Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

1655-ųjų katastrofa: 6 maskvėnų metai Vilniuje

 
2018 05 21 12:31
Atvaduotame Vilniuje taip ir nebebandyta atstatyti griūvančių Valdovų rūmų ir pilių.
Atvaduotame Vilniuje taip ir nebebandyta atstatyti griūvančių Valdovų rūmų ir pilių.

Pirmoji Vilniaus netektis 1655 metais daugelio laikoma simboline data, po kurios Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė niekada nebeatgavo turėtos galybės ir tik silpo. Istorinėje žmonių sąmonėje iki šiol įsitvirtinęs įsitikinimas, kad miestas buvo taip siaubiamas, kad virto vos ne dykyne.

Istorikų tyrimai atskleidžia, kad maskvėnų ir kazokų Vilnius tikrai siaubtas, tačiau ne daugiau, nei tais laikais buvo įprasta, o gal net ir mažiau, mat caras Aleksejus Romanovas norėjo jį išsaugoti kuo sveikesnį, su kuo daugiau gyventojų – jo naujųjų valdinių ir mokesčių mokėtojų.

Be to, pirmuosius 3 okupacijos metus su gyventojais stengtasi elgtis kiek įmanoma švelniau ir teisingiau. Nepasitvirtinus šiais politikai, primestas griežtesnis valdymas. Nei geruoju, nei bloguoju vilniečių į savo pusę caro vaivadoms patraukti nepavyko ir vos pirmą sykį apylinkėse pasirodžius LDK daliniams, miestiečiai puolė atverti jiems vartų.

Apie tai, kaip vyko pirmoji maskvėnų okupacija, ką ji reiškė gyventojams ir pačiam miestui, LŽ kalbėjosi su vienu autoritetingiausių Vilniaus istorijos tyrėjų, istoriku daktaru Elmantu Meilumi:

Siautėjimas „neperlenkiant lazdos“

– LDK kariuomenė neturėjo jėgų ginti sostinės, tačiau gindama tiltą per Nerį, sudarė sąlygas pasitraukti pabėgėliams. Kiek miestiečių išvyko iš miesto?

– Tikslių duomenų neturime ne tik apie tai, kiek miestiečių pabėgo, bet ir kiek to meto Vilniuje buvo gyventojų. Įvairūs istorikai pateikia labai skirtingus skaičius, kad LDK sostinėje 1655 metais galėjo būti nuo 10 iki 40 tūkstančių gyventojų. 1929 metais lenkų istorikė Marja Lowmianska suskaičiavo 14 tūkstančių gyventojų, o Pirmojo pasaulinio karo laikais vokietis Paulius Karge teigė, kad to meto Vilniuje gyveno tik 10 tūkstančių gyventojų, nors gali būti, kad jis turėjo omenyje tik miesto sienų ribose gyvenusius žmones.

Mano supratimu, realiausias miestiečių (įskaitant priemiesčius) skaičius būtų tarp 15 ir 20 tūkstančių. Prieš dešimtmetį istorikas Mindaugas Paknys paskelbė duomenis, kad 1636 metais Vilniuje (sienų ribose) buvo apie 700 „posesijų“, kiekvienoje kurių gyveno ne daugiau 10 žmonių. Leiskime sau manyti, kad iki 1655 metų šis skaičius augo, pridėkime apylinkės gyventojus ir gausime minėtus 15 – 20 tūkstančių.

Kalbant apie tai, kiek miestiečių tapo pabėgėliais, galima pasiremti duomenimis apie LDK pabėgėlius kitose šalyse. Pavyzdžiui, į Prūsiją karo metais pabėgo apie 3000 LDK piliečių, iš kurių apie 1600 galėjo būti vilniečiai. Kai kurie bėgo į švedų užimtą Žemaitiją, kiti į Lenkiją, treti – dar kur nors. Turbūt galime drąsiai teigti, kad 1655 metais tikrai pasitraukė apie 2000 vilniečių.

– Gelbėjosi ne tik žmonės, bet gelbėtos ir vertybės. Ar žinome, ką pavyko išgabenti iš sostinės iki maskvėnų puolimo?

– Tokiems atvejams ruoštasi gerokai iš anksto. Prieš metus, kai Maskva dar formaliai net nebuvo paskelbusi karo, Vilniaus katedros kapitula jau nusprendė išgabenti iš miesto kapitulos brangenybes, šventojo Kazimiero palaikus ir kitas vertybes. Į Gdanską išvežti svarbiausi dokumentai – privilegijos, Lietuvos metrika ir kt. Išgabenta daug vertingų dalykų. Nors pavyzdžiui miesto magistrato archyvas sudegė rotušėje. Tai – didelė netektis istorikams.

Pavyko išgelbėti dalį katedros lobyno. Jis buvo padalintas į 2 dalis, kurių viena gabenta sausuma, o kita – laiveliais. Pastaruosius pasivijo ir užgrobė kazokui. Kažkokią dalį savo turto išgabeno Radvilos ir kiti bajorai.

Vilnius 1600 metais/wikipedia.org nuotraukos
Vilnius 1600 metais/wikipedia.org nuotraukos

– Daugelis autorių teigia, kad maskvėnai ir kazokai išžudė daugiau nei 20 tūkstančių miestiečių ir LDK sostinė bent 7 dienas skendėjo liepsnose. Ar tai – patikimi skaičiai?

– „Klasikinis“ skaičius 25 tūkstančiai yra absurdiškas. Galime drąsiai dalinti iš 10, bet ir tuo atveju skaičius bus per didelis. Manau, kad iš tiesų žuvo ne daugiau, kaip 1000 miestiečių. Remiuosi pirmiausiai tuo, kad Vilnių caras Aleksejus Michailovičius laikė savo miestu, o miestiečius – savo valdiniais. Jis nebuvo suinteresuotas sudeginti ir išskersti Vilniaus, nes planavo jame pasilikti visiems laikams. Prie Vilniaus artėjančiai maskvėnų kariuomenei buvo duotas įsakymas nežudyti „caro valdinių“.

Tais laikais leisti kareiviams kelias dienas siaubti ir plėšti paimtą miestą buvo visiškai įprastas reikalas.

– Paprastai teigiama, kad ypatingai žiauriai siautėjo kazokai. Įsakymą turintys maskvėnai nepajėgė jų sustabdyti?

– Daugiausiai duomenų iš tiesų yra apie Ivano Zolotorenkos kazokus, kurių galėjo būti apie 20 tūkstančių. Jokiais laikais disciplina ir paklusnumu kazokai nepasižymėjo. Taigi, siaubė miestą. Tai be abejo darė ir maskvėnų kareiviai. Nepamirškime, kad tais laikais leisti kareiviams kelias dienas siaubti ir plėšti paimtą miestą buvo visiškai įprastas reikalas. Savotiškas atlygis už jų tarnybą. Ne kitaip elgėsi ir pavyzdžiui švedų kariuomenė.

Visgi, tokių baisių žudynių, kaip pas mus priimta manyti, nebuvo. Kai kurių liudininkų atsiminimuose minimi ir tokie pavyzdžiai, kai kazokus baudė mirties bausme už tai, kad nužudė kunigą ir spardė nukirstą jo galvą.

„Gerasis“ vaivada

– Maskvėnų vadai neleido „perlenkti lazdos“?

– Taip. Pačių maskvėnų kariuomenė buvo gana drausminga ir iš esmės laikėsi caro įsakymo. Be to, daugeliui dalinių vadovavo karininkai europiečiai, gerai muštravę Maskvos kareivius.

Nesąmonė ir tai, kad Vilnius 17 dienų degė, kaip teigiama vienoje XVII amžiaus kronikoje. Nebuvo čia kam tiek degti. Pavienių gaisrų, žinoma, buvo. Kai kuriuos jų sukėlė patys besitraukiantys miestiečiai, kad turtas neatitektų maskvėnams, bet mieste likę žmonės puldavo jų gesinti, kad nesupleškėtų ir jų namai. O ir maskvėnams reikėjo gyvo miesto, o ne jo pelenų – juk jie ketino Vilniuje apsigyventi.

Buvo visko: ir gaisrų, ir žudynių, ir plėšimų. Tačiau ne tokiais mastais, kaip ilgą laiką manyta. Nusiaubtos katalikų bažnyčios ir unitų cerkvės. Nusikaltimų užkariautojai vykdė ir vėliau, antai, 1656 metais karmelitų vienuoliai pasiskundė caro vaivadai Michailui Šachovskojui, kad kareiviai apiplėšė bažnyčią ir pagrobė iš jos 700 knygų. Vaivados įsakymu buvo atliktas tyrimas, o didžioji dalis knygų surastos ir grąžintos.

Caras Aleksejus Michailovičius Romanovas
Caras Aleksejus Michailovičius Romanovas

– Mieste, visai netrukus po paėmimo, apsilankė pats caras. Ar tai įprastas poelgis?

– Miestas krito rugpjūčio 8 dieną, o pasak caro kelionę aprašančių dokumentų, jis pats raudonais kilimais išklotomis gatvėmis į Vilnių įžengė rugpjūčio 14 dieną. Tai įtikimesnė data, nei kitų šaltinių pateikiamos 9 ir 10 dienų versijos. Caras keliavo atsilikęs nuo kariuomenės, nes to reikalavo atsargumas.

Atvykęs jis pamatė, kad miestas nusiaubtas ir toks pat likimas ištiko Valdovų rūmus, todėl apsistojo palapinėje Lukiškėse. Caras Aleksejus pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir paskyrė Michailą Šachovskojų Vilniaus vaivada. Šiose pareigose Šachovskojus išbuvo iki 1659 metų vasaros. Tų metų gegužę naujuoju vaivada paskirtas Danila Myšeckis, bet į Vilnių jis atvyko tik liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje.

– Caras aplankė savo „naujuosius valdinius“. Kiek gi jų įgijo?

– Atsižvelgiant į mūsų jau aptartus pabėgėlių ir žuvusiųjų skaičius, galima manyti, kad apie 10 tūkstančių. Juos vertė prisiekti carui ir pagal miestiečių ir apylinkių šlėktų sąrašus matyti, kad apie 2000 šlėktų prisiekė Aleksejui.

Nieko nelaukiant caras siuntė pasiuntinius, raginusius miestiečius grįžti namo iš Žemaitijos ir kitur. Į Prūsijos kunigaikštį jis 1656 metų gegužę kreipėsi laišku, kuriame skundėsi neva prūsų valdžia neleidžia grįžti ten prieglobstį radusiems vilniečiams ir kitiems LDK piliečiams. Po 3 mėnesių gautas atsakas, kad tai netiesa ir grįžti galėjo visi norintys. 1656 metų pabaigoje apie kelis šimtus, o gal net 1000 vilniečių tikrai grįžo namo.

– Vilniuje gyveno gausios užsieniečių bendruomenės. Maskvėnai su jais elgėsi taip pat, kaip su lietuviais, ar kitaip?

– Kaip liudija išlikę keleto Vilniaus vokiečių atsiminimai, į miestą įsiveržę kareiviai puolė ir liuteronų bei kalvinistų bažnyčias, bet maskvėnų kariuomenėje buvę vokiečių, škotų ir anglų samdiniai juos greitai sustabdė ir protestantų bažnyčiose netrukus vėl laikytos pamaldos. Didelė dalis Vilniaus vokiečių bendruomenės pasitraukė į Prūsiją, nors vėliau kažkiek jų ir grįžo.

– Maskva atėjo su savais įstatymais. Kaip pasikeitė Vilniaus miestiečių statusas, jų gyvenimas?

– Atėjo svetima kariuomenė ir tai jau savaime nešė blogus pokyčius – teko bėgti, slėpti turtą. Kaip rodo dokumentai, mieste likę arba vėliau į jį sugrįžę žmonės kreipdavosi į vaivadą, prašydami leidimo išsikasti paslėptą turtą ir tokį leidimą gaudavo.

Michailas Šachovskojus laikėsi caro nurodymų ir stengėsi būti teisingas vaivada. Yra pavyzdžių, kad miestiečiams pasiskundus, kad juos apiplėšė koks kareivis, būdavo atliekamas tyrimas, stengtasi daiktus rasti ir grąžinti, o prasikaltusieji kareiviai būdavo griežtai baudžiami.

Dr. Elmantas Meilus/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Dr. Elmantas Meilus/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pradėjęs tyrinėti šią temą taip pat tikėjausi rasti informacijos apie maskvėnų siautėjimus bei prievartą, tačiau studijuodamas dokumentus supratau, kad iš tiesų Vladimiras Šachovskojus nedelsdamas ėmėsi įvedinėti tvarką, kuri vilniečiams sudarė gana normalias gyvenimo sąlygas.

Pasitaikydavo vos ne anekdotinių pavyzdžių, kaip antai, vienas miestietis, kartu su maskvėnų kareiviu, atitempė kitą kareivį ir pareiškė, kad šis miestelėną bandė apiplėšti ir sumušti. Sulaikytasis gi gynėsi, kad buvo girtas ir nieko neprisiminė. Bylą išnagrinėjęs maskvėnų teismo galva kapitonas Ilja Monastyriovas paliepė kareivį botagais išplakti, „kad gerdamas atminties neprarastų“.

Kitas pavyzdys: kai 1658 metais buvo atsiųsti papildomi pulkai, Maskva neskyrė jiems pinigų. Kareiviai ėmė plėšikauti, o vaivados vyrai, kuriems algas mokėjo, juos suiminėdavo ir bausdavo. Liko bylos, liudijančios, kad botagais išplakdavo už riestainių ar mėsos vagystes.

Anksčiau užimtuose Polocke ir Mogiliove caras išleido specialius įsakus, palikdamas juose galioti senąją Magdeburginę tvarką. Apie tokį įsakymą Vilniuje nieko nežinome, bet daug požymių rodo, kad buvo padaryta tas pats ir miestiečių statusas galimai nepasikeitė.

Vaivada buvo aukščiausiu pareigūnu, turėjo savo administraciją ir teismą. Įdomu, kad miestiečių tarpusavio bylinėjimasis vyko magistrato teisme, kaip ir anksčiau.

– Kodėl caras pakeitė atrodytų neblogai besitvarkiusį Šachovskojų?

– 1658 metais miestiečiai net siuntė delegaciją pas carą, prašydami palikti vaivadą pareigose. Sankt Peterburge vis dar saugomas jų laiško originalas. Matyti, kad jis su vilniečiais neblogai sugyveno. Bet tais metais atsinaujino karo veiksmai ir caras veikiai nusprendė, kad Vilniui reikėjo griežtesnės rankos. Danilas Myšeckis kaip tik toks ir buvo.

Tai, kad jis neketino nuolaidžiauti rodė atvejis, kai 1660 metų pradžioje miestiečiai, susitarę su netoliese buvusiais Daumanto Sesickio daliniais, nugirdė maskvėnų sargybą ir naktį atvėrė miesto vartus. Miestas buvo užimtas, tačiau pergalės nepasiekta dėl pačių lietuvių kaltės – į miestą įžengusi LDK kariuomenė nusprendė atšvęsti sostinės susigrąžinimą. Danila Myšeckis surengė išpuolį iš pilies ir girtus lietuvius iš miesto išginė. Miestiečiams jis neatleido. Pasak XIX amžiaus pradžios rusų istoriko, žiauriomis mirties bausmėmis (ketvirčiuojant, kabinant už šonkaulių ant kablio ir pan.) nubausti apie 150 vilniečių.

Maskvėnų pėstininkai ir kazokas. Žalią mundurą vilkintis maskvėnas - naujojo arba vakarietiško pavyzdžio pulkų kareivis.
Maskvėnų pėstininkai ir kazokas. Žalią mundurą vilkintis maskvėnas - naujojo arba vakarietiško pavyzdžio pulkų kareivis.

– Ar miestiečiai būdavo perkeldinėjami į Maskvos žemes?

– Kažkiek žmonių buvo išgabenta iškart po Vilniaus paėmimo. Tai taip pat buvo įprasta Maskvos praktika. Vėliau į Vilnių atvykdavo specialiai pasiųsti bojarinai, pavyzdžiui, atrinkdavę Maskvai reikalingus amatininkus.

Caras Aleksejus Michailovičius buvo protingas ir naujovėms imlus žmogus. Vilnius buvo pirmasis europietiškas miestas, kurį jis pamatė. Matyt, kad mūrinis miestas jam padarė didelį įspūdį, nes atrodė daug prašmatniau, nei beveik visiškai medinė Maskva. Būtent šis caras pradėjo Maskvos europeizavimą. Pirmasis profesionalus kompozitorius ir teatro trupė į Maskvą atgabenti iš LDK teritorijos, kaip karo trofėjai. Tokiu nemaloniu būdu artinome Rusiją prie Europos.

„Neiškrapštomas“ maskvėnų garnizonas

– Kiek kareivių maskvėnai paliko Vilniaus garnizone?

– Apie 2000. Vėliau jų sumažėjo iki kelių šimtų, paskui – 1658 metais – vėl atsiųstas pastiprinimas (4 ar penki pulkai). Vėliau skaičius vėl sumažėjo. Vidutiniškai apie 1000 – 2000 kareivių būdavo nuolatos dislokuoti Vilniuje.

Kai 1660 metų liepos 11 dieną miestą išvadavo LDK kariuomenė, maskvėnai užsidarė Vilniaus pilių teritorijoje, kur buvo sutvarkę lietuvių apleistus įtvirtinimus, prisiruošę atsargų. Maisto atsargas jie rinkosi iš miesto ir apylinkių, o pavyzdžiui parako gamybą jie 1656 metais atnaujino pačiame mieste. Amunicija jiems gabenta iš kitur. 1658 metų spalį, atsinaujinus karo veiksmams, tiekimas pablogėjo, bet maskvėnai jau buvo gerai pasirengę gynybai. Garnizonui pavyko išsilaikyti pusantrų metų – iki 1661 metų gruodžio 3 dienos.

Apie tai, kad pilis buvo galima „seniai paimti, bet noro nebuvo“ rašė ir kai kurie apgulties dalyviai.

– Maskvėnai taip gerai įsitvirtino, ar į miestą įžengusi LDK kariuomenė per menkai stengėsi iškrapštyti juos iš pilių?

– Abi priežastys tikros ir antroji tikrai ne menkesnė už pirmąją. Apie tai, kad pilis buvo galima „seniai paimti, bet noro nebuvo“ rašė ir kai kurie apgulties dalyviai. Įsivaizduokime: sėdi Vilniuje 2000 LDK kareivių ir gana patogiai gyvena. Pasibaigus apgulčiai jiems būtų tekę vėl traukti į sunkius žygius rytuose ir kautis su paprastai gausesnėmis Maskvos pajėgomis.

O štai Vilniaus apgultyje gyvenimas visai neblogas. Yra išlikusios miesto išlaidų apskaitos knygos, kuriose surašyta, kiek miestiečiai skyrė pinigų kariuomenės išlaikymui – duonai, degtinei, alui ir pan. O jei miestiečiai alaus neduodavo, kareiviai ir patys galėdavo pasiimti.

Jų pateisinimui galima pasakyti, kad LDK kariuomenė neturėjo apgulties pabūklų, vos kelias lengvas lauko patrankas. Karininkai rašė laiškus Boguslovui Radvilai, bet artilerija taip ir nepasirodė. Anot liudininkų, prasti buvo ir lauko pabūklais šaudę artileristai: minimimas bent 1 atvejis, kai jie šaudė taip netaikliai, kad sviediniai perskriedavo įtvirtinimus ir pataikydavo į kitoje pusėje buvusias saviškių pozicijas.

Negalima sakyti, kad mūsiškiai nieko neveikė. Per pusantrų metų surengti 5 ar 6 puolimai, bet nesėkmingai. Sykį bandyta pulti upės ledu, bet maskvėnams apšaudžius ledas įlūžo. Mėginta kastis po siena ir dėti miną, bet apie ją maskvėnams pranešė vienam karininkui tarnavęs rusas.

Didžiausia Vilniaus pilis apgulusių LDK pajėgų problema - artilerijos trūkumas.
Didžiausia Vilniaus pilis apgulusių LDK pajėgų problema - artilerijos trūkumas.

– Maskvėnai laikėsi tiesiog pagirtinai, vaivada Myšeckis taip ir nesutiko pasiduoti.

– Jų jėgos taip pat nuolat seko. Dalis dezertyravo, dalis žuvo, kažkiek mirė nuo ligų. Kai garnizonas pasidavė, jame nebuvo ir 100 vyrų. Veikiausiai jie buvo įsitvirtinę jau tik Aukštutinėje pilyje, nes nebeturėjo jėgų ginti visą pilių teritoriją.

Danilai Myšeckiui ne kartą siūlyta pasiduoti, bet jis arogantiškai atmesdavo siūlymus arba iškeldavo savas sąlygas, tikrai nepriimtinas lietuviams. Paskutinysis pasiūlymas buvo pasiduoti garbingomis sąlygomis: išeiti su ginklais ir turtu, kiek kas panešti galėjo. Tačiau Danila Myšeckis pareiškė, kad jam dar reikėjo ir 300 vežimų turtui išsigabenti bei iškėlė kitus nepriimtinus reikalavimus.

1647 metais sudarytame vilniečių amatininkų ir pirklių mokesčių apskaitos dokumente surašyta apie 1300 mokesčių mokėtojų, o 1658 metų apskaitoje tokių belikę tik 40.

Kaip maskvėnų vaivada rašė savo testamente, taip derėdamasis jis tik tempė laiką, nes tuo pačiu metu įsakė pilies rūsyje sukrauti visas likusias parako statines, kurias ketino susprogdinti lietuviams įsiveržus. Planas nepavyko, nes likę gyvi jo kariai nedegė noru žūti kartu su vaivada ir surišę pristatė jį LDK pajėgoms. Net ir tuomet jam dar buvo pasiūlyta išeitis – priimti katalikų tikėjimą. Tačiau Danila Myšeckis buvo išdidus ir carui ištikimas bajoras – pasiūlymą atmetė ir už jau minėtas miestiečių egzekucijas buvo nukirsdintas priešais rotušę. Yra likusi ir sąskaita, kiek kainavo ešafotas ir šiaudų kraikas kraujui sugerti. Palaidotas Danila Myšeckis netoli Aušros vartų, prie Šventosios Dvasios cerkvės.

– Sostinės netektis – katastrofiškas įvykis. Kiek miestui užtruko atsigauti?

Ilgiausiai maskvėnų rankose išbuvo Aukštutinė pilis./ Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Ilgiausiai maskvėnų rankose išbuvo Aukštutinė pilis./ Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

– Sakyčiau, kad Vilnius galutinai taip ir neatsigavo. Tikrai ne mažiau, nei 100 metų. Kaip minėta, magistrato archyvas sudegė ir tikslių duomenų neturime, tačiau galima remtis tokiu palyginimu: 1647 metais sudarytame vilniečių amatininkų ir pirklių mokesčių apskaitos dokumente surašyta apie 1300 mokesčių mokėtojų, o 1658 metų apskaitoje tokių belikę tik 40.

Taigi, iki XVII amžiaus pabaigos Vilnius tikrai nespėjo atsigauti, o XVIII amžiaus pradžioje jį vėl užiminėjo jau ne tik rusai, bet ir švedai. Galbūt apie XVIII amžiaus vidurį Vilnius ir pasiekė 1655 metų lygį, bet tai – tik spėjimas.

Kita vertus, atsikūręs Vilnius buvo jau visai kitoks miestas. Garsiojoje 1600 metų Tomašo Makovskio graviūroje matome gotikinį miestą, o vėliau, jau barokinį miestą. Be to, taip ir liko apleistos Vilniaus pilys ir Valdovų rūmai. Miestas nebebuvo toks didingas, kaip XVII amžiaus pradžioje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"