O šaltinių yra nedaug.

Tačiau kai kurie politikai 1863 metų sukilimą interpretuoja plačiau, tarkime, kad jis esą padėjo pagrindus mūsų tautiniam atgimimui, kuris atvedė į laisvę 1918 metais. Kai kurie kino meno kūrėjai net Tadą Blindą paverčia to meto sukilimo dalyviu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"