Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

„Vilko vaikų“ likimai Lietuvoje per asmeninę patirtį

 

Apie „vilko vaikus“, vokiečių našlaičius iš Rytų Prūsijos, klajojusius po Lietuvos kaimus ir miškus pokario metais, dabar kalbama atvirai. Išleista prisiminimų knygų. Sukurta filmų. Vilniuje veikia Vokiečių bendrija „Edelveis-Volfskinder“, vienijanti šio tragiško likimo žmones. Apie juos pasakoja bendrijos pirmininkė Luise Alfreda Kažukauskiene.

– Dabar, kai išgirstame sakant „vilko vaikai“, aišku, apie ką eina kalba. Tačiau kada šis terminas gimė, kada pradėtas vartoti?

Luise Alfreda Kažukauskiene./ Jono Rumšos nuotrauka
Luise Alfreda Kažukauskiene./ Jono Rumšos nuotrauka

– Kai kurie istorikai teigia, kad terminas „vilko vaikai“ gimė per Napoleono karą su Prūsija 1806 m., kai prancūzai buvo užėmę šį kraštą. Aš skaičiau vokiečių istoriko.Chrictopherio Spatzo knygą „Tik dangus liko tas pats“. Jis dokumentiškai pagrindžia, kad šis pavadinimas gimė 1951 m. Aplinkybės štai kokios. Vienai vokiečių šeimai po didelių vargų iš sovietinės zonos pavyko ištrūkti į Vakarus. Apie ją buvo transliuota pusantros valandos trukmės laida per ZDF televizijos kanalą.. Šeimos nariai pasakojo apie savo išgyvenimus Rytų Prūsijoje baigiantis karui ir po jo. Laidoje buvo pavartotas terminas „vilko vaikai“. Jis pradėjo plisti, prigijo. Imtas vartoti oficialiuose dokumentuose.

– Ant vaikų pečių ne pagal jų amžių užgriuvo nežmoniški išbandymai...

– Tai prasidėjo Raudonajai armijai įžengus į Rytų Prūsiją ir tęsėsi maždaug iki 1948 m. Vaikai neturėjo nei pastogės, nei namų, nei tėvų, nei maisto, absoliučiai nieko. Negeriau buvo ir tiems, kurių, pavyzdžiui, mama buvo gyva ir dirbo. Ji gaudavo 200 gramų duonos per dieną. Vaikai nieko negaudavo. Jie ubagavo, kažką valgomo ieškojo. Motina paprastai savo uždirbtą duoną atiduodavo vaikams. Bet tada ji pati pirma ir mirė. Laidojo kur pakliuvo. Žiemą sniegu užkasė, vasarą kokiame nors griovyje ar bombos išraustoje duobėje.

Vaikai išgirdo, kad yra toks kraštas Lietuva, ten yra daug maisto. Ir jie patraukė į „pažadėtąją žemę“. Pėsti ėjo, ant traukinių stogų važiavo. Kai kuriuos netgi raudonarmiečiai pavėžėdavo. Žygis į Lietuvą reikalavo labai daug drąsos. Vaikai buvo išbadėję, nusilpę, nemokėjo kalbos.

– Koks likimas jų laukė Lietuvoje?

– Vaikai elgetavo, nakvojo daržinėse, po tiltais, miškuose, šiaudų kūgiuose, dirbo įvairius darbus pas ūkininkus. Vasarą darbų netrūko. Bet štai atėjo ruduo, derlius nuimtas, darbo rankų nereikia, be to, kam reikalinga dar viena ar dvi burnos. Šeimininkai vaikus pasiųsdavo eiti toliau. Kai kurie ūkininkai priglaudė ir ilgesniam laikui. Vyresnės mergaitės mažus vaikus prižiūrėjo. Kiekvieno „vilko vaiko“ gyvenimas yra atskira ir nepakartojama istorija. Per savo klajones jiems į atmintį įsirėžė daug įvairių dalykų. Gyvenimas Rytų Prūsijoje ir Lietuvoje labai skyrėsi. Vaikai pastabūs. Jiems buvo keista, kad vietoj jų buvusiuose namuose įprastų medinių grindų daugelio lietuvių trobose buvo plūkta asla. Tualetų čia irgi nebuvo. Atlikti gamtinių reikalų reikėjo eiti „už kampo“.

– Kiek „vilko vaikų“ galėjo būti Lietuvoje?

– Tikslaus skaičiau niekas nežino, niekas neregistravo. Sakoma, kad galėjo būti nuo penkių iki dvidešimties tūkstančių, Man atrodo, kad dar ir dabar yra tokių, kurių mes nežinome. Pernai tolimame kaime atsirado viena moteris. Ją suradome, nes turėjome nuorodą iš Vokietijos.

– O kokia Jūsų istorija?

– Mano istorija labai paprasta. Mes gyvenome Schwesternhofe, apie dvidešimt kilometrų nuo Karaliaučiaus į Kuršių nerijos pusę. Mama ir mes, penki vaikai, kurių vyriausiam buvo šešiolika metų, o jauniausiam – dveji metai, 45-ųjų žiemą traukėmės į Vakarus. Man buvo penkeri metai Vieno sovietų antskrydžio metu mama žuvo. Mes, vaikai, pasimetėme. Likau viena. Buvau uždaryta kažkokiuose vaikų namuose. Po kiek laiko atvežė į Kauną. Mane pasiėmė lietuvių šeima, leido į mokyklą. Dokumentuose aš buvau našlaitė, bet ne vokietė, o lietuvė. Mano globėjai už mane gaudavo valstybės paramą, aštuonis rublius per mėnesį, tiksliai neprisimenu. Matyt, tais laikais buvo nemenki pinigai. Švietimo skyriaus inspektorius reguliariai ateidavo tikrinti, kaip sekasi tai našlaitei, ar ji lanko mokyklą. Ją baigiau, įsigijau specialybę. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, aš susiradau savo du brolius ir seserį. Vokiečių kalbą buvau užmiršusi. Teko jos mokytis iš naujo.

– Ar greitai pavyko rasti?

– Mano globėja mama dar sovietiniais laikais bandė ieškoti mano artimųjų per Raudonąjį Kryžių. Gavo atsakymą ,kad Rytų Vokietijoje šeimos tokia pavarde nėra. Paprasčiausiai jie net neieškojo. Aš pati parašiau paklausimą, tiktai ne į Raudonąjį Kryžių ,o į organizaciją, kuri vadinosi „Bažnytinė paieška“. Pasirodo, manęs irgi visą laiką ieškojo.

Vienas brolis buvo miręs, sesuo dingusi be žinios. Po minėto antskrydžio, kaip minėjau, mes buvome išsklaidyti. Viena sesuo liko ten. 1948 m. paskutiniu transportu ji buvo išvežta į Vokietiją. Kiti du išgabenti į .Thorn miestelį, kuris po karo atiteko Lenkijai. Jie ten užaugo. Paskui išvyko gyventi į Rytų Vokietiją.

– Lenkijoje kitokia tvarka buvo negu Sovietų sąjungoje?

– Nepasakyčiau, kad geresnė. Gal net blogesnė. Į lenkiškas mokyklas vokietukų nepriėmė. Vokiškos buvo uždarytos.

– Ar Vokietijos valdžia žinojo apie savo piliečių vaikų padėtį?

– Buvo dvi Vokietijos. Vakarų Vokietijoje buvo pristeigta vaikų namų našlaičiams, organizuojami transportai atgabenti vaikus iš rytinių sričių, kurios po karo atiteko Lenkijai. Rytų Vokietijoje apie tai buvo negalima net kalbėti. Negalima buvo sakyti, kad tu esi iš Rytų Prūsijos. Toks kraštas neegzistavo. Net buvo draudžiama sakyti, kad tu esi pabėgėlis. Šie žmonės buvo laikomi atvykėliais.

– Dabar su broliu ir seserimi bendraujate, jie atvažiuoja į Lietuvą?

– Jie niekada nėra buvę čia. Nevažiuoja, nes jiems čia yra Rusija. O kas susiję su Rusija, jiems yra labai baisu. Jie nenori to matyti ir prisiminti. Nors jiems yra aiškinama, kad čia yra Lietuva, čia viskas labai gerai, bet jie tuo nelabai tiki.

– Grįžkime į pokario metus. Vieną dieną „vilko vaikų“ klajonės baigėsi?

– Jie visi įgijo lietuvišką tapatybę: vardus, pavardes, lietuvišką gimimo vietą, naują gimimo datą. Amžių pagal vaikų dantis nustatydavo medicininės komisijos. Didesni dažniausiai būdavo pajauninami keleriais metais, netgi nuo dviejų iki šešerių metų. Kai kurie vaikai žinojo savo tikrąją gimimo datą. Bet gydytojai tikriausiai jais netikėjo, nes vaikai nuo išbadėjimo buvo smulkučiai, paliegę, išblyškę. Niekas neaiškino, kodėl būtent parašyta tokia, o ne kita gimimo data. Tiesiog parašė ir viskas. „Vilko vaikai“ apsigyveno įvairiose Lietuvos vietovėse. Bet daugiausia jų buvo galima sutikti Tauragės, Klaipėdos, Kauno rajonuose.

– Ar suaugę jie ieškojo savo tėvų, artimųjų? Ar daug buvo tokių, kuriems pasisekė kaip Jums?

– Kaip kam. Sovietiniais laikais buvo nebijančių rizikuoti drąsuolių, kurie sugebėjo perduoti laišką į užsienį. Tada prasidėdavo rimtos paieškos. O didžioji dauguma savo artimuosius susirado tada, kai Lietuva tapo nepriklausoma ir galima buvo atvirai ieškoti nebebijant nieko. Sovietmečiu irgi pasitaikė atvejų, kai rasdavo savo šeimos narius, gimines. Bet išvykti buvo negalima. Tu vokietis, tu gali važiuoti, bet tavo šeima, vaikai turi gyventi čia. Be to, buvo nerašytas įstatymas, kad sovietiniai piliečiai negalėjo kurti šeimos su vokiečių tautybės asmenimis. Vieni gyveno nesusituokę, kiti slėpė savo tautybę. Pažinojau vieną šeimą, kuri turėjo porą vaikų, bet tėvai buvo neįregistravę santuokos. Dabar Lietuvoje tai įprastas dalykas. Bet tada buvo kitokie papročiai.

– Kaip susiklostė „vilko vaikų“ gyvenimas?

– Jie daugiausia gyveno kaimuose. Vienas kitas lankė mokyklą. Aukštąjį mokslą baigė gal kokie penki žmonės. Dirbo kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose. Vyrai dažnai dirbo vairuotojais, traktorininkais. Darbo stažas didelis, bet pensijos tesiekia 180 eurų.

– Kada įsikūrė Jūsų bendrija? Beje, dėl pavadinimo. Žodis „Volfskinder“ verčiamas „vilko vaikai“. O ką reiškia pavadinime žodis „edelveis“?

– Mūsų bendrija įsikūrė 1991 m. Tada į ją buvo įrašyta 260 narių. Šiandien jų mažiau. Apie šimtą žmonių išvažiavo gyventi į Vokietiją. Daugiausia dėl ekonominių priežasčių. Bet yra keletas atvejų, kai žmonės išvažiavo, susitvarkė ten savo vokiškas pensijas ir sugrįžo gyventi į Lietuvą.

O edelveis yra reta, blyški, sunkiai randama gėlytė.

– Kokia Jūsų bendrijos veikla?

– Mes ir šokome, ir dainavome. Turėjome chorą. O pagrindinis mūsų darbas buvo susirasti artimuosius Vokietijoje, sužinoti apie tėvus, nustatyti savo tikrąją gimimo datą, vietą. Įsivaizduojate, net dabar daug žmonių iš Vokietijos rašo, ieško savo artimųjų Lietuvoje. Dalyvaujame Rytų Prūsijos kraštiečių organizacijų veikloje.

Pasaulyje labai domimasi „vilko vaikais“. Mes gauname laiškų iš Danijos, Norvegijos, netgi Australijos. Laikraščiuose spausdinami „vilko vaikų“ prisiminimai, rašomos mokslinės studijos, kuriami dokumentiniai filmai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"